Buvau kalėjime, vyrukai paruošė kalėdinę vakaronę, sukūrė prezentacija, atliko mažą spektaklį. Įdomu matyti suaugusius vyrus, kurie jaudinasi kaip vaikai mokykloje, kad nesuklystų, kad nebūtų nušvilpti. Šiaip jie šaunuoliai, kad apskritai imasi rengti tokius dalykus.

***

Šią savaitę buvau paskaitoje apie charizmą. Lektorius Chris Nichol - kanadietis, keturiolika metų gyvenantis Lietuvoje, konsultuojantis verslą, politikus, visuomenininkus, – kalbėjo, kaip elgtis prieš auditoriją (viešasis kalbėjimas). Jo manymu, pagrindinė mūsų bėda, kai pristatinėjame ką nors prieš auditoriją – galvojame apie save, ką apie mus pagalvos, kaip sureaguos į tai, ką pasakysime. Iš tikrųjų, geras kalbėtojas nesuka galvos apie save. Jam rūpi auditorija. Man įstrigo pavyzdys su vaikinu ir mergina: kokia būtų dviejų žmonių draugystė, jei kiekvienas susitikęs galvotų apie save?

Jauni ir susidomėję studentai sutarė su lektoriumi, kad jei surinks keliolikos studentų grupę ir suorganizuos visas detales, jis praves dviejų-trijų dienų mokymus už simbolinį mokestį. Gal norite jungtis? (sigitapu(eta)yahoo.com)

***

Dėstytoja Vilija Gudonienė įsitikinusi, kad visos kalbos apie viešąjį interesą yra demagogija. Kodėl? Nes viešasis interesas formuojasi ir atsiranda tada, kai visuomenė, matydama įvairių interesų viešą “susikirtimą” (atvirą skrtingų interesų grupių diskusiją), nusprendžia, kas jai tuo metu, konkrečioje situacijoje geriausia. Jei atsiranda žmogus ar žmonių grupė, kurie teigia atstovaujantys visuomenės interesui, jie tarsi sakosi, kad žino, ko reikia visai visuomenei. Bet ar tai įmanoma? Ar gali vienas individas ar jų grupė žinoti, ko reikia tokiai daugiaulypei žmonių grupei? Mane tikrai privertė susimąstyti. Juk kaip dažnai aš galvoju, kad žinau, kas yra gerai kitam žmogui. Bet ar tikrai žinau? Kartais net pasimetu dėl to, kas man gerai… tai kaip galiu aiškinti kitam? Galiu tik laikytis ir vadovautis tuo, kuo tikiu, kas man atrodo gera ir reikalinga.

Kova už viešąjį interesą paprasčiausiai gali tapti savo nuomonės primetinėjimu. Be to, įsitikinus, kad darai kilnų darbą…

Šį savaitgalį šventėme švento Pranciškaus dieną. Tiberiados broliai kasmet šia proga savo vienuolyne Blatriškėse rengia savaitgalį jaunimui. Pranciškus – jų bendruomenės pagrindinis šventasis. Turėjom progą susipažinti su šiuo prieš maždaug 800 metų gyvenusiu žmogumi.

Pirmiausia, keli įstrigę faktai iš jo biografijos. Jis kilęs iš labai turtingos šeimos. Jaunystėje daug baliavojo ir kitaip smagiai leisdavo tėvo pinigus. Vėliau, tėvui norint, bandė užsitarnauti riterio vardą. Reikėjo kautis mūšiuose. Tėvas finansuodavo šituos žygius – pirko žirgus, šarvus ir kitą “įrangą”. Kažkaip visai netikėtai Pranciškui prisisapnavo sapnas – kažkoks balsas klausė: Kas geriau: tarnauti tarnui ar Viešpačiui? Žinoma, Viešpačiui, – atsakė Pranciškus. – O ką daryti, kad tarnaučiau Viešpačiui? Tuo metu jis kaip tik jojo į dar vieną žygį. Balsas pasakė: grįžk į tėvynę. Pranciškus, net nesudalyvavęs mūšyje, grįžo namo ir dėl to užsitraukė didelę gėdą bei tėvo nemalonę. Tėvas net įkalino jį namuose. Po kiek laiko Pranciškus pabėgo iš namų. Tuo metu jam buvo apie 24-25 metai.

