Jau apie metus savo MP3 grotuve esu įsirašiusi Naująjį Testamentą. Kažkada užsukusi į “Mūsų knyga” leidyklos knygyną “Pegasas” suradau dvigubą kompaktinę plokštelę su Evagelijomis, Apaštalų darbais, laiškais ir Apreiškimu Jonui. Tai – Gerosios Naujienos centro projektas. Tąkart už dvi kompaktines plokšteles su profesionalių diktorių įskaitytais tekstais sumokėjau apie 40 litų.

Iki šiol karts nuo karto paklausydavau. Ypač, kai reikėdavo atlikti fizinius darbus, pavyzdžiui, plauti grindis namie ar valyti dulkes.Viduje vykdavo keisti dalykai – tai didelis džiaugsmas ir laisvė, tai didelis suspaudimas, silpnumas ar net skausmas… Žinojau, kad Dievo žodis yra kažkas labai svarbaus, ir šitas žinojimas sunkiais momentais padėdavo nenumesti ausinuko, bet įsikibus į skudurą ar mašinos vairą (priklausomai nuo to, ką darydavau), klausytis toliau.

Įskaitytas Dievo žodis man ypač padėjo per Lietuvos jaunimo dienas. Nežinau, kaip būčiau ištvėrusi, jei ne galingas balsas ausyje. Draugai stebėjosi – kaip galiu vienu metu ir kažko klausyti, ir duoti užduotis, vesti susitikimą ar šiaip kalbėtis su žmonėmis. Kad jūs žinotumėte, koks tai gėris! Koks tai gėris, kai viduje, man nežinomu būdu, sruvena gyvybė. Išmokau, kad Dievo žodis yra gyvas, Jis yra asmuo, su savo savybėmis, veido bruožais, o svarbiausia – su didžiule meile žmonėms, didžiule, protu nesuvokiama ir nepaaiškinama meile; neišeina (ir nereikia mėginti) jo narstyti kaip dinozauro kaulelių, mėginant nuspėti gyvūno amžių ir nuo ko jis mirė. Tai žemina Dievo žodį, užgožia visą jame esančią galią, nukerta nuo jo visa tai, kas dieviška.

Kai aplink milijonas klausimų, milijonas darbų ir neištesėtų įsipareigojimų, “valdyti” Žodį – tai mažiausiai, ko norisi. Supranti savo ribotumą. Tada lengva būti nuolankesniam. Neturėdamas savo atsakymų, pasikliauji širdimi, kuri kvėpuoja Dievo žodžiu. Kaip gera yra pasikliauti širdimi, pasikliauti Dievu, kuris be perstojo tau kalba ir nori tau padėti! Dar neturėjau gražesnės patirties. Laisvės ir pasitikėjimo kitu, didesniu už mane, patirties.

Ir tai pasiteisino. Žurnalistų grupelės, kurią koordinavau, atsiliepimai pranoko bet kokius mano lūkesčius. Bet dar svarbiau – aš pamačiau tuos žmones, aš juos visa širdimi sutikau. Pabaigoje galėjau pasakyti, kuo jie nuostabūs, kur jų stiprybės, kokios jų dovanos. Apskritai, galėjau grožėtis Dievo kūryba labiau nei bet kada. Dar niekad nemačiau pasaulio tokio gražaus, tokio paprasto ir gražaus.

Dabar, kai tik turiu laisvą akimirką, vėl neriu į Dievo žodį. Kartais kyla abejonių, ar tai normalu, ar kitas neįsižeis, jei būsiu su ausinuku. “Patestuoju” ir, jei įmanoma, spaudžiu “play” jau nebeburnoju ant technologijų… Dėkoju Dievui, kad man, pasaulietei, savo pačios nuodėmių bijančiai paklydusiai avelei Dievas duoda tokį šansą – taip paprastai, be didelių pastangų, klausytis Jo.

