Pieva

Archive for the ‘Uncategorized’ Category

Palaiminimai

Lankau Šv. Ignaco Lojolos dvasines pratybas. Jose kiekvieną dieną apie ką nors mąstome. Kai mąstėme apie palaiminimus, gavome užduotį parašyti mums skirtus palaiminimus. Dalinuosi saviškiais, gal ir jus įkvėps:

Palaiminta aš, kai moku džiaugtis šia diena, nes taip visas gyvenimas bus džiaugsmingas.

Palaiminta aš, kai visiškai pasitikiu Dievu, nes visada turėsiu pagrindą po kojom.  (daugiau…)

Kai noriu prašyti, aš sakau…

Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

Kodėl? (daugiau…)

Trys būdai, kaip pasireiškia velnio veikimas

1. Reliatyvumas. Nėra vienos tiesos. Kiekvienas pasirenka, ką laikyti tiesa.

2. Individualizmas. Žmogui nereikia kitų. Jis pats sau pakankamas ir pats sau fainas.

3. Puikybė. Už mane geresnių nėra. Šiame pasaulyje egzistuoju tik aš ir tik mano poreikiai.

Visus tris būdus vienija savanaudiškumas, egocentrizmas, viskas nukreipta į ego, į mane. (daugiau…)

Motinos maldoje sugraudino mane iki ašarų

Antradienį dalyvavau krikščionių moterų susibūrime „Motinos maldoje“. Rodos, nieko ypatingo – brandaus amžiaus moterys giedojo giesmes, kalbėjo maldas, judėjimo įkūrėja liudijo, kaip Dievas veda ją ir visą bendruomenę.

Taip, ko gero, viskas paprastai ir būtų pasibaigę, jei ne paskutinė vakaro dalis. Kiekviena mama gavo po kelis apskritus lapelius, ant kurių užrašė savo vaikų vardus.

Susidarė ilga eilė moterų, kurios norėjo savo vaikus įdėti į Jėzaus rankas, atiduoti juos prie Viešpaties kryžiaus. Jos po kelias klaupėsi prie nediduko stalelio ir tyliai kalbėdamos maldas dėjo lapelius su vaikų vardais į krepšelį prie kryžiaus. (daugiau…)

Nebaisu mirti, kai žinai, kad viską padarei

Baigėsi dar viena diena. Vakare gera žinoti, kad kažkas naudingo liko iš mano triūso.

Šiandien paskaičiusi apie Whitney Houston mirtį, pagalvojau, kad numirti nebaisu, jei nuveikei viską, ką galėjai. Liūdniausia, jei reikia numirti, kol tiek dalykų dar nebaigta.

W. Houston atveju, liko 18 metų dukra, liko praeityje pasiekta karjera, o galbūt, jei galima taip sakyti, kažkur praeityje liko ir talentas, kūrybinės jėgos, gebėjimas taip pat nuostabiai dainuoti, kaip hito „I Will Always Love You“ išpopuliarėjimo laikais.

Neišnaudoto potencialo – va ko gaila. Nes juk numirti visi numirsim. Ir nieko čia tokio.

Kaip po dienos ateina vakaras, lygiai taip ateina mirtis. Laimingas tas, kuris dieną nugyvena vaisingai.

Koks vadovas buvo R.Valatka?

Yra tokių žmonių, su kuriais gera būti. Jie kažkokiu nesuvokiamu būdu pakrauna. Kartais net nebūdami malonūs su mumis, priešingai, išreikšdami visai kitokią nuomonę nei mūsų, jie sujudiną kažkokią energiją mumyse. Negalime būti ramūs, apatiški tokių žmonių pašonėje. Tiesiog privalome kažką daryti! Dažniausiai, veržtis į priekį.

Toks  žmogus mūsų redakcijoje buvo Rimvydas Valatka. Dabar suprantu, kaip labai jo trūksta. Taip, jis baisiai prie mūsų „kabinėjosi“, daugiausia prie naujokų. Tai tas negerai, tai anas. Kartais norėdavosi pasakyti: „Liaukitės skambinėjęs! Neturiu kada taisyti klaidų vien todėl, kad skambinat ir skambinat pasakyti vis naujų.“

🙂

Jis buvo kaip rakštis geroj vietoj 🙂 buvo sunku su juo. Bet dar sunkiau dabar, kai jo nėra. Jis buvo portalo siela. Jam tikrai rūpėjo. Jis formulavo reikalavimus, kriterijus, formas, kokie pavadinimai tinka, kokie ne, kas yra naujiena, kokiu principu turėtų „suktis topai“.

