Retkarčiais į el. pašto dėžutę (visgi internetas ne toks jau blogas dalykas…) gaunu Katalikiško šeimų ir žmogaus teisių instituto (Catholic family and human rights institute) naujienališkius.

Šį kartą pagrindinė naujienlaiškio žinia – pasaulyje besilaukiančių moterų miršta mažiau nei buvo manyta iki šiol, kad skaičius nėra toks dramatiškas (vietoj 500.000 – beveik 350.000). Ir kad dabar spaudimo grupės, kurios teigdavo, jog geriausias būdas išsaugoti besilaukiančių moterų gyvybes yra nutraukti nėštumą, nebeturi tokio svaraus argumento.

Įdomu, kad tyrėjai, atlikę tyrimą ir pateikę patikslintą skaičių, abortų nesiūlo kaip geriausios priemonės apsaugoti moteris nuo mirties. Įvardinti keturi siektini pokyčiai:

- sumažėjęs nėštumų skaičius kai kuriose šalyse;

- didesnės gyventojų pajamos (jei teisingai išverčiau: higher per capita income);

- geresnis moterų švietimas;

- geresnis priėjimas prie būtiniausios medicininės pagalbos, tame tarpe kvalifikuotas pribuvėjas (kur priima gimstančius vaikelius ).

Kodėl dalinuosi tuo? Ne todėl, kad išmanyčiau šitą temą… Prieš kurį laiką gėdijausi to, kaip karštai katalikiškos organizacijos gina “savo” tiesas, kurios man neatrodė panašios į tikrąją, vienintelę tiesą. Juk buvo pasisakančių prieš! O jei yra pasisakančių prieš, reiškia, tai nėra “vienoji” tiesa Maniau, geriau tyliai ramiai nuleisti, tegu kiekvienas daro taip, kaip jam atrodo geriau. Aš žinau, kaip reikia elgtis ir to gana. Nenoriu apsikvailinti prieš protingus, mokslu besiremiančius žmones.

O štai šis institutas elgiasi kitaip – jis transliuoja žinią be jokių skrupulų, jokio slėpimosi ar nutylėjimo. Jis remiasi moksliniais tyrimais, sveiku protu, pagarba žmogui. Ko čia gėdytis? “Garsiai rėkti” yra tik priemonė, o priemonė pati savaime negali būti bloga. Gali būti daugiau ar mažiau tinkama. Visgi pagrindinis klausimas – už ką rėki ir dėl ko tai darai. Aiškiai deklaruoti savo (pabrėšiu – savo; tai reiškia visiškai suvoktą ir permąstytą, širdyje atliepą radusį) požiūrį į dalykus – puiku. Būtent to reikia. Ne kad tylėtume, bet kad sakytume, ką galvojame. Žinoma, ne su tikslu įžeisti, įrodyti kito neteisumą, bet su troškimu pasidalinti ta galia, kurią esame patyrę, kai supratome “savo” tiesą.

Koks būna palengvėjimas, kai atvirai išsakai, ką manai. Ir dar mieliau, kai matai, kad kitam reikėjo to. Net kartais, kai kitas “muistosi” ir neva atmeta tave su visais tavo įsitikinimais, jei kalbėjai tiesą iš širdies, vėliau pamatysi vaisius – žmonės grįžta ir gerbia už tavo “kietą sprandą”, už drąsą būti atviram, už nuoseklumą įsitikinimuose ir už… meilę. Tiesa išlaisvina. Mylime žmones, per kuriuos gauname šią dovaną.

Jei kada būsiu politikė, norėsiu sakyti tiesą apie gyvybę ir abortus. Norėsiu, kad valstybė ieškotų ne gaisro gesinimo būdų, bet tikros pagalbos moteriai ir vaikui.

Ar balsuosite už mane?