Jau apie metus savo MP3 grotuve esu įsirašiusi Naująjį Testamentą. Kažkada užsukusi į “Mūsų knyga” leidyklos knygyną “Pegasas” suradau dvigubą kompaktinę plokštelę su Evagelijomis, Apaštalų darbais, laiškais ir Apreiškimu Jonui. Tai – Gerosios Naujienos centro projektas. Tąkart už dvi kompaktines plokšteles su profesionalių diktorių įskaitytais tekstais sumokėjau apie 40 litų.

Iki šiol karts nuo karto paklausydavau. Ypač, kai reikėdavo atlikti fizinius darbus, pavyzdžiui, plauti grindis namie ar valyti dulkes.Viduje vykdavo keisti dalykai – tai didelis džiaugsmas ir laisvė, tai didelis suspaudimas, silpnumas ar net skausmas… Žinojau, kad Dievo žodis yra kažkas labai svarbaus, ir šitas žinojimas sunkiais momentais padėdavo nenumesti ausinuko, bet įsikibus į skudurą ar mašinos vairą (priklausomai nuo to, ką darydavau), klausytis toliau.

Įskaitytas Dievo žodis man ypač padėjo per Lietuvos jaunimo dienas. Nežinau, kaip būčiau ištvėrusi, jei ne galingas balsas ausyje. Draugai stebėjosi – kaip galiu vienu metu ir kažko klausyti, ir duoti užduotis, vesti susitikimą ar šiaip kalbėtis su žmonėmis. Kad jūs žinotumėte, koks tai gėris! Koks tai gėris, kai viduje, man nežinomu būdu, sruvena gyvybė. Išmokau, kad Dievo žodis yra gyvas, Jis yra asmuo, su savo savybėmis, veido bruožais, o svarbiausia – su didžiule meile žmonėms, didžiule, protu nesuvokiama ir nepaaiškinama meile; neišeina (ir nereikia mėginti) jo narstyti kaip dinozauro kaulelių, mėginant nuspėti gyvūno amžių ir nuo ko jis mirė. Tai žemina Dievo žodį, užgožia visą jame esančią galią, nukerta nuo jo visa tai, kas dieviška.

Kai aplink milijonas klausimų, milijonas darbų ir neištesėtų įsipareigojimų, “valdyti” Žodį – tai mažiausiai, ko norisi. Supranti savo ribotumą. Tada lengva būti nuolankesniam. Neturėdamas savo atsakymų, pasikliauji širdimi, kuri kvėpuoja Dievo žodžiu. Kaip gera yra pasikliauti širdimi, pasikliauti Dievu, kuris be perstojo tau kalba ir nori tau padėti! Dar neturėjau gražesnės patirties. Laisvės ir pasitikėjimo kitu, didesniu už mane, patirties.

Ir tai pasiteisino. Žurnalistų grupelės, kurią koordinavau, atsiliepimai pranoko bet kokius mano lūkesčius. Bet dar svarbiau – aš pamačiau tuos žmones, aš juos visa širdimi sutikau. Pabaigoje galėjau pasakyti, kuo jie nuostabūs, kur jų stiprybės, kokios jų dovanos. Apskritai, galėjau grožėtis Dievo kūryba labiau nei bet kada. Dar niekad nemačiau pasaulio tokio gražaus, tokio paprasto ir gražaus.

Dabar, kai tik turiu laisvą akimirką, vėl neriu į Dievo žodį. Kartais kyla abejonių, ar tai normalu, ar kitas neįsižeis, jei būsiu su ausinuku. “Patestuoju” ir, jei įmanoma, spaudžiu “play” jau nebeburnoju ant technologijų… Dėkoju Dievui, kad man, pasaulietei, savo pačios nuodėmių bijančiai paklydusiai avelei Dievas duoda tokį šansą – taip paprastai, be didelių pastangų, klausytis Jo.

Ir jums rekomenduoju. Tai geriausias vitaminas, kokį iki šiol esu “ragavusi”

Šiandien Alfa kurse kalbėjom apie Dievo žodžio skaitymą. Man atrodo neįtikėtina, kaip skirtingai galima perskaityti Dievo žodį. Kiek daug reiškia būsena, požiūris į save tam, ką perskaitysiu vienoje ar kitoje Biblijos ištraukoje. Ir kaip nepastebimai kalba Dievas. Kaip jis neprimeta savo nuomonės, savęs… Niekas taip negerbia mano laisvės, kaip jis. Net sakyčiau, per daug. Dėl tokio jo bruožo, aš kokius trejus metus užsispyrėliškai iš Dievo Žodžio pasiimdavau tai, ką maniau esant man skirtą. Bet iš tikrųjų tik knisausi po save ir traukiau iš savo sąšlavyno tai, ką laikiau gražiausia, labiausiai siektina.

Vaikai galėtų mane išmokyti. Jie nieko nežino apie pasaulį. Ir jiems negėda, kad nežino. Aš irgi nieko nežinau tik jau kažkaip įaugęs į kraują tas keistas nepatogumo jausmas, kai reikia prisipažinti, kad nežinau.

Kad jūs žinotumėte, kokia man yra malonė suprasti, kad nieko iš tikrųjų nežinau!.. Dažnai būnu užrietusi nosį (vidinę ) dėl gausybės religinių praktikų, kad neva esu puiki krikščionė, ištikimai meldžiuosi nustatytu metu, esu iki kraujo ištikima savo įsipareigojimams karitatyvinėje veikloje ir t.t. O iš tiesų vidinis mano pasaulis nė kvapelio Dievo negauna, nes nesiklauso…

Kokia laimė, kad Kristus yra didesnis už mane. Kad jis, o ne aš, yra Dievas. Kaip būna baisu, kai mes susikeičiam vietom… Supykina vos pagalvojus… Daugiau taip nenoriu. Brrr…

Šiandien viena tokių dienų – niūrių ir tuščių. Ne tik dėl oro, ar dėl to, kad pasilikau namie tvarkytis, bet ir dėl tuštumos, liūdesio širdyje. Nežinau, kodėl taip yra. Atrodo, objektyvios priežasties nėra. Ir vis tiek – liūdna.

Vienintelis dalykas, kuris suteikia šią minutę jėgų – tai ausinukas su Naujojo Testamento įrašu. Vyriškas balsas skaito Evangelijas, laiškus. Tarsi pats Jėzus kalbėtų: “tavo tikėjimas išgelbėjo tave”… “tavo nuodėmės atleistos”… “ramybė tebūna šiems namams”… “kelkis ir eik”… “štai aš siunčiu jus kaip ėriukus tarp vilkų”… “tą valandą jums bus duota, ką turite sakyti”…”ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu”…

Klausantis Dievo žodžio, atrodo, kad Jis pats yra su manimi. Tai ir yra liūdesio priešnuodis – patirtis, kad Dievas yra čia pat, labai arti, beveik mano ausyse tai teikia vilties, kad viskas, ką darau, nėra veltui ir turi prasmę. Kad aš nesu veltui. Šitas kalbėjimas per ausinukes mane veikia kaip degalai kartais galvoju, kad geriau nė akimirkai nenusiimti ausinukių…

Vilties. Tikros, didelės vilties! Tegu blogas oras, šviesos stoka, nuobodulys neužvaldo jūsų širdžių. Klausykitės ir tikėkit – Dievas yra arti, Dievas turi beribę jėgą kurti ir mylėti. Jis galingas ir švelnus, tvirtas ir mylintis – pats tikriausias tėvas. Toks, kokio visuomet trūko, kokio niekada neturėjome. Stiprybės!