Dėkoju redaktoriui už jo atsidavimą. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl ant jo pykau – jis dirbo be išeiginių! Net sekmadieniais negalėjai pailsėti nuo „Didžiojo Brolio“ 🙂 jam rūpėjo portalas. Jis buvo tikras portalo kūrėjas, vairuotojas, idėjinis vadas.

Nedrįsčiau vertinti turinio, temų, požiūrio. Aš ko gero kurčiau kitokią žiniasklaidos priemonę. Be to neturiu tokios patirties, kaip R.Valatka. Man čia svarbiau pasakyti apie jo darbą su žmonėmis ir ypač apie požiūrį į portalą kaip į savo kūdikį.

Mums kiekvienam turėtų taip rūpėti mūsų darbas kaip jam rūpėjo portalas. Kartais iki nesveikumo. Nes būtent atsidavęs vadovo darbas žvėriškai motyvuoja visą komanda. Atsidavęs vadovas vienija. Bendra, aiškiai suformuluota idėja suteikia daug aiškumo, duoda kryptį.

Norėčiau turėti tiek jėgų, kiek turėjo Valatka. Ir tiek stiprybės, drąsos daryti taip, ką manai esant teisinga, kuo tiki.

Didžiausia sensacija

Grįžau iš Pasaulinės lyderystės konferencijos Klaipėdoje, kur pastoriai, lektoriai ir verslininkai kalbėjo apie krikščionišką/į žmogaus gėrį orientuotą lyderystę. Atsiverčiau vieną kitą didįjį Lietuvos portalą. Ir pagalvojau.

Ar galėtų žiniasklaidoje didžiausia sensacija būti Kristaus mirtis ant kryžiaus? Ir ne dėl to, kad mirtis? Ar meilė galėtų būti sensacija?

Tokia kaip Motinos Teresės, Teresėlės, Jono Pauliaus II? Ar jums įdomu būtų skaityti meilės sensacijas?

Šoki-ravimas

Netyčia pastebėjau – prievarta išmuša mane iš vėžių. Prievarta (PRV) sukelia skausmą. Vis labiau suprantu žmones, kurie vengia bet kokio sąlyčio su tokia patirtimi. Įdomu, ar galėtų atsirasti ženkliukas PRV prie tokių „produktų“, kuriuose esti šio nemalonaus ingrediento? Bet tada ko gero reikėtų ženklinti ir pačią tikriausią realybę… O juk kelio ženklų prie kiekvieno įkvėpimo nepastatysi?!

Šiandien „Menų spaustuvėje“ žiūrėjau Marijos Korenkaitės spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“, kuriame profesionaliai parodyti mūsų gyvenimo absurdai. Prekybos centras kaip didžiausia svajonė. Ir visi, kuriems svarbi išorė, stiliukas, kaifas. Spektaklyje pavaizduota daug prievartos. Pirmiausia paprasta, juokinga aštuntokė iš Rokiškio rajono yra priversta manyti, kad „Akropolis“ – tai pasakiška vieta. Sukurtas mitas užima jos kvailą galvelę. Rūkymas, alaus gėrimas – dar keli „klasiško“ gyvenimo atributai, kuriuos ji, nors ir nenoriai, įsileidžia į savo „draugų“ ratą. Jos smegenys pudrinamos nuo pradžios iki pabaigos. Įsipainioja ir klasikiniai nesutarimai su mama, dėl kurių mergaitė pabėga į sostinę. Galiausiai ji patiria ir fizinę prievartą – išsvajotame „Akropolyje“ ją išprievartauja malonus apsauginis. Spektaklio pabaigoje mergaitė ir kone vienintelis tikras jos draugas tarsi netyčia nusižudo nušokdami nuo prekybos centro stogo.

