Yra tokių žmonių, su kuriais gera būti. Jie kažkokiu nesuvokiamu būdu pakrauna. Kartais net nebūdami malonūs su mumis, priešingai, išreikšdami visai kitokią nuomonę nei mūsų, jie sujudiną kažkokią energiją mumyse. Negalime būti ramūs, apatiški tokių žmonių pašonėje. Tiesiog privalome kažką daryti! Dažniausiai, veržtis į priekį.

Toks  žmogus mūsų redakcijoje buvo Rimvydas Valatka. Dabar suprantu, kaip labai jo trūksta. Taip, jis baisiai prie mūsų “kabinėjosi”, daugiausia prie naujokų. Tai tas negerai, tai anas. Kartais norėdavosi pasakyti: “Liaukitės skambinėjęs! Neturiu kada taisyti klaidų vien todėl, kad skambinat ir skambinat pasakyti vis naujų.”

Jis buvo kaip rakštis geroj vietoj buvo sunku su juo. Bet dar sunkiau dabar, kai jo nėra. Jis buvo portalo siela. Jam tikrai rūpėjo. Jis formulavo reikalavimus, kriterijus, formas, kokie pavadinimai tinka, kokie ne, kas yra naujiena, kokiu principu turėtų “suktis topai”.

Dėkoju redaktoriui už jo atsidavimą. Tai buvo dar viena priežastis, kodėl ant jo pykau – jis dirbo be išeiginių! Net sekmadieniais negalėjai pailsėti nuo “Didžiojo Brolio” jam rūpėjo portalas. Jis buvo tikras portalo kūrėjas, vairuotojas, idėjinis vadas.

Nedrįsčiau vertinti turinio, temų, požiūrio. Aš ko gero kurčiau kitokią žiniasklaidos priemonę. Be to neturiu tokios patirties, kaip R.Valatka. Man čia svarbiau pasakyti apie jo darbą su žmonėmis ir ypač apie požiūrį į portalą kaip į savo kūdikį.

Mums kiekvienam turėtų taip rūpėti mūsų darbas kaip jam rūpėjo portalas. Kartais iki nesveikumo. Nes būtent atsidavęs vadovo darbas žvėriškai motyvuoja visą komanda. Atsidavęs vadovas vienija. Bendra, aiškiai suformuluota idėja suteikia daug aiškumo, duoda kryptį.

Norėčiau turėti tiek jėgų, kiek turėjo Valatka. Ir tiek stiprybės, drąsos daryti taip, ką manai esant teisinga, kuo tiki.

Grįžau iš Pasaulinės lyderystės konferencijos Klaipėdoje, kur pastoriai, lektoriai ir verslininkai kalbėjo apie krikščionišką/į žmogaus gėrį orientuotą lyderystę. Atsiverčiau vieną kitą didįjį Lietuvos portalą. Ir pagalvojau.

Ar galėtų žiniasklaidoje didžiausia sensacija būti Kristaus mirtis ant kryžiaus? Ir ne dėl to, kad mirtis? Ar meilė galėtų būti sensacija?

Tokia kaip Motinos Teresės, Teresėlės, Jono Pauliaus II? Ar jums įdomu būtų skaityti meilės sensacijas?

Netyčia pastebėjau – prievarta išmuša mane iš vėžių. Prievarta (PRV) sukelia skausmą. Vis labiau suprantu žmones, kurie vengia bet kokio sąlyčio su tokia patirtimi. Įdomu, ar galėtų atsirasti ženkliukas PRV prie tokių “produktų”, kuriuose esti šio nemalonaus ingrediento? Bet tada ko gero reikėtų ženklinti ir pačią tikriausią realybę… O juk kelio ženklų prie kiekvieno įkvėpimo nepastatysi?!

Šiandien “Menų spaustuvėje” žiūrėjau Marijos Korenkaitės spektaklį “Pabėgimas į Akropolį”, kuriame profesionaliai parodyti mūsų gyvenimo absurdai. Prekybos centras kaip didžiausia svajonė. Ir visi, kuriems svarbi išorė, stiliukas, kaifas. Spektaklyje pavaizduota daug prievartos. Pirmiausia paprasta, juokinga aštuntokė iš Rokiškio rajono yra priversta manyti, kad “Akropolis” – tai pasakiška vieta. Sukurtas mitas užima jos kvailą galvelę. Rūkymas, alaus gėrimas – dar keli “klasiško” gyvenimo atributai, kuriuos ji, nors ir nenoriai, įsileidžia į savo “draugų” ratą. Jos smegenys pudrinamos nuo pradžios iki pabaigos. Įsipainioja ir klasikiniai nesutarimai su mama, dėl kurių mergaitė pabėga į sostinę. Galiausiai ji patiria ir fizinę prievartą – išsvajotame “Akropolyje” ją išprievartauja malonus apsauginis. Spektaklio pabaigoje mergaitė ir kone vienintelis tikras jos draugas tarsi netyčia nusižudo nušokdami nuo prekybos centro stogo.