Ir jums rekomenduoju. Tai geriausias vitaminas, kokį iki šiol esu “ragavusi”

Po ilgos pertraukos grįžtu į pasiduodu.lt. Pastarasias kelias savaites darbavomės su Lietuvos jaunimo dienomis 2010. Kadangi buvau atsakinga už žiniasklaidą ir žusnalistų savanorių komandą, noriu trumpai pasidalinti, ką galvoju apie LJD (ne)pasirodymą žiniasklaidoje ir ką bei apie ką tai kalba.

Žvelgiant iš mūsų, dirbusių su LJD viešinimu, pusės, sakyčiau, kad mums labai pasisekė. Turime skltį internetinėje svetainėje “Apie msu informuoja“, kur stengiamės surinkti visus šaltinius, kuriuose pasirodė informacija apie LJD. Sąrašas gana ilgas. Kol kas tai – daugiausia tik interneto publikacijos, trūskta spausdintos, dalies garsinės ir vaizdinės medžiagos (tikrai žinome, kad buvo reportažas per Panoramą, mažiausiai du pokalbiai per Lietuvos radiją, kažkas pasirodė Žinių radijuje, net M-1 per žinias informavo apie LJD).

Kita vertus, publikacijų skaičius dar neparodo kokybės – tikro viešumo. Kai kuriais atvejais tekstai pasirodydavo toli gražu ne svarbiausiuose internetinių portalų skiltyse, galima sakyti, periferijoje (tame tarpe ir Delfi skiltis Jaunimo sodas; vėliau paaiškėjo, kad interviu su viena iš LJD vedėjų – Veronika, – šeštadienį gerą pusdienį “kabėjo” kaip pagrindinė naujiena).

Vienu momentu LJD metu buvo truputį užpulti (gal per stiprus žodis, jie buvo geranoriški) kelių kolegų kunigų, kad viešinimas labai prastas, kad reikia daugiau dirbti per asmeninius kontaktus.

Taigi, kaip vertinti mūsų darbą, jo rezultatus?

Turiu vieną atsakymą sau. Gal net ne atsakymą, bet nuorodą į visai kitą kelią, visai kitą temą. Savo magistro studijose gilinausi į reputacijos temą. Kalbant apie ją, yra sakoma, kad žiniasklaidos dėmesys yra svarbus, bet ne svarbiausias. Kadangi reputaciją kuria ne tiek plika informacija, kiek asmeninė ar gero pažįstamo/patikimo asmens patirtis, žiniasklaidos informavimas, ypač, kai jis toks supainiotas su paslėpta reklama, darosi vis mažiau reikšmingas. Žmonės mažiau pasitiki žiniasklaida. Ir tam yra pagrindo.

Žiniasklaida neatspindi to, kas iš tiesų svarbu žmonėms. Pavyzdžiui, šeštadienį, nupirkę svarbiausius Panevėžio laikraščius, nė viename, išskyrus “Tėvynė”, pirmame puslapyje (daugeliu atvejų apskritai neradome) neradome žinios apie jaunimo dienas, nors jau ketvirtadienį po visą miestą lakstė keli šimtai savanorių (vyko orientacinis žaidimas), jie dalijo lankstukus-kvietimus gyventojams; penktadienį tie patys keli šimtai jaunų žmonių ėjo procesija su Švč. Sakramentu per miestą. Su šiuo renginiu buvo susiję mažiausiai 700 šiemų, kurios laukė piligrimų savo namuose, jau nekalbant apie organizatorius, trijų besiruošiančių parapijų tikinčiuosius. Jie juk irgi panevėžiečiai, kurie skaito laikraščius ir yra jų auditorija.

Pateisinimas vienas – nedarbo dienos. Nesinori tikėti, kad žurnalistai nesugeba pagauti dalies miesto gyventojų nuotaikos.

Ir vėl grįžtu prie reputacijos. Jaunimo dienų geriausi ambasadoriai yra patys dalyviai. Jie ir tik jie. Jaunimo dienų svetainėje po jaunimo dienų bendrai paėmus yra apie 60 naujų komentarų, didžioji dauguma – pozityvūs. Diskusijos apie šventę taip pat vyksta internetiniame forume Army 777. Nesakau, kad čia labai daug. Tikrai nedaug, palyginus su dalyvių skaičiumi. Manau, per mažai padarėme, kad svetainė būtų žinoma, kad pati galimybė bendrauti ir dalintis internete būtų pristatyta.

