Šįryt per TV pamačiau vienos tų populiarių Lady Gaga dainų klipą. Brrr… Net nupurtė. Sekso-prievartos-daikto-roboto-cinizmo-žudymo mišinys. Ten nėra žmogaus… Spalvotų patrauklių vaizdelių rinkinys, gerokai plaunantis smegenis.

Gal imu per daug į širdį, bet labai skauda, kad žmonės paskiria tam savo laiką, jėgas, idėjas.

Blaivybės sąjūdis šiais laikais turėtų raginti žmones blaivėti nuo smegenų plovimo per TV, ypač nuo va tokios brutalios nužmoginimo propagandos…

Fe.

Aiškinamasis žodynas 
(autorius nežinomas arba neprisipažino)

Algis – kuris reguliariai parneša žmonai algą.
Astronautas – mėgstantis skinti svetimas astras.
Baidarės – vyrus atbaidančios merginos.
Balionas – vaikščiojantis iš baliaus į balių.
Bobausis – vyras, klausantis savo žmonos.
Citrusas – užtildytas rusas.
Daugiskaita – kelių knygų skaitymas tuo pačiu metu.
Eugenijus – Europos genijus.
Fenomenas – su fenu dirbantis kirpėjas.
Išsilavinimas – ugnikalnio išsiveržimas.
Įgula – lova.
Įkaltis – vinis sienoje.
Javai – JAV gyventojai.
Komfortas – komunistų tvirtovė.
Lapė – moteriškos giminės lapas; lapo patelė.
Mėnesiena – per mėnesį sumūryta siena.
Negaluoti – nesudurti galo su galu.
Nuogirdos – vaistai pagirioms.
Nuomininkas – svetimų nuomonių savininkas.
Operacija – patruliuojantiems policininkams per racija transliuojama opera.
Pataikūnas – taiklus šaulys.
Raudonodė – odė apie raudonuosius.
Saviįtaiga – savų siuntimas į taigą.
Siurblys – alkoholikas.
Staltiesė – moteris, pripažįstanti Stalino tiesas.
Šepetys – pasiremti pasiūlytas petys.
Tekintojas – piršlys.
Ūkvedys – miške šūkaujantis vadovas, pametęs savo grupę.
Varnalėšos – lėšos, skirtos varnų globai.
Vienoda – labai liesa moteris.
Vienplaukis – plaukiantis vienas prieš srovę.

P.S. Turtinga lietuvių kalba…

Vakar buvome susitikime su buvusiais narkomanais ir alkoholikais – žmonėmis, kurie kenčia nuo priklausomybių pasekmių. Iš tikrųjų, turime labai daug bendro. Tik mano priklausomybės ne tokios akivaizdžios, bet esu lygiai taip pat prisirišusi prie kai kurių dalykų. Reikia ir man reabilitacinės programos

Bet čia ne apie tai. Noriu parašyti kelias mintis, kurios buvo išsakytos vakar vakare, skaitant Evangeliją pagal Joną, 6 skyrių, 22-35 eilutes. Ten Jėzus sako žmonėms, kad šie jo ieško ne dėl ženklų, bet kad privalgė duonos ligi soties. Mes, kurie dalinomės mintimis apie girdėtą Evangelijos ištrauką, prisipažinom, kad dažniausiai Dievo ieškome, kad ir vėl prisikimštume pilvus. Pats Dievas mums – “dalampe”, Dievo ieškome iš egoistinių paskatų. Svarbu pripažinti tai, nes tik pripažinus, santykyje su Dievu gali kažkas keistis. Pripažinusi tai, galiu kaskart eidama į maldą (ar bet ką kitą) paklausti: kodėl tai darau? Ar galiu šitą maldą visiškai dovanoti, nesitikėdama, kad po jos įvyks koks nors stebuklėlis arba koks nors mano noras išsipildys dėl to, kad dabar duosiu duoklę Dievui – pasimelsiu… Aš tau, tu – man. Teisėtas sandėris… Ir kuo daugiau melsiuosi, tuo labiau tu turėsi mane mylėti ir daryti tai, ką aš noriu, kad darytum. Arba kuo daugiau tarnausiu. Arba kuo dažniau susivaldysiu neparodžiusi pykčio, išlikusi mandagi (nors gal kaip tik toje situacijoje reikia sureaguoti ir pakelti vėją…). Tai vienas gražus ano vakaro pastebėjimas.

