Pieva

Posts Tagged ‘Dievas’

Kai noriu prašyti, aš sakau…

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

Kodėl? (daugiau…)

Trys būdai, kaip pasireiškia velnio veikimas

1. Reliatyvumas. Nėra vienos tiesos. Kiekvienas pasirenka, ką laikyti tiesa.

2. Individualizmas. Žmogui nereikia kitų. Jis pats sau pakankamas ir pats sau fainas.

3. Puikybė. Už mane geresnių nėra. Šiame pasaulyje egzistuoju tik aš ir tik mano poreikiai.

Visus tris būdus vienija savanaudiškumas, egocentrizmas, viskas nukreipta į ego, į mane. (daugiau…)

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį. (daugiau…)

Meilė ateina iš maldos

Vakar mane suėmė didelis liūdesys. Supratau, kad vienam žmogui, kurį laikau svarbiu, reikia ne manęs, bet kažko, ką galiu duoti. Tai labai mane įskaudino.

Žinau, kad jis netyčia taip elgiasi, nenori manęs žeisti. Tiesiog nori gero sau. Tai labai žmogiška – visi mes turėtume norėti ir siekti gero sau. Tik gal ne kitų sąskaita.

Imu manyti, kad visi santykiai su žmonėmis tokie: žmogus nemoka visiškai besąlygiškai mylėti. Tiktai Dievas moka. Ir tai ko gero yra teigiama vakarykštės patirties pusė – tik Dievas myli besąlygiškai. Tik Dievas yra pasiruošęs visiškai atsisakyti savęs dėl žmogaus ir santykio.

(daugiau…)

Įkvepiančios paskaitos per Marijos radiją

Šiomis dienomis Marijos radijas transliuoja įrašus iš Pasaulinės lyderystės konferencijos. Tai įvairių organizacijų bei krikščioniškų bendruomenių vadovai, kalbantys apie tai, kas uždega mūsų širdis, ką reiškia vesti žmones pas Kristų, su Kristumi, ką apskritai reiškia vesti žmones, kaip tai daryti. Ir kodėl mūsų širdyse yra toks troškimas.

Puikios paskaitos-pranešimai-liudijimai-dalijimaisi. Mus turėtų jaudinti pasaulio neteisybė, mes turėtume bijoti ir kartu drąsiai eiti į iššūkius. Mes nuolat turėtume patirti, kaip mums reikia Dievo ir kartu kiek daug Jis gali per mus nuveikti. Klausiau Bilo Haibelso paskaitos „Šventas pyktis“ (versčiau „Šventas apmaudas“). Ar atsimenate duonos ir žuvies padauginimą? Ar atsimenate, ką mokiniai Jėzui sakė, kaip atsikalbinėjo, kad negali nieko padaryti, negali pamaitinti šitokios gausybės žmonių. Ir ką jiems atsakė Kristus? Atneškite, ką turite. Atneškite, net jei tai tėra pora žuvyčių ir keli kepaliukai duonos. Ir ką Jis padarė su tuo, sakytume menkniekiu, kurį mokiniai jam davė? Jis padarė stebuklą. B.Haibelsas ragino: leisk Kristui padaryti stebuklą iš to mažmožio, kurį turi savyje. Duok jam tai, ką turi ir pamatysi, kokių didžių dalykų Dievas trokšta tavo gyvenime.

Kitas pranešėjas – Tarptautinio teisingumo misijos prezidentas ir įkūrėjas Garis Hogenas. Jis sako, jog sunkiausia krikščionims ir pasauliui patikėti, kad Dievas geras. Kaip galiu tikėti, kad Dievas geras, jei kasdien iš bado miršta tūkstančiai vaikų? Kaip galiu tikėti, kad Dievas geras, kai vaikai yra prievartaujami, parduodami prostitucijon, kaip galiu tikėti tuo?

Ir jis duoda atsakymą – aš esu tas, kuris gali padėti patikėti Dievo gerumu. Kaip tik aš esu siunčiamas, kad pasaulis patikėtų Dievo gerumu. Pikti, sąmoningai kenkiantys žmonės negali uždengti Dievo gerumo. Po šios paskaitos kilo stiprus noras sužinoti, dėl ko Dievui skauda širdį. Noriu tai pamatyti, jei reikia, – patirti. Kad tik galėčiau prisidėti, kvaila tai sakyti – padėti Dievui liudyti, net duoti pasauliui Jo gerumą.

