Stebuklai yra geras dalykas ir paprastai jie yra tokie, kurių gali ir nepriskirti stebuklams. Tiesiog maži nuostabūs sutapimai.

Ir man toks vienas nutiko.

Kai taip netikėtai ir negražiai nutrūko mano tarnystė Marijos radijuje, praradau pagrindą po kojom. Jau kurį laiką nebeturėjau vilties, kad galiu ką nors pakeisti. Jaučiausi visiškai bejėgė, negalinti nieko.

Tokia beveik skeptikė nuėjau į Dievo gailestingumo šventovę. Ten iš 13 į 14 mėnesio dieną būna adoracija per visą naktį. Pasilikau ten. Visai be jokios vilties ar įpatingos intencijos. Pasilikau beveik tik todėl, kad nesinorėjo pas nieką prašytis nakvynės.

Nors, tiesą sakant, giliai širdy dėl visko pykau, buvau viskuo nusivylusi, tame tarpe ir Dievu. Dėl tos kvailos dabartinės situacijos, kad su darbu nejudu nei pirmyn, nei atgal. Dėl nelemto įsimylėjimo, apie kurį net kalbėti normaliai nemoku. Dėl baisaus vidinio nusivylimo, kad viskas galėjo šitaip šūdinai susiklostyti. Viską atsinešiau su savimi į tą adoraciją. Ir širdyje susiraukusi, nepatenkinta, stumtelėjau viską artyn prie altoriaus. Turėkis, jei taip nori… Man jau nusispjaut, ką darysi su tuo, ar apskritai ką nors darysi. Man jau visiškai nusispjaut. Vis tiek tavimi abejoju. Jei viską galėtum, man taip nebūtų nutikę.

Sėdėjau ir nieko, absoliučiai nieko gražaus Jam nesakiau. Tik retkarčiais atsidusdavau, kam Jis taip viską padarė arba nusišypsodavau iš savęs: Siga, ką tu čia veiki? Neturėjau jokios maldaknygės, nei Biblijos. Tik rožinį. Porą kartų per naktį sukalbėjau, tada dar gailestingumo vainikėlį. Bet ir tam nesuteikiau jokios reikšmės. Širdyje nebuvo jokio, absoliučiai jokio virpesio, jokio jausmo. Ir nenorėjau, kad būtų. Norėjau, kad viskas viduje baigtųsi.

Susisukusi į miegmaišį prasėdėjau ten aštuonias valandas. Tik apie rytą jau sunkiai laikiausi, buvau lūžusi kokioms dešimčiai minučių. Bet ne, sakiau, prabūsiu čia visą naktį ir nemiegosiu. Pasiryžau, dėl to reikia atlikti iki galo. Norėjau pasiekti šito užsibrėžto tikslo. Nors ir netikėjau, kad kažkas pasikeis.

Ir ką jūs galvojat? Kitą dieną po nakties adoracijoje paskambino draugas ir papasakojo, kad vakar jį aplankė bičiulė, dirbanti Lietuvos ryte. Portalas lrytas.lt ieško žmonių, gal aš norinti ten padirbėti. Pasakiau – esu nieko prieš. Juk nuo sausio ieškau darbo. Po kelių valandų sulaukiau redaktoriaus skambučio. Jam patiko mano balsas sutarėme kitą savaitę susisiekti ir susitikti.

Tą patį vakarą ėmiau džiaugsmingai ieškoti vietos, kur gyventi Vilniuje. Ir tą patį vakarą jau gavau žinutę apie galimybę gyventi prie Mykolo bažnyčios, praktiškai pačiame Vilniaus centre. Kitą dieną – žinia apie kambarį prie Rotušės aikštės. Mintyse buvau nusistačiusi sau ribą – 300 litų per mėnesį. Ir, ką tu pasakysi? Tas kambarėlis man kainuotų 200 litų plius komunaliniai – nuo 70 iki 130 lt per mėnesį.

Neįtikėtina… Ar tai, kas įvyko, susiję? Ar tiesiog nuostabiai sutapo visų tų dalykų laikas? Ar jei nebūčiau praleidusi nakties šventovėje, ar įvykiai būtų klostęsi taip pat? O jei visiškai taip pat, ar tokiu atveju praleidau laiką veltui?

Gražiausia tai, kad liko paslaptis. Ar jis gali būti toks nuostabus? Toks, kuris girdi visus mano atodūsius, visas aimanas, net tokias, kurių nemoku išsakyti? Net tų, kurių dar pati nesuprantu? Ir liko visiška laisvė. Kaip ir tą naktį, kur nejaučiau jokio spaudimo nuspręsti, pasilikti bažnyčioje ar keliauti į šiltą lovą, ir dėl bendravimo su Dievu esu laisva. Ir gali būti, kad nuo mano maldų tokie malonūs “sutapimai” nepriklauso; juk yra parašyta, kad Dievas geras visiems – blogiems ir geriems.

