Labai juokinga, kai kitas žmogus, ką čia žmogus – tikras asilas – nori iš jūsų to, kas jums visai nepatinka. Ko nors, kas yra visiškai neteisinga jūsų atžvilgiu ir verčia jaustis blogai. Tikrai, asilas. Ant keturių kojų, pilku kailiu ir plaukuota nosimi. Su kanopomis, dideliais pageltusiais dantimis ir šiek tiek į arklio ar šiek tiek į kiškio panašiomis ausimis.

Labai norėtųsi ilgai ant jo pykti ir mintyse valandų valandas rėžti pamokslus, koks jis nejautrus, kaip nieko daugiau nei save patį nemato ir kaip aš jau tikrai nedarysiu to, ko jis nori. Ir net neketinu jam padėti!

Leiskite pykčiui išeiti pasivaikščioti. Verta pamąstyti apie konstruktyvius susidariusios nemalonios situacijos sprendimus. Ko iš tikrųjų reikia žmogui, kurio veiksmai ar žodžiai tokie nemalonūs? Netikiu, kad jo tikslas – jus pažeminti? Galiausiai net jei išoriškai atrodo, kad jo tikslas – pažeminti, už to paprastai yra kažkoks konstruktyvus troškimas. Galbūt jis tiesiog siekia išspręsti kažkokią savo problemą: rasti, kas atliktų vieną ar kitą darbą, gauti pinigų kažkam labai svarbiam, gauti jūsų pripažinimą ar truputį jūsų laiko, bendrystės. Gal to žmogaus tikslams pasiekti yra ir kitas, nieko nežeidžiantis kelias?

Na, žinoma. Bet kodėl jums turėtų tai rūpėti? Juk tai jo problema!

1. Tai jau nebėra tik jo problema nes jis kreipėsi į jus ir jau spėjo jus įskaudinti. Prisipažinkite – jūs daug galvojate apie tai be to, gali būti, kad tas žmogus turi jums galią – yra jus išlaikantis tėvas ar motina, jums svarbus vyras ar žmona, darbdavys ar virššesnis kolega. Gal formaliai žiūrint net neturite pasirinkimo nevykdyti jo valios, su kuria nesutinkate.

2. Yra toks visai pagrįstas posakis, kad daug geriau yra duoti nei imti. Geriau yra padėti kitam žmogui išspręsti jo (ne vien jo) problemą, negu laukti, kad jis pasikeis ir ims spręsti jūsų problemas. Taip niekada nebus. Kitas žmogus niekada nepasikeis, jis bus toks ir tik toks, kokiu jūs jam padėsite būti

Jei pyktis vis dar išėjęs pasivaikščioti (jam labai patinka pasivaikščiojimai, ypač kai turi gerų klausytojų) ir neprieštarauja, kad mes čia aptarinėjame jam tokį aktualų reikalą, pridursiu, kad jums asmeniškai bus šimtą kartų geriau padėti kitais būdais išspręsti žmogaus-asilo problemą, nes 1. Jums nereikės patiems daryti tai, ko visai nenorite daryti. 2. Tas žmogus bus laimingas, kai padėsite jam suprasti tikruosius poreikius ir įgalinsite jį išspręsti kilusią problemą daug teisėtesniais būdais nei jūsų išnaudojimas.

Nebijokite spręsti kito žmogaus problemos, kai tai tiesiogiai susiję su jumis. Įsiklausykite, ko norėtumėte susidariusioje situacijoje ir naudokitės sveiku protu, ieškodami išeičių. O jų yra ne mažiau negu milijonas piktojo darbas palikti tik du, o dar blogiau – vieną išeitį. Dievas sukūrė mus neapsakomai lanksčius ir kūrybingus.

Jei nepavyks pirmą kartą prieiti sprendimo, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, neabejokite, dar bus progų ir tegu tai būna jūsų džiaugsmo priežastis – galimybė rasti abiems pusėms priimtiną sprendimą. Siekite to! Tai įmanoma

Taip pat nepamirškite pasikonsultuoti su Dievu Jis geriausiai žino, ko jums reikia. Jei tikrai pasitikėsite, Jis padarys didelių stebuklų taip ir sakykite: “Dieve, man labai reikia, kad padarytum stebuklą. Ne dėl manęs, bet didesnei tavo garbei. Nes juk tau nėra negalimų dalykų.”

Labai trokštu. Kartais net nesuprantu ko, bet taip labai, kad atrodo, žūt būt turiu tai pasiekti. Kenčiu, nuo troškimo stiprumo, arba nuo baimės, kad to pasiekti neįmanoma. Net neleidžiu sau pažinti, kas mane taip traukia. Bijau kančios, nepasisekimo, nežinomybės. Kartais ir sėkmės bijau. O kas bus, jei pavyks? O jei tai visgi nėra mano laimė ir vėl reikės ieškoti kitur? Jei apsigavau? Jei pastačiusi visą, ką turiu, ant vieno langelio, pralošiu? Kas bus, jei liksiu be nieko? Be nieko? Kas tada?