Puikios paskaitos, stiprus Dvasios postūmis. Verta paklausyti. Dabar įrašai skambės pirmadienį-trečiadienį, 10 val., 22 val. ir kitos dienos 8 val. Galite klausyti ir internetu: www.marijosradijas.lt. Čia taip pat rasite detalesnį paskaitų pristatymą (žiūrėkit prie 10 val. Aktualijų).

Taip pat gražių jums 2011 sutiktuvių 🙂 Ateinančius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais. Tegu Dievas leidžia mums suprasti, koks yra Jo gailestingumas ir ką jis reiškia mūsų gyvenime.

Tikėti ir melstis

Pastaruoju metu pradedu melsti tikėjimo malonės. Dažnai turiu prisipažinti, kad ir Šv. Mišių metu: „Dieve, aš netikiu. Netikiu, kad Tu esi. Netikiu, kad gali čia būti.“ Kai prisipažįstu, pasidaro lengviau. Suprantu, kad dažnai painioju žodžių „tikiu“ ir „jaučiu“ prasmę.  Greičiau mano prisipažinimas reiškia, kad nejaučiu Dievo.

Nejaučiu. Tai didelė tragedija tokiai viską jaučiančiai sielai kaip maniškė 🙂 Dabar galiu rinktis dar labiau tikėti. Dabar esu visiškai laisva pasirinkti – tikėti ar ne. Baisoka. Kai taip nieko nejaučiu, bet kurią minutę galiu pasirinkti netikėti. Vis dėlto noriu tikėti, nes netikėti – labai liūdna.

Be tikėjimo malonės, taip pat (kai turiu pakankamai nuolankumo) prašau maldos malonės. Pasirodo, galėjimas iš tikrųjų melstis (tai gali nutikti nebūtinai bažnyčioje, maldos kampelyje ar kitoje šventoje vietoje) yra Dievo dovana.  Tai Dievas kalbina mane, o ne aš Jį. Tik kai esu pakankamai blaivi nuo jausmų ir nuolanki, galiu tai atpažinti.

Nieko baisaus priklausyti nuo Dievo (nors kartais tai supratusi, galiu numirti iš baimės). Jis viską mums duoda (kalbu pirmiausia apie meilės, bendrystės ir kt. dvasinius poreikius). Jis vienintelis yra iš tikrųjų dosnus ir iš tikrųjų mylintis mus be išskaičiavimų, mylintis, net kai žino, kad galime ir neatsiliepti į Jo kvietimą.

Ką reiškia „būdami silpni, esate stiprūs“?

Imu suprasti, ką reiškia būti stipriu, kai esi silpnas. Kas yra tas silpnumas ir kas yra ta stiprybė silpnume.

Pirmąsias savo darbo dienas nuolat patiriu didelės baimės ir bejėgiškumo „priepuolius“. Tiek dalykuose, susijusiuose su darbu, tiek visai, rodos, šalutiniais atvejais. Pavyzdžiui, šįvakar, grįždama troleibusu namo, išsigandau paprasčiausio girtuoklėlio, kuris mane kalbino, klausė, kur važiuoju ir pan. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Niekad nebijodavau žmonių. Kodėl taip darosi su manimi? Kodėl mane apima šita beveik paniška baimė (o gal paprasta savisauga, kurios anksčiau nebuvo)?

Važiuodama troleibusu, paskambinau broliui. „Ar galėtum mane parvežti namo nuo stotelės?“ – paklausiau (ten reikia truputį paėjėti). Ir jis atvažiavo. Tada supratau, kodėl Dievas man leidžia išgyventi šitą slogią, neramią savijautą. Mano silpnumas – tai vaistas nuo puikybės ir tai galimybė mano broliui atrasti, jog gyvename ne dėl savęs.

Jis turėjo progą tarnauti, padėti, išgelbėti mane. Jis turėjo progą atrasti galbūt dar neatrastas jėgas pasiaukoti, padaryti kažką dėl kito. Nieko nėra baisiau už būseną, kai, rodos, esi niekam nereikalingas ir nieko negali. O padėdamas kitam patiri, kad gali. Kad gali daugiau, negu pats manei galįs. Tai yra stebuklas. Kristus ne kartą sakė – tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus buvo tas žmogus, kuris sudarė galimybes tikėti. Dievas viską yra davęs žmonėms, Jis pats yra apsigyvenęs žmoguje ir gali viską jame. Kristus, Dvasia ir Dievo žodis žadina tai mumyse, sukelia tikėjimą, Dievo veikimo troškimą.