Visgi iš to, ką pati kalbinau, ką siunčia LJD savanorių žurnalistų komanda (ačiū jiems už viską!), kokie atsiliepimai iš Cido arenos darbuotojų ar net LTV darbuotojų, surengusių tiesioginę transliaciją, matau, kad renginio reputacija yra daugiau negu gera. Ir žiniasklaida čia pralaimi, nepateikdama informacijos apie Lietuvos jaunimo dienas. Pralaimi bent jau tuos, kurie šioje šventėje patyrė gyvenimo perversmą, atradimą, pilnatvę.

Tiesa, kalbu, nežinodama, kokia situacija yra dabar, po Jaunimo dienų. Prisipažinsiu, nelabai turėjau galimybę įsigilinti, kas, ko ir kiek skelbia apie LJD. Jei galite man padėti šioje srityje, labai prašom

O kol kas sakau: Net ir viešinimo reikaluose pasitikėkime Dievu. Padarėme tai, ką geriausio galėjome padaryti, o Jis ras būdų, kaip pasiekti tuos, kuriuos nori pasiekti. Jei ne per Lietuvos rytą, tai gal per sūnų, kuris, šiaip visuomet tylenis, grįžęs iš LJD, pasakoja nesustodamas savo įspūdžius arba per kaimyną, kuris be perstojo klausosi LJD himno, ar šviesiaplaukės merginos, kuri sėdėdama už vairo, sustojusi prie perėjos šoka “Kelkis ir eik” judesius

Dievui labiau rūpi ilgalaikė reputacija – mūsų darbai. Vienadienis viešumas žiniasklaidoje – gražūs žiedeliai, bet jie greitai nuvysta. Rūpinkimės jais, bet jokiu būdu nepamirškime darbų, kasdienio sąžiningumo ir kruopštumo visuose, net mažiausiuose darbuose, kurie, rodos, su viešumu neturi nieko bendro.

Kolegos, ar ruošiatės Lietuvos jaunimo dienoms? Ar jau matėt LJD himno judesiukus?! Man ypač patinka, kaip panevėžietė Elona šoka. Pažiūrėkit:

Pastaruoju metu įsipareigojau kartą per savaitę rengti žinias Marijos radijui. Mūsų informacijos šaltiniai – bernardinai.lt, zenit.org, katalikai.lt ir kitos internetinės krikščioniškos žinių “tarnybos”.

Susidūriau su realija, kad internete gauname palyginus nedaug žinių iš Lietuvos bažnyčios. Pranešama apie didesnius renginius, stovyklas, žodžiu, apie įvykius, kuriuose pasauliečiai gali dalyvauti. Tačiau nerandu naujienų apie tai, ką veikia Bažnyčios vadovai (ačiū Dievui, Bernardinai pagal Vatikano radiją parengė pranešimą apie vyskupų viešnagę Romoje, Kunigų metų uždarymo iškilmėse), kokie vyksta susitikimai, posėdžiai Bažnyčiai svarbiais klausimais. Apskritai, kokios temos, kokie klausimai šiuo metu aktualiausi Bažnyčiai ir kas daroma šiose srityse. Žinau, kad kas mėnesį vyskupijose susitinka kunigai. Nemačiau, kad apie tai būtų pranešta. O juk tokios žinutės leistų mums, pasauliečiams, jausti Bažnyčios gyvenimą, matyti veikiančius dvasininkus, sprendžiamus ar bent diskutuojamus klausimus. Dabar gi, rodos, štilis, niekas nevyksta…  o juk tai netiesa.

Baigiau komunikacijos mokslus, gal dėl to dar aiškiau matau, kokią svarbią vietą užima komunikacija. Mano supratimu, ji yra vienas pagrindinių bendrystės kūrimo įrankių. Be bendravimo, be pasikeitimo naujienomis negaliu žinoti, kaip gyveni, kaip jautiesi, ką galvoji, ko trokšti, kas esi. Jei Bažnyčios ganytojai nekomunikuos, mes nepažinsime jų, nesuprasime (gal net nežinosime) jų sprendimų, o taip nepažinsime Kristaus valios Bažnyčiai ir mums.