Tik gal aš būčiau kitokia. Netikinti, kad kažkas mane girdi ir supranta. Kad kažkas kenčia su manimi didžiausiuose sunkumuose, kad kažkas nori man gero iš visos širdies. Būčiau vieniša ir visur ieškanti atramos. Mažiau mylinti žmones. Būčiau kitokia.

Tai gal tokia ir yra prasmė melstis – likti prie paslapties/slėpinio ir tyrinėti? Klausti, mėginti, ieškoti tiesos? Mylėti, net kai negali suprasti? Mylėti tai, ko iki galo nepažįsti? Ir vis labiau pažinti? O koks jūsų atsakymas?

Pastaruoju metu pradedu melsti tikėjimo malonės. Dažnai turiu prisipažinti, kad ir Šv. Mišių metu: “Dieve, aš netikiu. Netikiu, kad Tu esi. Netikiu, kad gali čia būti.” Kai prisipažįstu, pasidaro lengviau. Suprantu, kad dažnai painioju žodžių “tikiu” ir “jaučiu” prasmę.  Greičiau mano prisipažinimas reiškia, kad nejaučiu Dievo.

Nejaučiu. Tai didelė tragedija tokiai viską jaučiančiai sielai kaip maniškė Dabar galiu rinktis dar labiau tikėti. Dabar esu visiškai laisva pasirinkti – tikėti ar ne. Baisoka. Kai taip nieko nejaučiu, bet kurią minutę galiu pasirinkti netikėti. Vis dėlto noriu tikėti, nes netikėti – labai liūdna.

Be tikėjimo malonės, taip pat (kai turiu pakankamai nuolankumo) prašau maldos malonės. Pasirodo, galėjimas iš tikrųjų melstis (tai gali nutikti nebūtinai bažnyčioje, maldos kampelyje ar kitoje šventoje vietoje) yra Dievo dovana.  Tai Dievas kalbina mane, o ne aš Jį. Tik kai esu pakankamai blaivi nuo jausmų ir nuolanki, galiu tai atpažinti.

Nieko baisaus priklausyti nuo Dievo (nors kartais tai supratusi, galiu numirti iš baimės). Jis viską mums duoda (kalbu pirmiausia apie meilės, bendrystės ir kt. dvasinius poreikius). Jis vienintelis yra iš tikrųjų dosnus ir iš tikrųjų mylintis mus be išskaičiavimų, mylintis, net kai žino, kad galime ir neatsiliepti į Jo kvietimą.

Aš klausiu:

“Viešpatie, ką turiu daryti, kad įvyktų tai, ko Tu trokšti mano gyvenime? Kokia yra tavo valia?”

Tyla.

Vėl klausiu:

“Viešpatie, kur nori mane matyti? Kokiam gyvenimui sukūrei mane? Kur yra mano kelias?”

Tyla.

“Na, kodėl Tu tyli, Viešpatie? Kodėl neleidi man žinoti, ką pasirinkti, kur mano vieta?”

Ir vėl tyla.

“Koks tu negailestingas, Dieve. Leidi man šitaip kankintis nežinioje… Ir apskritai, koks Tu Dievas, jei negali pasakyti man aiškiai, ką turiu daryti?..”

Nieko.

“Viskas. Gana. Daugiau nebesimelsiu, nes Tu visiškai manęs negirdi. Tau neįdomu, kad man taip skauda širdį, kad draskausi į šalis, kaip galvą pametusi. Nerūpiu Tau. Tu labai žiaurus su manim! Tikras despotas!!!”

Nusikalusi nuo vidinio monologo ir pikta ant viso pasaulio baigiu pokalbį su Dievu.

Po kokių šešių šimtų šešiasdešimt šešių tokių varginančių pokalbių (ačiū Dievui, Jis davė kažkokį keistą užsispyrėlišką mintį, kad privalau likti ištikima maldoje – reguliariai melstis, ar sninga, ar saulė, ar norisi ar nelabai), po visiškos tamsos, nevilties, bebaigiant įsitikinti, kad jau niekada nebūsiu laiminga, kad Dievas atims iš manęs viską, kas man teikia džiaugsmą, pasiduodu ir nesąmoningai pasirinkusi baisiausią savo susikurtą scenarijų, pasakau: “Dieve, jei tai Tavo valia, vis tiek niekur nuo Tavęs nepabėgsiu. Kankink mane visą likusį gyvenimą. Aš sutinku. Nebeturiu jėgų. Pasiduodu.”

Tyla. Nieko neįvyksta. “Nagi, Dieve, nejaugi nenori manęs iki galo nukankinti?”.

Tyla. Nieko neįvyksta.

Tada pajuntu Jo artumą. Negalima žodžiais to nusakyti.

