Jei pastebėjot, o turbūt pastebėjot, “Snorui” šiom dienom nelabai gerai. Nelabai gerai ir toms įmonėms, kurios turi šiame banke sąskaitas. Kai kurios jų dėl šventos ramybės siunčia žinutes, kad nuramintų savo akcininkus, klientus ir kitus suinteresuotus asmenis.

Noriu kaip gerą pavyzdį pateikti TEO išplatintą pranešimą:

Dėl TEO LT, AB lėšų AB banke „Snoras“

Informuojame, kad AB banke „Snoras“, kuriam Lietuvos banko valdybos sprendimu paskirtas laikinasis administratorius ir taikomos laikinosios turto apsaugos priemonės, TEO LT, AB turi sąskaitą, į kurią iš fizinių ir juridinių asmenų priimamos įmokos už Bendrovės suteiktas telekomunikacijų paslaugas.

2011 m. lapkričio 24 d. duomenimis, TEO LT, AB įmokų surenkamojoje sąskaitoje AB banke „Snoras“ buvo 73,1 tūkst. litų. Tai sudaro maždaug 0,04 proc. TEO LT, AB įmonių grupės pinigų ir jų ekvivalentų bei trumpalaikių finansinių investicijų, kurios 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė 186 492 tūkst. litų.

Bendrovės vadovybė mano, kad AB bankui „Snoras“ taikomos laikinosios turto apsaugos priemonės neturės reikšmingos įtakos TEO LT, AB įmonių grupės veiklai ir rezultatams.

KODĖL JIS MAN PATIKO?

Tikrai ne dėl to, kad TEO kol kas, kol jie neįvedė mums interneto, neturiu jokio ryšio su šia organizacija.

Pranešime yra nurodyta, kokio tiksliai dydžio yra “Snore” užšaldyta pinigų suma, lyginant su visais turimais pinigais. Ne tik pasakoma, kad labai maža arba kad vadovybė mano, kad tai neturės įtakos TEO veiklai, bet tikslus skaičius.

Ką tai rodo? Pirma, kad įmonė žino, skaičiuoja ir orientuojasi, kokį turi turtą/pinigų kiekį ir kiek jo yra “Snore”. Antra, kad nevengia dalintis informacijos apie save. Trečia, kad laiko svarbiu dalyku kiek įmanoma išsamiau informuoti savo akcininkus. Tai kuria skaidrumą!

Vieša paslaptis, kad skaidrumas yra verslo variklis.

Daug kuom esame nepatenkinti. Mums nepatinka tas, anas, trečias. Ir blogiausia, kad nieko dėl to, rodos, negalime padaryti. Bet ar tikrai?

Prieš pora dienų girdėjau debatus apie žiniasklaidos etiškumą. Per BBC transliavo. Labai patiko dvi įžvalgos. Viena, kai mėginame suprasti, ką žiniasklaida mums duoda ar ko neduoda, galima paklausti, o kas būtų, jei žiniasklaidos nebūtų. Neliktų daug blogio, bet ir kažko gero netektume.

Antra, jei laikome vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę neetiška arba vieną ar kitą tekstą bevertį ar net kenksmingą, galime “balsuoti kojomis” – nepirkti ir kitaip neprisidėti prie konkrečios žiniasklaidos priemonės, teksto, laidos populiarumo.

Versle viskas paprasta: perka – parduodam, neperka – žiūrim, ką perka ir tada parduodam. Jei nenoriu, kad būtų, turėčiau nepirkti. Bent vienu pirkėju būtų mažiau.

Ir tikrai, aš norėčiau balsuoti kojomis. Jei kada bumbėsiu, priminkit man apie tokią galimybę

Grįžau iš Pasaulinės lyderystės konferencijos Klaipėdoje, kur pastoriai, lektoriai ir verslininkai kalbėjo apie krikščionišką/į žmogaus gėrį orientuotą lyderystę. Atsiverčiau vieną kitą didįjį Lietuvos portalą. Ir pagalvojau.

Ar galėtų žiniasklaidoje didžiausia sensacija būti Kristaus mirtis ant kryžiaus? Ir ne dėl to, kad mirtis? Ar meilė galėtų būti sensacija?