Visas spektaklis apie prievartą ir melą. Ir žmogų, kuris įsipainiojęs ir įklimpęs į tai iki ausų. O dar tiksliau – įpainiotas, apgauptas ir apgautas. Krikščionys pasakytų – inscenizuotas klasikinis piktojo veikimo modelis. 1. Daug melo su trupučiu tiesos apie tai, kas vertinga ir ko reikia siekti. 2. Daug nepasitikėjimo vienas kitu ir mąstymo šablonais (jei aštuntokė nakvojo pas klasioką, tai tikrai jie miegojo kartu ir žinoma jų kalbos, kad jie tik žiūrėjo filmukus – gryna nesąmonė). 3. Neviltis, netikėjimas, aklumas, vargšo žmogaus bukinimas.

Žinoma, galėjau pamatyti ir ką nors gražiau: naivų, nuoširdų dviejų vaikų bendravimą, šiltus jausmus, draugystę, tarpusavio supratimą.

Mane sužavėjo aktorių profesionalumas. Kilo noras pasidomėti apie juos, kur jie studijavo aktorinį, kiek jiems metų (atrodo visi jauni) ir ką jie galvoja apie realybę, kurią atspindėjo spektaklyje.

Greičiausiai objektyvūs dalykai suranda manyje tai, ko esu pilna. Dėkoju spektakliui, kad leido įžengti į mano tamsybes. Tai labai nemalonu, bet jei to reikia tobulėjimui, tuomet galiu su tuo susitaikyti.

Visgi galėdama rinktis meną, kuris neskaudina, norėčiau jį tokį rinktis. Meną, kuris sutinka nešokiruoti, leidžia pailsėti savyje ir grožėtis kažkuo, kas tikrai gražu, ir šiek tiek pamaitinti žmogaus širdį. Noriu tikėti, kad įmanoma tokį meną kurti.

Dabar kažkaip prieš akis iškilo Antuanas de Sent-Egziuperi ir jo „Mažasis princas“. Nepykit, jaunimas, jei nesuprantu jūsų. Bet šiuolaikiniame mene norėčiau daugiau pozityvo ir daugiau paprastos, žmogiškos šilumos.

Apie „savo“ popiežių norėčiau žinoti daugiau

Šiandien lrytas.lt buvo publikuotas mano komentaras apie popiežių ir komunikaciją. Kviečiu skaityti.

„Apie popiežiaus Benedikto XVI kunigystės jubiliejų – 60 metų nuo dienos, kai Josephas Ratzingeris buvo įšventintas kunigu, – kai kurie katalikai, esu tikra, nežino iki šiol. Iš tiesų, 1,18 milijardo narių turinti bažnyčia ne visiems save laikantiems katalikais yra vienodai svarbi. Bet net tiems, kuriems svarbi, kyla klausimas: ar Geroji naujiena kartais neapsistoja Vatikane ar paties popiežiaus širdyje?

Ruošiausi trečiadieniui, birželio 29 dienai. Lygiai prieš 60 metų šią dieną vokietis J.Ratzingeris kartu su kone 40 vyrų gavo kunigystės šventimus. Man pasirodė, kad tai labai svarbi sukaktis. Pirmiausia todėl, kad tiek metų nepasprukti nuo pasirinkto kelio atrodo neįmanoma. Tas skaičiukas kaip koks gelbėjimosi ratas milžinišku tempu besikeičiančio pasaulio sūkuryje. „Likti prie pirmojo savo pasirinkimo įmanoma, – liudija jis. – Tai nėra utopija, bet realus kasdienio darbo rezultatas.“

Kita priežastis – popiežiaus vaidmuo. Jis yra Romos katalikų bažnyčios, kuriai pagal praėjusių metų duomenis priklausė 1,18 milijardo narių, galva. Taip ir norisi pasakyti: „Tėtuk, tu nė nenutuoki, koks esi mums svarbus.“

Jei popiežius švenčia savo kunigystės 60-metį, yra kupinas džiaugsmo dėl šios sukakties, tai ir paprastiems pasauliečiams tai gali tapti įkvėpimu – daugelis pamiršta savo vestuvių metines, vien dėl tradicijos, įpročio švenčia vaikų gimtadienius ir panašias šeimos šventes. O juk asmuo nuolat turėtų būti dėmesio centre.