Per vieną akimirką ateina tvirtas žinojimas: Dievui rūpi ne kas kitas, bet vien mano širdis. Jis nenori mane kuo greičiau kur nors įkišti, pastatyti į kažkokį vaidmenį, įkinkyti į sunkų, varginantį jungą, kad aš kentėčiau ir būčiau nelaiminga. Jo tikslas nėra kuo greičiau mane “supakuoti”. Jam rūpiu aš, Sigutė, Jam rūpi mano siela. Jo širdyje nėra laiko nei vietos, nėra vertinimo, nėra penkmečio planų, pareigybių, Jis neskirsto žmonių pagal jų veiklą, nėra kiekybės mato, nėra rangų, yra tik didelis amžinas švelnumas.

Gražiausia yra tai, kad aš kaip tik ir esu ten, kur Dievas nori, kad būčiau. Jis augina mane ten, kur dabar esu. Jis YRA su manimi ten, kur esu. Ir tai Jam svarbiausia – būti kartu. Man nieko nereikia ieškoti, niekur bėgti, kaip tik – būti kur esu. Jis yra čia. Ir daro didelius dalykus mano širdyje. Tik kokio atidumo ir nuolankumo reikia, kad pamatyčiau Dievo darbus savo širdyje, net ne rezultatus, bet patį procesą – Dievas gyvena manyje!!! Ir visuomet gyvens, nepriklausomai nuo to, kur būsiu, ką darysiu.

Tai taip nuramina. Tai vėl leidžia patirti, koks Dievas geras. Koks Jis visiškai kitoks nei aš.

Viešpatie, ačiū Tau už tylų buvimą. Ačiū, kad nepalieki. Ačiū, kad tinku tau tokia, kokia esu, ir kad Tau už viską svarbiau mano laimė. Ačiū Tau. Labai ačiū.

Vakar buvome susitikime su buvusiais narkomanais ir alkoholikais – žmonėmis, kurie kenčia nuo priklausomybių pasekmių. Iš tikrųjų, turime labai daug bendro. Tik mano priklausomybės ne tokios akivaizdžios, bet esu lygiai taip pat prisirišusi prie kai kurių dalykų. Reikia ir man reabilitacinės programos

Bet čia ne apie tai. Noriu parašyti kelias mintis, kurios buvo išsakytos vakar vakare, skaitant Evangeliją pagal Joną, 6 skyrių, 22-35 eilutes. Ten Jėzus sako žmonėms, kad šie jo ieško ne dėl ženklų, bet kad privalgė duonos ligi soties. Mes, kurie dalinomės mintimis apie girdėtą Evangelijos ištrauką, prisipažinom, kad dažniausiai Dievo ieškome, kad ir vėl prisikimštume pilvus. Pats Dievas mums – “dalampe”, Dievo ieškome iš egoistinių paskatų. Svarbu pripažinti tai, nes tik pripažinus, santykyje su Dievu gali kažkas keistis. Pripažinusi tai, galiu kaskart eidama į maldą (ar bet ką kitą) paklausti: kodėl tai darau? Ar galiu šitą maldą visiškai dovanoti, nesitikėdama, kad po jos įvyks koks nors stebuklėlis arba koks nors mano noras išsipildys dėl to, kad dabar duosiu duoklę Dievui – pasimelsiu… Aš tau, tu – man. Teisėtas sandėris… Ir kuo daugiau melsiuosi, tuo labiau tu turėsi mane mylėti ir daryti tai, ką aš noriu, kad darytum. Arba kuo daugiau tarnausiu. Arba kuo dažniau susivaldysiu neparodžiusi pykčio, išlikusi mandagi (nors gal kaip tik toje situacijoje reikia sureaguoti ir pakelti vėją…). Tai vienas gražus ano vakaro pastebėjimas.

Kitas – Jėzaus žodžiai apie tai, kas yra Dievo darbai, t.y. ką turiu daryti, kad daryčiau Dievo darbus. Jis sako – tikėk. Tikėk, kad aš esu tas, kurį Jis siuntė. Tikėk, kad Dievas dovanojo tau kaltes, išpirko iš tavo paties egoizmo, išvadavo tave iš tavo paties karsto, nelaisvės. Tik tikėti. Ar įsivaizduojate, kiek mažai reikia? Aš nuolatos būnu gundoma daryti dar kažką, kad užsitikrinčiau Dievo palankumą… Nuolat persistengiu, nes per mažai tikiu Dievo gerumu. Per retai esu tikra, kad Jis myli mane be jokios priežasties, kad nuolatos rūpinasi manimi, visais tais mažais konkrečiais dalykais, kurie man reikalingi.

Per retai matau meilės ženklus savo gyvenime. Trokštu, kad Dievas visada rodytų savo artumą. Ir tai vyksta. Tik ne taip, kaip tikiuosi, dėl to nepastebiu tikrųjų meilės ženklų. Norėčiau, kad būtent tas žmogus paklaustų, kaip gyvenu, o ima ir paklausia kuris nors kitas… Arba norėčiau, kad man pasisektų toje arba toje srityje, o paima ir pasiseka ten, kur visai nesitikėjau. Jei tik būčiau atvira tam, kas iš tiesų atsitinka mano gyvenime, – kiek daug meilės ženklų pamatyčiau! Jei tik galėčiau paleisti savo įsivaizdavimą, kas yra laimė, supratimą, kaip viskas turėtų klostytis, ir stebėti, kas yra realybėje… Tai ir yra nuolankumas.

