Kelias dienas buvau Baltriškėse, pas geruosius ir ištikimuosius Tiberiados brolius. Jie nerealūs. Padaro krūvą darbų (pavyzdžiui, visos dovanos Jaunimo dienoms, arba didžiulės stovyklos šeimoms, jaunimui, paaugliams ir vaikams), ir nė kiek neužriečia nosių. Nė kiek. Kaip tik nerimsta, kasdien darbuojasi prie bažnyčios, kuri taip pat auga kaip ant mielių.

Kodėl?

Jie nuolat dėkoja. Per maldą jie nuolat dėkoja Dievui už naują dieną, už tai, kad Jis atpirko žmones, kad mirė ant kryžiaus, kad atleido kaltes, kad paliko savo Žodį, kuris gaivina. Dėkoja už brolius Belgijoje, Konge, Filipinuose. Dėkoja už augančias daržoves darže (pastarosiomis dienomis, kai kaitra, jos kaip tropikuose, galima skinti ir sėti naujas, vis auga ir auga). Už viską dėkoja. Net už tai, kas nepasisekė – jiems tai – tik “nauja patirtis”, galimybė dar kažko išmokti, patirti. Sunkumai – tai tik galimybė grūdintis, augti, tvirtėti.

Tai, ką jie daro, tikrai yra Dievo stebuklas. Ir dėkingumas, manau, yra pats geriausias kuras visoms jų pastangoms.

Ir aš noriu dėkoti už viską. Visa, ko neturiu, ko trūksta, atiduoti Dievui, ir džiaugtis visa ta gausybe dalyku, kurie man dovanojami kiekvieną dieną. Labiausiai – už viltį, kurią Dievas duoda savo pažadais: išgelbėjau tave, esi mano, esi man brangesnė už bet ką šitame pasaulyje.

Ačiū Tau, Dieve, už tai. Ačiū, kad Esi.

Viskas prasidėjo, kai knygyne perkamiausių knygų lentynoje pamačiau rudą, į “užrašofkę” panašią knygutę. Jos viršelis patraukė dėmesį. Imitavo senovišką knygą, įrištą oda, įspaustomis raidėmis. Didžiausiu šriftu tarp kitų kalbų buvo lietuviškas žodelis – ačiū. Paėmiau knygą, pačiupinėjau įspaudus – tikri. Atvertus pamačiau, kad tai – visai ne knyga, – linijuoti lapai buvo skirti užrašams. Tik kampuose parašyta: Ačiū dabar; Ačiū už tai, kas bus. Kas antrame puslapyje “box’uose” keli sakiniai, dėkojantys už šią dieną, nuveiktus darbus, įvairius mažmožius.

Pradėjau dėkoti. Ačiū už paauglius, kurie man greičiausiai išūš galvą, kol vešiu juos į Baltriškes. Ačiū už tai, kad nesuspėju padaryti visko pagal savo planą. Ačiū už dūkstantį Algio ir Raimondos sūnelį. Ačiū už tėčio rūpestingumą, kai vos atvažiavus į Vilnių skambina ir klausia, ar jau sutvarkiau faršą, kurį jiedu su mama ką tik įdėjo.

Visa tai galėtų suerzinti ir dažnai suerzina. Bet pažiūrėkit, kas nutinka su žmonėmis, kurių bjaurūs bambekliai vyras ar žmona miršta, arba vaikai išsikelia gyventi į kitą miestą, arba įkyrieji draugai vieną kartą ima ir nepakviečia į vakarėlį… Baisu, liūdesys. Tik tada supranti, kad visi tie blogi dalykai visai jau nebuvo tokie blogi. Ir tai, ką laikei nepakenčiamu, tampa miela, nes taip artima ir pažįstama. Tada graužiesi žmogus, kad nevertinai to, ką turėjai.

Dėkojimas apsaugo nuo šitos klaidos – atmesti, kritikuoti, sumenkinti dabartį. Dėkodamas primeni sau, kad viskas yra tau dovana, ir kad nemalonūs dalykai yra nemalonūs tik todėl, kad renkiesi juos tokiais matyti. Erzina žmogus? Dėkok, kad jis yra. Be jo būtum truputį vienišesnis. Nepatinka darbo užduotis ar situacija, į kurią patekai? Dėkok už ją, nes ji tave išmokys kažko naujo ir neleis tau sustoti ir apsitraukti voratinkliais. Esi nepatenkintas savo būdo bruožu – ačiū Dievui, kad esi tik žmogus, toks, kaip kiti. Kitaip užriestum nosį ir su tavimi nebūtų įmanoma draugauti.

Dėkojimas yra vaistas nuo daugybės negandų; ir ne koks simptominis, kuris tik pašalina skausmą, bet neišgydo. Dėkojimas apverčia mus aukštyn kojom ir parodo pasaulį kitu kampu. Stebuklai pasirodo esti kiekviename žingsnyje!

