Ką tik grįžau iš “Iššūkio” laidos, kurioje kalbinome du jaunuolius. Jie abu buvo narkomanai, yra praėję reabilitaciją ir bando iš naujo kurti gyvenimus.

Neįsivaizduojate, kokį patyriau gėrį.

Jų istorijos baisios. Bet tie žmonės yra tikri. Jie atviri. Be jokio pasidemonstravimo, pasipuikavimo, pasipūtimo. Toks įspūdis, kad tai įaugę jiems į kraują. Prisistato: aš – priklausomas nuo narkotikų. Natūralus, paprastas, tiesus pokalbis. Jie nesidrovėdami, nesislapstydami kalba apie savo žemumas, kaip susileisdavo, kaip vogdavo, kaip meluodavo. Tai paliečia širdį, ypač, kai pasakoja apie Dievo buvimą šalia net didžiausiose nesąmonėse ir savęs žudyme: tu darai nesąmones, o Dievas lieka šalia ir vis tiesia pagalbos ranką, vis remia ir traukia iš viso to šūdo.

Girdėti tokius dalykus – kaip gyvojo vandens šaltinis veidmainystės, apsimetinėjimo, mėginimo pasirodyti, kuo nesi, dykumoje. Dėkoju Dievui už priklausomų žmonių dovaną. Dėkoju Dievui už nesuvokiamą Jo gerumą.

Siūlau paklausyti laidos kartojimo 1 val. nakties iš penktadienio į šeštadienį arba pirmadienį (lapkričio 9 d.) 16 val.