Pieva

Archive for the ‘žiniasklaidos kritika’ Category

„…surasti viltį informacijos sraute…“

Savaitgalį pirmą kartą budėjau. Tai reiškia nuo penktadienio 13 val. iki sekmadienio 24 val. sekti naujienų srautą ir pildyti, atnaujinti portalą. Iš dalies buvau ne viena, šeštadienį turėjau pagalbininkų, kita vertus, visi rytai ir vakarai buvo vien mano. Su retais, bet svarbais redaktoriaus skambučiais.

Iš vienos pusės – labai įdomu. Visas portalas – tavo rankose. Iš kitos pusės – labai sunku. Po šio maratono nieko nesinori. Ypač tai jaučiasi šiandien – esu kaip šlapiu maišu trenkta. Labiausiai nesinori žiūrėti į kompiuterį (vos vos prisiverčiau rašyti dabar).

Bet ką labiausiai noriu papasakoti – tai pastebėjimą apie naujienų prasmę.

Sekmadienį prie Izraelio ir Sirijos demarkacinės linijos palestiniečiai protestuotojai bandė pereiti tą demarkacinę liniją, kirpo jos vielas. Izraelio kariai ėmė šaudyti į protestuotojus. Žuvo, kiek paskutinį kartą žiūrėjau, 35 žmonės, dar 300 buvo sužeistų.

Tą vakarą stebėjau tiesiogines BBC transliacijas iš ten. Žmonės ir po įvykio nesiskirstė, buriavosi, kūrė laužus ir vakarojo. Liko įtampa, kas bus toliau.

Ši naujiena kelias valandas „kabėjo“ portalo 1 pozicijoje. Vėliau slinko žemyn ir žemyn, kol kitą dieną atėjusi radau ją iškritusią iš pagrindinių temų. Tai – normalus procesas naujienų portaluose.

Nežinau, kuo baigėsi tų žmonių protestas. Galiu tik spėti – jei naujiena iškrito iš pagrindinių temų, daugiau kažko panašiai žiauraus nevyko. Bet aš likau sukrėsta – kaip trumpai mums rūpi įvykiai. Kaip paveikslėliai vienas po kito jie sukasi ir sukasi, o mes priprantam prie to ir kaip vaikai atsisėdę žiopsom į juos kaip į multikų veikėjus.

Jei skaičiuotumėte, kiek per dieną portale „prasisuka“ naujienų, apaktumėt. O kiek jų dar nepatenka į puslapį!

Esame visiški naujienų vartotojai. Jau nebėra galimybės suprasti, kas iš tiesų vyksta. Tarkim, dega durpynai Šilutėje, baisi tragedija. Bet iš kur man žinoti, kaip iš tiesų viskas atrodo? Išeinu iš darbo, Vilniaus centre ramu, gražu, saulė kaitina. Galima sakyti – dalampački man ta Šilutė, kol ten nėra mano kailio…

Ar šiandienė žiniasklaida padeda man ką nors realaus nuspręsti?

Manau, kad taip. Dabar, pavyzdžiui, gali padėti nuspręsti nevažiuoti į Šilutę, o jei turiu ten giminių, kviesti juos trumpam išvykti iš vietovės, kad dūmai nepakenktų sveikatai.

Izraelio ir Sirijos atvejis įdomus grynai žmonijos istorijos prasme – būtų visos žmonijos laimėjimas, jei tie žmonės prieitų prie kokio nors abi puses tenkinančio sprendimo. Taika teiktų vilties.

Jos visi trokštam.

Vienas kolega, šiaip jau deklaruojantis esąs skeptikas, savo skype užsirašęs: „…surasti viltį informacijos sraute…“

Gal tai ir yra naujienų, žiniasklaidos ir žurnalistikos prasmė – surasti viltį? Kitaip, kam žurnalistai vargsta? Ir kam jūs praleidžiate didesnę dalį savo dienos prilipę prie kompiuterių ekranų?

Viltis man atrodo tinkamas atsakymas.

Pagarba komentatoriams

Kaip pirmadienį Prancūzų kultūros centre sakė žurnalistas Pierre’as Haski, komentatoriai – tai portalo turinio kūrėjai, kritikai ir vartotojai vienu metu. Nė patys to nežinodami, jie iš esmės keičia žurnalistų darbą – vieni ir kiti yra kolegos.

Iki šiol nesuvokiau to.