Visas spektaklis apie prievartą ir melą. Ir žmogų, kuris įsipainiojęs ir įklimpęs į tai iki ausų. O dar tiksliau – įpainiotas, apgauptas ir apgautas. Krikščionys pasakytų – inscenizuotas klasikinis piktojo veikimo modelis. 1. Daug melo su trupučiu tiesos apie tai, kas vertinga ir ko reikia siekti. 2. Daug nepasitikėjimo vienas kitu ir mąstymo šablonais (jei aštuntokė nakvojo pas klasioką, tai tikrai jie miegojo kartu ir žinoma jų kalbos, kad jie tik žiūrėjo filmukus – gryna nesąmonė). 3. Neviltis, netikėjimas, aklumas, vargšo žmogaus bukinimas.

Žinoma, galėjau pamatyti ir ką nors gražiau: naivų, nuoširdų dviejų vaikų bendravimą, šiltus jausmus, draugystę, tarpusavio supratimą.

Mane sužavėjo aktorių profesionalumas. Kilo noras pasidomėti apie juos, kur jie studijavo aktorinį, kiek jiems metų (atrodo visi jauni) ir ką jie galvoja apie realybę, kurią atspindėjo spektaklyje.

Greičiausiai objektyvūs dalykai suranda manyje tai, ko esu pilna. Dėkoju spektakliui, kad leido įžengti į mano tamsybes. Tai labai nemalonu, bet jei to reikia tobulėjimui, tuomet galiu su tuo susitaikyti.

Visgi galėdama rinktis meną, kuris neskaudina, norėčiau jį tokį rinktis. Meną, kuris sutinka nešokiruoti, leidžia pailsėti savyje ir grožėtis kažkuo, kas tikrai gražu, ir šiek tiek pamaitinti žmogaus širdį. Noriu tikėti, kad įmanoma tokį meną kurti.

Dabar kažkaip prieš akis iškilo Antuanas de Sent-Egziuperi ir jo “Mažasis princas”. Nepykit, jaunimas, jei nesuprantu jūsų. Bet šiuolaikiniame mene norėčiau daugiau pozityvo ir daugiau paprastos, žmogiškos šilumos.

Pastaruoju metu vis dažniau nusistebiu – kiek daug žmonių, nors ir suaugę amžiumi, iš tiesų yra vaikai. Kaip maži, savimi pasirūpinti negalintys, meilės trūkstantys vaikai. Ir – dar baisiau – kaip lengvai kiti žmonės tuo naudojasi.

Pirmieji laukia iš kito, kad tas pasakytų, ko jam reikia, kas jam tinka ir kas netinka, kaip daryti šitą ar aną. Antrieji pasiruošę užlieti patarimais, nuorodomis, gairėmis, vargu, ar tikrai pirmiesiems naudingomis. Tik imk ir naudokis (nors geriau nesinaudok – nėra nieko blogiau, kaip neturėti galimybės pačiam nuspręsti, kas tau geriausia)!

Kokia nesąmonė manyti, kad kitas geriau už tave gali suprasti, ko tau reikia.

O jei kitas ir supranta, ar tikrai visada žino, kaip geriausia padėti?

Prisimenu situaciją su besikūprinančiu vaiku. Mama vis primindavo sūnui, kad tas nesikūprintų. Jos priminimai niekaip negali padėti vaikui, – pamaniau. Geriau jau ji surastų jam kokį sporto būrelį ar užsiėmimus baseine. Kitaip tai, mano manymu, tėra tuščias kalbėjimas.

Ir Kristus nebaksnojo į mūsų ydas, trūkumus, silpnybes. Palyginimuose davė suprasti, kas gera ir kas bloga, bet nesimėgavo menkumu. Neturėtume ir mes. Jei gali padėti – padėti, jei negali – bent jau pasimelsti ir priimti tai, kaip gyvenimo dalį.

Jau skaitėte vieną tekstą, parašytą šio blog’o draugės Daivos. Siūlau paskaityti ir antrąjį jos rašinį:

Ko gero pratęsiu straipsnių apie velnią seriją Ar Jums kada buvo taip, kad užsimoję dideliam darbui staiga sutinkate galybę kliūčių, bandančių sutrukdyti? Ar pradėję ugdytis dvasingumą nepajutote, jog kažkas traukia atgal? Jog taip sunku suvokti, pajusti tam tikrus dalykus? Ar kartais susimąstote, kodėl taip sudėtinga tapti ir būti geresniais, doresniais, atlaidesniais?