Kitas – Jėzaus žodžiai apie tai, kas yra Dievo darbai, t.y. ką turiu daryti, kad daryčiau Dievo darbus. Jis sako – tikėk. Tikėk, kad aš esu tas, kurį Jis siuntė. Tikėk, kad Dievas dovanojo tau kaltes, išpirko iš tavo paties egoizmo, išvadavo tave iš tavo paties karsto, nelaisvės. Tik tikėti. Ar įsivaizduojate, kiek mažai reikia? Aš nuolatos būnu gundoma daryti dar kažką, kad užsitikrinčiau Dievo palankumą… Nuolat persistengiu, nes per mažai tikiu Dievo gerumu. Per retai esu tikra, kad Jis myli mane be jokios priežasties, kad nuolatos rūpinasi manimi, visais tais mažais konkrečiais dalykais, kurie man reikalingi.

Per retai matau meilės ženklus savo gyvenime. Trokštu, kad Dievas visada rodytų savo artumą. Ir tai vyksta. Tik ne taip, kaip tikiuosi, dėl to nepastebiu tikrųjų meilės ženklų. Norėčiau, kad būtent tas žmogus paklaustų, kaip gyvenu, o ima ir paklausia kuris nors kitas… Arba norėčiau, kad man pasisektų toje arba toje srityje, o paima ir pasiseka ten, kur visai nesitikėjau. Jei tik būčiau atvira tam, kas iš tiesų atsitinka mano gyvenime, – kiek daug meilės ženklų pamatyčiau! Jei tik galėčiau paleisti savo įsivaizdavimą, kas yra laimė, supratimą, kaip viskas turėtų klostytis, ir stebėti, kas yra realybėje… Tai ir yra nuolankumas.

Nuolankumo ir kantrybės – neveltui kažkada per maldos grupę spontaniškai paprašiau Šventosios Dvasios šių dviejų dovanų. Tada man atrodė, kad pasakiau visišką nesąmonę… “Ir kodėl negalėjau paprašyti ko nors reikalingesnio?” – tada galvojau… Dabar manau, kad dažniau turėčiau daryti “nesąmones” per jas Dievas gali daug, net labai daug nuveikti.

Prieš kelias savaites grupė lietuvių važiavome į Taize – nedidelį miestelį Prancūzijoje, kur įsikūrusi ekumeninė vienuolija, labai mėgstama jaunimo iš viso pasaulio. Buvo šaunu. Bernardinuose galite paskaityti įspūdžius iš šios kelionės.

Viename nedideliame miestelyje gyveno advokatas. Kai buvo mažas, jis labai gerai mokėsi, mokykloje buvo uolus, pavyzdingas mokinys, universitete studijavo teisę ir baigė su “raudonu diplomu”, tai reiškia vien labai gerais pažymiais. Taip jis labai norėjo įtikti savo tėvui – griežtam ir rūsčiam kalviui, kuris nekentė savo darbo ir norėjo žūt būt išmokslinti sūnų, kad ir jam nereikėtų vargti prie karšto žaizdro.

Baigęs mokslus ir pradėjęs dirbti jaunasis teisininkas vedė ir susilaukė vieno sūnaus. Daugiau vaikų turėti nenorėjo – tam neužtektų pinigų. Be to, ir laiko. Juk vaiko auklėjimas yra labai atsakingas, jėgų ir aukos reikalaujantis dalykas.