Tokia kaip Motinos Teresės, Teresėlės, Jono Pauliaus II? Ar jums įdomu būtų skaityti meilės sensacijas?

Trečiadienį maldos grupėje klausėme mokymo, kuriame greta kitų įdomių dalykų buvo pasakojama apie tai, kaip atitinka mūsų tėčio ir Dievo įsivaizdavimas. Mokyme pasakojama jėzuito išgyventa istorija, kaip jis elgėsi su moksleiviais ar gal studentais, kurie nelabai norėjo mokytis religijos. Taip per vieną pamoką mokiniai buvo paprašyti papasakoti, kokie yra jų tėvai. Per kitą – kaip įsivaizduoja Dievą.

Per trečią pamoką mokiniai palygino šiuos du paveikslus. Tie, kurių tėtis retai būdavo namie Dievą įsivaizdavo kaip tą, kuris jų negirdi ir yra kažkur toli. Tie, kurių tėtis dažnai pykdavo ar mušdavo juos, Dievą laikė piktu ir baudžiančiu, jautė didelę baimę, vien pagalvoję apie Dievo artumą.

Mane šokiravo ši paprasta išvada – Dievą įsivaizduojame tokį, koks buvo mūsų tėtis. Ar gali būti, kad dažnai meldžiamės ne Dievui, bet mūsų mintyse ir jausmuose gyvenančiam tėčio atvaizdui? Tylinčiam, nusivylusiam, piktam, pavargusiam, bejėgiui, tam, kurio niekada nebuvo šalia.

Toks Dievas kelia šiurpą, atstumia. Negalime tokiam Dievui lenktis. Visa mūsų esybė tuo šlykštisi ir nesutinka, nes tai – netiesa. Ne tam esame sukurti, ne toks mūsų gyvenimo tikslas.

Problema yra, kad turimas įsivaizdavimas neleidžia prisiartinti prie to, kas tikra. Dievas yra tas, kuris visada šalia, kuris nori žmogaus laimės, kuriam rūpi tau padėti, kuriam brangi tavo laisvė ir laisvas pasirinkimas, kuris niekada neprimes savo valios, net žinodamas, kas tau geriau. Dažnas nesame nieko panašaus patyrę savo gyvenime. Ne dėl to, kad mūsų tėvai buvo blogi. Jie tiesiog buvo žmonės. Dievas – kažkas visai kito.

Tai mane guodžia – yra kažkas daugiau negu vien šita tikrovė. Tikėjimas gelbsti. Kaip gerai, kad jis yra!

Netyčia pastebėjau – prievarta išmuša mane iš vėžių. Prievarta (PRV) sukelia skausmą. Vis labiau suprantu žmones, kurie vengia bet kokio sąlyčio su tokia patirtimi. Įdomu, ar galėtų atsirasti ženkliukas PRV prie tokių “produktų”, kuriuose esti šio nemalonaus ingrediento? Bet tada ko gero reikėtų ženklinti ir pačią tikriausią realybę… O juk kelio ženklų prie kiekvieno įkvėpimo nepastatysi?!

Šiandien “Menų spaustuvėje” žiūrėjau Marijos Korenkaitės spektaklį “Pabėgimas į Akropolį”, kuriame profesionaliai parodyti mūsų gyvenimo absurdai. Prekybos centras kaip didžiausia svajonė. Ir visi, kuriems svarbi išorė, stiliukas, kaifas. Spektaklyje pavaizduota daug prievartos. Pirmiausia paprasta, juokinga aštuntokė iš Rokiškio rajono yra priversta manyti, kad “Akropolis” – tai pasakiška vieta. Sukurtas mitas užima jos kvailą galvelę. Rūkymas, alaus gėrimas – dar keli “klasiško” gyvenimo atributai, kuriuos ji, nors ir nenoriai, įsileidžia į savo “draugų” ratą. Jos smegenys pudrinamos nuo pradžios iki pabaigos. Įsipainioja ir klasikiniai nesutarimai su mama, dėl kurių mergaitė pabėga į sostinę. Galiausiai ji patiria ir fizinę prievartą – išsvajotame “Akropolyje” ją išprievartauja malonus apsauginis. Spektaklio pabaigoje mergaitė ir kone vienintelis tikras jos draugas tarsi netyčia nusižudo nušokdami nuo prekybos centro stogo.

