Pastaruoju metu įsipareigojau kartą per savaitę rengti žinias Marijos radijui. Mūsų informacijos šaltiniai – bernardinai.lt, zenit.org, katalikai.lt ir kitos internetinės krikščioniškos žinių “tarnybos”.

Susidūriau su realija, kad internete gauname palyginus nedaug žinių iš Lietuvos bažnyčios. Pranešama apie didesnius renginius, stovyklas, žodžiu, apie įvykius, kuriuose pasauliečiai gali dalyvauti. Tačiau nerandu naujienų apie tai, ką veikia Bažnyčios vadovai (ačiū Dievui, Bernardinai pagal Vatikano radiją parengė pranešimą apie vyskupų viešnagę Romoje, Kunigų metų uždarymo iškilmėse), kokie vyksta susitikimai, posėdžiai Bažnyčiai svarbiais klausimais. Apskritai, kokios temos, kokie klausimai šiuo metu aktualiausi Bažnyčiai ir kas daroma šiose srityse. Žinau, kad kas mėnesį vyskupijose susitinka kunigai. Nemačiau, kad apie tai būtų pranešta. O juk tokios žinutės leistų mums, pasauliečiams, jausti Bažnyčios gyvenimą, matyti veikiančius dvasininkus, sprendžiamus ar bent diskutuojamus klausimus. Dabar gi, rodos, štilis, niekas nevyksta…  o juk tai netiesa.

Baigiau komunikacijos mokslus, gal dėl to dar aiškiau matau, kokią svarbią vietą užima komunikacija. Mano supratimu, ji yra vienas pagrindinių bendrystės kūrimo įrankių. Be bendravimo, be pasikeitimo naujienomis negaliu žinoti, kaip gyveni, kaip jautiesi, ką galvoji, ko trokšti, kas esi. Jei Bažnyčios ganytojai nekomunikuos, mes nepažinsime jų, nesuprasime (gal net nežinosime) jų sprendimų, o taip nepažinsime Kristaus valios Bažnyčiai ir mums.

Raginu Bažnyčią komunikuoti, nes viskas, kas nepadovanota – prarasta. Vienas praktiškas pavyzdys – užlūžo kolegės, Lietuvos jaunimo dienų rengėjos kompiuteris. Ji prarado (gal dar bus galima atkurti) visą jame buvusią informaciją. Įdomus dalykas – prarado tuos duomenis, kurių nebuvo nusiuntusi kitiems.

Nesakau, kad Bažnyčia tyli, nes nenori dalintis. Iš tiesų komunikacija reikalauja pastangų – reikia samdyti žmones, juos lavinti, kurti sistemas, kaip pasiekti tikinčiuosius, kuriems įdomu ir t.t. Tik sakau, kad šį sunkų darbą daryti verta ir net gyvybiškai svarbu. Kitaip, kaip ir šeimoje, nesikalbant, neinama į gilesnę bendrystę, taip ir Bažnyčioje, nekuriant ryšių tarp jos narių, prarandama Dievo karalystės patirtis, kad esame vienas kūnas ir kad kiekvienas šioje Kaimenėje yra svarbus.

C-FAM (Katalikiško šeimos ir žmogaus teisių instituto) blog’e perskaičiau įrašą apie naują mokslinį straipsnį, kuris rodo ryšį tarp homoseksualumo ir seksualinio vaikų išnaudojimo.

Straipsnis pavadintas “Homoseksualumas ir Bažnyčios krizė” (“Homosexuality and the Church Crisis”). Jo autorius Brian Clowes tvirtina, kad yra stiprus ryšys tarp homoseksualumo ir seksualinio vaikų išnaudojimo, ir pagrindinė problema yra ne celibatas (kalbama apie kunigus), bet homoseksualumas.

Cituojami įvairių tyrimų rezultatai. Pavyzdžiui, vienas tyrimas, kurio metu buvo apklausti 229 asmenys, seksualiai išnaudoję vaikus. Jame teigiama, kad aštuoniasdešimt šeši procentai seksualiai išnaudojusiųjų berniukus priskyrė save prie homoseksualų ar biseksualų.

Autorius teigia, kad didele dalimi vaikų seksualinio išnaudojimo šaknys yra ne susilaikymas nuo lytinių santykių, bet homoseksualumas.

P.S. Vatikano radijas šiandien kalba apie pedofilijos problemą:
Belgijos vyskupas prisipažino lytiškai išnaudojęs nepilnametį ir atsistatydino
Didžiosios Britanijos vyskupų pareiškimas dėl seksualinio išnaudojimo

Labai džiugu žiniasklaidoje rasti gerų, paprastų naujienų apie Bažnyčią. Šįkart tai pranešimas apie keliaujančių ir vairuotojų dieną – šį sekmadienį Bažnyčia melsis už keliaujančius ir vairuojančius, taip pat kelyje žuvusių žmonių sielas. Po mišių įvairiose parapijose bus laiminami automobiliai ir vairuotojai.

Galbūt per mažai skaitau, klausau, stebiu žiniasklaidą, kad galėčiau kalbėti ir daryti išvadas apie ją, bet, man rodos, tokių pranešimų apie šiaip jau įprastas Bažnyčiai gražias ir žmonėms naudingas iniciatyvas yra nedaug. Apskritai gerų naujienų yra nedaug… Todėl labai labai džiugu skaityti tokius pranešimus.