Jis atidžiai prižiūrėdavo, kad sūnus nešvaistytų laiko, liepdavo jam daug skaityti, užrašė į popamokinę muzikos mokyklą – ten vaikinas mokėsi groti pianinu. Visas gyvenimas tik ir sukosi apie sūnų. Tėvas nuolat stebėjo, su kuo jo sūnus susitikinėja, kokie jo draugai. Jis norėjo savo sūnui paties geriausio. Jis norėjo, kad sūnus būtų tobulas žmogus, kad nedarytų klaidų, kurios (tėvas buvo patyręs) yra labai skaudžios. Tėvas norėjo apsaugoti sūnų nuo skausmo.

O sūnus tiesiog neapkentė tėvo. Vaikinas buvo tikras, kad ir tėvas jo nekenčia. Jiedu niekada nesikalbėdavo. Nebent apie mokslus, muzikos mokyklą, teorijas iš knygų arba dar kokią naują taisyklę namuose. Jie taip pat daug pykdavosi. Sūnus labai norėjo laisvės.

Vieną rytą sūnus ir tėvas pusryčiavo kartu. Tai buvo liepos 28 diena, vienturčiui advokato vaikui tądien turėjo sukakti 18 metų. “Tėti, kodėl tu taip nekenti manęs?” – milijoną kartų mintyse ir pirmą kartą lūpomis, labai tyliai paklausė sūnus. Tėvas liovėsi kramtęs. Buvo girdėti, kaip už lango švilpavo kažkoks paukštelis, gretimai gyvenančio kaimyno šuo kelis kart tingiai suvamsėjo. Kaip kas rytą.

“Nesupratau?” – suglumęs, bet stengdamasis išlaikyti balsą tvirtą paklausė tėvas, vis dar laikydamas kąsnį burnoje.

“Kodėl taip stipriai nekenti manęs? Ką blogo aš padariau?” – šįkart drąsiau paklausė sūnus. Tarsi akmuo nusirito nuo širdies, ką čia nuo širdies, nuo viso kūno. Tarsi ilgai jį spaudusi uola pagaliau šiek tiek pakilo ir jis galėjo įkvėpti. “Ar padariau ką nors blogo, kad šitaip mane spaudi?” – dar kartą paklausė. Be kaltinimo, tik norėdamas žinoti. Vaikino balse skambėjo didžiulis nuovargis ir neviltis.

Tėvas tylėjo. Tai priminė jam tokį patį klausimą, kurį jis visą gyvenimą norėjo užduoti savo tėvui, bet taip ir neišdrįso. Vyras buvo suglumęs ir nustebintas. Tarsi pirmą kartą atsigręžė į sūnų ir pamatę, koks šis nelaimingas, koks išvargęs. Nežinojo, ką atsakyti. Jis manė, kad labai myli sūnų, visą savo gyvenimą skiria vien jam. “Aš tik noriu, kad tau viskas sektųsi, kad būtum gerbiamas, pripažintas žmogus, – ištarė tėvas. – Nemaniau, kad šitaip kankinu tave.”

<…>

Reikėjo dar daugybės pusryčių, kad tėvas ir sūnus būtų atviri, suprastų vienas kitą, atleistų, priimtų, išmoktų būti kartu.

Po truputį tėvas davė sūnui laisvę, leido jam gyventi savaip, o sūnus po truputį pratinosi būti laisvas. Vaikis pagaliau galėjo pats spręsti, ką daryti, kokiomis valandomis mokytis, su kuo susitikti, ką skaityti. Abiems buvo sunku. Laikas nuo laiko vėl grįždavo seni įpročiai – tėvui – valdyti sūnaus gyvenimą, sūnui – neturėti savo nuomonės, nedrįsti rinktis pačiam, bet remtis tėvo paliepimais. Juos ir vėl gelbėdavo stebuklingieji atvirumo pusryčiai, kuomet vienas kuris (dažniausiai sūnus) išdrįsdavo pasakyti, kaip jaučiasi ir paklausti to klausimo, kuris milijonus kartų skambėjo širdyje. Tikrai būdavo stebuklas, kai tėvas išgirsdavo sūnaus žodžius ir iš tiesų pamatydavo savo jaunuolį, pavargusį nuo jo spaudimo.