Raginu Bažnyčią komunikuoti, nes viskas, kas nepadovanota – prarasta. Vienas praktiškas pavyzdys – užlūžo kolegės, Lietuvos jaunimo dienų rengėjos kompiuteris. Ji prarado (gal dar bus galima atkurti) visą jame buvusią informaciją. Įdomus dalykas – prarado tuos duomenis, kurių nebuvo nusiuntusi kitiems.

Nesakau, kad Bažnyčia tyli, nes nenori dalintis. Iš tiesų komunikacija reikalauja pastangų – reikia samdyti žmones, juos lavinti, kurti sistemas, kaip pasiekti tikinčiuosius, kuriems įdomu ir t.t. Tik sakau, kad šį sunkų darbą daryti verta ir net gyvybiškai svarbu. Kitaip, kaip ir šeimoje, nesikalbant, neinama į gilesnę bendrystę, taip ir Bažnyčioje, nekuriant ryšių tarp jos narių, prarandama Dievo karalystės patirtis, kad esame vienas kūnas ir kad kiekvienas šioje Kaimenėje yra svarbus.

Turime pirmąjį įrašą, kurį parašė pasiduodu.lt skaitytoja ir bendradarbė Daiva. Daugiau apie autorę papasakosiu vėliau, dabar kviečiu paskaityti jos mintis:

Sekdami Kristaus pamokymu mylėti vienas kitą, mes išspręstume visas žmonijos problemas. Būtų išgydytos visos pasaulio žaizdos. Pats meilės jausmas atgina žmogų nuo visokių ydų ir nedorybių.

Mylėdami Dievo sukurtą žemę ir vandenį, augalus ir gyvūnus, mes neniokotume ir nenuodytume gamtos, o atvirkščiai – rūpintumės jos išlikimu ir klestėjimu.

Mylėdami kiekvieną Dievo sukurtą žmogų, mes darytume vien gera jam. Pavydą pakeistų džiaugsmas kito gerove, kerštą – atlaidumas, panieką – atjautimas, pyktį – supratimas, sumenkinimą – padrąsinimas ir t.t.

Jeigu mes su pagarba ir meile žvelgtume į save, mes nenuodytume savo kūnų, nežalotume savo protinės, fizinės ir dvasinės būties. Mes siektume sveikatos savo kūnui, išminties protui ir išganymo sielai.

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti TOKS pasaulis ir TOKIE mes, jeigu įvykdytume vienintelį įsakymą „vienam kitą mylėti“. Jeigu visų mūsų minčių ir veiksmų priešakyje būtų meilė. Jeigu kiekvienas vyksmas vyktų meilės vardu. Juk mes…gyventume rojuje!

Suvokdama, jog reikia tiek nedaug, kad viskas būtų gera ir gražu, stengiuosi tapti tokio gyvenimo pavyzdžiu. Ir labai dažnai nusvyra rankos, ar netyčia išlenda seni giliai įaugę blogi įpročiai elgtis nelabai gerai. O ir visas pasaulis, visi žmonės tokie blogi, tokie pikti, atrodo kiekvienas tik ir siekia mane sunervinti, man pikta pasakyti ar padaryti. Tada supykstu dėl neteisybės, kad „aš noriu būti gera, ir verta Dievo meilės, bet va, kiti man trukdo, veda iš kelio, verčia nusidėti“.

Tačiau tiek man, tiek kiekvienam verta prisiminti, jog esame reikšmingos ląstelės didelio organizmo, vadinamo pasauliu. Ir pasaulio grožis priklauso nuo to, kiek jo kuria kiekvienas iš mūsų. Daugybė žmonių, kurie vadovaujasi meilės taisykle, savo gyvenimais kuria rojų žemėje. Galbūt tiems, kuriuos laikome blogais, kaip tik ir trūksta šypsenos, mandagumo, gerumo, dėmesio, palaikymo – ir jie taip pat pasikeistų.

