Imu suprasti, ką reiškia būti stipriu, kai esi silpnas. Kas yra tas silpnumas ir kas yra ta stiprybė silpnume.

Pirmąsias savo darbo dienas nuolat patiriu didelės baimės ir bejėgiškumo “priepuolius”. Tiek dalykuose, susijusiuose su darbu, tiek visai, rodos, šalutiniais atvejais. Pavyzdžiui, šįvakar, grįždama troleibusu namo, išsigandau paprasčiausio girtuoklėlio, kuris mane kalbino, klausė, kur važiuoju ir pan. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Niekad nebijodavau žmonių. Kodėl taip darosi su manimi? Kodėl mane apima šita beveik paniška baimė (o gal paprasta savisauga, kurios anksčiau nebuvo)?

Važiuodama troleibusu, paskambinau broliui. “Ar galėtum mane parvežti namo nuo stotelės?” – paklausiau (ten reikia truputį paėjėti). Ir jis atvažiavo. Tada supratau, kodėl Dievas man leidžia išgyventi šitą slogią, neramią savijautą. Mano silpnumas – tai vaistas nuo puikybės ir tai galimybė mano broliui atrasti, jog gyvename ne dėl savęs.

Jis turėjo progą tarnauti, padėti, išgelbėti mane. Jis turėjo progą atrasti galbūt dar neatrastas jėgas pasiaukoti, padaryti kažką dėl kito. Nieko nėra baisiau už būseną, kai, rodos, esi niekam nereikalingas ir nieko negali. O padėdamas kitam patiri, kad gali. Kad gali daugiau, negu pats manei galįs. Tai yra stebuklas. Kristus ne kartą sakė – tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus buvo tas žmogus, kuris sudarė galimybes tikėti. Dievas viską yra davęs žmonėms, Jis pats yra apsigyvenęs žmoguje ir gali viską jame. Kristus, Dvasia ir Dievo žodis žadina tai mumyse, sukelia tikėjimą, Dievo veikimo troškimą.

Nežinau, ar aš aiškiai kalbu. Tik noriu pasakyti, kad mano silpnumas įgalina kitą žmogų man padėti. Padeda kitam atrasti savo stiprybę, kurios man konkrečioje situacijoje ar konkrečiu metu gyvybiškai reikia. Ir tai yra Kristaus meilės įsakymo išsipildymas, kad vieno kūno nariai iš tikrųjų būtų vienas kūnas, gyventų kaip vienas kūnas: sutrikus vienai kūno daliai, kitos stengiasi stipriau dirbti.

Ačiū tau, Viešpatie, už silpnumo akimirkas. Ačiū, kad dovanoji žmones, kurie gelbsti, padeda. Ačiū, kad sukūrei mus kaip vieną kūną. Ačiū, kad mokai remtis vienas kitu ir pasitikėti, kad mokai mylėti ir būti mylimais.

El.paštu gavau laiškelį su vaikų mintimis. Nežinau, ar tai tikrai vaikų mintys, bet jei taip, galim pasimokyti iš jų paprastumo