Po kiek laiko jaunuolis melsdamasis vienoje bažnyčioje priešais švento Damijono kryžių vėl buvo prakalbintas Dievo. Šįkart Pranciškus išgirdo siuntimą “Eik ir atstatyk mano griūvančius namus”. Ta bažnytėlė, kurioje vaikinas meldėsi, tikrai buvo apgriuvusi. Todėl jis ėmėsi darbo. Taip remontavo vieną bažnyčią po kitos. Kol vieną dieną per mišias išgirdo Dievo žodį ir pamokslą apie mokinių išsiuntimą po du skelbti Gerosios Naujienos, kur Jėzus išsiunčia savo mokinius ir liepia nieko nesiimti į kelionę – nei dviejų marškinių, nei piniginės, nei lazdos… Tai taip stipriai palietė Pranciškų! Jis suprato, ką Dievas norėjo pasakyti, kalbėdamas apie Jo namų atstatymą. Tai buvo Bažnyčia, – gyvoji žmonių bendrija, – kurią Kristus norėjo atstatyti (tuo metu bažnyčia buvo labai turtinga, nutolusi nuo savo misijos – nuolankiai garbinti Dievą ir tarnauti vargstantiems).

Pranciškus ėmė gyventi pagal išgirstą radikalų Dievo kvietimą. Jis apsirengė tai, ką vilkėjo ano meto vargdieniai, vaikščiodavo basas, elgetaudavo, nakvoti glausdavosi pas žmones ir visur skelbė Dievo karalystę. Vienas po kito prie jo jungėsi tikintys, paprastumu ir ištikimybe Evangelijai susižavėję vyrai. Jei neklystu, Pranciškaus gyvenimo pabaigoje (mirė turėdamas virš 40 metų) jau buvo per 5000 brolių. Ir šiandien yra gausybė vienuolynų, savo gyvenimą grindžiančių Pranciškaus pavyzdžiu ir dvasia.

Kodėl jis buvo ir iki šiol yra toks patrauklus? Kodėl uždega tiek širdžių? Brolis Mišelis per mokymą pateikė mums septynis “punktus”-atsakymus:

1. Jis yra taikos ir ramybės žmogus;
2. Jis karštai myli Bažnyčią: eik ir atstatyk, ne griauk. Atstatyk ją nuolankiu tarnavimu. Pranciškus siekė atstatyti Bažnyčią ją mylėdamas, gyvendamas savo pašaukimą;
3. Jis yra entuziastingas Gerosios Naujienos skelbėjas. Liudija apie Dievo meilę netikėčiausiose vietose. Kai kiti eina kariauti su žmogumi, jis eina kalbėti jam apie Dievą.
4. Jo savybės – paprastumas, neturtas ir laisvė: nieko neturėti sau. Pranciškus buvo laisvas ir pokalbiuose su Dievu – pats kūrė maldas, sudėliojo skirtingų psalmių eilutes taip kaip jam norėjosi, perfrazavo Tėve mūsų maldą.
5. Jis žavėjosi gamta, buvo kupinas džiaugsmo ir dėkingumo. Jis klabėjo, kad yra dvi knygos – Biblija ir gamta. Per gamtą galime matyti Dievo išmintį ir gerumą. Kiekvienas kūrinys jam yra priežastis dėkoti Dievui.
6. Jis yra bendrystėje su visu pasauliu, visais žmonėmis.
7. Jis visiškai supanašėjo su Kristumi – sugebėjo pilnai gyventi Evangeliją savo laikmečiu.