Nuolankumo ir kantrybės – neveltui kažkada per maldos grupę spontaniškai paprašiau Šventosios Dvasios šių dviejų dovanų. Tada man atrodė, kad pasakiau visišką nesąmonę… “Ir kodėl negalėjau paprašyti ko nors reikalingesnio?” – tada galvojau… Dabar manau, kad dažniau turėčiau daryti “nesąmones” per jas Dievas gali daug, net labai daug nuveikti.

Įsivaizduokite situaciją: yra vaikinas, kurio manieros ir būdas kalbėti bei veikti iš tiesų man sunkiai suprantami, kartais išveda mane iš pusiausvyros. Atrodo, kad jis specialiai daro taip, kad man būtų blogiau, sunkiau, kad aš pasimesčiau ir suabejočiau viskuo, kas iki tol atrodė tikra ir nepajudinama. Atrodo, kad jam nepatinka viskas manyje: kaip mąstau, kaip kalbu, ką kalbu, kaip darau dalykus.  Kiekvieną kartą, kai susitinkame ir turime bendrų darbų, abudu (savyje tą labai aiškiai pastebiu) išsisikiriame visiškai sukrėsti ir nesupratę, ką darėme ne taip, kad visiškai nesusikalbėjome.

Aišku, aš jį matau, kaip bambeklį, kuris specialiai, SPECIALIAI prie manęs kabinėjasi ir sako man visokias nepagrįstas pastabas. Ko jis nori IŠ MANĘS? Kodėl MANE puola? Iš jo pusės suprantu visiškai tą patį – jis man priekaištauja, kad nuolatos jį mokau ir laikau save teisuole, kurios nuomonė – paskutinė ir neginčijama. Man atrodo, kad jo strėlės nukreiptos į mane, o jam – kad į jį.

Tuomet, kai dirbame kartu, prakeikiu visus šventuosius, kam jie leido mums abiems susėsti prie vieno stalo. Bet kai išsivaikštom kas sau, ir turiu progą pagalvoti, pabandyti suprasti, kas įvyko, man pasidaro aišku, kad visi tie išoriniai dalykai kalba apie vidinius. Iš dalies kalba, o iš dalies apgaulingai slepia tai, kas vyksta širdyse. Su niekuo kitu negaunu tokios brangios pamokos, kaip su juo. Tai pamoka apie meilę.

Tikrai myliu tą vaikiną. Skamba keistai, ar ne? Kol esame kartu, rodos, elgiamės kaip dvi katės maiše. Norisi įtikinėti, ginčytis, aiškinti savo tiesą iki nukritimo. (Ir kai geriau pagalvoju, tai yra TAIP gražu! Nes juk iš tikrųjų, ir vienam ir kitam norisi būti suprastam).

Bet ką turiu mintyje, sakydama myliu? Tai ne sentimentalus jausmas, ne įsimylėjimas, ne skrajojimas padebesiais. Tai kažkoks gilus ir nepajudinamas jo branginimas. Ir pati stebiuosi – kaip toks žmogus, kuris kartais man atrodo kaip didžiausias mano priešas, vis tiek gali būti toks brangus. Jei kas paskambintų ir pasakytų, kad jam reikia pagalbos, nedvejodama skubėčiau padėti, padaryti viską, ką galiu. Ir čia joks ne didvyriškumas, joks ne mergaitiškas ar maksimalistiškas aklas aukojimasis dėl kažkokio mistiško artimo. Tai labai konkretus, tvirtas žinojimas, kad tas žmogus yra Dievo kūrinys ir kad Dievas labai jį myli. Aš nedarau nieko, kad taip būtų.

Dėl to kartais kyla abejonė. Ar tikrai turėčiau kankintis – dirbti bendrus darbus su juo? Nes juk tikrai galėčiau išvengti to. Gal aš durna arba mazochistė? Gal man labai patinka aukos vaidmuo, dėl to taip noriu žengti į tą pavojingą zoną, kur užsidega raudona įtampos lemputė ir kur nuolatos paklausiama – ar tikrai esi ta, kuo dediesi? Ar tikrai myli, kaip deklaruoji? Nes juk būtent toks klausimas yra keliamas – ar myli mane tokį, koks esu? Ar priimi mane, kai tave erzinu? Kai verčiu tave jaustis blogai? Kai išmušu tau visus pagrindus iš po kojų? Nesvarbu, darau tai sąmoningai ar netyčia. Svarbu, ar tu priimsi mane tokį, koks su tavimi esu.