• Kodėl Tu sutvėrei tokį pasaulį, kuriame mama verkia, kai suplėšo pėdkelnes? Mantas 2kl.
• Galima, aš Tau retkarčiais sapnuosiuosi? Austė 1kl.
• Į mūsų klasę atėjo naujokas. Jis toks, na Tu žinai. Galima, visos mano pragyventos dienos iki praėjusios savaitės nesiskaitys? Gabija 4kl.
• Padaryk, kad visi, pradedant močiute ir baigiant drambliais, būtų laimingi, sotūs ir šiltai apsirengę. Rokas 3kl.
• Tegul aš gyvensiu tiek, kiek nori mama. Tadas 2kl.
• Norėčiau paprašyti proto savo tėvams, o tai jie visai manęs nesupranta. Alvydas 3kl.
• Iš pradžių norėjau paprašyti tavęs šuniuko, bet paskui pagalvojau, kad negalima Tavęs trukdyti dėl visokių niekų ir prašysiu ko nors labai svarbaus. Padaryk, kad mama visada grįžtų iš darbo linksma ir gera. Eglė 3kl.
• Padaryk tą gyvenimą paprastesniu. Lukas 4kl.
• Gerbiamas Dieve, padaryk, kad kojos ir rankos visada būtų švarios. Evaldas 2kl.
• Va, kai manęs dar nebuvo, Tu jau žinojai, kad aš būsiu? O negalima buvo negimti? Evelina 2kl.
• Parodyk man paslapčiomis bent vieną angelą. Andrius 3kl.
• Noriu gyventi tame pasaulyje, kurį sukūrei Tu, o ne žmonės. Justė 4kl.
• Padaryk, kad mama su tėčiu susitaikytų, o aš už tai mesiu rūkyti. Edvinas 3kl.
• Susitinkam iki mirties, gerai? Justas 1kl.
• Ten pas Tave gražu ar nelabai? Emilis 1kl.
• Ką reikia padaryti su gyvūnėliu, kad galėčiau jį pasiimti su savimi į rojų? Agnė 4kl.
• Jei man ką nors skauda, tai reiškia, kad Tu ant manęs supykai? Austėja 3kl.
• O Tau yra taip buvę, kad kas nors Tau atrodo simpatiškas, bet jis nežiūri į Tavo pusę? Indrė 4kl.
• Kiek kartų aš patirsiu nelaimingą meilę? Trys kartai jau buvo. Julija 2kl.
• Ar Tau nenuobodu visada būti teisingam? Valdas 1kl.
• Duok sveikatos mamai, dėdei Tomui, dėdei Valdui, dėdei Vytui ir kitiems mano tėčiams, kuriuos turėsiu. Arūnas 4kl.
• Tegul mane pamilsta Dovilė, o aš už tai galėsiu su ja susituokti. Tomas 4kl.
• Jei aš papulsiu į pragarą, ir Tu mane ten pamatysi, tai stovėsi ir ramiai sau žiūrėsi, kaip iš manęs ten tyčiojasi? Lukas 3kl.
• Na, gerai, Viešpatie, mane tėvams atnešė gandras, bet iš kur jis mane gavo? Erikas 3kl.
• Labas, Dieve… Kaip tavo reikalai, kaip gyveni, kaip tavo sveikata? Sofija 2 kl.
• Jei tu padarysi pasaulio pabaigą, tai kas tada tau melsis? Jonas 4 kl.
• Apskritai, tai aš Tavim netikiu. Vat pasakyk, kodėl tada žmonės tavęs nemato? Jurijus 2 kl.
• Kiek šalių tu aptarnauji? Mantas 3 kl.