***

Gražiausia, kad toks iš pirmo žvilgsnio keistuolis, savyje turi didžiulį turtą. Ir mūsų laikams jis sako vieną svarbų dalyką – kad nebijotume būti vargšai. Ne išoriškai, bet širdyje. Ir ypač per maldą. Būti elgetomis. Ištiesti ranką tarsi nieko neturėtume, net teisės ko nors gauti. Nes tai ir yra tiesa apie mus Dievo akivaizdoje. Mes patys negalime pakeisti savo širdžių, patys iš savęs negalime būti geresni. Kas yra vargšas? Tai tas, kuris nieko nevaldo, nuo kurio niekas nepriklauso. Vargšas gali tik prašyti ir laukti, pasitikėti kito gerumu ir dėkoti, kai gauna.

Gali atrodyti, kad taip “elgetauti” savo širdyje yra žmogaus suniekinimas, jo vertės nepripažinimas. Ir tikrai, lankstytis prieš ką nors kitą – žmogų, malonumą, tuščią įstatymą, galią yra žmogaus orumo pamynimas, visiškas asmens vertės, unikalumo, laisvės nepaisymas. Bet su Dievu yra kitaip. Jis yra Kūrėjas viso to, ką matome ir ko nematome. Be to, Jis tobulas gėris, meilė. Ir Jis yra vienintelis, prieš kurį galime klauptis neprarasdami savo vertės, prieš kurį galime parodyti savo vargingumą. Ne tik kad galime. Būti vargšais prieš Dievą – tai yra absoliuti tiesa, tai yra vienintelis būdas nemeluojant būti su Dievu. O nemeluoti – tai tikra laimė.

Tikrai, nebijokite pažinti savo vargingumo, nesugebėjimo mylėti. Ir paveskite tai Dievui. Ateikite į maldą, žinodami, kad visiškai nieko neturite, nebent iš sužeidimų kylančią neapykantą, skausmą, neviltį. Prisipažinkite tai Dievui, pasakykit, kad jums mirtinai reikia Jo meilės. Taip pripažinsite tiesą ir patys sau padarysite didžiausią dovaną – išsilaisvinsite iš didžiulės naštos – užduoties savo jėgomis perkeisti širdį ir iš tikrųjų mylėti.

Tada įvyksta tikrasis stebuklas – patiriame, kad viskas visą laiką buvo ir yra mus globojančio Tėvo rankose. Kad ta mūsų vidinė tragedija visai nėra tragedija. Ir viskas, kas į ją vedė, visai ne pralaimėjimas. Priešingai – Dievas ir nenori, kad būtume supermenai, kad patys pakeistume savo širdį ir pasaulį. Dievas labiau už bet ką kitą pasaulyje rūpinasi mūsų širdimi ir nori viską mums duoti, viską ir dar daugiau negu įsivaizduojame. Jokios vienatvės, jokio liūdesio, jokio skausmo, viduje vėl gaivu, šviesu, gera.

Tikėkite Dievo meile. Jis nesuvokiamai arti. Jis tūkstantį kartų labiau už mus trokšta mūsų laimės. Tik nebijokim. Kas bebūtų, pasitikėkime Juo.

P.S. Skiriu Juliui. Tegu niekas netemdo tavo tikėjimo :*

Geriausi linkėjimai jums visiems iš Baltriškių, Tiberiados bendruomenės. Turėjome gražų, gaivinantį savaitgalį. Noriu pasidalinti mažu jo trupinėliu Užrašysiu brolio Egidijaus mokymo konspektą apie džiaugsmo šaltinį – šlovinimą.

Džiaugsmas traukia žmones. Tai nėra jausmas, tai tarsi energija, besiskleidžianti iš vidaus. Krikščioniškas džiaugsmas nesusijęs su aplinkybėmis. Gali būti labai bloga situacija, tačiau ji neatims džiaugsmo.

