Labai juokinga, kai kitas žmogus, ką čia žmogus – tikras asilas – nori iš jūsų to, kas jums visai nepatinka. Ko nors, kas yra visiškai neteisinga jūsų atžvilgiu ir verčia jaustis blogai. Tikrai, asilas. Ant keturių kojų, pilku kailiu ir plaukuota nosimi. Su kanopomis, dideliais pageltusiais dantimis ir šiek tiek į arklio ar šiek tiek į kiškio panašiomis ausimis.

Labai norėtųsi ilgai ant jo pykti ir mintyse valandų valandas rėžti pamokslus, koks jis nejautrus, kaip nieko daugiau nei save patį nemato ir kaip aš jau tikrai nedarysiu to, ko jis nori. Ir net neketinu jam padėti!

Leiskite pykčiui išeiti pasivaikščioti. Verta pamąstyti apie konstruktyvius susidariusios nemalonios situacijos sprendimus. Ko iš tikrųjų reikia žmogui, kurio veiksmai ar žodžiai tokie nemalonūs? Netikiu, kad jo tikslas – jus pažeminti? Galiausiai net jei išoriškai atrodo, kad jo tikslas – pažeminti, už to paprastai yra kažkoks konstruktyvus troškimas. Galbūt jis tiesiog siekia išspręsti kažkokią savo problemą: rasti, kas atliktų vieną ar kitą darbą, gauti pinigų kažkam labai svarbiam, gauti jūsų pripažinimą ar truputį jūsų laiko, bendrystės. Gal to žmogaus tikslams pasiekti yra ir kitas, nieko nežeidžiantis kelias?

Na, žinoma. Bet kodėl jums turėtų tai rūpėti? Juk tai jo problema!

1. Tai jau nebėra tik jo problema nes jis kreipėsi į jus ir jau spėjo jus įskaudinti. Prisipažinkite – jūs daug galvojate apie tai be to, gali būti, kad tas žmogus turi jums galią – yra jus išlaikantis tėvas ar motina, jums svarbus vyras ar žmona, darbdavys ar virššesnis kolega. Gal formaliai žiūrint net neturite pasirinkimo nevykdyti jo valios, su kuria nesutinkate.

2. Yra toks visai pagrįstas posakis, kad daug geriau yra duoti nei imti. Geriau yra padėti kitam žmogui išspręsti jo (ne vien jo) problemą, negu laukti, kad jis pasikeis ir ims spręsti jūsų problemas. Taip niekada nebus. Kitas žmogus niekada nepasikeis, jis bus toks ir tik toks, kokiu jūs jam padėsite būti

Jei pyktis vis dar išėjęs pasivaikščioti (jam labai patinka pasivaikščiojimai, ypač kai turi gerų klausytojų) ir neprieštarauja, kad mes čia aptarinėjame jam tokį aktualų reikalą, pridursiu, kad jums asmeniškai bus šimtą kartų geriau padėti kitais būdais išspręsti žmogaus-asilo problemą, nes 1. Jums nereikės patiems daryti tai, ko visai nenorite daryti. 2. Tas žmogus bus laimingas, kai padėsite jam suprasti tikruosius poreikius ir įgalinsite jį išspręsti kilusią problemą daug teisėtesniais būdais nei jūsų išnaudojimas.

Nebijokite spręsti kito žmogaus problemos, kai tai tiesiogiai susiję su jumis. Įsiklausykite, ko norėtumėte susidariusioje situacijoje ir naudokitės sveiku protu, ieškodami išeičių. O jų yra ne mažiau negu milijonas piktojo darbas palikti tik du, o dar blogiau – vieną išeitį. Dievas sukūrė mus neapsakomai lanksčius ir kūrybingus.