Nežinau, ar aš aiškiai kalbu. Tik noriu pasakyti, kad mano silpnumas įgalina kitą žmogų man padėti. Padeda kitam atrasti savo stiprybę, kurios man konkrečioje situacijoje ar konkrečiu metu gyvybiškai reikia. Ir tai yra Kristaus meilės įsakymo išsipildymas, kad vieno kūno nariai iš tikrųjų būtų vienas kūnas, gyventų kaip vienas kūnas: sutrikus vienai kūno daliai, kitos stengiasi stipriau dirbti.

Ačiū tau, Viešpatie, už silpnumo akimirkas. Ačiū, kad dovanoji žmones, kurie gelbsti, padeda. Ačiū, kad sukūrei mus kaip vieną kūną. Ačiū, kad mokai remtis vienas kitu ir pasitikėti, kad mokai mylėti ir būti mylimais.

Vaikų laiškai Dievui

El.paštu gavau laiškelį su vaikų mintimis. Nežinau, ar tai tikrai vaikų mintys, bet jei taip, galim pasimokyti iš jų paprastumo 🙂

  • Kodėl Tu sutvėrei tokį pasaulį, kuriame mama verkia, kai suplėšo pėdkelnes? Mantas 2kl.
  • Galima, aš Tau retkarčiais sapnuosiuosi? Austė 1kl.
  • Į mūsų klasę atėjo naujokas. Jis toks, na Tu žinai. Galima, visos mano pragyventos dienos iki praėjusios savaitės nesiskaitys? Gabija 4kl.
  • Padaryk, kad visi, pradedant močiute ir baigiant drambliais, būtų laimingi, sotūs ir šiltai apsirengę. Rokas 3kl.
  • Tegul aš gyvensiu tiek, kiek nori mama. Tadas 2kl.
  • Norėčiau paprašyti proto savo tėvams, o tai jie visai manęs nesupranta. Alvydas 3kl.
  • Iš pradžių norėjau paprašyti tavęs šuniuko, bet paskui pagalvojau, kad negalima Tavęs trukdyti dėl visokių niekų ir prašysiu ko nors labai svarbaus. Padaryk, kad mama visada grįžtų iš darbo linksma ir gera. Eglė 3kl.
  • Padaryk tą gyvenimą paprastesniu. Lukas 4kl.
  • Gerbiamas Dieve, padaryk, kad kojos ir rankos visada būtų švarios. Evaldas 2kl.
  • Va, kai manęs dar nebuvo, Tu jau žinojai, kad aš būsiu? O negalima buvo negimti? Evelina 2kl.
  • Parodyk man paslapčiomis bent vieną angelą. Andrius 3kl.
  • Noriu gyventi tame pasaulyje, kurį sukūrei Tu, o ne žmonės. Justė 4kl.
  • Padaryk, kad mama su tėčiu susitaikytų, o aš už tai mesiu rūkyti. Edvinas 3kl.
  • Susitinkam iki mirties, gerai? Justas 1kl.
  • Ten pas Tave gražu ar nelabai? Emilis 1kl.
  • Ką reikia padaryti su gyvūnėliu, kad galėčiau jį pasiimti su savimi į rojų? Agnė 4kl.
  • Jei man ką nors skauda, tai reiškia, kad Tu ant manęs supykai? Austėja 3kl.
  • O Tau yra taip buvę, kad kas nors Tau atrodo simpatiškas, bet jis nežiūri į Tavo pusę? Indrė 4kl.
  • Kiek kartų aš patirsiu nelaimingą meilę? Trys kartai jau buvo. Julija 2kl.
  • Ar Tau nenuobodu visada būti teisingam? Valdas 1kl.
  • Duok sveikatos mamai, dėdei Tomui, dėdei Valdui, dėdei Vytui ir kitiems mano tėčiams, kuriuos turėsiu. Arūnas 4kl.
  • Tegul mane pamilsta Dovilė, o aš už tai galėsiu su ja susituokti. Tomas 4kl.
  • Jei aš papulsiu į pragarą, ir Tu mane ten pamatysi, tai stovėsi ir ramiai sau žiūrėsi, kaip iš manęs ten tyčiojasi? Lukas 3kl.