Šlovinti – tai nuspręsti džiaugtis, pasirinkti džiaugsmą. Ir ne tik tada, kai tai daryti lengva, bet ypač tada, kai sunku ir aplink nematyti nė vienos priežasties džiaugtis. Tada reikia įsižiūrėti į tai, ką turime, už ką galime dėkoti.

1. Dėkoti už tai, ką Kūrėjas mums duoda. Sustoti ir pažiūrėti, kas vyksta gražaus. Taip pat prisiminti praeitį, kuomet esi patyręs meilę. Atmintis – svarbus dalykas. Kiek daug mums nutikusio gėrio pamirštame! (Labai geras būdas – kiekvienos dienos pabaigoje užrašyti visus didelius ir mažus dalykus, kas gero nutiko, ką gero pastebėjome).

2. Dėkoti už nesėkmes, kančias ir išbandymus. Kai pradedame dėkoti už viską, keičiamės. Tai būdas išmokti mylėti ir džiaugtis gyvenimu tokiu, koks jis yra. Dažnai svajojame apie kitokį gyvenimą nei turime – “kitų gyvenimas geresnis nei mano…”. Dažnai murmam prieš savo gyvenimą, prieš Dievą. Turėtume pakeisti bambėjimą į džiaugsmą – dėkojimą. Už viską dėkoti, viską priimti su džiaugsmu. Ar tai nėra veidmainiška? Ne. Tu renkiesi bambėti ar dėkoti ir nuo šio pasirinkimo priklausys visa kita. Nuolat dėkojant po truputį ims keistis ir jausmai: iš pykčio ir nusiminimo į džiaugsmą ir ramybę. Dėkojimas padeda pažiūrėti į savo problemą iš toliau. Šlovinti Dievą išbandymuose – tai pakartoti, kad pasitikiu Dievu. Yra toks anekdotas (o gal tikra istorija?): kai šventajam Pranciškui ant galvos nusiturškė paukštelis, jis džiaugsmingai dėkojo: “Ačiū Tau, Dieve, kad nedavei sparnų karvėms”.

3. Dėkoti už tai, koks, kokia esu. Ačiū, Dieve, kad mane sukūrei. Džiaugtis ir dėkoti, kad Dievas sukūrė mane tokį, koks esu. Dažnai pykstam ant savęs, kad kažko nemokam, nesugebam ir pan. Nematome talentų, kuriuos turime, abejojame Kūrėjo gerumu. Reikia įvertinti, apgalvoti, kas mums duota. Pykti ant savęs už tai, kad nesame tokie, kokie norėtume būti – nuodėmė. Vaistas nuo to – dėkoti. Dėkoti už savo trūkumus. Nes trūkumai apsaugo nuo puikybės, neleidžia pamiršti, kad esame paprasti žmonės. Jei nebambame dėl trūkumų – priimam juos, esam vis l nuolankesni. Be to, jei turėtume visus talentus, mums nereikėtų kitų žmonių, nereikėtų bendruomenės. Mes papildome vieni kitus. Dėl to smagu gyventi kartu

4. Dėkoti už kitus. Tai padeda priimti kitus tokius, kokie jie yra. Kiti žmonės – kaip įrankiai Dievo rankose, kad mus formuotų. Kad iš medžio gabalo taptume gražia skulptūra. Žinoma, tai būna skausminga. Žmonės, kurie labiausiai mus erzina, labiausiai padeda mums šventėti Dėkokim už juos, patarnaukim jiems, būkime malonūs…

Dėkoti už viską -> šlovinti Dievą -> džiaugtis – toks yra krikščionių gyvenimas.

Šiandien buvo antroji filosofinių paskaitų diena. Jau perrašiau jums savo konspektėlius apie išmintį ir tobulumą meilėje. Dabar paskutiniai “gabaliukai”: brolio Tomo Marijos atsakymas apie “meilę be atsako” ir tobulą meilę.