Jei nepavyks pirmą kartą prieiti sprendimo, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, neabejokite, dar bus progų ir tegu tai būna jūsų džiaugsmo priežastis – galimybė rasti abiems pusėms priimtiną sprendimą. Siekite to! Tai įmanoma

Taip pat nepamirškite pasikonsultuoti su Dievu Jis geriausiai žino, ko jums reikia. Jei tikrai pasitikėsite, Jis padarys didelių stebuklų taip ir sakykite: “Dieve, man labai reikia, kad padarytum stebuklą. Ne dėl manęs, bet didesnei tavo garbei. Nes juk tau nėra negalimų dalykų.”

Šiandien grįžau iš Madrido. Septynias dienas praleidau Ispanijos sostinėje, kur per milijoną jaunų tikinčių žmonių susirinko pagarbinti Kristaus.

(!Žiūrėkite nuotraukas mano Facebook profilyje!).

Nesitikėjau iš kelionės nieko gero. Tiesą sakant, labai sunkiai apsisprendžiau ten važiuoti. Nebuvo jokio noro ruoštis, užsakinėti bilietus, registruotis, nebuvo jokio noro net galvoti apie kelionę. Tiesą sakant, tuo metu, rodos visai netikėjau. Buvo tyla ir tamsa, tinginystė ir apatija.

Ir pirmosiomis dienomis šitas jausmas tik pagilėjo. Spūstys metro požemiuose, didelis karštis, painus žemėlapis ir metro planas, nežinia, kur apsistosiu, kada gausiu visus reikiamus bilietus, piligrimo pasą ir t.t. Pradžioje buvo daug nusivylimo. Dar sunkumo pridėjo tai, kad keliavau viena. Su grupe, rodos, būtų buvę daug lengviau. Taigi, didžiulis miestas, masės žmonių, lagaminas, kurį iš pradžių net nežinojau, kur palikti, nepažįstamos gatvės, bent keli gidai-knygutės, kurioms nagrinėti laiko tiesiog nebeliko – tokia buvo piligrimystės pradžia.

Beveik liūdėjau, kad atsiboginau čia… Beveik liūdėjau.

Paskui priėmiau tai kaip dovaną. Piligrimystė ir turi būti tokia – sunki, varginanti, pilna nežinomybės ir, tiesą sakant, tik per tai pilna pasitikėjimo.

Trečią dieną ėmiau perprasti, kaip veikia metro, kaip rasti reikiamas vietas žemėlapyje, galiausiai, ir daiktams atsirado vieta, ir aš pati prisijungiau prie lietuvių grupės, kur pažįstama kalba ir pažįstami žmonės. Įvertinau, kaip gera būti “namie” – su ta pačia kalba kalbančiais ir visai gerai tave suprantančiais žmonėmis!

Mane ypač palietė, kaip Lietuvos jaunimas šlovino Dievą (nuo trečiadienio iki penktadienio rytais turėjome katechezes, kurias skaitė vyskupai Gintaras Grušas ir Arūnas Poniškaitis, taip pat šv.Mišias). Vieną dieną praleidau kartu su vokiečiais. Po jų užsiėmimo patekusi pas lietuvius, buvau nustebinta – mes turime tiek ugnies! Mūsų jaunimas yra be proto džiaugsmingi ir energingi. Nenutuokiau, kad Lietuvos bažnyčia turi tiek jėgos.

Mane apskritai labai palietė jaunų žmonių tikėjimas. Trenktis iš tokių šalių, kaip Amerika, Čilė, Kanada į Ispaniją tik dėl to, kad susitiktum Kristų – tą, kurio nematai, kuriuo daugelis tavo aplinkoje netiki, kuriuo pats kartais suabejoji! Tai neįtikėtina. Šeštadienį ir sekmadienį su popiežiumi šventėme vigiliją ir šv. Mišias viename oro uoste. Nueiti iki ten ir būti, nakvoti kainvo nemažai jėgų, reikėjo aukoti patogumus. Miegojome nutryptoje dykvietėje, neturėjome, kur nusiprausti, valgėme vien sumuštinius. Man vis kirbėjo mintyse: dėl ko visa tai? Dėl ko šitie žmonės visa tai daro?

Galiausiai ir mano pačios klausimas: kodėl aš tai darau?