<…>

Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! ³² Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?! ³³ Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Juk Dievas išteisina! ³⁴ Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! ³⁵ Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? <…> ³⁸ Aš juk esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, ³⁹ nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.

Laiškas Romiečiams, 8 skyrius

<…>

Kad ir ką, mūsų manymu, blogo padarome, tai mūsų neatskiria nuo Dievo, kuris vienintelis myli besąlygine, nieko nereikalaujančia meile. Mes niekada nebūsime atstumti, niekada neliksime vieni, net jei visi žmones mus atmestų, net jei griežtasis teisėjas, esantis mumyse, mus be perstojo kaltintų ir laikytų netinkamu. Meilė yra toks dalykas, kurio negali nei prarasti nei įgyti, meilė tiesiog yra. Mes tiesiog esame mylimi, nesvarbu, geri ar blogi mūsų poelgiai. Tai yra Dievo beprotybė, vadinama gailestingumu. Reikia stebuklo, kad patikėtume tuo.

Skaitau R.Lewis’o darbą apie skirtingas kultūras, kur jis suskirsto kultūras į tris grupes – vienaplanes, daugiaplanes ir santūrias – ir pateikia kiekvienos kultūros būdingų bruožų sąrašą.

Skirtingų kultūrų žmonės yra labai skirtingi ir erzina vieni kitus. Karštakošiai pietiečiai sunkiai supras santūrų japoną, jausmingi prancūzai sunkiai priims vien faktinį amerikiečių aiškinimą. Kol vieni mąstydami tylės, kiti šią tylą laikys atmetimu ar nuobodžiavimu. Kai vieni plepės, kitiems tai atrodys didžiausias jų košmaras.

Tad man atrodo, kad tautų “maišymosi” tikslas – sugyventi, susipažinti, atskleisti, kokie esame, kodėl elgiamės vienaip ar kitaip ir mokėti grožėtis skirtingumais. Mokėti atleisti, kad kitas yra kitoks negu aš. Mokėti ieškoti grožio, mokėti surasti kiekvienam skirtingam žmogui jam tinkamą vietą. Nes kiekviena savybė gali būti dovana, jei tik bus tinkamai pažinta ir “įdarbinta”.

Tas pats ir žmogaus vidiniame pasaulyje. Savyje turime įvairiausių tautų “žmonių”. Ispanų, rusų, arabų, suomių, kinų, visokių… Vienais didžiuojamės, kitus mėginame išgrūsti iš mūsų planetos. Vieniems pritariame ir grožimės jų požiūriu, būdu, kitais gėdijamės ir juos varžome, bandome perauklėti. O iš tiesų mūsų užduotis yra visuotinė taika mūsų vidiniame pasaulyje kad visos tautos, visi žmonės rastų savo vietą, savo nišą, savo darbus ir erdves, kur būti. Kad visi sugyventų, mokytųsi būti kartu ir galiausiai patirtų dievišką bendrumo jausmą.

Šiandien pamačiau, kad tuiu vieną hiperaktyvų “spirgą” arabą. Jis nenustygsta vietoje. Jis organizuoja kai reikia ir kai nereikia jis sukiojasi tarp kitų žmonių ir visų klausinėja, siūlo, kviečia, rekomenduoja. Šis veikėjas – labai įdomus, pilnas visokių sumanymų. Kita vertus, jis visai neturi kantrybės, nemoka klausytis, mano, kad jo nuomonė ir sumanymai yra svarbesni negu kitų. Ką daryti su šiuo veikėju? Kur būtų galima gerai panaudoti jo energiją, aktyvumą, entuziazmą? Gal įsidarbinti kokia prekybos agente? ten tikrai praverstų tokios savybės… Kaip jam padėti susidraugauti su santūriuoju japonu, kuris nuolat jam ramiai primena, kad šiuo metu geriau patylėti, dabar geriau palaukti, leisti kitiems nuspręsti, neužgriūti kitų su savais sumanymais?

