Is God good?

Whether He is or not? That’s a good question

“Iš tikrųjų viskas labai paprasta: arba Dievas yra, arba jo nėra. Nė vienam iš mūsų nelemta prie savo gyvos galvos tikrai to ŽINOTI. Mes tik TIKIME vienaip arba kitaip. Kaip taikliai formuluoja Naglis Kardelis, “Dievo buvimo įrodymai yra ne tiek įrodymai, kiek argumentai”. Lygiai tas pats galioja ir Dievo nebuvimo įrodymams. Toks Dievas, kaip jis suvokiamas krikščionybėje ir (bent šiuo atžvilgiu) didžiojoje dalyje transcendenciją ir metafiziką nagrinėjančios filosofijos, nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo – ir nuo mūsų pergalės ar pralaimėjimo debatuose su ateizmu – nei dingsta, nei atsiranda. Ne mūsų tikėjimas ar religinė praktika palaiko jo būtį (toks maginis mąstymas būdingas daugeliui pagoniškų religijų, kai, pavyzdžiui, privalu deramai atlikti žiemos saulėgrąžos apeigas, kitaip neateis pavasaris), o jis yra mūrų būties ir tikėjimo šaltinis. Net jei pasaulyje neliktų nė vieno juo tikinčio žmogaus, krikščioniškasis Dievas – jei jis yra – niekur nedingtų.

Mūsų, tai įsisąmoninusių, laukia beribė laisvė. Dalyvauti debatuose, kurių laimėti mums visai nebūtina, yra ir naudinga, ir malonu. Man asmeniškai kaip tik malonumas yra svarbiausia priežastis, dėl ko leidžiuosi į tokias kalbas, – kaip yra pasakęs Gomezas Davila, “nebūna taip, kad du inteligentiški žmonės ginčytųsi, paslapčia nesišyspodami”.

Tačiau yra ir kitų priežasčių nepabijoti tokių provokacijų. Visų pirma, kai savo religines pažiūras ir tikėjimo tiesas reikės paaiškinti žmogui, gyvenančiam už mūsų religinės bendruomenės ribų, būsime priversti ir patys labiau į jas įsigilinti, geriau jas suprasti, o gal net geriau jomis pasidomėti.”

Ištrauka iš Gabrielės Gailiūtės straipsnio “Provokacijos, debatai ir sąžinės sąskaita”, išspausdinto žurnale “Artuma”, 2011 vasarį.

Bernardinai.lt publikavo straipsnį apie du narkomaniją išgyvenusius vaikinus. Tekstą pirmą kartą sausio mėnesį spausdino “Artuma“. Siūlau paskaityti. Čia pateikiu kelias ištraukas:

“Sveiki, aš Paulius. Esu priklausomas nuo narkotikų. Jų nevartoju metus. Dalyvauju projekte „Mano guru“. Mano problemos pradžia – noras išbandyti viską. Niekada nevertinau gyvenimo. Nekenčiau savęs. Pirmą kartą pabandžius narkotikų apėmė jausmas, kad aš juos kontroliuoju, kad nėra taip baisu, kaip visi gąsdina. Narkotikų paragavau būdamas dvylikos. Pradėjau su draugais, su kuriais leisdavom laiką nuo vaikystės.”

“Baigiau vienus metus trukusią reabilitacijos programą protestantiškoje bendruomenėje. Maniau, kad jau esu pažinęs Dievą. Žinojau viską – Dievo žodį, smulkmenas, bet viduje to neišgyvenau. Tai mane privedė prie atkryčio – vėl ėmiau vartoti. Jaučiausi suvaržytas, tikėjime nejutau laisvės. Dievą įsivaizdavau kaip taisyklių, ko negaliu daryti, rinkinį. Man tai buvo per sunku.”

“Esu Kristianas, taip pat turiu priklausomybę nuo narkotikų. Nevartoju 19 mėnesių. Kaip ir Paulius, dabar džiaugiuosi gyvenimu. Nuo sausio ketinu dalyvauti projekte „Mano guru“.”

“Ar žinote sostinėje, Vilniaus gatvėje įsikūrusį salotų barą „Mano guru“? Tai vieta, kur virėjais ir padavėjais dirba nuo priklausomybės besigydantys žmonės. Salotų baras – tai didesnio projekto dalis. Projektas skirtas žmonėms, turintiems priklausomybę nuo narkotikų arba alkoholio.”