Mūsų susirinkimas buvo liudijimas ne tik Ispanijai ar pasauliui, bet pirmiausia mums patiems. Esame čia dėl Kristaus. Galbūt šiuo metu atrodo, kad visai jo nepažįstame ir netikime, bet pasitikėdami kažkokia nuojauta, aklai pasirinkom atvažiuoti. Tai mane sustiprino. Turiu dalyvauti jaunimo dienose ne tik dėl to, kad sutikčiau Kristų, bet kad ir kiti per mano buvimą jį sutiktų.

O dar tas žmonių gerumas! Ispanai mums keliaujant į oro uosto teritoriją (tą dieną, jei neklystu, buvo apie 35 laipsnius karščio) pro langus pylė vandenį, dubenimis, buteliais, kibirais. Kai kas net žarnas išsitempė į lauką ir liejo vandenį ant piligrimų. Jaunimas dėkojo. Taip pat svetingumas tų savanorių, kurie priėmė mus mokyklose nakvoti. Arba kantrybė tų restoranų darbuotojų, kuriuose pietų ar vakarienės metu tiesiog užguldavo tuntas išalkusių PJD dalyvių. Būnant Madride protestuotojai nublanko prieš visą tą gėrį, kurį patyrėme.

Galiausiai, aš stebiuosi, kaip Dievas suveda žmones. Pirmosiomis dienomis, taip pat ir vėliau, tekdavo keliauti vienai. Dabar matau, kad buvau visai nepasiruošusi tokio lygio renginiui (nepagalvojusi, kiek laiko užimtų viena ar kita kelionė nuo taško A į tašką B, neapgalvojusi, ką valgysiu ar kaip geriau apsirengti ir pan.). Ir vis tiek visuomet šalia atsirasdavo žmonių, kurie man padėdavo. Tarkime, viena amerikiečių šeima, prie jų prisijungiau oro uoste, kur šventėme Vigiliją. Jie viskuo su manimi dalijosi – sumuštiniais, kai negavome mums skirto pikniko, pačių susikonstruota pašiūre, kai kilo stipri audra, draugyste, kai kiti lietuviai nutarė likti aikštės nuošalyje ir neiti stebėti Vigilijos ir Mišių ekranuose.

Taip pat netyčia sutikau vieną vaikiną iš Argentinos. Pirmąją naktį, kai patekau į vokiečių grupę, mūsų miegmaišiai atsitiktinai atsidūrė vienas šalia kito. Ilgai kalbėjomės. Didelėje šeimoje užaugęs, baigiantis jau trečią magistrą, ant rankos išsitatiuiravęs Jėzaus veidą, argentinietis paliko gilų įspūdį. Iki šiol susirašinėjame žinutėmis pusiau vokiškai (jis šiuo metu atlieka praktiką Berlyne), pusiau ispaniškai. Juokinga – nė viena šių kalbų nekalbu normaliai. Vargom abu, kad galėtume suprasti vienas kitą, bet, atrodo, buvo verta. Turiu draugą iš kito pasaulio krašto, kuris taip pat karštai myli Kristų. Juokavau savo grupėje – jei po dviejų metų gyvensiu Argentinoje, būtinai susitiksime Rio Dežaneire – mieste, kuriame vykst PJD 2013 metais.

Jei rimtai, ar aš ten važiuosi? Važiuosiu. Žinau, kad bus sunku. Žinau, kad bus gal dar sunkiau nei Madride. Bet ir nenoriu, kad būtų lengva. Sunkumai grūdina, padeda pamatyti savo silpnumą, tinginystę, pamatyti, kur galėčiau mylėti daugiau. Nė nenutuokiau, kiek daug daugiau galiu  mylėti!

Mylėti taip, kaip, pavyzdžiui, Motina Teresė mylėjo. Buvome parodoje, pasakojančioje apie jos gyvenimą, žiūrėjome filmą. Kokia ji graži! Kaip gera būti su ja, paprastumas, nuolankumas, konkretumas, jokių tuščių išvedžiojimų, tik nuoga meilė – sunkus darbas dėl artimo. Ji įkvėpė mane. Norėčiau mylėti taip stipriai, kaip ji. Ir tikiu, kad jei tik leisiu, Dievas duos man šitą dovaną. Meldžiu, kad ir man, ir jums Dievas būtų dosnus.