  • Na, gerai, Viešpatie, mane tėvams atnešė gandras, bet iš kur jis mane gavo? Erikas 3kl.
  • Labas, Dieve… Kaip tavo reikalai, kaip gyveni, kaip tavo sveikata? Sofija 2 kl.
  • Jei tu padarysi pasaulio pabaigą, tai kas tada tau melsis? Jonas 4 kl.
  • Apskritai, tai aš Tavim netikiu. Vat pasakyk, kodėl tada žmonės tavęs nemato? Jurijus 2 kl.
  • Kiek šalių tu aptarnauji? Mantas 3 kl.
  • Ar limonadas tai vaikiška degtinė? Antanas 1 kl.
  • O koks tavo išsilavinimas? Greta 3 kl.
  • Kaip tu manai, kas skamba graudžiau :
    ,,Sušelpkite Kristaus vardu“, ar ,,Sušelpkite dėl Dievo?“ Tomas 3 kl.
  • O kai tu buvai mažas, ar klausei mamos? Monika 2 kl.
  • Aišku, kad aš tave labai myliu. Bet mamą ir tėtį – daugiau. Ar tai nėra blogai? Renata 2 kl.
  • O kai žvakes bažnyčioje pardavinėja, tai čia tavo biznis? Kristė 2 kl.
  • Kai mama man nenuperka saldumynų, tai čia tu jai patarinėji? Saulius 3 kl.
  • Aš perskaičiau, kad Kristus žydas, bet juk jis tavo sūnus. Tai ką, tu irgi žydas? Samanta 3 kl.
  • Nuo kada galima laikyti žmogų suaugusiu? Nuo tada, kai jis jau nebijo skiepų, ar nuo tada, kai jam patinka Emilija? Artas 2 kl.
  • Kiek gi tau metų, Viešpatie? Ilona 2 kl.
  • Ar tikrai, kad visos pasakos apie tave, teisybė? Linas 2 kl.
  • Na, gerai, Dieve. Kristus kentėjo dėl žmonių. O dėl ko tada kenčia žmonės? Živilė 2 kl.
  • Bet juk pirmieji pradėjo gimdyti vyrai. Prisimeni Adomą ir Ievą. Ir kas gi tau taip nepatiko, kad visą šitą sunkumą uždėjai ant moters? Agnetė 3 kl.
  • Katalikai turi vieną dievą, musulmonai – kitą, žydai – dar kitą, rusai ir vokiečiai – dar kitą. Tai kiek gi jūsų iš viso yra? Raselė 3 kl.
  • Ar tu turi protą, ar esi visas iš dvasios? Vinona 2 kl.
  • Biblijoje tu rašai, kad iš pradžių buvo žodis. Koks jis? Audra 1 kl.
  • Ką pirmiausiai padarė Kristus, kai prisikėlė? Gedas 1 kl.
  • O kodėl vargšai prašo išmaldos prie bažnyčios? Ar tu registruoji tuos, kurie duoda? Domas 2 kl.
  • Vadinasi, jei aš teisingai supratau evoliuciją, tai tu sukūrei Adomą ir Ievą, o paskui žmonės atsirado iš beždžionės? Paulius 3 kl.
  • Kodėl pavasarį, kai tu uždegi danguje žvaigždes, pūti šiltą vėją, aplinkui taip tylu, tylu, man kai kada norisi verkti? Sima 3 kl.
  • Ar tavo angelai lanko mokyklą? Saulė 1 kl.
  • O kiek tu vyresnis už žemę? Kristupas 2 kl.
  • Kaip tu ten danguje gyveni? Ar viską turi? Gal ko reikia? Eva 1 kl.
  • Kas buvo iš pradžių – Adomas su Ieva ar dinozaurai? Rūtelė 3 kl.
  • Tu juk toks geras. Tai kam tada žmonės tave vargina su savo prašymais? Ieva 3 kl.
  • Ar tu supranti, kaip gėda būti neturtinga? Laima 2 kl.
  • Kodėl pas mus namie toks šuniškas gyvenimas, kad nei vienas katinėlis nepripranta? Eliza 3 kl.
  • Kaip tu atskiri vyrišką sielą nuo moteriškos? Ar žiūri jiems tarp kojų? Julius 1 kl.
  • Ar pas ateivius irgi bus pasaulio pabaiga? Rimas 2 kl.
  • Ar tu oro direktorius? Aiva 2 kl.

