Labai trokštu. Kartais net nesuprantu ko, bet taip labai, kad atrodo, žūt būt turiu tai pasiekti. Kenčiu, nuo troškimo stiprumo, arba nuo baimės, kad to pasiekti neįmanoma. Net neleidžiu sau pažinti, kas mane taip traukia. Bijau kančios, nepasisekimo, nežinomybės. Kartais ir sėkmės bijau. O kas bus, jei pavyks? O jei tai visgi nėra mano laimė ir vėl reikės ieškoti kitur? Jei apsigavau? Jei pastačiusi visą, ką turiu, ant vieno langelio, pralošiu? Kas bus, jei liksiu be nieko? Be nieko? Kas tada?

Šiaip jau baimė kartais yra reikalingas dalykas. Tai natūrali gynyba – ankstesnė skaudi patirtis mus sulaiko nuo galimai pasikartosiančio skausmo. O kartu ji sulaiko mus nuo galimų gerų, labai gerų, būtinų dalykų. Pavyzdžiui, bendrystės. Esu išsiilgusi žmonių, išsiilgusi jų draugystės, priėmimo, meilės, dalijimosi, bet taip bijau eiti ir pabandyti tokius santykius kurti… Bijau, kad pabandžiusi, liksiu nesuprasta, atstumta. Net nekišu nosies iš savo išmoktų ritualų pokalbiuose, draugystėse, pagalboje kitiems ir pan.

Esu laiminga, kai pavyksta surizikuoti. Rezultatas yra nuostabus – patikiu, kad bendrystė yra įmanoma. Kad įmanoma patirti tai, ko labiausiai trokštu. Reikia mėginti, kaskart vis iš naujo ir vis labiau rizikuoti, vis labiau nepasitikėti išankstine baime ir atsiduoti. Taip pat būti labai kantriai. Labai lėtai, po truputį, kaip sraigė lendu iš savo namelio. Smagumas yra vieną dieną suprasti, kad išaugau iš mažyčių savo marškinėlių ir dabar jau esu didesnėje bendrystėje su visu pasauliu. Suprantu, kad bendrystė su savimi, Dievu ir kitais žmonėmis yra verta kiekvienos, kad ir mažiausios mano pastangos.

Imu suprasti, ką reiškia būti stipriu, kai esi silpnas. Kas yra tas silpnumas ir kas yra ta stiprybė silpnume.

Pirmąsias savo darbo dienas nuolat patiriu didelės baimės ir bejėgiškumo “priepuolius”. Tiek dalykuose, susijusiuose su darbu, tiek visai, rodos, šalutiniais atvejais. Pavyzdžiui, šįvakar, grįždama troleibusu namo, išsigandau paprasčiausio girtuoklėlio, kuris mane kalbino, klausė, kur važiuoju ir pan. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Niekad nebijodavau žmonių. Kodėl taip darosi su manimi? Kodėl mane apima šita beveik paniška baimė (o gal paprasta savisauga, kurios anksčiau nebuvo)?

Važiuodama troleibusu, paskambinau broliui. “Ar galėtum mane parvežti namo nuo stotelės?” – paklausiau (ten reikia truputį paėjėti). Ir jis atvažiavo. Tada supratau, kodėl Dievas man leidžia išgyventi šitą slogią, neramią savijautą. Mano silpnumas – tai vaistas nuo puikybės ir tai galimybė mano broliui atrasti, jog gyvename ne dėl savęs.

Jis turėjo progą tarnauti, padėti, išgelbėti mane. Jis turėjo progą atrasti galbūt dar neatrastas jėgas pasiaukoti, padaryti kažką dėl kito. Nieko nėra baisiau už būseną, kai, rodos, esi niekam nereikalingas ir nieko negali. O padėdamas kitam patiri, kad gali. Kad gali daugiau, negu pats manei galįs. Tai yra stebuklas. Kristus ne kartą sakė – tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus buvo tas žmogus, kuris sudarė galimybes tikėti. Dievas viską yra davęs žmonėms, Jis pats yra apsigyvenęs žmoguje ir gali viską jame. Kristus, Dvasia ir Dievo žodis žadina tai mumyse, sukelia tikėjimą, Dievo veikimo troškimą.

Nežinau, ar aš aiškiai kalbu. Tik noriu pasakyti, kad mano silpnumas įgalina kitą žmogų man padėti. Padeda kitam atrasti savo stiprybę, kurios man konkrečioje situacijoje ar konkrečiu metu gyvybiškai reikia. Ir tai yra Kristaus meilės įsakymo išsipildymas, kad vieno kūno nariai iš tikrųjų būtų vienas kūnas, gyventų kaip vienas kūnas: sutrikus vienai kūno daliai, kitos stengiasi stipriau dirbti.

Ačiū tau, Viešpatie, už silpnumo akimirkas. Ačiū, kad dovanoji žmones, kurie gelbsti, padeda. Ačiū, kad sukūrei mus kaip vieną kūną. Ačiū, kad mokai remtis vienas kitu ir pasitikėti, kad mokai mylėti ir būti mylimais.

Šiandien po kelių dienų piktybiško ligos simptomų ignoravimo pagaliau atgauliau į lovą Iš pradžių dar mėginau stumdyti planus, dėlioti, kad bent dalį dalykų spėčiau nuveikti, bet… galiausiai atsisakiau minties pajudėti iš namų. Neatsimenu, kada turėjau tokią dieną.

Nuskambės kvailai – esu labai laiminga, kad sergu (čia ne tas atvejis, kai planuoju pasveikti nuo vėžio paskaitykit komentaruose). Pati nemokėjau sustoti, tai bent prasta savijauta privertė. Turiu pripažinti, kad ir bijojau sustoti. Bijojau, kad sustojus pamatysiu, kiek daug dalykų darau negerai, kokia esu nevykusi, kiek daug dalykų reikės atsisakyti/pakeisti ir kaip nemokėsiu/nenorėsiu to padaryti…

Iš tikrųjų atsitiko priešingai. Dabar, kai visi darbai perkelti, atšaukti ir galiu būti rami, galiu nemąstyti apie veiklą, patiriu tikrą gyvenimą. Kažkaip pilniau išgyvenu save pačią, matau, koks unikalus, tikras ir pilnas yra mano vidus. Tikrai esu Dievo buveinė. Tai nerealu. Tas kažkas, neaprėpiamas, tobulas ir mylintis, iš tikrųjų gyvena manyje. Kodėl aš taip bijojau atrasti tai?

Ir kiek daug Jis man dovanoja. Vien šitas buvimas atrodo kažkas pasakiško. O žmones? O nuveikti darbai? O visi tie gražūs dalykai, kurie kasdien nutinka? Gulėdama lovoje apskambinau draugus. Neatsimenu, kada taip nuoširdžiai ir maloniai bendravau su mylimais savo… Aišku, jiems gal nebuvo taip jau malonu ir patogu, juk kai kuriuos trukdžiau darbo metu… bet juk reikia mokytis atlaidumo ir artimo meilės, tiesa? juokauju. Esu labai dėkinga už jų laiką ir dėmesingumą. Esu dėkinga, kad jie yra. Kad aš esu.

Ačiū Dievui už šitą galimybę sustoti ir pamatyti viską kitomis akimis.