“Drąsos, tai aš, nebijokite”. Drąsos, nėra nieko gražiau už meilę.

Antradienį išskrendu į Madridą – Pasaulio jaunimo dienas. Tai kas trejus metus vykstantis renginys, kas antrą kartą vykstantis Europoje. Jame susitinka tikintis jaunimas. Šiemet Madride mūsų ketina būti virš milijono.

Kol kas sprendžiu žemiškus klausimus Galiu susikrauti 10 kilogramų rankinį bagažą savaitei turi tilpti miegmaišis, priemonės prausimuisi (skysčių buteliukai ar tūbelės negali viršyti 100 ml), naktiniai, ir bent pora palaidinukių ir sijonių, taip pat basutės.

Dar būtų neblogai pasiimti mėnesinį maldyną “Magnificat”. Nors ten kasdien bus lietuviška katechezė, didelę laiko dalį praleisime kartu su lietuviais. Kiek pamenu, lietuvaičių Madride iš viso bus pusantro tūkstančio. Jei bus daugiau, patikslinsiu grįžusi

Kas tikite maldos galia, prašau užtarti visus keliaujančius ir kaip Kauno arkivyskupijos jaunimo centro darbuotojas  Emilis per skelbimą Marijos radijo eteryje sakė, melsti gausių vaisių Lietuvos Bažnyčiai. Jaunos širdys gali labai mylėti

Vieną dieną nuvažiuoju į darbą dviračiu. Mano pamaina baigiasi vidurnaktį. Dviratį palieku saugiai prirakintą darbe, grįžtu taksi. Kitą dieną į darbą važiuoju mašina (žinau, kad vėl budėsiu iki vidurnakčio). Apie mašiną pamirštu ir baigusi darbą išsikviečiu taksi Išeinu iš redakcijos ir suprantu, kad prie darbo lieka ir dviratis, ir mašina, o taksi jau laukia manęs.

Su apsauginiais juokiamės. Kažin, ką dar galėčiau pas juos palikti?

Labanakt +

Būna dienų, kai juoda tampa balta, o balta – juoda. Kitų spalvų, atrodo, nėra. Ir nebesupranti, kas iš tikrųjų gerai, o kas blogai. Tada norisi sakyti, kad greičiausiai nėra ribos tarp blogio ir gėrio.

Kai taip pasakau, viena vertus, pasidaro paprasčiau – atkrenta sunkumas ieškoti, kas gera ir kas bloga. Truputį palengvėja: tarsi nesu atsakingas už tai, ką pasirenku, nes vis tiek neaišku, kas gerai, o kas blogai. Tiesiog padarau taip, kaip išeinu, kaip susidėlioja aplinkybės. O gal ir visai nepadarau – juk nieko tokio, gal nieko nedarymas yra vienintelis tikras gėris?

Bet čia pat užklumpa liūdesys. Jei visai nesvarbu, kas gera, o kas bloga, tai kokia tada gyvenimo prasmė? Koks skirtumas, gyventi ar mirti? Nes vienam gal gėris yra mirti, o kitam – gyventi?

Atrodo paprasta ir kartu labai pavojinga. Bet kada galiu nuspręsti, kad negyventi man – daug geriau. Čia radikalus pavyzdys, bet logikos esmė – tokia.

Ir gal tikrai geriau? Jei skauda, jei sunku, jei nesiseka, jei neturiu to, ko noriu.

Kol jūs svarstysit, tik pridursiu vieną nereikšmingą detalę. Milijonai žmonių iki mūsų sprendė tas pačias problemas ir dar milijonas po mūsų spręs. O mes dažnai norime imti ir gauti sukramtytus ir supakuotus atsakymus šiandien ir už mažiausią kainą.