Kartais mano atsakymas iš tikrųjų yra ne. Toks tu man nereikalingas. Tokio tavęs negaliu pakęsti. Tokio tavęs nenoriu. Arba pasikeisk, arba eik šalin, nes man sunku su tavim. Tada meilės mūšis mano širdyje būna pralaimėtas. Taip nuspręsdama tarsi pasakau, kad myliu žmones, kurie yra man malonūs, kuriems patinku, kurie man pritaria ir mane gerbia(garbina?). Žodžiu, myliu UŽ KAŽKĄ. Ir tada būna ŽIAURIAI liūdna. Anskčiau nesuprasdavau, kodėl. Dabar suprantu. Kai pralaimiu meilės mūšį ir pasiduodu melui, jog yra mylima už kažką, tuomet nebegaliu tikėti ir tuo, kad pati esu mylima be sąlygų, tik dėl to, kad esu, kad Dievas sukūrė mane. O tai yra didžiausias pragaras.

Visgi, būna atvejų, kai meilės mūšis baigiasi pergale. Tada suprantu, kad jo troškimas yra toks pats, kaip ir mano: jis nelinki man blogo, bet nori būti suprastas, nori įsitikinti, kad yra mylimas, kad jo tiesa, kurią jis neša ir bando pasakyti, yra priimtina, turi vietą po dangumi. Tik ta forma, kurią jis yra išmokęs, kuria jam anksčiau pavykdavo pasakyti savo tiesą, dabar neveikia, net atstumia ir žeidžia mane. Bet pati žmogaus intencija nėra nukreipta prieš mane. Jis nėra man priešas. Jis kaip tik yra tas, kuriam turiu patvirtinti, jog mylima ne už kažką. Mylima, nes meilė YRA. Jos nei atimsi, nei pridėsi, nei nusipirksi, nei parduosi. Ji Yra.

Pralaimiu mūšius tada, kada netikiu meilės nepajudinamumu ir besąlygiškumu. Netikiu amžinu meilės buvimu, kai nesimeldžiu nuoširdžiai. Tik tikrame, atvirame ryšyje su Dievu galiu tikėti meile. Tik pažinusi Dievo meilės besąlygiškumą, galiu remtis į jį ir tikėti. Nes net iš mano pačios vidaus dažnai kyla abejonės balsai: iš tikrųjų tu nemyli, iš tikrųjų tu savanaudė ir apsimetėlė, iš tikrųjų tu bloga ir nieko gero negali, iš tikrųjų visa tai yra spektaklis dėl kitų. Bet tai netiesa. Esu Dievo kūrinys ir pati mano gelmė, bet kurio žmogaus gelmė yra gera, yra gebanti mylėti.

Šiandien aiškiai supratau, kad vienas sunkiausių dalykų yra patikėti, jog esu mylima. Ne už geras savybes, teisingus pasirinkimus, gerus darbus ar įtikinamas kalbas. Tik dėl to, kad Dievas yra meilė ir sukūrė mane, kad mylėtų. Vis iš naujo ir kasdien patikėti tuo – tai yra gražiausia, ką galiu patirti.

Žmonės mylimieji vergovė Europoje jau šimtus metų laikoma neleistina, antihumaniška, sveikam protui prieštaraujanti santvarka. Bet kaip dažnai savo viduje vis dar esame vergai. Tikri vergai. Savo baimės, įsivaizdavimų, įsitikinimų, įpročių, melo sau vergai. Siaubas… Siaubas! Ačiū Dievui už prašviesėjimus ir galimybę pamatyti, kokioje vergovėje esame save uždarę.

Šiandien man toks įvyko kaip? Pradėjus sakyti tiesą, visišką tiesą, mano supratimu labai žiaurią tiesą pačiai sau. Ką galvoju, ką manau, kaip vertinu, ko noriu – kad nesuprantu, kas vyksta per mišias ir mielai į jas neičiau, kad daug dalykų man atrodo nesąmonė, kad aš iš tikrųjų turiu labai daug poreikių, apie kuriuos nutyliu ir kuriuos ignoruoju, net Dievui nepasakau apie juos… Kokia laimė sakyti tiesą sau ir Dievui. Kokia didelė laisvė ir koks džiaugsmas, kad joks žaibas netrenkia iš dangaus priešingai – Dievas laukė, kada aš pasakysiu tą tiesą, kurią Jis puikiai žino. Dievas laukė, kada liausiuosi apsimetinėjusi Jo akivaizdoje ir išrėšiu visą tiesą, kurią suprantu.

Labai dažnai bijau būti atvira su savimi ir su Dievu (juo labiau su kitais), nes įsivaizduoju, kad jei pasakysiu, jog mane nervina dalykai, kurie kitiems ar daugumai atrodo šventi, kurie Dievo yra raginami daryti, liksiu atstumta. Baisiausia, kad Dievas mane atstums, nubaus, paliks visiškoj vienatvėj. Taip išlenda mano “viduramžiškos” nuostatos ir absoliutus netikėjimas tuo, ką skelbia Evangelija ir Bažnyčia – kad Dievas atėjo atleisti ir kad net didžiausias nusidėjėlis yra Dievui brangus.Ir VISADA toks lieka.