Manau, ir daugelis komentatorių nelaiko savęs pakankamai svarbiais, juolab, kai yra anonimai, todėl leidžia sau rašyti tai (arba taip), ko gyvai, savo vardu ir pavarde pasakyti nenorėtų.

Pamėginau šiandien iškelti komentatorių nuomonę iš komentarų ir „paversti“ ją informacija – komentarų apibendrinimu. Tai, apie ką diskutuoja žmonės, yra įdomu. Be to, jau laikas komentatoriams pajusti, kad jų klausomasi, jie skaitomi ir teksto autoriui nėra tas pats, apie ką komentaruose diskutuoja liaudis.

Ypač, kai žinai, kad žurnalistas – tik žmogus, darantis klaidų. Komentatorius turi didelę galią žurnalisto darbe. Nei komentatorius, nei žurnalistas neturėtų to pamiršti ir elgtis taip, tarsi kito nebūtų.

P.S. Skaitau komentarus po „komentarų apibendrinimo“ ir, man rodos, jie kitokie nei po pirmojo teksto. Ramesni, labiau argumentuoti, labiau apie tai, kas rašoma tekste, o ne abstrakčiai apie temą. Ar gali būti, kad iškart yra poveikis?

Žemės drebėjimas Japonijoje

Interneto galimybės ir žmonių operatyvumas stebina.

Surinkus adresą maps.google.com ir paieškos lange įrašius raktinius žodžius Japan earthquake atsiveria Japonijos žemėlapis su galimybe matyti žemės drebėjimo epicentrą, bunkerių vietas, žemės drebėjimo pažeistas Japonijos teritorijas, evakuojamų teritorijų seką aplink branduolinę jėgainę ir kt.

Facebook’e jau sukurta dešimt profilių, pavadinimu Japan earthquake. Vieni jų pateikia žiniasklaidos naujienas, kiti – kviečia aukoti.

Youtube’e, ieškant pagal Japan earthquake 2011, – per dvidešimt vaizdo įrašų, keli iš jų peržiūrėti arti pusantro milijono kartų, vieną, kur rodomas Sendai oro uosto užliejimas, peržiūrėjo beveik keturi milijonai žmonių.

Koks geras dalykas yra internetas. Ir kiek žmonių dabar darbuojasi, kad mes sužinotume daugiau apie nelaimę, kad būtume kartu su pagalbos reikalinga šalimi. Laikau kumščius už juos, tikiu, esame visi susieti ir visi reikalingi pagalbos, kad ir iš kitos Žemės rutulio pusės.

Keli žodžiai Lietuvos televizijai

Prieš kelias dienas baigėsi mano sutartis su Marijos radiju. Ta proga „sėdžiu“ internete arba prie televizoriaus ir mėginu grįžti į žurnalistų pasaulį 🙂 labai įdomu!

Šįvakar kelias valandas žiūrėjau Lietuvos televiziją. Man patiko. Ypač laida 7 Kauno dienos 🙂 gaivi, gerai techniškai padaryta, įdomi. Įdomi pasirodė ir laida Stilius. Trys labai skirtingi pašnekovai, kieti savo vertybėmis, siūlantys labai savotišką požiūrį į gyvenimą. Neniveliuojate visų žmonių, bet parodote, kokie jie gražūs dėl skirtumų.

Paskui truputį nusivyliau Bėdų turgumi. Už kelis tūkstančius litų parduodami žmonių gyvenimai. Šiai laidai  reikėtų ieškoti kažkokių naujų formų, iš naujo grįžti prie pradinės misijos.

Taip pat keli žodžiai apie Popietę su Algimantu Čekuoliu. Turėjau įtempti klausą, kad suprasčiau visus žodžius. Gal ir anksčiau taip buvo, tik nepastebėjau? Manau, reikėtų ruošti naujos kartos eruditą, kuris ateityje galėtų Čekuolį pakeisti. Jei šis nepakeičiamas, tai bent pasiūlyti kažką panašiai įdomaus.

Bendrai paėmus, Lietuvos televiziją įdomu žiūrėti. Esat kūrybingi ir taupūs. Įsivaizduoju, kad šiais laikais nėra geriausios sąlygos ką nors kurti. Džiaugiuosi nacionaline televizija 🙂 manau, neteisinga sakyti, kad neturime ką žiūrėti Lietuvoje. Stiprybės ir tokios pat ar dar didesnės meilės savo darbui!