Atsakymo ieškojimo procesas – tai išskiria mus iš kitų ir daro žmonėmis. Į jį galima remtis, kai neturime aiškaus atsakymo: “Aš bent jau ieškau”. Procesas tam tikru periodu irgi gali būti malonus, būtinas. Ir kuo daugiau man metų, tuo dažniau pastebiu: malonumas ir prasmė nėra gauti vienareikšmį atsakymą, malonumas yra jo ieškoti ir viltis surasti.

Niekas Norvegijoje nieko panašaus nesitikėjo. Turtinga, išsilavinusi, laiminga šalis. Vien teigiamos asociacijos. Teigiamos arba jokių – jei nesame buvę ar specialiai domėjęsi, mažai ką žinome apie tą šalį.

32 metų norvego sprogdinimai Oslo centre, šaudymai į niekuo dėtus jaunus žmonės, galbūt būsimus politikus – bet kur, tik ne Skandinavijoje!

Ir dar būtų koks teroristas, kitatautis, psichinis ligonis, žodžiu, ne vienas iš savų, būtų lengviau suprasti.

Kyla dvejopi jausmai. Viena vertus, norisi sakyti, kad tai yra gryni stereotipai. Blogio yra visur, visokiais pavidalais, lygiai kaip ir gėrio. Norvegai irgi žmonės, irgi turi problemų, irgi geba “iš didelio rašto išeiti iš krašto”. Jau gana žemėlapį/žmogų spalvinti vien juoda ir balta.

Kita vertus, yra tiesos tame, kas pasakyta. Normalioje visuomenėje taip neturėtų būti. Neturėtum iš tautiečio tikėtis gauti kulką į kaktą.

“Labas, mano brangioji realybe! Seniai matėmės!.. Ką norėjai man pasakyti?” Tikrai, ką norėjai pasakyti? Kad žmonės dėl kažko tikrai nelaimingi, jog imasi tokių priemonių? Kad esančioje sistemoje nemato galimybių taikiai kažką pakeisti? Kad jiems taip labai reikia būti išklausytais?

Nežinau, kaip šito norvego atveju, bet bendrai paėmus matau daug nelaimingumo. Mumyse jau užkoduotas liūdesys, pyktis, baimė konstruktyviai saviraiškai ir panašūs dalykai. Net tokiose visuomenėse kaip norvegų žmonėms ne viskas gerai. Ir nesąmonė būtų tokius akivaizdžius “ne viskas gerai” ženklus palikti nepastebėtus. Tai būtų tikra paikystė.

Kol kas viena aišku – nei pinigai, nei socialinė gerovė. nei susikurtos sistemos neapsaugos nuo blogio. Tik asmeninė laimė, meilė gyvenimui, suvokimas, kas gera man, o kas savižudiška, mano manymu, yra išeitis. Jei tas vyrukas būtų nors kiek galvojęs apie save, apie savo veiksmų pasekmes asmeniniam gyvenimui, jei būtų vertinęs laisvę, gyvenimą, galimybę reikštis, ir galiausiai, jei būtų tikrai ką nors mylėjęs, to nebūtų nutikę. Dabar matom, kas būna, kai idėja stoja aukščiau žmogaus. To pasekmė – tragedija.

Yra įmanoma blogį nugalėti gerumu. Tikiu tuo. Jau seniai mums laikas iš tikrųjų rūpintis vieni kitais, esminiais, žmones nuo gyvulių skiriančiais poreikiais. Mums seniai laikas mylėti vieni kitus tikra, nesavanaudiška meile. Be jos nieko nepadarysi. Jokia technologija, jokie pinigai ar valdžia nepasotins žmogaus širdies. Duok Dieve Europai ir pasauliui greičiau tai suprasti.

Ar kai paimi natas ir instrumentu mokaisi tiksliai jas atkartoti – kuri ar tik mechaniškai laivini įgūdžius?

Pavyzdžiui, kai mokausi groti Betchoveno “Elizai”, kiek tame yra kūrybos, o kiek skaičiavimo, atkartojimo, įtilpimo į kito žmogaus suformuotus rėmus?