– “Pirmiausia reikia atskirti meilę ir dovaną. Dovana eina pirmiau nei meilė. Kartais vienas dovanojasi, o kitas nepriima. Meilė gimsta tada, kai dovana priimama.

Kai dovana nepriimama, yra liūdesys. Bet jei mylima dvasine, o ne aistrine meile, liūdesys meilės neužgesina. Ir toliau myliu jį, nes jis yra gėris pats savaime. Jei kitas žmogus neatsiliepia, meilė lieka, nes lieka jo širdis.

Aistrinė meilė – tai judesys, kuris užsibaigia manyje. Siekiu gėrio sau: pavalgau – malonu, matau gražų reginį – malonu. Dvasinė meilė – kai myliu ką nors dėl jo paties, ne siekdamas savo gėrio. Šios dvi meilės būna kartu. Su laiku meilė skaistinama: vis labiau galiu pranokti save dėlei kito.

– (geriau suprasite šią dalį, paskaitę apie tobulumą meilėje)
Kai du nori atsiduoti vienas kitam, meilė auga. Auga noras save dovanoti vis labiau. Kitame esantis gėris traukia vis labiau jam atsiduoti.

Nors nesu buvęs tobulume – dar didesniame atsidavime, – bet esu patrauktas į jį. Egzistuoja būtis, kuri turi tą tobulumą. Tobulai pažeidžiama, tobulai tyra, tobulai brangi būtis. Ir ji jau yra manyje, ji mane traukia.

Tai tobulumas, kuris duoda man egzistavimą. Visa, kas esu, visos mano veiklos, yra nešamos, traukiamos tobulumo. Aš pats iš savęs neegzistuočiau, jei nebūčiau patrauktas tos tobulos būties.

Tai įveda į visišką silpnumą ir gali gąsdinti, nes pamatau, kad mano būtis yra nešama tos Būties. Jei neatskleisiu tos Būties kaip meilės, vengsiu ir priešinsiuosi judėjimui jos link. Jei atskleisiu Dievą kaip gąsdinantį, neatsiduosiu Jam iki galo. Bet jei atskleisiu kaip meilę, galėsiu, norėsiu atsiduoti. Jei užstrigus kalnuose pagalbos virvę nuleidžia draugas, su džiaugsmu ja pasinaudoju, jei nepažįstu to asmens, nepasitikiu, nepasinaudoju virve arba darau tai abejodamas, bijodamas.

Labiausiai mums trūksta neturto. Kai įeinu į kūrinio neturtą, visa esybe patiriu, kad esu sukurtas ir patrauktas tobulai mylinčio Asmens, tai veda į džiaugsmą. Atrandu savyje vietą, kuri apgyventa vien meile. Toje vietoje galiu atskleisti savo pažeidžiamumą, tyrumą, turiu būti neturtingas.

Problema, kad greitai apleidžiame tą vietą. Labai greitai nelieku vargšu. Esu autonomijoje, noriu dominuoti, eiti greičiau, pasiekti greičiau. Pasaulis nori veiksmingumo, efektyvumo. Tai veda į dominavimą. Tai nėra blogai, bet kai tai apima visą mane, nebelieka vietos širdžių susitikimui: mano ir mane traukiančio Tobulumo.

Kodėl Dievas sukūrė mane? Jam manęs reikia?

Nesu tobulas, todėl man reikalingi kiti, turiu mylėti kitus, kad tobulėčiau (myliu kitą ne dėl savo tobulėjimo, o dėl jo paties, bet kartu taip tobulėju). Dievas – tobulas. Jam nereikia kito, kad tobulėtų. Jis mane sukūrė iš savo meilės pilnatvės. Jis sukūrė mane dėl manęs paties, visiškai veltui. Dievas yra kūrimo veiksme ir dabar, Jis toliau mane kuria (traukia prie Savęs – tobulo atsidavimo, tobulos meilės).

Galiu neigti Dievą, galiu naikinti, o Dievas vis tiek neatima mano būties. Ji duota man veltui, negrįžtamai.