Jaunimo dienos ir viešoji erdvė

Po ilgos pertraukos grįžtu į pasiduodu.lt. Pastarasias kelias savaites darbavomės su Lietuvos jaunimo dienomis 2010. Kadangi buvau atsakinga už žiniasklaidą ir žusnalistų savanorių komandą, noriu trumpai pasidalinti, ką galvoju apie LJD (ne)pasirodymą žiniasklaidoje ir ką bei apie ką tai kalba.

Žvelgiant iš mūsų, dirbusių su LJD viešinimu, pusės, sakyčiau, kad mums labai pasisekė. Turime skltį internetinėje svetainėje „Apie msu informuoja„, kur stengiamės surinkti visus šaltinius, kuriuose pasirodė informacija apie LJD. Sąrašas gana ilgas. Kol kas tai – daugiausia tik interneto publikacijos, trūskta spausdintos, dalies garsinės ir vaizdinės medžiagos (tikrai žinome, kad buvo reportažas per Panoramą, mažiausiai du pokalbiai per Lietuvos radiją, kažkas pasirodė Žinių radijuje, net M-1 per žinias informavo apie LJD).

Kita vertus, publikacijų skaičius dar neparodo kokybės – tikro viešumo. Kai kuriais atvejais tekstai pasirodydavo toli gražu ne svarbiausiuose internetinių portalų skiltyse, galima sakyti, periferijoje (tame tarpe ir Delfi skiltis Jaunimo sodas; vėliau paaiškėjo, kad interviu su viena iš LJD vedėjų – Veronika, – šeštadienį gerą pusdienį „kabėjo“ kaip pagrindinė naujiena).

Vienu momentu LJD metu buvo truputį užpulti (gal per stiprus žodis, jie buvo geranoriški) kelių kolegų kunigų, kad viešinimas labai prastas, kad reikia daugiau dirbti per asmeninius kontaktus.

Taigi, kaip vertinti mūsų darbą, jo rezultatus?

Turiu vieną atsakymą sau. Gal net ne atsakymą, bet nuorodą į visai kitą kelią, visai kitą temą. Savo magistro studijose gilinausi į reputacijos temą. Kalbant apie ją, yra sakoma, kad žiniasklaidos dėmesys yra svarbus, bet ne svarbiausias. Kadangi reputaciją kuria ne tiek plika informacija, kiek asmeninė ar gero pažįstamo/patikimo asmens patirtis, žiniasklaidos informavimas, ypač, kai jis toks supainiotas su paslėpta reklama, darosi vis mažiau reikšmingas. Žmonės mažiau pasitiki žiniasklaida. Ir tam yra pagrindo.

Žiniasklaida neatspindi to, kas iš tiesų svarbu žmonėms. Pavyzdžiui, šeštadienį, nupirkę svarbiausius Panevėžio laikraščius, nė viename, išskyrus „Tėvynė“, pirmame puslapyje (daugeliu atvejų apskritai neradome) neradome žinios apie jaunimo dienas, nors jau ketvirtadienį po visą miestą lakstė keli šimtai savanorių (vyko orientacinis žaidimas), jie dalijo lankstukus-kvietimus gyventojams; penktadienį tie patys keli šimtai jaunų žmonių ėjo procesija su Švč. Sakramentu per miestą. Su šiuo renginiu buvo susiję mažiausiai 700 šiemų, kurios laukė piligrimų savo namuose, jau nekalbant apie organizatorius, trijų besiruošiančių parapijų tikinčiuosius. Jie juk irgi panevėžiečiai, kurie skaito laikraščius ir yra jų auditorija.

Pateisinimas vienas – nedarbo dienos. Nesinori tikėti, kad žurnalistai nesugeba pagauti dalies miesto gyventojų nuotaikos.

Ir vėl grįžtu prie reputacijos. Jaunimo dienų geriausi ambasadoriai yra patys dalyviai. Jie ir tik jie. Jaunimo dienų svetainėje po jaunimo dienų bendrai paėmus yra apie 60 naujų komentarų, didžioji dauguma – pozityvūs. Diskusijos apie šventę taip pat vyksta internetiniame forume Army 777. Nesakau, kad čia labai daug. Tikrai nedaug, palyginus su dalyvių skaičiumi. Manau, per mažai padarėme, kad svetainė būtų žinoma, kad pati galimybė bendrauti ir dalintis internete būtų pristatyta.