Neseniai atradau tinkamą būdą pradėti keistis. Po kiekvieno blogo poelgio, žodžių ar netgi minčių, kada prabunda sąžinė, jog negerai padariau, pabandau įsivaizduoti alternatyvą – kaip būčiau pasielgusi, jeigu būtų suveikusi meilė, o ne kokios neigiamos emocijos.

Įsivaizduokite, kaip pasikeistų scenarijus tų įvykių, kuriuose pyktį pakeistų meilė. Taip jau mintyse pradėsime kurti rojų.

Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija šiandien išplatino pranešimą spaudai. Jame koalicijos prezidentas, gydytojas Aurelijus Veryga rašo apie tai, kaip tabako gamintojai, kurdami reklamos įvaizdžius, apgaudinėja moteris ir kad jiems visai neblogai sekasi tai daryti. Paskaitykite.

Šių metų Pasaulinė diena be tabako skirta moterims, kurias apgavo…

„Jūs galite būti graži, laisva ir seksuali jei tik jūsų gyvenimo dalimi taps stilinga ir kokybiška cigaretė…“  – iki 2000 m. Lietuvos spauda, televizijos laidos, reklaminiai stendai, barų ir kavinių atributika ir kitos reklamos vietos mirgėte mirgėjo panašiomis žinutėmis ir užuominomis. Tokią informaciją skleidė didžiosios tabako gamybos kompanijos, atėjusios į šalies, kurioje moterų rūkymas buvo socialiai nepriimtinas ir net gėdingas reiškinys, rinką. Į moterims skirtą tabako reklamą investuoti milijonai pasiteisino su kaupu. Per šešis metus suaugusių moterų rūkymo paplitimas Lietuvoje išaugo 2,5 karto, o 13 metų amžiaus mergaičių – net 6 kartus.

2002 m. Lietuvoje jau rūkė 12 proc. 13 metų amžiaus mergaičių. Deja, moksliniai tyrimai rodo, kad vaikui pradėjus rūkyti iki 13 metų, tikimybė susirgti plaučių vėžiu siekia net 70 proc. Neilgai trukus tabako pramonė įtikino Lietuvos moteris, kad grožis ir laisvė neatsiejama nuo cigaretės. Moterys patikėjo, kad norėdamos būti stiprios, savimi pasitikinčios, laisvos ir valdingos kaip vyrai, turi elgtis taip, kaip elgiasi vyrai – rūkyti. Žinoma, tabako gamintojai pamiršo pasakyti, kad tokiu atveju reikės ir mirti taip pat kaip vyrams – net 11 metų anksčiau. Taigi augantis moterų rūkymo paplitimas tapo tabako pramonės aukso amžiumi, nes šeimose, kuriose rūko mamos, pradeda rūkyti daug daugiau vaikų, nei tose šeimose, kuriose nerūko nė vienas iš tėvų arba rūko tik tėtis.

Tabako gamintojai, save vadinantys socialiai atsakingais, puikiai žinojo, kad mamų rūkymas yra kelias į jų vaikų širdis ir gyvybes, ir, žinoma, – būdas uždirbti kruvinus pinigus. Kasmet 5 milijonai rūkančiųjų miršta nuo tabako sukeltų ligų, todėl tabako magnatams reikalingi vis nauji ir nauji vergai, kurie garantuotų jų verslo išlikimą ir net plėtrą. Šalyse, kur šie veikėjai jau „užkariavo“ jaunas moteris ir mergaites, tabako kompanijų samdytos reklamos agentūros bando pelnyti senolių dėmesį. Dar ne taip seniai Vokietijos autobusų stotelėse teko matyti cigarečių reklamą, kurioje cigaretes reklamavo žilagalvės garbaus amžiaus moterys. Jos savo bendraamžes bandė įtikinti, kad be tabako senatvė yra nepilnavertė. Tabako pramonė ir toliau be jokių skrupulų siekia įvairaus amžiaus moterų dėmesio, o didėjant šalių, draudžiančių tabako reklamą, skaičiui, tabako pramonė ir toliau milijonus Holivudo prodiuseriams, kad kino filmuose ir toliau būtų skiepijamas rūkančios, savimi pasitikinčios ir patrauklios moters įvaizdis. Prisiminkite pastarųjų Oskarų apdovanojimuose šlovės sulaukusį „Įsikūnijimą“ ir ten vaizduojamą rūkančią mokslininkę. Šis pavyzdys – ne išimtis, o tik maža gerai apmokamos sistemos dalis.