“Artuma” – krikščioniškas žurnalas šeimai. Kiekvieną mėnesį jis dedikuojamas vis kitai temai. Lapkritis skirtas vienišumo, vienatvės temai. Skaičiau su įdomumu. Pasidalinsiu keliomis ištraukomis, kurios įstrigo.

Dr.Andrius Navickas. Būti krikščioniu

“Nežinau, kuris pirmasis krikščionių mąstytojas yra šitaip pasakęs: krikščionių prievolė – gyventi taip, kad net jei staiga išnyktų visas Šventasis Raštas, jį galima būtų nesunkiai užrašyti žvelgiant į mūsų gyvenimus. <…> Kiek savo žodžiais, veiksmais, laikysena sugebame kitiems, neįsileidusiems į savo gyvenimą išganytojo meilės, liudyti, jog ne tai, kas laimės vieną ar kitą politinį mūšį, kiek sukaupsime medžiaginių gėrybių ar kokiais titulais pasidabinsime, yra svarbiausia? Kaip sugebame vykdyti priesaiką – mylėk savo priešus – ar į pyktį atsakyti meile ir atlaidumu?”

Kristina Mišinienė. Kad jų akyse atgimtų viltis (Lietuvos “Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” koordinatorė)

“Kuriant pagalbos nukentėjusioms moterims strategiją, tenka daug bendrauti su įvairiomis tarnybomis, tiesiogiai ar netiesiogiai prisiliečiančiomis prie šių moterų ir jų vaikų. Dažniausiai visi sukruntame veikti, kai kažkas jau atsitinka. Ypač tai pasakytina apie vaikų apsaugos sritį <…> Dažnas valdininkas niršiai išpučia akis: “Juk nieko dar neatsitiko, ko jūs, Caritas, čia triukšmą keliate? Tvirkina mergaitę? O įrodyti galite? Jinai jau prostitucijoje? Tai gal jai ten patinka…”
<…> Prostitucija – tai neišmatuojamas širdies skausmas, kuriam numaldyti kartais neužtenka ilgus metus teikiamos <…> pagalbos. O kartais esame liudininkės tikro stebuklo – gavusios palaikymą, “sunkios” moterys didvyriškai tvarkosi savo gyvenimą…”

Vanda Ibianska, Šventasis Jonas Marija Vianėjus, arba Arso klebonas
(paskaičiusi pamilau Arso kleboną! Labai siūlau ir jums su juo susipažinti)

“Mažo ūgio (vos 158 cm), silpno balso klebonas jau nuo 4 val. ryto meldžiasi bažnyčioje, 6 val. skambina varpu ir aukoja šv.Mišias. Į jas ateina vos kelios moterys. Labai nuoširdžios Mišios vyksta gyvai, greitai. Vakarais klaba Rožinį ir netrukus suburia šios maldos pirma moterų, paskui vyrų draugijas. Miega vos 4-5 valandas, o sendamas miegui tepaliks vos 2 valandas. Dieną lanko parapijiečius ir nemažai skaito. Jį daug kas slegia. Dabar psichologai pasakytų: “Nevisavertiškumo kompleksas”. Ką jau ten! Klebonas išgyvena, kad jis nevertas eiti tokių atsakingų pareigų, sielojasi, kad jo “…širdis sausa kaip pantis, kaip kamščio gabalas, kieta kaip akmuo”, graužiasi dėl tariamo savo niekingumo. Jis nuolankumo ir kuklumo įsikūnijimas. Kaip ir gailestingumo, švelnumo, visa apimančios meilės.”

Kun.Danielius Dikevičius, Negera žmogui būti vienam

“Tai yra tiesiog dvi to paties medalio pusės. Nei Adomas, nei Augustinas neturėjo visko , ko iš tikrųjų reikėtų visiškai laimei. Augustinas turėjo namus, darbą, moterį, bet neturėjo Dievo. Todėl ir nebuvo laimingas. O pirmasis žmogus turėjo namus, darbą ir Dievą, tačiau jis neturėjo bendrininko, panašaus į save, todėl irgi buvo nelaimingas. Augustinui reikėjo Dievo, Adomui – žmogaus.
Dievas nusprendė gelbėti Adomą…”

Antanas Saulaitis SJ, Mokėti būti vienam

“Nereikia būti teologu ar psichologe norint suvokti, kad nenumaldomo žmogaus gelmių troškimo bendrauti joks daiktas, dalykas ar net mieliausias asmuo visiškai nepatenkins. Tai neišsemiamas Dievo Kūrėjo įdiegtas slėpinys.
Gerai žinomas jaunimo auklėjimo rūpestis – padėti jaunam žmogui išmokti tyliai pabūti vienam. <…> Iš tikrųjų lyg ir bėgama nuo vienatvės galimybės ir net vienišumo užuominos. <…> Tyla (vidinė), sakome jauniems žmonėms, ateina tada, kai Dievas kalba, kalbina.”