Jis sukūrė mane ne tam, kad daryčiau gera. Žinoma, šiame pasaulyje esu dėl gėrio. Bet sukurtas esu dėl savęs paties. Mama myli vaiką ne dėl jo darbų, bet dėl jo paties. Nesvarbu, kokį veiksmą žmogus atliks, Dievas jį mylės. Tai veda į vis gilesnę padėką, nes  matau, kaip Dievas-Meilė tobulai atsiduoda man.”

Šiandien turėjau džiaugsmą dalyvauti filosofinėse brolio Tomo Marijos (šv. Jono bendruomenė) paskaitose. Noriu jums pacituoti kelias lektoriaus mintis. Pirmoji dalis apie išmintį – žemiau. Antroji mane palietusi tema – meilė kaip vienintelė tobulumo išraiška.

“Kas yra gėris?

Niekada negalime apibrėžti gėrio. Mano draugo idėja, esanti manyje, yra menkesnė nei tikrasis draugo buvimas. Reikia patirti gėrį. Kaip aklam gali paaiškinti, kokia yra spalva? Esame akli gėrio atžvilgiu.

Gėrio “kokybės”:

I. Pažeidžiamumas. Kai myliu ar esu mylimas, atskleidžiu savo pažeidžiamumą; atskleidžiu gilųjį trapumą. Draugo širdis yra labai pažeidžiama, saugome ir slaugome jo širdį. Kuo labiau myliu, tuo labiau atiduodu savo širdį.
II. Tyrumas. Savo gelmėje draugas yra labai paprastas. Kai žmonės nemyli, viskas atrodo labai sudėtinga.
III. Kai myliu ar esu mylimas, atskleidžiu tai, kas brangiausia. Mylimame žmoguje yra tai, kas brangu. Matome draugą kaip kažką labai brangaus ir norime, kad joks blogis jam nenutiktų.

Dvasinė meilė. Kaip gimsta ir auga?

Kai atskleidžiu draugo širdį. Pažinus atsiranda trauka. Tai trauka, kviečianti mane pasirinkti jį mylėti (ne kaip skaniai kvepiančio patiekalo “trauka”, kuri kyla natūraliai).

Esu liūdnas, kai nemyliu ar nepakankamai myliu. Meilė ištrina liūdesį, ji – priešinga liūdesiui. Kai atsiduodu, meilės viduje yra troškimas eiti dar toliau. Keista… Jau atsidaviau, bet tai gimdo dar didesnį norą duoti. Atsiveriu, mžpamatau kito žmogaus širdį, suvokiu šitos dovanos dydį, noriu dar daugiau mylėti.

Kai myliu, kažkas manyje yra tobula. Yra pilnas atsiskleidimas. Vertė, jėga, malonumas – tik daliniai. Kai myliu, mano būtis neturi kur toliau eiti. Meilė – tai išbaigtumas, išsiskleidimas iki galo.

Jei ilgai nematau draugo, neatsiduodu jam meilėje, lieku netobulume.Kai nemyliu, išlaikau gebą mylėti.

Geba mylėti yra manyje. Noriu mylėti, nenoriu likti netobulumo lygmenyje. Esu traukiamas į tobulumą. Kaip paaiškinti šia trauką, jei nesu tobulas? Kaip galiu paaiškinti, kad esu atsidavęs draugui, bet esu traukiamas dar labiau jam atsiduoti?

Egzistuoja būtis, kuri iš vidaus mane traukia link vis didesnio tobulumo. Tobulumas mane traukia ir taip suteikia egzistavimą. Egzistuoti – tai būti patrauktam tobulumo.”

Šiandien turėjau džiaugsmą dalyvauti filosofinėse brolio Tomo Marijos (šv. Jono bendruomenė) paskaitose. Noriu jums pacituoti kelias lektoriaus mintis. Pirmiausia apie išmintį: kas rodo, kad kiekvienas mūsų yra sukurtas išminčiai.