• Ar limonadas tai vaikiška degtinė? Antanas 1 kl.
• O koks tavo išsilavinimas? Greta 3 kl.
• Kaip tu manai, kas skamba graudžiau :
  ,,Sušelpkite Kristaus vardu”, ar ,,Sušelpkite dėl Dievo?” Tomas 3 kl.
• O kai tu buvai mažas, ar klausei mamos? Monika 2 kl.
• Aišku, kad aš tave labai myliu. Bet mamą ir tėtį – daugiau. Ar tai nėra blogai? Renata 2 kl.
• O kai žvakes bažnyčioje pardavinėja, tai čia tavo biznis? Kristė 2 kl.
• Kai mama man nenuperka saldumynų, tai čia tu jai patarinėji? Saulius 3 kl.
• Aš perskaičiau, kad Kristus žydas, bet juk jis tavo sūnus. Tai ką, tu irgi žydas? Samanta 3 kl.
• Nuo kada galima laikyti žmogų suaugusiu? Nuo tada, kai jis jau nebijo skiepų, ar nuo tada, kai jam patinka Emilija? Artas 2 kl.
• Kiek gi tau metų, Viešpatie? Ilona 2 kl.
• Ar tikrai, kad visos pasakos apie tave, teisybė? Linas 2 kl.
• Na, gerai, Dieve. Kristus kentėjo dėl žmonių. O dėl ko tada kenčia žmonės? Živilė 2 kl.
• Bet juk pirmieji pradėjo gimdyti vyrai. Prisimeni Adomą ir Ievą. Ir kas gi tau taip nepatiko, kad visą šitą sunkumą uždėjai ant moters? Agnetė 3 kl.
• Katalikai turi vieną dievą, musulmonai – kitą, žydai – dar kitą, rusai ir vokiečiai – dar kitą. Tai kiek gi jūsų iš viso yra? Raselė 3 kl.
• Ar tu turi protą, ar esi visas iš dvasios? Vinona 2 kl.
• Biblijoje tu rašai, kad iš pradžių buvo žodis. Koks jis? Audra 1 kl.
• Ką pirmiausiai padarė Kristus, kai prisikėlė? Gedas 1 kl.
• O kodėl vargšai prašo išmaldos prie bažnyčios? Ar tu registruoji tuos, kurie duoda? Domas 2 kl.
• Vadinasi, jei aš teisingai supratau evoliuciją, tai tu sukūrei Adomą ir Ievą, o paskui žmonės atsirado iš beždžionės? Paulius 3 kl.
• Kodėl pavasarį, kai tu uždegi danguje žvaigždes, pūti šiltą vėją, aplinkui taip tylu, tylu, man kai kada norisi verkti? Sima 3 kl.
• Ar tavo angelai lanko mokyklą? Saulė 1 kl.
• O kiek tu vyresnis už žemę? Kristupas 2 kl.
• Kaip tu ten danguje gyveni? Ar viską turi? Gal ko reikia? Eva 1 kl.
• Kas buvo iš pradžių – Adomas su Ieva ar dinozaurai? Rūtelė 3 kl.
• Tu juk toks geras. Tai kam tada žmonės tave vargina su savo prašymais? Ieva 3 kl.
• Ar tu supranti, kaip gėda būti neturtinga? Laima 2 kl.
• Kodėl pas mus namie toks šuniškas gyvenimas, kad nei vienas katinėlis nepripranta? Eliza 3 kl.
• Kaip tu atskiri vyrišką sielą nuo moteriškos? Ar žiūri jiems tarp kojų? Julius 1 kl.
• Ar pas ateivius irgi bus pasaulio pabaiga? Rimas 2 kl.
• Ar tu oro direktorius? Aiva 2 kl.