Visas spektaklis apie prievartą ir melą. Ir žmogų, kuris įsipainiojęs ir įklimpęs į tai iki ausų. O dar tiksliau – įpainiotas, apgauptas ir apgautas. Krikščionys pasakytų – inscenizuotas klasikinis piktojo veikimo modelis. 1. Daug melo su trupučiu tiesos apie tai, kas vertinga ir ko reikia siekti. 2. Daug nepasitikėjimo vienas kitu ir mąstymo šablonais (jei aštuntokė nakvojo pas klasioką, tai tikrai jie miegojo kartu ir žinoma jų kalbos, kad jie tik žiūrėjo filmukus – gryna nesąmonė). 3. Neviltis, netikėjimas, aklumas, vargšo žmogaus bukinimas.

Žinoma, galėjau pamatyti ir ką nors gražiau: naivų, nuoširdų dviejų vaikų bendravimą, šiltus jausmus, draugystę, tarpusavio supratimą.

Mane sužavėjo aktorių profesionalumas. Kilo noras pasidomėti apie juos, kur jie studijavo aktorinį, kiek jiems metų (atrodo visi jauni) ir ką jie galvoja apie realybę, kurią atspindėjo spektaklyje.

Greičiausiai objektyvūs dalykai suranda manyje tai, ko esu pilna. Dėkoju spektakliui, kad leido įžengti į mano tamsybes. Tai labai nemalonu, bet jei to reikia tobulėjimui, tuomet galiu su tuo susitaikyti.

Visgi galėdama rinktis meną, kuris neskaudina, norėčiau jį tokį rinktis. Meną, kuris sutinka nešokiruoti, leidžia pailsėti savyje ir grožėtis kažkuo, kas tikrai gražu, ir šiek tiek pamaitinti žmogaus širdį. Noriu tikėti, kad įmanoma tokį meną kurti.

Dabar kažkaip prieš akis iškilo Antuanas de Sent-Egziuperi ir jo “Mažasis princas”. Nepykit, jaunimas, jei nesuprantu jūsų. Bet šiuolaikiniame mene norėčiau daugiau pozityvo ir daugiau paprastos, žmogiškos šilumos.

Yra tokia katalikiškų naujienų elektroninė konferenciją. Joje visai neseniai išplatintas Lietuvos šeimos centro direktorės Dalios Lukėnienės komentaras apie Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kas pagal Konstituciją yra šeima. Man pasirodė labai įdomu, nes pagrįsta konkrečiu pavyzdžiu. Kviečiu paskaityti.

Realaus gyvenimo akibrokštai Konstituciniam Teismui

Konstitucinis Teismas teigia, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

Kyla klausimas, kokia gi institucija gilinsis į tą kiekvienos šeimos santykių turinį? Gal Teismas? O gal Konstitucinis Teismas? Ar ne paprasčiau, jei pats žmogus panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu pareiškia visuomenei, kad jis kuria šeimą? O jei nepareiškia, vadinasi, rezervuotai žvelgia į šeimos kūrimą.

Visi žinome, kad gimusį vaiką reikia užregistruoti, o mirties atveju reikalingas mirties liudijimas. Dirbti be sutarties – nelegalu. Registracijos ir liudijimai – mūsų saugumo garantai. Ar šeimai, kurioje potencialiai gali atsirasti vaikai, nereikia jokių saugumo garantų? O gal ir mirties atveju jokio liudijimo nereikia? Vaikų taip pat neregistruokime. Juk tai nieko nekeičia!

Štai vienas realus pavyzdėlis iš realaus gyvenimo. Susituokę vyras ir žmona augino keturis vaikus. Vyrą įsimylėjo žmonos draugė, energingai jo siekė ir jis tapo jos meilužiu. Kuri dabar vyro šeima? Visi kartu? Emocinis prieraišumas šiuo metu meilužės pusėje didesnis, tačiau negali sakyti, kad jo nėra ir pirmajai šeimai. Tai kurią šeimą valstybė dabar globoja? Galų gale, kada ši nauja šeima prasideda ir kada senoji baigiasi? Ar tada, kai jie pradeda svetimauti, ar kai jie apsisprendžia ir viešai pareiškia, kad kuria šeimą? Kas bus, jei vienas iš sugyventinių sakys, kad jis kuria šeimą, o kitas, kad yra viengungis? Kas gilinsis į tą šeimos turinį? Taip, antspaudas pase laimės šeimoje negarantuoja, tačiau statistiniai įvairių šalių duomenys rodo, kad antspaudo nebuvimas pase garantuoja ankstesnes ar vėlesnes skyrybas. Retos išimtys tik patvirtina taisyklę.