Mielos moterys, štai ką nutylėjo tabako gamintojai:

• Rūkančioms ir kontraceptikus geriančioms moterims infarkto rizika padidėja 20 kartų, o insulto – 7 kartus;
• Rūkančios moterys dvigubai dažniau patiria vaisingumo sutrikimus ir rizikuoja niekuomet nesusilaukti vaikų;
• Rūkančios moterys 2,5 karto dažniau patiria negimdinį nėštumą bei dažniau praranda vaikus: rūkančios moterys 25 proc. dažniau patiria persileidimą;
• Rūkančių mamų vaikai dažniau gimsta su apsigimimais („kiškio lūpa“, „vilko gomurys“, urogenitalinės sistemos pasigimimai);
• Dėl moterims gaminamų „lengvų“ cigarečių, jos dažniau nei vyrai serga adenokarcinoma – plaučių vėžiu, kuris vystosi plaučių periferijoje;
• Nėščios rūkančios moters vaisiaus kraujo plazmoje randama net didesnės nikotino koncentracija, nei pačios mamos kraujo plazmoje. Tokių mamų vaikai jau gimsta priklausomi nuo nikotino ir daugiau kaip mėnesį kenčia nuo nikotino abstinencijos;
• Metimas rūkyti nėštumo metu tik iš dalies apsaugo nuo žalos vaikui, nes rūkančių tėvų šeimose augantys vaikai 1, 5 karto dažniau serga bronchine astma, kvėpavimo takų sistemos infekcinėmis ligomis, net 6 kartus dažniau nei nerūkančių mamų vaikai miršta dėl staigios kūdikių mirties sindromo;
• Rūkančių tėvų vaikų psichologinė raida yra lėtesnė, jiems sunkiau sekasi adaptuotis bei mokytis.

Gerbiamos moterys ir mamos, rūkymas nėra susijęs su grožiu ir laisve, nes rūkančių moterų oda sensta greičiau, o priklausomybė nuo tabako turi priklausomybės ligos diagnozę – „psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant tabaką“. Ši priklausomybė, kuriai patenkinti kasdien išleidžiate savo sunkiai uždirbtus pinigus, sukelia ligas jums, jūsų vaikams ir artimiesiems. Jus apgavo, o dabar iš šios apgaulės milijonus kraunasi tabako magnatai, kurie be teismo sprendimo dar nė vienam žmogui šioje planetoje savanoriškai neatlygino sukeltos žalos. Todėl Pasaulinės dienos be tabako proga norisi palinkėti Jums praregėti ir mesti ar nepradėti rūkyti, taip išsaugant savo grožį, moteriškumą ir savo bei savo vaikų sveikatą.

Aurelijus Veryga

Siūlau paskaityti naują tinklaraštį Muzika prieš miegą. Apie muziką, krikščionybę ir kaip šie du dalykai gali vienas kitą praturtinti.

Jo autorius – Simas, žurnalistikos studentas, kilęs iš Joniškio. Marijos radijo laidų vedėjas, muzikantas, aktorius. Turi sužadėtinę paskaitykite jo tinklaraštį ir susipažinkite su juo puikus žmogus!

Žinau, kartais paskaito ir pasiduodu.lt. Simai, linkim tau sėkmės!

Juokiamės iš tų, kurie kaip pamišę pasakoja mums apie velnią, jo egzistavimą, apsėdimus, jo veikimą. Kokios pasakos! Gal net šiame blog’e esu su švelnia ironija pavadinusi juos truputį trenktais. O pasirodo, su jais viskas gerai, net gi labai gerai Duok Dieve, su mumis visais būtų taip pat gerai, kaip su jais.

Jau kurį laiką mano dėmesį atkreipia kunigų egzorcistų kategoriškumas. Jie labai konkretūs, neužsiima beletristika. Gėris arba negėris. Dalykai gydo žmogų arba negydo, nėra tarpinio varianto. Tiki horoskopais, prietarais arba netiki. Tiki Dievu arba ne. Jie nubrėžia aiškią liniją.

