Vakar gavau dovanų pasakišką iš vilnos veltą avytę. Pavadinau ją Emi. Vakare jau gulėdama lovoje su pusseseryte, pasižadėjau pasekti pasaką… Avytė Emi su švelniais savo kailinukais išgelbėjo mane papasakosiu, kaip tai nutiko…

Ji stovėjo tykiai ant rašomojo stalo, ant baltų popieriaus lapelių krūvos, kaip ant kokios kalno viršūnės. Nuostabi mano draugė – tyli ir švelni. Šiandien gavau ją dovanų iš Monikos. Supratinga avelė – matė, kad neturiu jokios geros idėjos pasakai.

“Papasakok jai mano istoriją!” – sušnibždėjo ji, balta avytė su juodais kailinukais ir kailine kepure.

“O kokia tavo istorija?” – sutrikau, suraukiau kaktą. – “Tu man dar nespėjai papasakoti savo istorijos… Tu tik šiandien atsidūrei pas mane…”

Na gerai, – kreipiausi į pusseserę, kuri jau laukė kokio nors stebuklingo pasakojimo. – Papasakosiu tau apie avytę Emi, apie neilgą, bet labai įdomų jos gyvenimą.

Mūsų laikais gyveno tokia mergina, vardu Monika. Ji labai mėgo aveles. Net ant jos megztų kumštinių pirštinių ganėsi dvi švelniavilnės avytės (žalioje pievoje, po melsvu dangumi…). Artėjant Kalėdoms, Monika ilgai galvojo, ką galėtų padovanoti savo draugams… Jai taip nepatiko ta įkyri mintis, kad ji TURI kažką visiems dovanoti.

Su minčių aviliu galvoje, ji prisėdo prie kuokštelio vilnų. Balta ir minkšta vilna nusišypsojo Monikai: “Monika, nenusimink. Tu nieko neprivalai daryti per prievartą. Tu GALI. Paimk mane, noriu padovanoti tau labai gražią avelę”. Monika nusišysojo dar niekada vilna nebuvo jos užkalbinusi. Ji paėmė kuokštelį į šiltas rankas ir pradėjo velti.

Po pusvalandžiuko atsirado keli balti skirtingo dydžio spurgeliai. “Aš būsiu pilvas!” – suriko vienas. “O aš – galva. Aš labai protinga!” – išdidžiai tarė kita. Sujudinus stalą, ridinėtis pradėjo keturios būsimos kojytės – “Mes šokinėsim ir lakstysim. Aš būsiu pirma. Ne, aš pirma. Aš! Aš!..” – prasidėjo ginčai.

Monika surinko visas dalis ir ėmė siūti. Tiksliai taip, kaip dalys norėjo – kūnelis, galva, kojytės. Galiausiai priešais ją stovėjo balta avelė. Ji susigūžė. “Man gėda. Aš visai nieko neapsirengusi…” Monika nustebo – negi ir avelėms gėda būti nuogoms? Ji dar bandė įtikinti savo veltinuką, kad jos kailis labai švelnus ir ji neturi ko gėdytis. “Ne, vis tiek, prašau, aprenk mane”.

Tiek to. Monika ima juodą, dar švelnesnę vilną. Visą avytės kūnelį padengia tamsūs “kailinukai”. Tik kojos lieka baltos. “Galės braidyti po sniegą ir nesušlapti kailinukų”, – pagalvojo Monika. Ant avelės galvos ji uždėjo vilnonę kepuraitę. Tokią kaip iš Šūriko nuotykių, su atlėpusiom ausim. “Kokia graži kepuraitė… Atrodo, lyg būčiau su kasytėm”, – nusišypsojo avelė. Monika irgi šyptelėjo – kokia protinga jos avelė. Kaip gerai, kad galvos vietoje prisiuvo būtent šitą apskritimą!

Suskambęs Monikos telefonas truputį išblaškė jas abi.

- Klausau.
- Labas, Sigita. Taip. Gal ŠMC kavinėj už kokios valandos? Gerai, labai ačiū.

Padėjo ragelį.
“Eime”, – tarė ji savo avelei. – “Noriu supažindinti tave su Sigute”.
“Bet tu dar neprisiuvai man akyčių… Kaip galėsiu susipažinti su Sigute, jei nematysiu jos?”
“Tu pajusi, kokia ji gera. Juk mane pažįsti ir be akelių? Eime!”
Ji suvyniojo avytę į nosinaitę, įsidėjo į rankinuką, pati šiltai šiltai apsirengė (būtinai šalikas, kepurė, pirštinės su avelėmis) ir išskubėjo. Labai norėjo, kad jos naujoji veltinukė kuo greičiau susipažintų su Sigute, o pakeliui – su sniegu, autobuso vairuotoju, Vilniaus senamiesčio eglute, lemputėmis ir kitais gražiais šio pasaulio dalykais.