Papasakosiu istoriją. Anksčiau galvodavau apie tikėjimą kaip apie sudėtingą suvokti dalyką, apie meilę – labai ribotai, apie atlaidumą – kaip įmanomą tik šventiesiems. Labai bijojau mirties dėl jos paslaptingumo. Pati sau galvojau – taip, aš lyg ir tikiu į Dievą, tačiau kol kas tai tiesiog pasyvus teiginys, o ateis laikas (jis pats turėtų ateiti, įsivaizdavau), kada pakankamai subręsiu (nors nieko sąmoningai nebrandinau) ir tada „užsiimsiu tikėjimo gyvinimu“.

Tikriausiai gerasis Dievas pagailėjo manęs, taip vaikiškai kvailai mąstančios ir padarė stebuklą. Stebuklas prasidėjo prieš Šv.Velykas, kai pamačiau filmą „Paskutinis Kristaus gundymas“, kuris mane labai giliai sukrėtė. Jau pradžioje Didžiosios savaitės, kai tikintieji pradeda su Kristaus kančia susijusius apmąstymus, aš tarsi ant sparnų skrajojau, visa savo esybe pajutusi, jog Dievas, gyvas, tikras Dievas, manyje pasodino sėklą. Tikėjimo. Gyvo tikėjimo. Tarsi iš sapno pabudusi suvokiau, jog viskas yra tikrai tikra, jog prieš 2000 metų Dievas žmogaus pavidalu buvo žemėje, tarp mūsų. Ir kaip aš to anksčiau nesuvokiau, nepajaučiau?

Antra stebuklo dalis vyko, kai Kauno Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje dalyvavau Didžiosios savaitės apeigose. Dievas mane veikė per kunigą J.Gražulį (amžiną jam atilsį), aš fiziškai ir dvasiškai stipriai išgyvenau kiekvieną Kristaus kančios akimirką. Pradžioje galvojau, jog tai yra pats dvasingiausias iš mano sutiktų kunigų, jog Dievas per jį labai stipriai veikia bažnyčią. Vėliau supratau, kad tas veikimas šįkart buvo skirtas ir man, o gal būtent man. Kad su manimi vyksta stebuklas.

Ir štai tada, geometrinės progresijos tempu man įsisąmoninant bei pajaučiant Dievą ir religiją, prasidėjo priešingi dalykai. Tai pasireiškė labiausiai per sapnus, per nesutarimus su artimaisiais. Ėmiau sapnuoti įvykius, kurie labiausiai mane įskaudintų, pvz., neištikimybę. Ir taip po 2-3 kartus per savaitę. Iš pradžių nekreipiau dėmesio, vėliau pradėjo kilti įtarimai, kad jeigu taip ryškiai sapnuoju tuos pačius dalykus, gal čia įspėjimas man, jog kažkas negero ir vyksta? Sapnai, žinoma, kėlė susierzinimą, įtarimus, ėmiau jaustis nerami, nesaugi, atitinkamai daugėjo konfliktų su žmonėmis. Tai atitraukė mano mintis nuo Dievo.

Prisimenu, tada perskaičiau mielos Sigitos straipsnį „Vyksta kova“, ir iš dalies tai įtakojo mano suvokimą. Juk kaip tik taip ir yra! Kiekvieną savo žingsnį stengiuosi pamatuoti per gerumo, dvasingumo prizmę. Tada visos nesėkmės, ištinkančios siekiant kuo geriausių tikslų, yra velnio pastangos viską sugriauti. Suvokiau, jog visi blogi, nemalonūs sapnai tai tėra bandymas mane palaužti, nusisukti nuo tiesos, nusisukti nuo Dievo, stačia galva pasinerti į piktų minčių, blogos savijautos liūną. Supratau, jog pikti artimų žmonių žodžiai ar poelgiai yra tik nelabojo trukdymas į juos žvelgti su meile ir daryti jiems gera.

Noriu visiems palinkėti tokio paties supratimo. Nepasiduokite blogoms provokacijoms, atraskite Dievą, atraskite meilę, ugdykite gailestingumą, ugdykite atlaidumą. Būkite sąmoningi savo gražesnio, geresnio gyvenimo kalviai. Dievas su Jumis.

Save the children aljanso filmukas “Believe in the future”:

Draugas atsiuntė nuorodą į naują internetinę svetainę Dievorankose.365.lt

Joje kiekvieną dieną pateikiamas naujas vaizdo įrašas, kuriame žmonės skaito dienos skaitinį iš Herberto Neimano, Lietuvoje gimusio ir augusio Danijos liuteronų kunigo, knygos “Dievo rankose: kasdieniai skaitymai metams”.