Kitas pavyzdys iš tikro gyvenimo. Gyveno kartą moteriškė „A“ ir vyras „B“. Kadangi vyriškis „B“ nenorėjo jos vesti, nepaisant atsirandančių vaikų, moteriškė „A“ ištekėjo už vyriškio „C“, kuris sutiko ją vesti. Tačiau moteriškės „A“ emociniai ryšiai traukė ją prie vyriškio „B“ ir su juo ji susilaukė antro vaiko, kuris kažkodėl paveldėjo „C“ vyriškio pavardę, nors ir moteris „A“, ir vyriškis „C“ sakė, kad tai nėra judviejų vaikas. Po to moteriškė paliko vaiką vyriškiui „B“ – tikrajam tėvui ir išvyko į užsienį. Vyriškis „B“ lengva ranka atidavė vaiką į vaikų namus, nes net vaiko pavardė buvo ne jo. Dabar moteriškė „A“ gyvena su vyriškiu „D“ ir vėl laukiasi vaiko. Virtinė problemų iškyla atsiimant vaiką iš vaikų namų (ar iš globėjų). Pirmiausia teko įrodyti, kad vyriškis „C“ nėra vaiko biologinis tėvas. Tam įrodyti prireikė DNR tyrimo – kažkodėl teisėtvarkai neužteko vien emocinio ryšio ir abiejų liudijimo. Šioje istorijoje iškyla daug klausimų, tačiau mums tuokart svarbiausias – kuri gi čia konstitucinė šeima? Ar tikrai antspaudas pase nieko nebereiškia? Valstybė, kuri nori neatsakingų žmonių gyvenimo pasekmes primesti visiems, griauna pati save.

Tačiau gyvenimas bėga savo vaga ir, ačiū Dievui, daugeliui žmonių šeima tebėra vyro ir moters santuokinis ryšys ir iš šio ryšio gimę vaikai.

Dalia Lukėnienė,

Lietuvos šeimos centro direktorė

Taip pat siūlau paskaityti savo komentarą, publikuotą lrytas.lt. Jis ne toks konkretus, bet gal įkvėps jus dar daugiau atsidėti šeimai ar konkretiems jos kūrimo žingsniams.

Man labai patiko vienas per Vatikano radiją išsakytas dalykas apie popiežiaus vizitą Vokietijoje. Pacituosiu:

“Peržvelgiant spaudos reakcijas į Benedikto XVI kalbą parlamente (ketvirtadienį), jos buvo teigiamos, net ir tose žiniasklaidos priemonėse, kurios paprastai didelės simpatijos katalikų Bažnyčiai ir jos vadovui nerodo. 22 minutes trukusioje kalboje popiežius palietė daug temų – kultūrą, sąžinę, etiką, prigimtį ir protą, politikos misiją, teisingumą ir laisvę. Tai jis padarė visiems priimtinu būdu, neužgaudamas tuščios polemikos stygų, tačiau kviesdamas rimtai diskusijai. Kitą dieną vokiečių spaudoje buvo įvertintas ne tik turinys, bet ir retoriniai kalbos ornamentai. Štai, popiežius nusistebėjimą, cituojant Hansą Kelseną, kad šis didis XX amžiaus teisės teoretikas, būdamas 84 metų, dar taip blaiviai mąstė, spauda traktavo kaip paslėptą švelnią autoironiją – mat pačiam Benediktui XVI šiuo metu yra kaip tik 84 metai. Kitas su palankia šypsena įvertintas popiežiaus pasisakymas buvo subtilus komplimentas žaliųjų partijai už kai kurias jos nuostatas, nors visi žino, kad jie buvo ir yra vieni iš didžiausių jo kritikų, tokiu būdu patekusių į dviprasmišką padėtį – jiems nebeliko kaip, kalbant apie popiežiaus kalbą, neigti ir kritikuoti komplimento apie juos pačius.”