Šiaip jau baimė kartais yra reikalingas dalykas. Tai natūrali gynyba – ankstesnė skaudi patirtis mus sulaiko nuo galimai pasikartosiančio skausmo. O kartu ji sulaiko mus nuo galimų gerų, labai gerų, būtinų dalykų. Pavyzdžiui, bendrystės. Esu išsiilgusi žmonių, išsiilgusi jų draugystės, priėmimo, meilės, dalijimosi, bet taip bijau eiti ir pabandyti tokius santykius kurti… Bijau, kad pabandžiusi, liksiu nesuprasta, atstumta. Net nekišu nosies iš savo išmoktų ritualų pokalbiuose, draugystėse, pagalboje kitiems ir pan.

Esu laiminga, kai pavyksta surizikuoti. Rezultatas yra nuostabus – patikiu, kad bendrystė yra įmanoma. Kad įmanoma patirti tai, ko labiausiai trokštu. Reikia mėginti, kaskart vis iš naujo ir vis labiau rizikuoti, vis labiau nepasitikėti išankstine baime ir atsiduoti. Taip pat būti labai kantriai. Labai lėtai, po truputį, kaip sraigė lendu iš savo namelio. Smagumas yra vieną dieną suprasti, kad išaugau iš mažyčių savo marškinėlių ir dabar jau esu didesnėje bendrystėje su visu pasauliu. Suprantu, kad bendrystė su savimi, Dievu ir kitais žmonėmis yra verta kiekvienos, kad ir mažiausios mano pastangos.

Pastaruoju metu įsipareigojau kartą per savaitę rengti žinias Marijos radijui. Mūsų informacijos šaltiniai – bernardinai.lt, zenit.org, katalikai.lt ir kitos internetinės krikščioniškos žinių “tarnybos”.

Susidūriau su realija, kad internete gauname palyginus nedaug žinių iš Lietuvos bažnyčios. Pranešama apie didesnius renginius, stovyklas, žodžiu, apie įvykius, kuriuose pasauliečiai gali dalyvauti. Tačiau nerandu naujienų apie tai, ką veikia Bažnyčios vadovai (ačiū Dievui, Bernardinai pagal Vatikano radiją parengė pranešimą apie vyskupų viešnagę Romoje, Kunigų metų uždarymo iškilmėse), kokie vyksta susitikimai, posėdžiai Bažnyčiai svarbiais klausimais. Apskritai, kokios temos, kokie klausimai šiuo metu aktualiausi Bažnyčiai ir kas daroma šiose srityse. Žinau, kad kas mėnesį vyskupijose susitinka kunigai. Nemačiau, kad apie tai būtų pranešta. O juk tokios žinutės leistų mums, pasauliečiams, jausti Bažnyčios gyvenimą, matyti veikiančius dvasininkus, sprendžiamus ar bent diskutuojamus klausimus. Dabar gi, rodos, štilis, niekas nevyksta…  o juk tai netiesa.

Baigiau komunikacijos mokslus, gal dėl to dar aiškiau matau, kokią svarbią vietą užima komunikacija. Mano supratimu, ji yra vienas pagrindinių bendrystės kūrimo įrankių. Be bendravimo, be pasikeitimo naujienomis negaliu žinoti, kaip gyveni, kaip jautiesi, ką galvoji, ko trokšti, kas esi. Jei Bažnyčios ganytojai nekomunikuos, mes nepažinsime jų, nesuprasime (gal net nežinosime) jų sprendimų, o taip nepažinsime Kristaus valios Bažnyčiai ir mums.

Raginu Bažnyčią komunikuoti, nes viskas, kas nepadovanota – prarasta. Vienas praktiškas pavyzdys – užlūžo kolegės, Lietuvos jaunimo dienų rengėjos kompiuteris. Ji prarado (gal dar bus galima atkurti) visą jame buvusią informaciją. Įdomus dalykas – prarado tuos duomenis, kurių nebuvo nusiuntusi kitiems.

Nesakau, kad Bažnyčia tyli, nes nenori dalintis. Iš tiesų komunikacija reikalauja pastangų – reikia samdyti žmones, juos lavinti, kurti sistemas, kaip pasiekti tikinčiuosius, kuriems įdomu ir t.t. Tik sakau, kad šį sunkų darbą daryti verta ir net gyvybiškai svarbu. Kitaip, kaip ir šeimoje, nesikalbant, neinama į gilesnę bendrystę, taip ir Bažnyčioje, nekuriant ryšių tarp jos narių, prarandama Dievo karalystės patirtis, kad esame vienas kūnas ir kad kiekvienas šioje Kaimenėje yra svarbus.