Kartais labai ant jų pykstu: nu kokie durniai, visiškai nemato platesnio konteksto. Taip yra, kai iš tingėjimo ar baimės (dažnai nesąmoningai) noriu pasilikti neaiškumo zonoje, kur viskas truputį gerai, truputį ne visai, truputį teisinga, truputį ne (bet juk čia nieko tokio, Dievas viską pataisys, aš gi bejėgė ir nieko negaliu pakeisti)…

Kai truputį prablaivėjų (tų pačių kategoriškų bambeklių “demonologų” dėka), suprantu, kad eidama kad ir į mažiausius kompromisus, PASIRENKU bristi į šūdą iki kaklo. Pirmas žingsnelis (juk tai tik truputį) ir duodu garantiją, kad anksčiau ar vėliau vos nosies galiukas kyšos iš krūvos smirdančio ir gilyn traukiančio mėšlo.

Paklausite, kas man nutiko, ko taip karščiuojuosi… Esu pikta, kad mes taip lengvai pasiduodam velniui. Matau, kaip jis visur kiša savo trigrašį, kur bepažiūrėsi. Bent mėgina.

Kaip gerai, kad Kristus jau nugalėjo. Mes niekada nemirsime. Velnias tik patį procesą gali apkartinti, bet pabaiga – ne jo reikalas. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių tai atrastų ir kuo mažiau liūdėtų bei tenkintųsi tais menkais trupiniais, kuriuos velnias siūlo mainais už laisvę.

Esame laimingi. Niekas mūsų neįveiks, absoliučiai niekas, tik sustiprins ir apvalys. Drąsos!

Neseniai gavau laišką iš maldos draugės, kuri šiuo metu savanoriauja Arkos bendruomenėje, Belgijoje. Ji perduoda mums visiems kvietimą:

Mano mieli visi, ieškau žmonių, kurie kitais metais norėtų kažką naujo ir įdomaus veikti! Turiu puikų pasiūlymą – savanorystę Arkoje, Belgijoje! Tai galimybė sužinoti daugiau apie meilę, save, Dievą, prancūzų kalbą, šventes, šokoladą, belgus, bulvytes fri ir šiaip gyvenimą Jei jūsų tai nedomina, vistiek perskaitykit šį laišką ir persiųskit savo draugams. Tai labai svarbu! Arkos bendruomenė rūpinasi protinę negalią turinčiais asmenimis. Ji siūlo gyventi kartu su jais ir pažinti pasaulį iš kito kampo.

Tai tikrai nuostabi patirtis. Šiemet gyvenu Arkoje, tai gal tiesiog jums trumpai papasakosiu apie savo gyvenimą čia. Kai mane pakvietė į Arką, labai nesusižavėjau. Kažkaip baisu buvo. Bet paskui išvadinau save kvailele dėl nesąmoningų baimių ir pasakiau: jei bijai, tai važiuok, kad daugiau nebebijotum!!! Ir štai jau 9 mėnesius gyvenu Arkos namuose kartu su 6 neįgaliukais. Esu labai laiminga. Čia atradau silpnumo grožį, pramokau prancūzų kalbą, išmokau daug dalykų apie meilę, santykius ir save. Gyvenu džiaugsme.

Mūsų diena atrodo taip: ryte važiuojam į dienos centrą. Ten gaminam pietus, taisom kėdes, darom rėmelius fotografijoms, žaidžiam, sportuojam, dalyvaujam muzikos ir arklių terapijose, kartą per savaitę kepam duoną ir dar daug visokių įdomių dalykų darom. Apie 16h grižtam namo. O čia – tikras šeimos gyvenimas! Su Noel pjaunam žolę mūsų sode, su Davide deliojam puzle, su Viviane žaidžiam Super Mario, su Jean tvarkom jo kambarį, su Natalie einam apsipirkti į prekybos centrą, su Rita ruošiam vakarienę…

Arkoje labai daug švenčių, išvykų, renginių. Vasarą kartu keliausim atostogoms į Prancūziją! Žinoma, gyvenimas bendruomenėje niekada nėra labai lengvas, tačiau juk taip tik įdomiau! Taigi, Arka Belgijoje jau ieško savanorių kitiems metams.