Išmintingas, nuolankus ir paprastas žmogus. Ko gero, visada toks buvo. Tik kaip gali žinoti apie žmogų ką nors, kol neturi galimybės su juo susipažinti? Pagaliau Vokietijos žiniasklaida nors krašteliu akies pamatė, kad bažnyčios vadovybėje viskas nėra taip blogai

Kartais taip būna, kad esu visai viena. Niekas negali su manimi susitikti, niekas nekelia ragelio, kai skambinu, net darbai negali būti daromi tuo metu, bet nusikelia vėlesniam laikui.

Kodėl taip nutinka? Kodėl esu priversta sustoti? Kodėl man tarsi uždedami tramdomieji marškiniai? Kodėl negaliu nieko pakeisti?

Nežinau.

Gal kad liūdėčiau?

Kad pabūčiau ramiai, pailsėčiau?

Kad pabūčiau viena, kad liaučiausi skubėti, nes jau pavargau?

Kad išgirsčiau tylą? Prisiminčiau, kaip gera joje pabūti? Kad pamiegočiau, paskaityčiau knygą?

Kad pasimelsčiau – susitikčiau Kristų, kuris ateina vienumoje, pabūčiau su juo ir pasimėgaučiau jo buvimu?

Ir kad galėčiau toliau džiaugsmingai gyventi su kitais žmonėmis: atleisčiau visiems, kam turiu ką atleisti?

Kaip ten bebūtų, graži ta vienuma… Tik kodėl taip dažnai nuo jos bėgu?

Šiandien grįžtu prie senos kaip pasaulis minties/pasiryžimo/gyvenimo būdo – atlaidumo. Kaip svarbu yra atleisti! Sau, kai esi netobulas, kai pyksti, kitam, kai jis tave žeidžia, Dievui, kai, rodos, būdamas visagalis, neduoda to, ko tau reikia.

Kai atleidi, tarsi atsiriša raiščiai, tarsi vėl imi matyti, koks pasaulis yra. Norisi nuolat sakyti: atleidžiu ir prašau atleidimo.

Pamėginkit atleisti, tiesiog sakyti, kad atleidžiu, kad noriu atleisti, net jei jausmai linksta į pyktį, nusiminimą, beviltiškumą, vis tiek atleidžiu. Atleidžiu sau už visus tuos jausmus manyje. Atleidžiu mamai, tėčiui, broliams ir sesėms, kursiokams, bendradarbiams, darbdaviui, vadovui, merginai, vaikinui, vyrui, žmonai, Bažnyčiai, kunigams, politikams, valdininkams, medikams. Atleidžiu visiems, kas yra mane sužeidę, kas žeidžia nuolatos.

Gera atleisti. Atleidimas teikia gyvybę.

Labai dažnai netenku kantrybės: pasaulis nėra toks, kokio jo noriu. Mano gyvenime yra kažkas, ko negaliu valdyti. Kartais tai siutina!

Tai tam tikra realybė, kuri kaip ožys ant siauro liepto ima ir neleidžia tau praeiti. Situacija yra visiškai priešinga mano norams. 

Atrodo, tuoj imsi ir sulūši. O jei nesulūši, tai tikrai sprogsi iš pykčio! 

Viena vertus, kas iš mūsų nori paklusti kitų taisyklėms? Kam iš mūsų malonu atsisakyti savo planų ir siekių?

Kita vertus, esu kietasprandė kaip ir tas ožys ant mano (!) liepto Ragai, nagai, stora oda – nemoku visu tuo tinkamai naudotis. Kebliose situacijose esu verčiama “paskaityti istrukciją” ir pilnai “naudoti” tai, kas esu. Iš tikrųjų, aš gerai nepažįstu savęs.

 Suprasdama tai, su malonumu priimsiu visokius išmėginimus nes tai išmokys mane naujų dalykų apie mane pačią.

Nors patys laužymai gali būti ir baisiai nemalonūs…

Visgi ištverti ir priimti sunkius dalykus verta. Dėl to ir gyvenam, kad tobulėtume!