Pasirodė gražus svetainės tikslas:

“Jeigu esate patyrę atsivertimą arba žinote, kas yra šventumo ilgesys, žinote ir tai, kad mes greitai viską pamirštame ir esame silpni.

Neužtenka vieną kartą tapti šventam, o toliau nieko nedaryti ir tikėtis, kad busi šventas visą likusį gyvenimą. Reikalinga nuolatinė praktika, išmintis, kitų tikinčiųjų palaikymas.

Toks ir yra šios svetainės tikslas: priminti mums kasdien apie Dievą ir palaikyti krikščioniško augimo kelyje.”

Man ypač patiko žmonės, kurie nufilmuoti tokie neteleviziniai, paprasti, gal net tinkami šaržui. Ir muzika, verčianti šypsotis (dar niekada negirdėjau Dievo žodžio rusiškos (filmukų?) muzikos fone; padeda iš naujo suprasti, kad Dievo žodis yra visų ir gali būti skaitomas visaip, ne tik tyloje ar skambant aukštos klasės liturginei muzikai).

Gražu, kad jauni žmonės imasi tokių iniciatyvų!

Niekada nepasieksiu tokios gilumos… Tokios, kokią pasiekia kiti, gilūs, išmintingi, atviri, mokantys išreikšti savo esmę žmonės.

Niekada nebūsiu toks žmogus, kurį norėtųsi mylėti, kurį iš tiesų mylėtum, nes jis būtų nuostabus. Ne nuostabus, bet toks tikras žmogus, autentiškas, toks, koks, atrodo, buvo sukurtas nuo amžių.

Niekada neatskleisiu savyje esančio grožio. Tos švlenios, jautrios ir ramios sielos.

To niekada nebus.

Optimizmas yra tik didelė apgaulė žmonėms, kurie nori ja tikėti. Ne optimizmas, pagrindo neturintis džiaugsmas. Nusivalau grimą. Keista matyti save tokią – be apsaugų. Be spalvų, aiškių linijų. Kur ne kur pleiskanojanti oda, spuogelis, truputį melsvi paakiai. Pavargusi. Tai – normalus žmogaus veidas. Ne, darbar jau ne normalus. Normalus, kai įdegęs soliariume.

Sėdžiu ir renkuosi – kaip sureaguoti į tai, ką kątik supratau.

—

Kaip gerai, kad tu esi. Kaip gerai, kad be jokios reakcijos žiūri į mane, atrandančią, kad esu paviršutiniška, tuščia, barškanti skardinė. O tu žiūri į tai taip beprotiškai ramiai. Tau nesvarbu. Tu žinojai tai, bet tau tai nerūpi. Tu žiūri į mane ir tyli. Bijau to žodžio “myli”. Jis nuvalkiotas ir nupigintas ir iš tikrųjų jau nieko nebereiškia. Nesakysiu jo. Bandysiu eiti aplinkui, apibūdinti visai kitais žodžiais, bet to vienintelio nesakysiu. Nevalia.

Ačiū, kad myli mane tokią.

—

P.S. Kodėl visa tai rašau? Kodėl skelbiu tai viešai? Juk tai… kaip čia pasakius, mano skurdus ir sužeistas vidinis gyvenimas…

P.P.S. Nenoriu likti viena šitame. Vis tikiuosi, kad mane kas nors išgelbės. Pasakys, kad aš klystu, kad visai nėra taip, kaip man atrodo. Bet ar jums to reikia? Ar turiu šitą teisę įpinti jus į savo šabakštyną? Ar turiu teisę prašyti jūsų dėmesio savo vidiniams klausimams? Nuolat tuo abejoju… Lygiai, kaip abejoju šiuolaikiniu menu, kuris dažnai tėra menininkų išsivalymo priemonė. To reikia, tai būtina – išsivalyti, bet ar skelbti? Ar leisti kitiems susidurti su tuo? Vis dar nežinau atsakymo…

Šįryt per TV pamačiau vienos tų populiarių Lady Gaga dainų klipą. Brrr… Net nupurtė. Sekso-prievartos-daikto-roboto-cinizmo-žudymo mišinys. Ten nėra žmogaus… Spalvotų patrauklių vaizdelių rinkinys, gerokai plaunantis smegenis.

Gal imu per daug į širdį, bet labai skauda, kad žmonės paskiria tam savo laiką, jėgas, idėjas.

Blaivybės sąjūdis šiais laikais turėtų raginti žmones blaivėti nuo smegenų plovimo per TV, ypač nuo va tokios brutalios nužmoginimo propagandos…

Fe.