Visgi iš to, ką pati kalbinau, ką siunčia LJD savanorių žurnalistų komanda (ačiū jiems už viską!), kokie atsiliepimai iš Cido arenos darbuotojų ar net LTV darbuotojų, surengusių tiesioginę transliaciją, matau, kad renginio reputacija yra daugiau negu gera. Ir žiniasklaida čia pralaimi, nepateikdama informacijos apie Lietuvos jaunimo dienas. Pralaimi bent jau tuos, kurie šioje šventėje patyrė gyvenimo perversmą, atradimą, pilnatvę.

Tiesa, kalbu, nežinodama, kokia situacija yra dabar, po Jaunimo dienų. Prisipažinsiu, nelabai turėjau galimybę įsigilinti, kas, ko ir kiek skelbia apie LJD. Jei galite man padėti šioje srityje, labai prašom 🙂

O kol kas sakau: Net ir viešinimo reikaluose pasitikėkime Dievu. Padarėme tai, ką geriausio galėjome padaryti, o Jis ras būdų, kaip pasiekti tuos, kuriuos nori pasiekti. Jei ne per Lietuvos rytą, tai gal per sūnų, kuris, šiaip visuomet tylenis, grįžęs iš LJD, pasakoja nesustodamas savo įspūdžius arba per kaimyną, kuris be perstojo klausosi LJD himno, ar šviesiaplaukės merginos, kuri sėdėdama už vairo, sustojusi prie perėjos šoka „Kelkis ir eik“ judesius 🙂

Dievui labiau rūpi ilgalaikė reputacija – mūsų darbai. Vienadienis viešumas žiniasklaidoje – gražūs žiedeliai, bet jie greitai nuvysta. Rūpinkimės jais, bet jokiu būdu nepamirškime darbų, kasdienio sąžiningumo ir kruopštumo visuose, net mažiausiuose darbuose, kurie, rodos, su viešumu neturi nieko bendro.

Žurnalisto etika

Papasakosiu jums istoriją…

Buvo viena tokia jauna ir mažai patyrusi žurnalistė. Ji labai mėgo aviečių kisielių. Kas vakarą ar su draugais, ar viena mėgaudavosi juo. Ir manė, kad pasaulyje nėra nieko geresnio už šitą gėrimą.

Mergina pradėjo dirbti viename žinių kanale. Rengė informacinius reportažus. Kartą sugalvojo, kad jos darbas – puiki proga žmonėms papasakoti apie nuostabųjį gėrimą… Juolab, kad jau kurį laiką mergina dalyvavo kisieliaus gėrikų draugijos veikloje, buvo aktyvi narė, potenciali draugijos biuro darbuotoja.

Ji parengė reportažą apie kisielių, kaip draugijos nariai jį geria ir kaip jiems tai patinka.

Po kurio laiko jaunoji žurnalistė susikrimto – perskaitė žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą, kuriame yra sakoma, kad žurnalistas privalo skelbdamas informaciją deklaruoti savo interesus… Mergina privalėjo reportaže pasisakyti, kad yra kisieliaus fanė, priklauso draugijai ir užima tam tikrą padėtį joje.

Ar čia labai rimta problema? Juk ji nieko neapgavo, nepaskleidė jokio melo, jokios smurtinės informacijos ar pan. Ar žurnalistė iš tikrųjų nusižengė etikai?

Deja, taip… Ech, tas nekaltas kisielius…

Žurnalistui negalima būti kieno nors pusėje, kad ir kaip norėtųsi. Nes tokiu atveju jis yra taip sakant PRščikas. Ir nieko čia blogo būti PRščiku – reikia visoms pusėms išsakyti savo pozicijas. Bet negalima būnant PRščiku apsimesti žurnalistu.

Kodėl?

Nes tai diskredituoja žurnalistų luomą, muša per pasitikėjimą jais. Nebelieka ar vis mažėja, ar neaiškėja riba tarp reklamos/vienos suinteresuotos pusės pranešimo ir iš šalies viską stebinčio vertintojo nuomonės.

Neetiška yra apsimetinėti, kad viską stebi iš šalies ir pateiki interesų nesuformuotą nuomonę, kai iš tikrųjų esi iki kaklo įbridęs į tai ar net iki širdies gelmių prisirišęs prie to.

Taigi, ta mergina yra ne visai etiška žurnalistė 🙁

(Gal kas norėtumėt kisieliaus? Jis TOKS nerealus!!! O jau žinokit toj draugijoj, koks gėris………….)