P.S. Gal žinote, iš kur tai paimta ar kas sumanytojas? Nenorėčiau pažeisti turtinių autoriaus teisių…

Dievo žodis: kaip skaitai?

Šiandien Alfa kurse kalbėjom apie Dievo žodžio skaitymą. Man atrodo neįtikėtina, kaip skirtingai galima perskaityti Dievo žodį. Kiek daug reiškia būsena, požiūris į save tam, ką perskaitysiu vienoje ar kitoje Biblijos ištraukoje. Ir kaip nepastebimai kalba Dievas. Kaip jis neprimeta savo nuomonės, savęs… Niekas taip negerbia mano laisvės, kaip jis. Net sakyčiau, per daug. Dėl tokio jo bruožo, aš kokius trejus metus užsispyrėliškai iš Dievo Žodžio pasiimdavau tai, ką maniau esant man skirtą. Bet iš tikrųjų tik knisausi po save ir traukiau iš savo sąšlavyno tai, ką laikiau gražiausia, labiausiai siektina.

Vaikai galėtų mane išmokyti. Jie nieko nežino apie pasaulį. Ir jiems negėda, kad nežino. Aš irgi nieko nežinau 🙂 tik jau kažkaip įaugęs į kraują tas keistas nepatogumo jausmas, kai reikia prisipažinti, kad nežinau.

Kad jūs žinotumėte, kokia man yra malonė suprasti, kad nieko iš tikrųjų nežinau!.. Dažnai būnu užrietusi nosį (vidinę :)) dėl gausybės religinių praktikų, kad neva esu puiki krikščionė, ištikimai meldžiuosi nustatytu metu, esu iki kraujo ištikima savo įsipareigojimams karitatyvinėje veikloje ir t.t. O iš tiesų vidinis mano pasaulis nė kvapelio Dievo negauna, nes nesiklauso…

Kokia laimė, kad Kristus yra didesnis už mane. Kad jis, o ne aš, yra Dievas. Kaip būna baisu, kai mes susikeičiam vietom… Supykina vos pagalvojus… Daugiau taip nenoriu. Brrr…

Išsigelbėję iš narkomanijos

Bernardinai.lt publikavo straipsnį apie du narkomaniją išgyvenusius vaikinus. Tekstą pirmą kartą sausio mėnesį spausdino „Artuma„. Siūlau paskaityti. Čia pateikiu kelias ištraukas:

„Sveiki, aš Paulius. Esu priklausomas nuo narkotikų. Jų nevartoju metus. Dalyvauju projekte „Mano guru“. Mano problemos pradžia – noras išbandyti viską. Niekada nevertinau gyvenimo. Nekenčiau savęs. Pirmą kartą pabandžius narkotikų apėmė jausmas, kad aš juos kontroliuoju, kad nėra taip baisu, kaip visi gąsdina. Narkotikų paragavau būdamas dvylikos. Pradėjau su draugais, su kuriais leisdavom laiką nuo vaikystės.“

„Baigiau vienus metus trukusią reabilitacijos programą protestantiškoje bendruomenėje. Maniau, kad jau esu pažinęs Dievą. Žinojau viską – Dievo žodį, smulkmenas, bet viduje to neišgyvenau. Tai mane privedė prie atkryčio – vėl ėmiau vartoti. Jaučiausi suvaržytas, tikėjime nejutau laisvės. Dievą įsivaizdavau kaip taisyklių, ko negaliu daryti, rinkinį. Man tai buvo per sunku.“

„Esu Kristianas, taip pat turiu priklausomybę nuo narkotikų. Nevartoju 19 mėnesių. Kaip ir Paulius, dabar džiaugiuosi gyvenimu. Nuo sausio ketinu dalyvauti projekte „Mano guru“.“

„Ar žinote sostinėje, Vilniaus gatvėje įsikūrusį salotų barą „Mano guru“? Tai vieta, kur virėjais ir padavėjais dirba nuo priklausomybės besigydantys žmonės. Salotų baras – tai didesnio projekto dalis. Projektas skirtas žmonėms, turintiems priklausomybę nuo narkotikų arba alkoholio.“