P.S. Gal žinote, iš kur tai paimta ar kas sumanytojas? Nenorėčiau pažeisti turtinių autoriaus teisių…

Šiandien Alfa kurse kalbėjom apie Dievo žodžio skaitymą. Man atrodo neįtikėtina, kaip skirtingai galima perskaityti Dievo žodį. Kiek daug reiškia būsena, požiūris į save tam, ką perskaitysiu vienoje ar kitoje Biblijos ištraukoje. Ir kaip nepastebimai kalba Dievas. Kaip jis neprimeta savo nuomonės, savęs… Niekas taip negerbia mano laisvės, kaip jis. Net sakyčiau, per daug. Dėl tokio jo bruožo, aš kokius trejus metus užsispyrėliškai iš Dievo Žodžio pasiimdavau tai, ką maniau esant man skirtą. Bet iš tikrųjų tik knisausi po save ir traukiau iš savo sąšlavyno tai, ką laikiau gražiausia, labiausiai siektina.

Vaikai galėtų mane išmokyti. Jie nieko nežino apie pasaulį. Ir jiems negėda, kad nežino. Aš irgi nieko nežinau tik jau kažkaip įaugęs į kraują tas keistas nepatogumo jausmas, kai reikia prisipažinti, kad nežinau.

Kad jūs žinotumėte, kokia man yra malonė suprasti, kad nieko iš tikrųjų nežinau!.. Dažnai būnu užrietusi nosį (vidinę ) dėl gausybės religinių praktikų, kad neva esu puiki krikščionė, ištikimai meldžiuosi nustatytu metu, esu iki kraujo ištikima savo įsipareigojimams karitatyvinėje veikloje ir t.t. O iš tiesų vidinis mano pasaulis nė kvapelio Dievo negauna, nes nesiklauso…

Kokia laimė, kad Kristus yra didesnis už mane. Kad jis, o ne aš, yra Dievas. Kaip būna baisu, kai mes susikeičiam vietom… Supykina vos pagalvojus… Daugiau taip nenoriu. Brrr…

Bernardinai.lt publikavo straipsnį apie du narkomaniją išgyvenusius vaikinus. Tekstą pirmą kartą sausio mėnesį spausdino “Artuma“. Siūlau paskaityti. Čia pateikiu kelias ištraukas:

“Sveiki, aš Paulius. Esu priklausomas nuo narkotikų. Jų nevartoju metus. Dalyvauju projekte „Mano guru“. Mano problemos pradžia – noras išbandyti viską. Niekada nevertinau gyvenimo. Nekenčiau savęs. Pirmą kartą pabandžius narkotikų apėmė jausmas, kad aš juos kontroliuoju, kad nėra taip baisu, kaip visi gąsdina. Narkotikų paragavau būdamas dvylikos. Pradėjau su draugais, su kuriais leisdavom laiką nuo vaikystės.”

“Baigiau vienus metus trukusią reabilitacijos programą protestantiškoje bendruomenėje. Maniau, kad jau esu pažinęs Dievą. Žinojau viską – Dievo žodį, smulkmenas, bet viduje to neišgyvenau. Tai mane privedė prie atkryčio – vėl ėmiau vartoti. Jaučiausi suvaržytas, tikėjime nejutau laisvės. Dievą įsivaizdavau kaip taisyklių, ko negaliu daryti, rinkinį. Man tai buvo per sunku.”

“Esu Kristianas, taip pat turiu priklausomybę nuo narkotikų. Nevartoju 19 mėnesių. Kaip ir Paulius, dabar džiaugiuosi gyvenimu. Nuo sausio ketinu dalyvauti projekte „Mano guru“.”

“Ar žinote sostinėje, Vilniaus gatvėje įsikūrusį salotų barą „Mano guru“? Tai vieta, kur virėjais ir padavėjais dirba nuo priklausomybės besigydantys žmonės. Salotų baras – tai didesnio projekto dalis. Projektas skirtas žmonėms, turintiems priklausomybę nuo narkotikų arba alkoholio.”

Dar vienas brolio Egidijaus mokymas. Šįkart – apie laisvę.
(Šiuos 20-uosius Lietuvos Nepriklausomybės metus Lietuvos vyskupai paskelbė padėkos už laisvę metais ).

I dalis

Laisvė – magiškas žodis – visi nori būti laisvi. Bet tai žodis, kaip ir žodis meilė, yra taip daug naudojamas, kad nebežinai jo reikšmės. Demokratijoje laisvė – pagrindinė vertybė: svarbiausia, kad neprarastume laisvės. Anksčiau svarbiausia vertybė buvo pareiga: žmogus buvo visuomenės dalis, turėjo pareigas visuomenės atžvilgiu. Dabar svarbiausia realizuoti save.

Dažnai laisvės supratimas labai ribotas. Kas yra laisvė? Neigiamas apibrėžimas – apribojimų nebuvimas. Teigiamas – galėti daryti tai, ką nori. Galimybė duoti savo gyvenimui kryptį, kurią noriu jam duoti.

4 momentai laisvėje – laisvė yra visas procesas:
- svarstymas;
- pasirinkimas;
- ištikimybė;
- vaisius.

- susitinki merginą ir esi laisvas spręsti, ar ji tau tinka, ar ne;
- pasirenki ją ir pasiperši;
- ateina išbandymai, bet tu kasdien iš naujo ją pasirenki;
- išbandymams praėjus džiaugiesi pastangų vaisiais.

Ar įsipareigoti – tai riboti savo laisvę? Ne. Laisvė yra galimybė kažką kurti, o kūrybai reikia laiko. Pavyzdžiui, Don Žuanas užstrigo pirmoje stadijoje, nebuvo laisvas, bet savo kaprizų, egoizmo vergas.