Ar kūryba turi kokius nors rėmus, ar reikia mokėti kažką, kad galėtum kurti? Ar kaip tik geriau nieko nemokėti, kad būtum absoliučiai nesuvaržytas? Tarkim, paimti dažų, teptuką ir nežinant nič nieko apie tapymą ar kitą techniką pamėginti sukurti/nuteplioti paveikslą?

Ar mokėti kažką reikia tik amatininkui, kuris turi padaryti daug ir greitai?

Iš universiteto išėjusiems studentams kartais patariama pamiršti viską, ko mokėsi ir daryti tarsi “iš naujo”, “be štampo”. Kur teisybė? Pamiršti ar nepamiršti?

Vienas mano bičiulis labai daug mokosi. Laisvalaikiu, kai nori pailsinti smegenis nuo daugybės žinių, jis ima lūpinę armonikėlę ir mokosi groti. Jam tai – kūryba. Tam tikras poilsis nuo mokslų.

Man kūryba, tai kai paimi dažų, lazdelių (nes visi teptukai nuo praėjusio karto neišplauti) ir ant didžiulio fanieros lakšto tepi tokias spalvas, kokios tau šauna į galvą. Esi laisvas nuo bet kokių projektų, schemų, tempų ir ritmų (bent jau nuo kitų žmonių) ir ne visai žinai, kas išeis nors nori nenori, kokią nors mintį slapčia surezgi…

Aišku, apie kūrybą ir amatą išmanau tik tiek, kiek patiriu. Galų gale, viena nuo kitos šitos sąvokos man skiriasi tik malonumo dydžiu, kurį suteikia vienas ir kitas užsiėmimas. Kūryba – tai didelis džiaugsmas, laisvės patirtis, amatas – sunkus, dažniausiai pasikartojantis darbas.

Vienodai svarbūs abu. Abu žmogui reikalingi. Amatas – dėl rezultato, kūryba – dėl proceso.

Beje, šitas pasidalinimas apie tai, kas man yra kūryba, irgi yra kūryba nesu filosofė pagal išsilavinimą, niekada nesimokiau filosofuoti.

Galiausiai, kaip ir daug kitų dalykų gyvenime, “kūryba ar amatas” irgi priklauso nuo požiūrio. Kaip žiūrėsiu į tai, ką darau. Kiek kūrybos sugebėsiu atrasti amate ir kaip vertinsiu kūrybos metu gimusį rezultatą. Taip pat, kiek mano amatas ir visos su juo susiklosčiusios aplinkybės atitiks esminius mano tikslus, vertybes, asmenybę, gebėjimus. Amatas, koks jis bebūtų, neturėtų kankinti…

O kūryba neturėtų būti grynai dėl savęs, dėl beprasmių patepliojimų. Kūrybos tikslas turėtų būti kažką sukurti. Nors ir ypatingai mėgaujantis procesu.

Ir vėl viskas susipynė. Ir suprask, žmogau, kada kuri, o kada jau dirbi… Gerai, kad gyvenime kartais galima apsieiti be žodžių.

Kai reikia mąstyti Kristaus kančią, baisiausia man atrodo malda Alyvų sode. Jėzus žinojo, suprato, kas jo laukia. Su prakaitu iš jo kūno išsiskyrė kraujas. Mokslininkai aiškina, kad taip žmogaus organizmas gali “elgits”, kai yra didžiulė įtampa. Koks tai turėjo būti pragaras!

Nors tiksliai ir nežinau, dėl ko Jėzui taip buvo. Ar jis jaudinosi dėl savęs, savo atmetimo? Ar dėl žmonių, kad jie nesugebėdami mylėti, gyvena pragare?

Žinau tik, kad mano dažnai patiriamas “Alyvų sodo” jausmas – tai atmetimo baimė. Atmetimo labiausiai bijau. Tikrai žmogui negera būti vienam. Nieko nebūna skaudžiau nei meilė, į kurią tas, kurį myli, neatsiliepia.

