Šiandien Alfa kurse kalbėjom apie Dievo žodžio skaitymą. Man atrodo neįtikėtina, kaip skirtingai galima perskaityti Dievo žodį. Kiek daug reiškia būsena, požiūris į save tam, ką perskaitysiu vienoje ar kitoje Biblijos ištraukoje. Ir kaip nepastebimai kalba Dievas. Kaip jis neprimeta savo nuomonės, savęs… Niekas taip negerbia mano laisvės, kaip jis. Net sakyčiau, per daug. Dėl tokio jo bruožo, aš kokius trejus metus užsispyrėliškai iš Dievo Žodžio pasiimdavau tai, ką maniau esant man skirtą. Bet iš tikrųjų tik knisausi po save ir traukiau iš savo sąšlavyno tai, ką laikiau gražiausia, labiausiai siektina.

Vaikai galėtų mane išmokyti. Jie nieko nežino apie pasaulį. Ir jiems negėda, kad nežino. Aš irgi nieko nežinau tik jau kažkaip įaugęs į kraują tas keistas nepatogumo jausmas, kai reikia prisipažinti, kad nežinau.

Kad jūs žinotumėte, kokia man yra malonė suprasti, kad nieko iš tikrųjų nežinau!.. Dažnai būnu užrietusi nosį (vidinę ) dėl gausybės religinių praktikų, kad neva esu puiki krikščionė, ištikimai meldžiuosi nustatytu metu, esu iki kraujo ištikima savo įsipareigojimams karitatyvinėje veikloje ir t.t. O iš tiesų vidinis mano pasaulis nė kvapelio Dievo negauna, nes nesiklauso…

Kokia laimė, kad Kristus yra didesnis už mane. Kad jis, o ne aš, yra Dievas. Kaip būna baisu, kai mes susikeičiam vietom… Supykina vos pagalvojus… Daugiau taip nenoriu. Brrr…