Jei Dievas nori mūsų laimės, kodėl Jis mums leidžia kentėti? Ar galėtume išvengti kančios? Ar be kančios būtų įdomu, ar būtų tikra?

Dažnai gaunu pastabų, kad jau laikas man būtų nusileisti ant žemės. Ir tikrai mėgstu pasvaičioti, paklajoti padebesiais, stipriai jausti. Kartais labai gera taip, nekonkrečiai… Bet gyvenu ne tam, kad apsistočiau ten, kur esu. Gyvenu, kad judėčiau link Dievo. Ką tai reiškia? Tai reiškia savęs ir pasaulio pažinimą, įvairovę, tai reiškia tuščių, įkalinančių ribų griovimą (kaip mitų griovėjai ). Turime kaip kalnų upeliai čiurlenti be jokių užtvarų.

O mes prisistatome sau ribų. To nedarysiu, to nedarysiu, to nematysiu, to nepriimsiu, taip nebus, anaip nebus; tegu būna taip, taip arba taip, kitaip – nedarysiu. Kad tik būtų saugiau, kad tik neatsirastų kažkas, ko nepažįstu ir negaliu apvaldyti, nuo ko negaliu apsisaugoti.

Tas nerimas, kai nežinai, ko tikėtis – labai žmogiškas. Jis kviečia mus sustoti ir pasižiūrėti, ko mes taip nerimaujame. Tai nėra lengva. Net pažiūrėti į tą pusę būna baisu, o ką jau kalbėti apie “susipažinimą” su nerimo priežastimi…

Mane stebina, kaip šis nerimas gali apimti visas gyvenimo sritis. Magistrinio rašymą, dušą kas rytą ar mankštą, kasdienę maldą, santykius su vaikinu, kurio trokštu, buvimą maldos grupėje, Dievo žodžio skaitymą, paniekos pr

Nežinau, kodėl, bet tik pereidami per šitą netikėjimo tamsumą – nežinomybę, baimę, kančias, galime pasiekti laimę. Ir čia galiu sakyti, kad Dievas yra nuostabus. Jis yra tas, kuris palaiko juodžiausiose akimirkose, Jis yra tas paskutinis šiaudas, kuris mus ištraukia.

Meldžiuosi už visus, kurie kenčia, už visus, kurie yra vieni savo sielvartuose. Nėra taip paprasta tikėti… Vis dėlto, nežinau kito kelio, kaip tik tūkstantį kartų kartoti “Jėzau, pasitikiu Tavimi” ir prašyti Jo pagalbos. Jis ir tik Jis gali išgelbėti. Nepraraskite vilties! +