Bet ji stengsis taisytis. Pirmiausia – apsispręsti, kas ji yra: žurnalistė ar PRščikė…

Yra ką žiūrėti

Po truputį tampu Lietuvos televizijos fanė 🙂

Anonsuose išgirdau, kad „Krašto spalvos“ pasakos apie tris savivaldybes, kurios puikiai verčiasi ir neturi skolų, „Duokim garo“ du ansambliai varžysis, dainuodami romansus – jau ne senieji tautiniai drabužiai, o praeito amžiaus imitacija, per „Tūkstantmečio vaikus“ jauni ir žavūs vedėjai kvailios ir krės juokus 🙂 visai nieko. Matau paprastus, tikrus žmones ir pozityvų požiūrį. Nes jau kartais užsmaugia pykčio ir nevilties pilimas per TV.

Taip pat kurį laiką žiūriu Panoramą. Joje yra informacinių, aiškinančių, be kaltinimų reportažų. Pavyzdžiui, papasakojus, kad niekšeliai prieš Kalėdas vogčiomis nupjausto eglaičių viršūnes, taip pat pateikiama informacija, kad norėdamos išvengti didelių nuostolių miškui, ūrėdijos gruodžio 18 dieną miestuose nemokamai dalins nugenėtas eglės šakas. Svarbiausia – tonas, kuriuo pasakojama; jis dalykiškas, konstruktyvus. Ne koks visažinis teisėjas sėdi už ekrano ir eksperto balsu dramatiškai skelbia, kaip viskas beviltiška ir nepataisoma.

I like 🙂

Gauta žinutė – mūsų daug ir mes skirtingi

Pažiūrėjau reportažą apie Europos jaunimo forumo (EJF) nuveiktus darbus 2009 metais. Tai organizacija, kuri vienija nacionalines jaunimo tarybas ir didžiąsias organizacijas bei atstovauja jaunų žmonių interesams europinio lygio institucijose.

Prisipažinsiu, iš reportažo nelabai supratau, kas konkrečiai padaryta ir pasiekta. Turbūt reikia žinoti daugiau konteksto. Taip pat reikėtų pasakyti, kad toks sumanymas labiau tinka organizacijos žmonėms prisistatyti, bet ne aptarti veiklos rezultatus – visas dėmesys koncentruojasi į kalbančius, vis besikeičiančius žmones, o ne į tai, ką jie kalba.

Bet atkreipkite dėmesį, kokie įvairūs žmonės dirba EJF! Gražu 🙂 vien skirtingi akcentai ką reiškia!

Kai J.Smoriginas įžeidžiai komentuoja…

Šįvakar po ilgos pertraukos žiūrėjau TV. Nusprendžiau, kad negaliu kalbėti apie tai, ko nežinau. O kadangi studijose reikia kalbėti apie žiniasklaidą, privalau stebėti, kokia ji dabar.

Taigi, po TV3 žinių pamačiau laidos „Be grimo“ anonsą. Tai pokalbių laida, kurią veda Nomeda Marčėnaitė ir Daiva Tamošiūnaitė-Budrė. Sudomino tema ir pašnekovai. Dalyvavo viena moksleivė, kurią laidoje „Lietuvos talentai“ įžeidė Rūta Ščiogoliovaitė, taip pat šokių konkurso „Šok su manimi“ dalyvis, kurį grubiai sukritikavo Jurijus Smoriginas.

Tikrai svarbus klausimas – įžeidimas ar kritika? Kaip formuluoti kritiškas mintis? Ar apskritai reikia stengtis neįžeisti, o gal kaip tik tai – šou dalis? Įsižeidimas – kieno tai problema? Kaip ją spręsti?

Žiūrėdama laidą, supratau kelis dalykus:

1.Televizija yra šou vieta. Ji šiuo atveju galėjo būti atradimo, kito išklausymo ir įsiklausymo, susitaikymo vieta, bet nebuvo. Vieni žmonės buvo dar labiau įžeisti, kiti – dar labiau pasipūtė ir įsitikino savo teisumu.

2. Mums labai reikia tiesos – tiek įžeistųjų, tiek tų, kurie įžeidė. Nes ir tie, ir tie yra teisūs. Vieni atkreipdami dėmesį į formą – negalima (ir ypač televizijoje) sakyti taip tiesmukiškai ir netašytai, kaip galbūt asmeniškai savo kolegai sakytum (ir tai dar klausimas), negalima skaudinti žmonių. Kiti – į turinį – negalima meluoti žmogui, kurio balsas neišlavintas, kad jis – puikus dainininkas, nes taip – tik pakenksi žmogui.