“Yra keturi rodikliai:

I. Nenumaldomas, nepasotinamas žmogaus troškimas. Žmogus ieško skirtingų gėrių ir per tai – absoliuto. Kodėl žmogus nuolat jaučia tarsi jam kažko stigtų, ir nežino, ko? Kai ištrokštame, žinome, kad reikia atsigerti vandens, kai išalkstame, žinome, kad reikia pavalgyti.
Troškimas, kuris prašosi absoliuto, atranda poilsį draugystėje. Bet nėra iki galo pasotinamas. Kai mylime, viduje stabtelime ieškoję. Tai poilsis, bet ne grynasis vanduo mūsų troškuliui numalšinti.
Draugas gali išduoti, gali liautis augti draugystėje ir meilėje. Trokštame grynosios meilės būties, nepriklausančios nuo nieko. Ar tokia egzistuoja? Ar šita gryna meilės būtis gali būti mums pasiekiama? Ar esate sąmoningi, kad turite šį troškulį  savyje? Ar esate patyrę, kad šis troškulys viršija visus gėrius, kuriuos turite?

II. Kai žvelgiame į blogį. Blogis visada buvo, bet kuo toliau, tuo jis blogiau gyvenamas. Stipraus ribotumo patirtis kviečia mus į išmintį. Matydami tiek nekaltai kenčiančių, matydami blogio stiprumą, atsistojame ties riba: ar gyvenimas turi prasmę? Ar tai vien blogio viešpatavimas? Ar verta gyventi?

III. Prigimties klausimas: iš kur mes? Turime suformuluotus atsakymus: mus sukūrė Dievas, išsivystėme iš beždžionių arba mes nuolat reinkarnuojamės… Leiskim protui gyventi, įsisąmoninkime egzistavimo patirtį.
Turite kūną, gebate mąstyti, gebate mylėti. Esate unikalūs, skiriatės nuo kitų.
Esame čia, bet nežinome, iš kur mes. Akivaizdu, kad esu, bet nėra jokio būdo atskleisti, iš kur aš. Aš nieko nedarau, kad egzistuočiau, tai vyksta savaime.
Jei sakote, kad esate iš Dievo, gerai. Bet jūs nepamaitinate intelekto, net jį slopinate. Leiskite intelektui gyventi, atsibusti keliant esminius klausimus.
Kas galėtų įrodyti evoliuciją? Niekas.
Tapkime vaikais savo intelektu, vargšais. Dažnai gatavi atsakymai kyla iš nevilties. Ieškome saugumo, ypač kai keliame kilmės klausimą.

IV. Mirties klausimas. Nenorime jo kelti, bijome. Arba irgi turime paruoštus atsakymus. Kas yra mirtis? Žmogus buvo gyvas, vaikščiojo, kalbėjo, šypsojosi, o štai guli karste, nejuda. Kūnas lieka, bet jau nėra apgyvendintas. Kur šis žmogus? Kur aš būsiu po to?

Visi šie klausimai šaukiasi išminties. Kas ji? Kaip įgaunama?
Išmintis kyla iš mažiausiai trijų šaltinių:

a) tradicijų (vedos, Koranas, Biblija ir pan.);
b) mistinių patirčių;
c) gyvenimo patirties.

Šiais laikais minėti šaltiniai yra nubraukiami, nes nėra racionalūs.

Tradicija – “nepatikima, visur skirtinga”.
Mistika – “tik mūsų vaizduotės vaisius”.
Patirtis – “filosofija negali atskleisti žmogaus”.

Žmogus gyvena tik sau suprantamoje aplinkoje, žmogus remiasi tik savo atskleistais dalykais. Žmogus atmeta, užsidaro nuo išminties. Religija, iš pirmo žvilgsnio esanti iracionali, yra atmetama, kaip kažkas, kas nėra žmogaus dalis.”