Niekas, niekas, niekas, net pats Kūrėjas Dievas negali atimti iš mūsų vidinės laisvės. Faktiškai Dievas galėtų, nes yra visagalis, bet realiai Jis besąlyginai, išitkimai, nenutrūkstamai ir negrįžtamai myli žmogų, todėl net baisiausiom aplinkybėm neatima žmogaus laisvės. Tik piktasis nori mūsų vergijos ir visais būdais stengiasi mus įtikinti, kad esame įkalinti, kad turime meluoti ir apsimetinėti tam, kad būtume mylimi. Sakysite, suvaikėjau kalbu apie piktąjį deja, jis tikrai egzistuoja, bet jam labai paranku, kai žmonės netiki jo buvimu.

Visgi jei patiki jo melu, jautiesi tarsi įspaustas į kampą. Iš tiesų tai yra melas, kad žmogus nelaisvas. Ypač didelis melas, kad Bažnyčia yra ta institucija, kuri varžo žmogaus laisvę (vėlgi, piktasis daro viską, kad susidarytume tokį įspūdį; jo pagrindinis tikslas, kad mes nutoltume nuo Dievo ir Jo Bažnyčios). Jei nejaučiate vidinės laisvės, džiugesio, reiškia pasiduodate kažkokiam melui, apgavystei. Tučtuojau sustokite ir išsiaiškinkite, kas yra ne taip. Ką slepiate nuo Dievo? Dabar pat. Ir nenurimkite, kol širdyje nebus taikos, ramybės ir džiaugsmo. Dievas nori mūsų laimės – realios, pilnos, čia ir dabar. Niekada, niekada, niekada nepasiduokite nevilčiai!!! Ir niekada nieko neslėpkite nuo savo Kūrėjo. Jis ir taip viską žino ir myli net matydamas tuos dalykus, kuriuos laikome bjauriausiais savo viduje. Patikėkite tuo.

Viename nedideliame miestelyje gyveno advokatas. Kai buvo mažas, jis labai gerai mokėsi, mokykloje buvo uolus, pavyzdingas mokinys, universitete studijavo teisę ir baigė su “raudonu diplomu”, tai reiškia vien labai gerais pažymiais. Taip jis labai norėjo įtikti savo tėvui – griežtam ir rūsčiam kalviui, kuris nekentė savo darbo ir norėjo žūt būt išmokslinti sūnų, kad ir jam nereikėtų vargti prie karšto žaizdro.

Baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti jaunasis teisininkas vedė ir susilaukė vieno sūnaus. Daugiau vaikų turėti nenorėjo – tam neužtektų pinigų. Be to, ir laiko. Juk vaiko auklėjimas yra labai atsakingas, jėgų ir aukos reikalaujantis dalykas.

Jis atidžiai prižiūrėdavo, kad sūnus nešvaistytų laiko, liepdavo jam daug skaityti, užrašė į popamokinę muzikos mokyklą – ten vaikinas mokėsi groti pianinu. Visas gyvenimas tik ir sukosi apie sūnų. Tėvas nuolat stebėjo, su kuo jo sūnus susitikinėja, kokie jo draugai. Jis norėjo savo sūnui paties geriausio. Jis norėjo, kad sūnus būtų tobulas žmogus, kad nedarytų klaidų, kurios (tėvas buvo patyręs) yra labai skaudžios. Tėvas norėjo apsaugoti sūnų nuo skausmo.

O sūnus tiesiog neapkentė tėvo. Vaikinas buvo tikras, kad ir tėvas jo nekenčia. Jiedu niekada nesikalbėdavo. Nebent apie mokslus, muzikos mokyklą, teorijas iš knygų arba dar kokią naują taisyklę namuose. Jie taip pat daug pykdavosi. Sūnus labai norėjo laisvės.

Vieną rytą sūnus ir tėvas pusryčiavo kartu. Tai buvo liepos 28 diena, vienturčiui advokato vaikui tądien turėjo sukakti 18 metų. “Tėti, kodėl tu taip nekenti manęs?” – milijoną kartų mintyse ir pirmą kartą lūpomis, labai tyliai paklausė sūnus. Tėvas liovėsi kramtęs. Buvo girdėti, kaip už lango švilpavo kažkoks paukštelis, gretimai gyvenančio kaimyno šuo kelis kart tingiai suvamsėjo. Kaip kas rytą.

“Nesupratau?” – suglumęs, bet stengdamasis išlaikyti balsą tvirtą paklausė tėvas, vis dar laikydamas kąsnį burnoje.

“Kodėl taip stipriai nekenti manęs? Ką blogo aš padariau?” – šįkart drąsiau paklausė sūnus. Tarsi akmuo nusirito nuo širdies, ką čia nuo širdies, nuo viso kūno. Tarsi ilgai jį spaudusi uola pagaliau šiek tiek pakilo ir jis galėjo įkvėpti. “Ar padariau ką nors blogo, kad šitaip mane spaudi?” – dar kartą paklausė. Be kaltinimo, tik norėdamas žinoti. Vaikino balse skambėjo didžiulis nuovargis ir neviltis.