Neturiu įrodymų ar liudijimų, kad popiežiui nusispjauti ant asmeninės sukakties. Anaiptol. Manau, nebent silpstantis kūnas ar rūpesčiai, susiję su mylima bažnyčia, galėtų temdyti popiežiaus džiaugsmą dėl kunigystės. Tą dieną prieš 60 metų jis yra pavadinęs svarbiausia savo gyvenime. Tikiu, kad net jei skamba deklaratyviai, tai nėra vien tušti žodžiai.

Vis dėlto iš gana padrikos komunikacijos gali susidaryti visai kitoks įspūdis. Iki trečiadienio, internetinės paieškos sistemose suvedus popiežiaus vardą ir skaičių 60, keli pirmi tekstai buvo kvietimai jungtis į tarptautinę akciją – dovanoti popiežiui 60 valandų adoracijos – tylios maldos priešais Švenčiausiąjį Sakramentą. Joje dalyvavo ir kelios Lietuvos parapijos.

Oficialioje Vatikano interneto svetainėje buvo sukurta atskira skiltis jubiliejui. Joje savaitės pradžioje galėjai rasti publikuojamą popiežiaus kalbą, pasakytą 2006 metais Švč.Mergelės Marijos ir šv.Korbinijaus katedroje Freizinge, Vokietijoje, kur prieš 60 metų būsimas popiežius gavo kunigystės sakramentą.

Tačiau apie konkrečius planus, kaip popiežius minės šią datą, kokia ji jam, ką reiškia, informacijos iki pat trečiadienio popietės nebuvo. Galbūt nemoku ieškoti, neprieinu prie Vatikano informacijos? Jei taip, ateityje šią problemą išspręs trečiadienį oficialiai atidarytas Vatikano naujienų portalas news.va.

Bet manau, kad ne tik čia šuo pakastas. Labai norėčiau, kad popiežiaus šventė būtų buvusi ir mano, mūsų visų šventė. Mums bažnyčioje vis dar pritrūksta laiko žmogui, pirmiausia, sau pačiam. Popiežius – ne išimtis. Esu tikra, kad pats Dievas norėtų, kad popiežius retsykiais jo vardu būtų viso pasaulio dėmesio centre. Ir ne tik dėl skandalų, bet ir dėl asmeninių sukakčių ar veiklos, savybių. Kaip, tarkime, buvo Jonas Paulius II.

Nenoriu pasakyti, kad popiežius Benediktas XVI sąmoningai slėpė informaciją, nenorėjo viešintis ar užsidaryti nuo tikinčiųjų. Tik noriu pasakyti, kad kaip Romos katalikė norėjau apie „savo“ popiežių žinoti daugiau.“

Liaukitės „gelbėti“ žmones

Pastaruoju metu vis dažniau nusistebiu – kiek daug žmonių, nors ir suaugę amžiumi, iš tiesų yra vaikai. Kaip maži, savimi pasirūpinti negalintys, meilės trūkstantys vaikai. Ir – dar baisiau – kaip lengvai kiti žmonės tuo naudojasi.

Pirmieji laukia iš kito, kad tas pasakytų, ko jam reikia, kas jam tinka ir kas netinka, kaip daryti šitą ar aną. Antrieji pasiruošę užlieti patarimais, nuorodomis, gairėmis, vargu, ar tikrai pirmiesiems naudingomis. Tik imk ir naudokis (nors geriau nesinaudok – nėra nieko blogiau, kaip neturėti galimybės pačiam nuspręsti, kas tau geriausia)!

Kokia nesąmonė manyti, kad kitas geriau už tave gali suprasti, ko tau reikia.

O jei kitas ir supranta, ar tikrai visada žino, kaip geriausia padėti?

Prisimenu situaciją su besikūprinančiu vaiku. Mama vis primindavo sūnui, kad tas nesikūprintų. Jos priminimai niekaip negali padėti vaikui, – pamaniau. Geriau jau ji surastų jam kokį sporto būrelį ar užsiėmimus baseine. Kitaip tai, mano manymu, tėra tuščias kalbėjimas.

Ir Kristus nebaksnojo į mūsų ydas, trūkumus, silpnybes. Palyginimuose davė suprasti, kas gera ir kas bloga, bet nesimėgavo menkumu. Neturėtume ir mes. Jei gali padėti – padėti, jei negali – bent jau pasimelsti ir priimti tai, kaip gyvenimo dalį.