Čia nemaža užduotis. Ir labai rimta. Kitaip visai tikėtina, kad kils karas tarp spirgančio arabo ir santūriojo japono. O tai geruoju nesibaigtų. Neduok Dieve, dar susisprogdins vienas kitą… jei turite kokių receptų, labai lauksiu

Jau kai ištekėsiu, gyvensiu pilnatvėje, nieko netrūks, širdis visuomet džiaugsis. Kai sutiksiu tą vienintelį, problemų nebeliks. Jis mane išgelbės nuo mano vienatvės ir tuštumos.

Atrandu, kad nešiojuosi tokią viltį širdyje. Atrandu, nes imu atpažinti, kaip tai klaidinga. Nė vienas žmogus šioje žemėje neužpildys manęs, nes nė vienas neturi savyje tiek meilės, kiek jos trokšta mano širdis. Anksčiau tai mane varydavo iš proto – jei nėra tokio žmogaus, esu pasmerkta nuolat kęsti trūkumą, meilės nepriteklių, nuolat vaikščioti išbadėjusi… Kiek ilgai galima taip tverti? Ir iš kur gauti jėgų apsimetinėti, kad viskas gerai?

Šios Velykos suteikė viltį. Yra Dievas, kuris apstus meilės – to, ko man mirtinai reikia. Ir Jo ištekliai yra bekraščiai, kaip tik tokie, kokių noriu giliai viduje. Nereikia nieko, kad būčiau Jo mylima, tik tikėti.

Manau, kad mano pašaukimas yra šeima, santuoka. Tik dabar kitaip suprantu šį pašaukimą – tai tarnauti mylimam vyrui ir vaikams, tai kartu su jais eiti gilyn į mylinčią Dievo širdį, kartu su jais keliauti į tiesą, tikrą gyvenimą be apsimetinėjimų ir egoizmo.

Truputį skauda atsisakyti stabuko… truputį liūdna, kad nebus taip, kaip įsivaizdavau, kad būsiu pripildyta ne tuo būdu, kurį žinau. Bet kartu lengvumas širdy - tiesa laisvina ir įneša šviežio oro. Jaučiuosi šiek tiek prablaivėjusi

Kaip čia vėl neprisigėrus?

Šiandien anksti ryte ėjau į mišias ir graudžiai mąsčiau, kad netikiu meile, kad nesuprantu, kur Dievas šiuo metu yra, kodėl Jis nieko nedaro, kad tikėčiau, kad būčiau laiminga.

Netikėtai – capt. Kažkas pagavo mano ranką ir lyg išsitempė mane iš juodosios skylės. Tai buvo dėdulė iš mišių. Jis kas rytą giedodavo. Vakar grįždami susipažinome. O šiandien jis jau gelbsti mane, turbūt nė pats to nežinodamas.

Galėjau taip ir likti savo liūdnose mintyse. Bet laiku susisgribau: tai ir buvo stebuklas, kurio man reikėjo. Per paprastą žmogaus prisilietimą Dievas atėjo pas mane. Laimė, kad tai pastebėjau.

Ir tikrai. Dievas neturi jokio kito būdo, kaip tik žmogų ir pirmiausia mane pačią. Kaip galiu tikėti meile, jei pati jaučiuosi bejėgė mylėti? Kaip galiu tikėti Dievo meile man, jei pati nepraktikuoju meilės kitiems? Ir kaip galiu tikėti, kad Dievas pats ateina pas žmogų, jei aš neišeinu iš savo minčių bokšto ir “nenueinu” pas kitus, nepastebiu jų širdies troškimo, nepaimu už rankos, kaip mane šiandien?