Tėvas tylėjo. Tai priminė jam tokį patį klausimą, kurį jis visą gyvenimą norėjo užduoti savo tėvui, bet taip ir neišdrįso. Vyras buvo suglumęs ir nustebintas. Tarsi pirmą kartą atsigręžė į sūnų ir pamatę, koks šis nelaimingas, koks išvargęs. Nežinojo, ką atsakyti. Jis manė, kad labai myli sūnų, visą savo gyvenimą skiria vien jam. “Aš tik noriu, kad tau viskas sektųsi, kad būtum gerbiamas, pripažintas žmogus, – ištarė tėvas. – Nemaniau, kad šitaip kankinu tave.”

<…>

Reikėjo dar daugybės pusryčių, kad tėvas ir sūnus būtų atviri, suprastų vienas kitą, atleistų, priimtų, išmoktų būti kartu.

Po truputį tėvas davė sūnui laisvę, leido jam gyventi savaip, o sūnus po truputį pratinosi būti laisvas. Vaikis pagaliau galėjo pats spręsti, ką daryti, kokiomis valandomis mokytis, su kuo susitikti, ką skaityti. Abiems buvo sunku. Laikas nuo laiko vėl grįždavo seni įpročiai – tėvui – valdyti sūnaus gyvenimą, sūnui – neturėti savo nuomonės, nedrįsti rinktis pačiam, bet remtis tėvo paliepimais. Juos ir vėl gelbėdavo stebuklingieji atvirumo pusryčiai, kuomet vienas kuris (dažniausiai sūnus) išdrįsdavo pasakyti, kaip jaučiasi ir paklausti to klausimo, kuris milijonus kartų skambėjo širdyje. Tikrai būdavo stebuklas, kai tėvas išgirsdavo sūnaus žodžius ir iš tiesų pamatydavo savo jaunuolį, pavargusį nuo jo spaudimo.

<…>

Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! ³² Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! ³³ Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! ³⁴ Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! ³⁵ Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <…> ³⁸ Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, ³⁹ nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.

Laiškas Romiečiams, 8 skyrius

<…>

Kad ir ką, mūsų manymu, blogo padarome, tai mūsų neatskiria nuo Dievo, kuris vienintelis myli besąlygine, nieko nereikalaujančia meile. Mes niekada nebūsime atstumti, niekada neliksime vieni, net jei visi žmones mus atmestų, net jei griežtasis teisėjas, esantis mumyse, mus be perstojo kaltintų ir laikytų netinkamu. Meilė yra toks dalykas, kurio negali nei prarasti nei įgyti, meilė tiesiog yra. Mes tiesiog esame mylimi, nesvarbu, geri ar blogi mūsų poelgiai. Tai yra Dievo beprotybė, vadinama gailestingumu. Reikia stebuklo, kad patikėtume tuo.

Šiandien buvo antroji filosofinių paskaitų diena. Jau perrašiau jums savo konspektėlius apie išmintį ir tobulumą meilėje. Dabar paskutiniai “gabaliukai”: brolio Tomo Marijos atsakymas apie “meilę be atsako” ir tobulą meilę.

– “Pirmiausia reikia atskirti meilę ir dovaną. Dovana eina pirmiau nei meilė. Kartais vienas dovanojasi, o kitas nepriima. Meilė gimsta tada, kai dovana priimama.

Kai dovana nepriimama, yra liūdesys. Bet jei mylima dvasine, o ne aistrine meile, liūdesys meilės neužgesina. Ir toliau myliu jį, nes jis yra gėris pats savaime. Jei kitas žmogus neatsiliepia, meilė lieka, nes lieka jo širdis.

Aistrinė meilė – tai judesys, kuris užsibaigia manyje. Siekiu gėrio sau: pavalgau – malonu, matau gražų reginį – malonu. Dvasinė meilė – kai myliu ką nors dėl jo paties, ne siekdamas savo gėrio. Šios dvi meilės būna kartu. Su laiku meilė skaistinama: vis labiau galiu pranokti save dėlei kito.

– (geriau suprasite šią dalį, paskaitę apie tobulumą meilėje)
Kai du nori atsiduoti vienas kitam, meilė auga. Auga noras save dovanoti vis labiau. Kitame esantis gėris traukia vis labiau jam atsiduoti.

Nors nesu buvęs tobulume – dar didesniame atsidavime, – bet esu patrauktas į jį. Egzistuoja būtis, kuri turi tą tobulumą. Tobulai pažeidžiama, tobulai tyra, tobulai brangi būtis. Ir ji jau yra manyje, ji mane traukia.

Tai tobulumas, kuris duoda man egzistavimą. Visa, kas esu, visos mano veiklos, yra nešamos, traukiamos tobulumo. Aš pats iš savęs neegzistuočiau, jei nebūčiau patrauktas tos tobulos būties.