Psichologė Zita Vasiliauskaitė, Vienišumo skausmas ar vienumos dovana?

“Kaip derėtų elgtis dėl vienišumo kenčiančiam žmogui? Visų pirma jis turi apsisręsti – ar nori ir toliau toks būti, ar ne. <…>
Vis dėlto didžiuma vienišių mielai pakeistų savo gyvenimą, kad tik išsivaduotų iš to kankinamo jausmo. Jiems pirmiausia reikėtų liautis patiems save atskirti nuo aplinkinių ir nustoti manyti, kad yra kitiems neįdomūs ir nereikalingi. Juk žmonės bendrauja ne tiek ieškodami įdomių asmenybių, kiek tenkindami paprasčiausią mums visiems būdingą poreikį būti su kitais ir jausti bendrystę. Štai kodėl net nereikšmingas pasišnekučiavimas apie orą ar “neteisingą valdžią” kartais praskaidrina nuotaiką ir gyvenimą padaro mielesnį.”

Ieva Vienužytė, Vienužiai skirti bendrystei

“Esu tvirtai įsitikinusi, kad draugystę lemia ne žmonių luomas, lytis, amžius, juolab ne šeimyninė padėtis. Draugas būna visam gyvenimui. Taigi, mielos šeimos, mamos ir tėčiai, vaikai ir vaikaičiai, tėvuliai ir motulės, jei tik turit savo aplinkoje vienužių, kad ir ką jie sakytų, manytų, kad ir kažin kaip jaustųsi, – drąsiai kvieskit juos Kūčių vakarienės, į visokius šeimyninius vakarėlius, pobūvius, šventes ir, žinoma, talkon, pavyzdžiui, kad ir mažylių mamos į kirpyklą išleisti ar padėti tėčiui jau visą mėnesį varvantį vandens čiaupą sutaisyti…”

Ses. Onutė Vitkauskaitė MVS, Priešybės ir vienybė

“Mūsų vidus – tai širdies kambarys, o išorė – bendrystė su kitais, svetingumas ir viešėjimas kitų vidiniuose būstuose. Kaip ir su kitomis priešybėmis, vienatvę ir bendrystę tenka išgyventi kaip laivui jūroje: siūbuoti kartu su stichija. Žmogui reikia pabūti vienam, bet reikia ir kitų. <…>
Dievas, siekdamas bendrystės (anaiptol nebūdamas vienišas), leidžiasi ieškoti vienišo savo kūrinio – žmogaus. Štai dieviškoji priešybė – Dievas, didžioji Trijų bendrystė, tampa neapsakomai vienišas, benamis, neturintis “Kur galvos priglausti” (plg. Mt 8, 20). Ant kryžiaus Dievas iškenčia žmogiškąją vienatvę dėl to, kad ir labiausiai išniekintas bei apleistas širdies kambarys būtų pripildytas Artumo. Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Jėzaus Asmuo sutaiko žmogų draskančias priešybes: sunaikina nuodėmės sukeltą atskirtį bei mirtį kaip sunaikinimą – taigi ir vienatvę kaip tokią.”

Tomas Viluckas, Vienatvė – ne kliūtis

“Matome, kad nesukūrusiam šeimos katalikui yra ne viena galimybė nelikti užsisklendusiam su savo problema, atiduoti visas jėgas, ebergiją ir iš Dievo gautas dovanas Evangelijos sklaidai. <…> Daug svarbiau susivokti, kad vienatvė turėtų būti ne kliūtis byloti DIevui, o erdvė, kur Šventoji Dvasia veiktų vesdama į vienybę su Viešpačiu ir jo žmonėmis.”