Dabar matau, kad mano laukimą turi pakeisti veiksmai. Užuot sėdėjusi ir laukusi stebuklo, turiu sukaupti jėgas ir drąsą ir pradėti daryti stebuklus, kurių laukiu. Tikrai, pradžia yra pati sunkiausia, nes reikia patikėti, kad aš galiu ir kad Dievas nori, jog aš galėčiau tai padaryti. O Dievas nori. Kaip geras tėvas nori, kad jo vaikas būtų savarankiškas, stiprus, taip ir Dievas. Jis drąsina. Kristus atėjo tam, kad mus padrąsintų. Savo gyvenimu, savo žodžiais. Tam ir skaitome Bibliją, kad vėl pažiūrėtume į Kristų ir toliau darytume darbelį po darbelio link to stebuklo, kurio trokštame. Taip pat Kristus mums pasakoja ir rodo, ko verta trokšti, kokios vertybės yra amžinos. Jis pažadina patį gražiausią troškimą, dar prieš mums gimstant įdėtą į mus. Juk galime savo galias, sumanumą, jėgas, protą, valią ir kt. panaudoti tokiems “stebuklams”, kurie nepriartins mūsų prie laimės, bet nutolins. Atsimenu, skaičiau knygą “Pasamonės galia”, kurioje sakoma, kad svarbiausia žmogui įtikėti, kad jis turi  ar gali kažką. Ir tai išsipildo. Kristus sako tą patį: tikėkite. Bet Jis paaiškina ne tik “veikimo principą”, Jis taip pat parodo, kuo tikėdami, mes nenusivilsime, kuo tikėdami gyvensime amžinai, būsime švarūs, tikri, geri žmonės, laimingi žmonės.

Kokio stebuklo norėčiau šiandien? Norėčiau dviejų  kad mano mylimas žmogus surastų kelią į laimę. ir kad mano gyvenimas neštų džiaugsmą Dievui ir žmonėms. Ar galiu ką nors padaryti, kad šie stebuklai išsipildytų? Tikrai taip. Jau turiu kelias idėjas, nuo ko pradėti ar gali pasimelsti už mane, kad nesuklupčiau ir nesiliaučiau tikėti?

Jau kurį laiką man ramybės neduodavo klausimas: ar šeima yra geriausias kelias. Ar tekėti ir turėti vaikų yra gražiausia, ką galiu padaryti? O gal yra kitas kelias, geresnis, prasmingesnis, prakilnesnis?

Vakar skaitydama apie vieną jauną palaimintąjį – italą Pierą Giorgio Frassati, gyvenusį pirmo pasaulinio karo metais, – supratau, kad klausiu ne esminio dalyko. Visi keliai, jei tik žmogus nori, veda pas Dievą, į šventumą, į žmogiškumą, į dovanojančią meilę.

Tarnauti vargšams pas motinos Teresės seseris, melstis ir gaminti rankdarbius su Betliejaus sesutėmis, mokyti žmones, dalinti jiems Komuniją, auginti vaikučius ir dalintis gyvenimu su vyru/žmona, slaugyti pasenusius tėvus, būti su vėžiu sergančiu mažutėliu, gaminti žmonėms valgį, vežioti juos į darbą, tyrinėti gamtą, leisti įstatymus… Kad ir koks užsiėmimas tai būtų, jis ves žmogų į tikslą. Nėra prastesnio ar geresnio kelio. Nėra misijos, kuri būtų antrarūšė, mažiau svarbi. Kiekvieno tarnystė, nešanti gėrį kitiems ir džiaugsmą pačiam, yra reikalinga, prasminga.

Nes esmė slypi visai kitur. Esmė – KAIP atlieki savo misiją. Su kokiomis mintimis, nusiteikimu, požiūriu kasdien eini į savo gyvenimą, pasirinktą kelią. Šventas Paulius pirmame laiške korintiečiams pasakęs: “Aš trokštu jums nurodyti dar prakilnesnį kelią”, nė nemano paraginti tapti už gyvybę kovojančiais politikais, maldingumu žavinčiais dvasininkais, apie Dievą išmanančiais filosofais ar kitais gerbiamų profesijų, pašaukimų žmonėmis (man išvardinti keliai atrodo patys prakilniausi ir gražiausi ). Jis kalba apie meilę (ne jausmingumą, kaip kartais galima pamanyti, išgirdus šį žodį). Jis sako, kad galima turėti viską: kalbėti įvairiomis kalbomis, pranašauti apie ateitį, pažinti paslaptis, mokslą, labai tikėti, paaukoti savo kūną, išdalinti turtą vargšams; bet iš to nieko gero neišeis, jei nebus meilės. Jei meilė nebus visa ko tikslas, ašis, priežastis.