Ir galiausiai galima dėkoti už tai, kad nepavyksta pamatyti to kito kampo… Dėkoti už pyktį, už nepasitenkinimą, už nesugebėjimą. Dėkoti, dėkoti, dėkoti. Tada viskas pasikeičia. Esu tikra, kad tai ir yra stebuklas, kurio visi taip laukia Kalėdų naktį – priimti savo gyvenimą, savo dabartį kaip dovaną. Unikalią, vienintelę tokią. Ir be perstojo dėkoti už ją, mėgautis ja ir dalintis.

Nepasakiau nieko naujo. Tik perleidau žinomas idėjas per savo filtrą. Jėga, kad jis yra Vienintelis toks

Gražių jums Kalėdų! Tikrų stebuklų jūsų širdyse!

Geriausi linkėjimai jums visiems iš Baltriškių, Tiberiados bendruomenės. Turėjome gražų, gaivinantį savaitgalį. Noriu pasidalinti mažu jo trupinėliu Užrašysiu brolio Egidijaus mokymo konspektą apie džiaugsmo šaltinį – šlovinimą.

Džiaugsmas traukia žmones. Tai nėra jausmas, tai tarsi energija, besiskleidžianti iš vidaus. Krikščioniškas džiaugsmas nesusijęs su aplinkybėmis. Gali būti labai bloga situacija, tačiau ji neatims džiaugsmo.

Šlovinti – tai nuspręsti džiaugtis, pasirinkti džiaugsmą. Ir ne tik tada, kai tai daryti lengva, bet ypač tada, kai sunku ir aplink nematyti nė vienos priežasties džiaugtis. Tada reikia įsižiūrėti į tai, ką turime, už ką galime dėkoti.

1. Dėkoti už tai, ką Kūrėjas mums duoda. Sustoti ir pažiūrėti, kas vyksta gražaus. Taip pat prisiminti praeitį, kuomet esi patyręs meilę. Atmintis – svarbus dalykas. Kiek daug mums nutikusio gėrio pamirštame! (Labai geras būdas – kiekvienos dienos pabaigoje užrašyti visus didelius ir mažus dalykus, kas gero nutiko, ką gero pastebėjome).

2. Dėkoti už nesėkmes, kančias ir išbandymus. Kai pradedame dėkoti už viską, keičiamės. Tai būdas išmokti mylėti ir džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra. Dažnai svajojame apie kitokį gyvenimą nei turime – “kitų gyvenimas geresnis nei mano…”. Dažnai murmam prieš savo gyvenimą, prieš Dievą. Turėtume pakeisti bambėjimą į džiaugsmą – dėkojimą. Už viską dėkoti, viską priimti su džiaugsmu. Ar tai nėra veidmainiška? Ne. Tu renkiesi bambėti ar dėkoti ir nuo šio pasirinkimo priklausys visa kita. Nuolat dėkojant po truputį ims keistis ir jausmai: iš pykčio ir nusiminimo į džiaugsmą ir ramybę. Dėkojimas padeda pažiūrėti į savo problemą iš toliau. Šlovinti Dievą išbandymuose – tai pakartoti, kad pasitikiu Dievu. Yra toks anekdotas (o gal tikra istorija?): kai šventajam Pranciškui ant galvos nusiturškė paukštelis, jis džiaugsmingai dėkojo: “Ačiū Tau, Dieve, kad nedavei sparnų karvėms”.

3. Dėkoti už tai, koks, kokia esu. Ačiū, Dieve, kad mane sukūrei. Džiaugtis ir dėkoti, kad Dievas sukūrė mane tokį, koks esu. Dažnai pykstam ant savęs, kad kažko nemokam, nesugebam ir pan. Nematome talentų, kuriuos turime, abejojame Kūrėjo gerumu. Reikia įvertinti, apgalvoti, kas mums duota. Pykti ant savęs už tai, kad nesame tokie, kokie norėtume būti – nuodėmė. Vaistas nuo to – dėkoti. Dėkoti už savo trūkumus. Nes trūkumai apsaugo nuo puikybės, neleidžia pamiršti, kad esame paprasti žmonės. Jei nebambame dėl trūkumų – priimam juos, esam vis l nuolankesni. Be to, jei turėtume visus talentus, mums nereikėtų kitų žmonių, nereikėtų bendruomenės. Mes papildome vieni kitus. Dėl to smagu gyventi kartu

4. Dėkoti už kitus. Tai padeda priimti kitus tokius, kokie jie yra. Kiti žmonės – kaip įrankiai Dievo rankose, kad mus formuotų. Kad iš medžio gabalo taptume gražia skulptūra. Žinoma, tai būna skausminga. Žmonės, kurie labiausiai mus erzina, labiausiai padeda mums šventėti Dėkokim už juos, patarnaukim jiems, būkime malonūs…

Dėkoti už viską -> šlovinti Dievą -> džiaugtis – toks yra krikščionių gyvenimas.