Ramūnas Aušrotas, Vienatvės evoliucija

“Žmogus išsivaduoja (arba tariasi išsilaisvinąs) nuo visų įmanomų socialinių varžtų – santuokos, šeimos, bendruomenės būtent tada, kai tampa galima laisva seksualinė sueitis. Tačiau vienišumo jausmas dėl to tik dar labiau sustiprėja, dar labiau nusiviliama lyčių tarpusavio santykiais. Tai ir atspindi kinas, fiksuodamas tiek seksualinio potraukio patenkinimą,tiek nusivylimą jo vaisiais. Nuo tada beveik visas kinematografas, atspindintis seksualinius ryšius (įskaitant ir vadinamąjį “gėjų kiną”), laikosi šios schemos: aistra – jos realizavimas – nepasitenkinimas tuo.”

Žurnalą “Artuma” galite įsigyti bažnyčiose arba užsiprenumeruoti malonaus skaitymo!

Pasakoja 22 metų vilnietis, priklausomas nuo narkotikų. Pirmą kartą pabandė 12-os metų, nuolat vartoti pradėjo vyresnėse klasėse. Liovėsi vartoti prieš metus.

Ar liautis vartoti labai sunku?

Labai sunku. Neįsivaizdavau kažko malonesnio žemėje negu tas pojūtis, kai apsisvaigini narkotikais. Nes nebuvo tikrų vertybių gyvenime. Kai vartojau, atrodė, kad atradau save, patirdavau didelę euforiją. Lioviausi, nes mano gyvenimas ties tuo ir baigėsi. Jeigu toliau vartoju, mirštu. Be to, vartojant viskas yra nenatūralu, viskas yra dirbtina. Visi draugai, visi santykiai, visi pojūčiai yra tik chemija – dirbtini. Nėra nieko natūralaus, nejausdavai nei meilės, nei gailesčio, nieko, esu kaip mašina. Gyvenu tik tam, kad mėgaučiuosi kūniškais potyriais. Visą laiką man buvo svarbiausia mano savijauta. Ją gerindavau keisdamas vienus narkotikus kitais. Viskas yra tik tam, kad pasijusčiau kažkiek geriau.

Vienas iš lūžio taškų.

Atsimenu, važiavau iš darbo troleibusu ir buvau gal savaitę laiko nemiegojęs, žiauriai išsekęs. Kai troleibusas privažiavo stotelę, kur man reikėjo išlipti, negalėjau atsistoti, pajutau, kad svaigsta galva ir jei atsistosiu – atmes (man kartodavosi epilepsijos priepuoliai), užsikraysiu prie visų žmonių. Buvo rytas, galvojau, kaip tokios būsenos dirbsiu. Tiesiog bijojau atsistoti, rakino visus raumenis. Tada mintyse pagalvojau: „Dieve, padėk. Nejaugi viskas taip ir baigsis? Nejaugi iš to trūliko mane tiesiog išmes besikratantį?“. Jutau visišką bejėgiškumą. Tas prašymas buvo labai nuoširdus. Kaip pasidavimas, pripažinimas, kad aš bejėgis – daryk Dieve su manim, ką gali, nes aš nieko negaliu, net atsistot nuo sėdynės. Tada staiga… Kas man net šoką sukėlė… Tai, kad tik paprašius, tai iš tiesų buvo sekundžių reikalas, tik ištarus tuos žodžius, aš pasijutau labai lengvai. Pasakiau, Dieve, padėk man ir aš padarysiu viską iš savo pusės, kad tik negrįščiau prie to. Ir pajutau lengvumą. Atsitojau. Nėra epilepsijos. Mintyse dėkojau Dievui ir verkiau. Sėdėdamas troleibuse verkiau – supratau, kad tai stebuklas. Norėjosi rėkti apie tai, sakyti visiems.

Ir… ką aš padariau iš savo pusės… po valandos vėl įsišoviau… Vėl pradėjau vartoti ir supratau tą bejėgiškumą. Tą žiaurią tikrovę, kad tai nėra taip lengva. Tau Dievas padarė stebuklą ir tu išlipai, atsistojai ir eini švarus. Ne. Reikia dėti pastangas. O kartu ir be pagalbos vienas nieko nepadarysi. Nuo tada jutau didelę kaltę. Kai leisdavausi narkotikus, darydavau tai su ašaromis – jausdavau, kad nesąmonę darau. Jausdavau šalia esančią pagalbą, daugybė žmonių siūlėsi padėti, nuolat kvietė vykti  į reabilitaciją.

Čia pateiktos ištraukos iš Marijos radijo jaunimo laidos “Iššūkis”. Visą istoriją galėsite skaityti sausio mėnesio žurnale “Artuma“.