Natūralu žmogui ieškoti pačio prakilniausio kelio. Pagal save sprendžiu, kad žmogaus širdyje yra troškimas padaryti kažką ypatingo, didelio, kilnaus. Todėl labai sveika nuolat paskaityti Pauliaus užrašytą himną meilei. Kad didybės manija ir puikybė nenuneštų į tariamas aukštumas. Kodėl noriu daryti tai, ką darau? Ar mane skatina troškimas, kad meilės būtų daugiau? O gal puikybė? Noras eiti “geresniu”, “tauresniu” keliu? Dėl savęs ar dėl bendruomenės, dėl didesnės meilės tai darau?

Ir dar kartą pakartosiu (ypač sau pačiai): nėra nė vieno antrarūšio kelio. Šeimos kūrimas nėra “paskutinis variantas”, jei nieko geriau už tai nepavyks… Šeimos kūrimas šalia kitų pasirinkimų yra lygiavertis, kupinas išbandymų, nuolatinio augimo reikalaujantis kelias. Meldžiuosi už žmones, pasiryžusius kurti šeimas. Meldžiuosi už jaunas šeimas. Meldžiuosi už šeimas, kurios nebemato prasmės likti kartu. Meldžiuosi už krizių ar tylios nemeilės, abejingumo kankinamas šeimas. Visos jos lygiai taip pat karštai Dievo mylimos. Visos jos – mažos bendruomenės, kurių pirmasis, didžiausias ir gal net vienintelis pašaukimas – puoselėti, brandinti ir skleisti meilę.

Dar nežinau tiksliai, kuriam keliui esu sukurta. Tam atpažinti reikia laiko. Vieną žinau: man patinka šis atsivėręs vaizdas, kuriame visi, ką bedarytų, kurtų šeimas, melstųsi, tarnautų Bažnyčiai, žmonėms, yra lygiaverčiai, vienodai reikšmingi ir gali tokiomis pačiomis teisėmis priartėti prie Dievo, prie meilės, ja gyventi, ją auginti ir dalintis.

Neseniai kalbinau pranciškoną Arūną Peškaitį, kuris rūpinasi iki gyvos galvos nuteistais žmonėmis, kalinčiais Vilniaus Lukiškių kalėjime. Jie visų pamiršti, dalis jų visai nebeturi vilties, patys save yra “nurašę”.

Jų nusikaltimai baisūs. Man rodos, kad tie veiksmai atspindi pragarą, kuris verda jų viduje. Todėl pasmerkus padarytus nusikaltimus, labai norisi padaryti ką nors gražaus šitiems žmonėms.

Kviečiu ir tave. Norėčiau parašyti jiems po laišką. Ne asmeniškai, nes nėra galimybės susipažinti. Bet, nepaisant to, ką nors gražaus. Ką nors paprasto, gal gražių citatų iš Biblijos, primenančių, kad jie – žmonės. Prisimenant, kad artėja Kalėdos…

Turbūt smagiau tokius dalykus daryti kartu… Galėtume susitikti gruodžio 14 dieną, sekmadienį pas mane. Parašysim laiškų, galbūt pavyks iškepti kalėdinių sausainių. Žinau, kad brolis Arūnas kiekvieną penktadienį turi susitikimą su dalimi įkalintųjų iki gyvos galvos. Laiškus ir sausainius perduotume jam.

Jei norėtum prisijungti, parašyk: 8 613 63988; sigitapu@yahoo.com