Bet čia pat – paradoksas: jei bijai mylėti, nes manai, kad būsi atmestas, pats save atmeti, nes net nemėgini suartėti su žmogumi, kurio artumo trokšti. Juokinga – įpuoli į glėbį to jausmo, nuo kurio bandai pabėgti – vienatvės. Pats atskiri save nuo to, kurį myli. Ir tik dėl baimės, kad ji(s) gali tave atstumti.

Taip pasielgi šimtą kartų, kol 101 pradedi nagrinėti, kodėl taip nutinka. Pradedi mokytis.

Iš čia turbūt ir kyla sparnuota frazė “gyvenimo mokykla”. Nors man ji atrodo visai ne sparnuota, greičiau grįsta pilkais kasdienybės akmenėliais.

Kaip ten bebūtų, po kelių praleisų pamokų, kelių savaičių ligos ar mėnesio vasaros atostogų vėl ir vėl grįžtu į tą mokyklą. Niekur, žmogus, nesidėsi nebent pasirinksi baigti keturias klases – išmoksi skaityti, rašyti ir bus to gana. Tai irgi galimas variantas. Tik vargu, ar gyvenimas baigus keturias klases yra toks, kokio iš tikrųjų trokšta mano širdis.

Praėjusią savaitę pasirodė naujos informacijos apie Ramūną Balkūną, sukėlusi dvi gyvybes nusinešusią avariją. Atlikus šlapimo tyrimus ekspertai nustatė, jog jame yra metamfetamino pėdsakų. Taip pat šlapime rasta raminamųjų vaistų – lidokaino pėdsakų. Vaikinas vartojo narkotikus ir raminamuosius.

Ar tai keičia mano nuomonę apie jį ir jo padarytą nusikaltimą?

Atsakymas – ne. Bet dar nepulkite komentuoti, paskaitykite iki galo.

Viena vertus, tai rodo dar didesnį jo neatsakingumą. Jis ne tik stipriai viršijo greitį, bet dar ir sėdo už vairo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Visiškai teisėtai padidėja jam skiriama bausmė. Jis privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką ir kokiomis aplinkybėmis padarė.

Kita vertus, žiūrint į jį kaip į žmogų, kuris savo esme yra lygiai toks pats kaip ir aš ar tu, ši naujai paaiškėjusi aplinkybė nesuteikia man teisės teisti, burnoti ant jo, laikyti žemesniu už save, vadinti paniekinamais vardais ir pan. Žinoma, būdama laisvu žmogumi laisvoje šalyje turiu teisę sakyti ir daryti ką noriu, tame tarpe ir neapkęsti bei niekinti (dalis žmonių tai ir daro) , bet kaip pirmajame savo kmentare, taip ir dabar raginu išlikti oriais ir neįsitraukti į viešą Linčo teismą.

Vaikinas sušiko sau ir dar kelioms šeimoms gyvenimus. Daug skausmo atnešė į šitą pasaulį. Ir net jei pats dar to nesupranta, jam reikės už tai atsakyti. Reikės daug kentėti. Juo labiau, jei yra priklausomas nuo narkotikų.

Tokio įvykio akivaizdoje patylėti vertėtų ne tik dėl kaltininko, kurio gynimu esu kaltinama, bet ir dėl aukų, taip pat dėl savęs pačių. Įniršis ir neapykanta dar nieko neprikėlė iš numirusių ir dar niekam nepadėjo išgedėti dėl brangių žmonių mirties, ji taip pat dar nė vieno nepadarė laimingesnio, laisvesnio, kūrybingesnio, atsakingesnio, turtingesnio ir visokio kitokio pozityvaus -esnio. O juk šito turėtume siekti.

Vienintelis mano patarimas – liaukitės gyvenę kitų gyvenimus. Verčiau pradėkite gyventi savo. Viena, kas tikrai apsaugo visuomenę nuo nelaimių -  savimi pasirūpinti ir atsakingai elgtis gebantys individai. Dabar jūsų eilė tapti tokiais.