Tai įveda į visišką silpnumą ir gali gąsdinti, nes pamatau, kad mano būtis yra nešama tos Būties. Jei neatskleisiu tos Būties kaip meilės, vengsiu ir priešinsiuosi judėjimui jos link. Jei atskleisiu Dievą kaip gąsdinantį, neatsiduosiu Jam iki galo. Bet jei atskleisiu kaip meilę, galėsiu, norėsiu atsiduoti. Jei užstrigus kalnuose pagalbos virvę nuleidžia draugas, su džiaugsmu ja pasinaudoju, jei nepažįstu to asmens, nepasitikiu, nepasinaudoju virve arba darau tai abejodamas, bijodamas.

Labiausiai mums trūksta neturto. Kai įeinu į kūrinio neturtą, visa esybe patiriu, kad esu sukurtas ir patrauktas tobulai mylinčio Asmens, tai veda į džiaugsmą. Atrandu savyje vietą, kuri apgyventa vien meile. Toje vietoje galiu atskleisti savo pažeidžiamumą, tyrumą, turiu būti neturtingas.

Problema, kad greitai apleidžiame tą vietą. Labai greitai nelieku vargšu. Esu autonomijoje, noriu dominuoti, eiti greičiau, pasiekti greičiau. Pasaulis nori veiksmingumo, efektyvumo. Tai veda į dominavimą. Tai nėra blogai, bet kai tai apima visą mane, nebelieka vietos širdžių susitikimui: mano ir mane traukiančio Tobulumo.

Kodėl Dievas sukūrė mane? Jam manęs reikia?

Nesu tobulas, todėl man reikalingi kiti, turiu mylėti kitus, kad tobulėčiau (myliu kitą ne dėl savo tobulėjimo, o dėl jo paties, bet kartu taip tobulėju). Dievas – tobulas. Jam nereikia kito, kad tobulėtų. Jis mane sukūrė iš savo meilės pilnatvės. Jis sukūrė mane dėl manęs paties, visiškai veltui. Dievas yra kūrimo veiksme ir dabar, Jis toliau mane kuria (traukia prie Savęs – tobulo atsidavimo, tobulos meilės).

Galiu neigti Dievą, galiu naikinti, o Dievas vis tiek neatima mano būties. Ji duota man veltui, negrįžtamai.

Jis sukūrė mane ne tam, kad daryčiau gera. Žinoma, šiame pasaulyje esu dėl gėrio. Bet sukurtas esu dėl savęs paties. Mama myli vaiką ne dėl jo darbų, bet dėl jo paties. Nesvarbu, kokį veiksmą žmogus atliks, Dievas jį mylės. Tai veda į vis gilesnę padėką, nes  matau, kaip Dievas-Meilė tobulai atsiduoda man.”

Viešpatie, Tu esi dėl manęs.

Visas pasaulis yra Tavo sukurtas dėl manęs. Ir nėra čia ko gėdytis ar kaltinti save puikybe. Viskas, kas mane supa, yra dėl mano džiaugsmo, dėl mano pilnatvės, dėl mano širdies. Dievas viską, ir patį save dovanoja man, kad būčiau laiminga.

Nelaimė prasideda, kai netikiu tuo ir noriu pasisavinti bent vieną daikčiuką iš šitos mano džiaugsmui sukurtos visatos. Jei turėčiau bent vieną, tvirtai savo rankose laikomą man dovanojamos visumos gabalėlį, būčiau tikrai laiminga… Įsitveriu. Ir prarandu visumą. Gabalėlio ima nebepakakti. Griebiu dar ir dar vieną… pirmąjį apleidžiu, nes jis jau neįdomus. Vis ieškau dar kokio nors skanesnio, gražesnio, tvirtesnio visumos kąsnelio, kad jausčiausi saugi, stipri, jausčiau, kad turiu už ko laikytis.

Kol griebiuosi gabalėlio, vis iš naujo nusiviliu. Noriu savo bekraštę širdį pasotinti trupiniais… Laikui bėgant, patikiu (savaime ar per prievartą), kad ir mano širdis yra tik apgailėtinas trupinėlis, pelytė po šluota… Tylėk, širdie, tavo troškimai nenormalūs; kas per išpuikelė, kuri nori bekraštės meilės, didžiulių nuotykių, lemiamo vaidmens žmonijos istorijoje… Tylėk, būk rami, nereikalauk per daug, nevargink kitų savo troškimais. Taip tampame žudikės. Pirmiausia savo pačių, paskui kiekvieno, kas primena apie giliai esančius troškimus, kiekvieno, kas nori mus mylėti ar būti mūsų mylimas.

Noriu visko. Noriu visą pasaulį apjuosiančios meilės. Noriu to vieno, kuriame viskas sutelpa. Noriu būti prisiglaudusi prie šios planetos Kūrėjo. Noriu būti kūrinijos karūna, sukurta vieninteliam Karaliui. Kai pasirenku Jį, pasirenku viską. Jame yra viskas, ko trokšta “besotė” mano širdis. Jau buvau praradusi viltį (tūkstantį kartų), kad busiu pasotinta. O dabar esu. Tai yra nuostabu. Drąsos. Apkabinu jus.