3. Esame skirtingi. Tai, kas vienam yra kasdienio bendravimo forma, kitam gali nuskambėti kaip žiauriausias įžeidimas. Ir tai ne trūkumas, o atvirkščiai – privalumas. Visuomenėje kaip didelėje šeimoje, reikia ir grubesnių, ir jautresnių, reikia ir ironijos, ir užuojautos – kiekvienai situacijai vis kitko. Visa bėda, kad nepažįstame vienas kito.

4. Kai atsitinka tokie „susidūrimai“, vienintelis sprendimas – išsiaiškinti, kokios buvo kito žmogaus intencijos. Labai svarbu ĮSIKLAUSYTI, kokią mintį „priešas“ norėjo pasakyti, ką iš tikrųjų pasakė. Gali paaiškėti, kad jis nieko blogo nenorėjo, atvirkščiai, pasakė nors ir karčią, bet tiesą, kurią seniai turėjome išgirsti. Dažnai reikia laaabai didelio vidinio atvirumo ir nuolankumo pripažinti tiesą apie save. Tiesą, kurios mums galbūt labai reikėjo, kad gautume spyrį į užpakalį ir pradėtume veikti teisinga linkme. Tik galbūt mūsų kritikas pasirinko labai skaudžią formą. Gal buvo blogos nuotaikos, gal prieš tai jį kas nors sunervino ir jis nepagalvojo, leptelėjo. O gal jo tiesiog toks būdas. Gal jis kitaip nemoka. Tuomet pokalbis bus naudingas ir jam 🙂

5. Kartais „įžeidėjai“ labai susijaudina ir kremtasi, sužinoję, kad įskaudino, nes visai to nenorėjo. Svarbu einant kalbėtis apie keblią situaciją neatsistoti iškart į karo lauko pozą. Nors ir labai norisi, ypač įžeistajam. Norisi pulti, nes pats jautiesi užpultas. Svarbu išlikti atviru, prisiminti, kad kol kas žinai tik savo tiesos dalį.

6. Galiausiai, net jei intencija tikrai buvo įžeisti, paniekinti, nėra nieko blogiau, kaip gailėti savęs ir laikyti neapykantą ar pyktį kitam žmogui. Atleisti – tai yra sprendimas. Iš tikrųjų atleidęs savo skriaudėjui, nesvarbu, jis tai padarė tyčia ar ne, pats paaugi. Gali pripažinti žmonių skirtingumą, gali pripažinti tiesą apie save ir kitą, gali patirti laisvę nuo savigailos ir pykčio, gali būti blaivus ir išlaikyti draugišką (sveiką, į gyvybę vedantį) požiūrį į kitą žmogų. Tai yra tikra pergalė prieš liūdesį, neviltį, nusiminimą, įsivaizdavimą, kad visi aplinkui priešai ir stengiasi tave nuskriausti…

Atvirai kalbant, nusivyliau televizija, o gal tiksliau „Be grimo“ vedėjom. Jos visai nenorėjo išsiaiškinti, atvirai, be išankstinių nuostatų išklausyti visų pašnekovų. Jos tik pasitvirtino tą nuomonę, kurią turėjo. Įvyko dar vienas šou. Bet ar tai pakeitė ką nors? Ar tai sumažino įsižeidimo, pasipūtimo? Ar suartino žmones, ar išmokė juos atleisti, sugyventi, atsakingiau pasižiūrėti į tai, ką daro ir į tai, ką kalba?

O gal nereikėtų kelti televzijai tokio uždavinio? Kaip gi!!! Juk televizija yra žmonių kūrinys, skirtas žmonėms. Kas bus, jei televizijoje negalios tie „įstatymai“, kurie palaiko žmonių buvimą kartu, sugyvenimą? Kaip galima kurti gražesnę, draugiškesnę visuomenę, kai televizijoje matome visiškai kitus dalykus?

Jei kada nors dirbsiu televizijoje, norėčiau nepasiduoti pigių šou madai. Nėra reikalingesnio „šou“, kaip paprastas, tikras ir atviras pokalbis apie žmonėms svarbius dalykus. Melskimės už televizijos ir visos žiniasklaidos darbuotojus. Taip pat darykime, ką galime, toje srityje.