Savanoris turi savo kambarį Arkos namuose, rūpinamasi, kad jis būtų sotus, jo sveikata apdraudžiama ir apmokamos jo kelionės išlaidos. Kas mėnesį jis gauna kišenpinigių. Savanoriui suteikiama galimybė lankyti kalbos kursus (atvykstant nebūtina mokėti kalbą!), jis turi laisvadienių (galima pakeliauti!) . Daugiausiai savanorių gyvena Briuselyje, nes ten yra net 4 Arkos namai, bet jų yra ir kituose Belgijos miestuose.

Daugiau apie Arką galima rasti jos internetiniame puslapyje: http://www.larche.be/

Nebijokit parašyti, jei ši savanorystė jus sudomino. Ir nebijokit perduoti informacijos tiems, kuriuos ji gali sudominti! Mažutėliams mūsų labai reikia.

Rašyti galite Jean-Pierre, kuris rūpinasi visais Arkos savanoriais: aussems-furst@scarlet.be. Jam galima rašyti angliškai, vokiškai arba prancūziškai. Labai laukiam jūsų! Šilti linkėjimai iš Belgijos.

Ieva (ievu3@yahoo.de)

“Nebijok nieko, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu” Jer 1, 4 – 9

Jei Dievas nori mūsų laimės, kodėl Jis mums leidžia kentėti? Ar galėtume išvengti kančios? Ar be kančios būtų įdomu, ar būtų tikra?

Dažnai gaunu pastabų, kad jau laikas man būtų nusileisti ant žemės. Ir tikrai mėgstu pasvaičioti, paklajoti padebesiais, stipriai jausti. Kartais labai gera taip, nekonkrečiai… Bet gyvenu ne tam, kad apsistočiau ten, kur esu. Gyvenu, kad judėčiau link Dievo. Ką tai reiškia? Tai reiškia savęs ir pasaulio pažinimą, įvairovę, tai reiškia tuščių, įkalinančių ribų griovimą (kaip mitų griovėjai ). Turime kaip kalnų upeliai čiurlenti be jokių užtvarų.

O mes prisistatome sau ribų. To nedarysiu, to nedarysiu, to nematysiu, to nepriimsiu, taip nebus, anaip nebus; tegu būna taip, taip arba taip, kitaip – nedarysiu. Kad tik būtų saugiau, kad tik neatsirastų kažkas, ko nepažįstu ir negaliu apvaldyti, nuo ko negaliu apsisaugoti.

Tas nerimas, kai nežinai, ko tikėtis – labai žmogiškas. Jis kviečia mus sustoti ir pasižiūrėti, ko mes taip nerimaujame. Tai nėra lengva. Net pažiūrėti į tą pusę būna baisu, o ką jau kalbėti apie “susipažinimą” su nerimo priežastimi…

Mane stebina, kaip šis nerimas gali apimti visas gyvenimo sritis. Magistrinio rašymą, dušą kas rytą ar mankštą, kasdienę maldą, santykius su vaikinu, kurio trokštu, buvimą maldos grupėje, Dievo žodžio skaitymą, paniekos pr

Nežinau, kodėl, bet tik pereidami per šitą netikėjimo tamsumą – nežinomybę, baimę, kančias, galime pasiekti laimę. Ir čia galiu sakyti, kad Dievas yra nuostabus. Jis yra tas, kuris palaiko juodžiausiose akimirkose, Jis yra tas paskutinis šiaudas, kuris mus ištraukia.

Meldžiuosi už visus, kurie kenčia, už visus, kurie yra vieni savo sielvartuose. Nėra taip paprasta tikėti… Vis dėlto, nežinau kito kelio, kaip tik tūkstantį kartų kartoti “Jėzau, pasitikiu Tavimi” ir prašyti Jo pagalbos. Jis ir tik Jis gali išgelbėti. Nepraraskite vilties! +