Laisvė yra turbūt vienas iš svarbiausių žmogaus bruožų – tik laisvas žmogus yra tikras žmogus. Alkoholikas, narkomanas, vergas, maniakas praranda savo žmogiškumą.

Apie laisvę Senajame Testamente

Biblijoje laisvė yra viena svarbiausių minčių, nors ST mažai naudoja patį žodį. Pagrindinis Senojo Testamento pasakojimas – išėjimas iš Egipto vergovės, kai Izraelis tampa laisva tauta. Izraelitai nuolat grįžta prie šios patirties ir ją apmąsto. Tai kalba apie kiekvieno žmogaus religinę patirtį: aš esu izraelitas, kurį Dievas išvaduoja iš Egipto. Ir visada yra pagunda grįžti prie savo vergovės, nes būti laisvu ne taip lengva. Po išėjimo iš Egipto prieš pažadėtąją laimę yra dykuma, kurią reikia pereiti. Izraelitai sunkiai keliaudami ėmė bumbėti, kad būdami nelaisvėje, turėjo maisto, vandens – patogų, lengvesnį gyvenimą.

Tada Dievas veda tautą į Sinajaus kalną, kur sudaro sandorą, duoda dešimt įsąkymų. Įstatymai – ar tai nėra ta pati vergovė, tik kita forma? Ne, atvirkščiai. “Aš jus išlaisvinau ir tam, kad nebebūtumėte vergai, įstatymas bus kaip saugumo tvora, kad nekristumėte į daubą, negrįžtumėte į Egiptą.”

Kodėl tauta turi gyventi 40 metų dykumoje? Ne dėl to, kad Dievas baudžia tautą, bet kad ją ištyrintų. Ir mes esame tyrinami gyvenimo dykumose. Nuo ko? Nuo stabų. Stabai – tai kai suabsoliutiname tai, kas yra reliatyvu. Pavyzdžiui, darbas, pinigai, hobiai, draugai tampa mano gyvenimo tikslu. Tada prarandu savo laisvę, savo autonomiją (auto – savo; nomija – įstatymas). Tuome nužmogėju, nes žmogus nesukurtas, kad būtų kalinys, priklausomas.

Visas ST paskui pasakoja (istorinės knygos + pranašai), kaip tauta nuolat grįžta į Egiptą ir išeina iš jo (išsivaduoja iš savo stabų). Visos nelaimės kyla iš stabmeldystės, kuri yra pagrindinė nuodėmė.

—

II dalyje bus tęsinys apie laisvę Evagelijoje ir švento Pauliaus raštuose bei dvasinį gyvenimą kaip laisvės kelią.

Dar viena ištrauka iš Luis Gonzalez-Carvajal knygos: “Toks yra mūsų tikėjimas”:

“…ko gali žmogus tikėtis iš Dievo? Šis klausimas kvepia prekyba. Nė vienas sveiko proto žmogus neklaus mylimo asmens: “Ką galiu iš tavęs gauti?” Tikras įsimylėjėlis siekia gėrio kitam ir ieško jo paties, o ne jo daiktų.

Tad drauge su šventuoju Tomu atsakykime: “Iš Dievo nereikia tikėtis nieko mažiau už Jį Patį”. Mažesnius dalykus žmogus pats gali gauti pasinaudodamas jėgomis, kurias jam Dievas davė. Tik šitaip visi stosime į savo vietas. Ernstas Blochas sakė: “Jūs būkite žmonės, ir Dievas bus Dievas”.

Todėl Dievo apvaizdos negalime įsivaizduoti kaip šachmatininko, judinančio figūras. Dievas kreipia laisvus žmones, apdovanotus vidiniu gyvenimu: “Valdydamas visatą Dievas elgiasi taip, kaip elgiasi siela, kuri valdo kūną”, kitaip tariant, teikdamas gyvybę iš vidaus. Dievo apvaizda yra žmogus.”