Pieva

Archive for the ‘paskaitos’ Category

Prisikėlimas ir reinkarnacija: ar įmanoma suderinti?

Brolio Mišelio mokymas, pasakytas Baltriškėse per 2012 metų Velykų stovyklą:

„Reinkarnacija susijusi su atlygio teorija, teisingumo sąvoka. Visose religijose keliamas šis klausimas: kaip mano dabartinis gyvenimas nulems tai, kas bus po mirties. Schema atrodo taip: veiksmas -> atlygis -> bausmė arba nuopelnas. Biblija tai skelbia. Bet nors ir pabrėžia teisingumą, egzistuoja gailestingumas.

Induistai susitelkia į teisingumą: esu visiškai atsakingas už savo veiksmus. Karma – tai visų žmogaus veiksmų sankaupa, „maišas“. Geri ir blogi dalykai išlieka, kaupiasi, visi kartu sudaro karmą. Ją žmogus nešasi per gyvenimus, persikūnija.

Žmogus vienintelis kūrinys kosmose gali lemti savo karmą.

Kitoks teisingumo supratimas

Jobo knyga maištauja prieš tokį teisingumo principą. Jobas kentėjo, nors ir nebuvo nusidėjęs. Jo istorija griauna nuostatą, kad liga yra nuodėmės pasekmė.

Induizmas pabrėžia susitaikymą su padėtimi. Turi daug pinigų – tai ankstesnių gyvenimų pasekmė. Kai induiztai mato kenčiantį žmogų, negali nieko pakeisti. . Žmogus esą turi iškentėti, kas jam skirta. Artimo meilė nėra didesnė vertybė už dvasingumą.

Jei induistas bendrauja su žemesnės kastos žmogumi, jo karma blogėja. Tai atskiria „aukštesniuosius“ nuo „žemesniųjų“. Ne tai, kad pirmieji nemyli antrųjų, bet vyrauja tikėjimas, kad kiekvienas turi iškęsti savo kančią.

Reinkarnacijos idėja Vakaruose

Vakaruose reinkarnacija suprantama kaip proga amžinai gyventi. Galiu gyventi bet kaip ir vis tiek atgimsiu. Bet induizme reinkarnacija – tai prakeikimas. Gyvenimas kūniškume – iš esmės neigiamas dalykas. Induistai turi atsikratyti to „svorio. Platonas taip pat sako, kad kūnas yra sielos kalėjimas.

Kartais tai patiriame – esame riboti dėl kūno. Tai primena, kad esame kūriniai.

Bet Divas iš esmės norėjo kūno, matė, kad tai buvo gera.

Induizmas siekia ištrūkti iš kūno. Nirvana – sielos susiliejimas su Dievu. Žmogus – kaip druskos statulėlė, o Dievas – kaip jūra, kuri su kiekviena banga vis labiau tą statulėlę tirpdo.

Krikščionybėjė susiliejimas su Dievu niekada nebus individo sąskaita. Lieka atstumas, kuris būtinas artimam bendravimui. Dievas gerbia mūsų laisvę, nes tik per atstumą įmanoma tikra meilė.

4 dalykai, kodėl reinkarnacija ir krikščionybė yra nesuderinami.

Žmogus visur ir visada siekia aiškinti blogio kilmę, gyvenimo prasmę. Krikščionims tai – palengvinta užduotis. Pats Dievas ateina ir padeda suvokti, daug aiškina. Iš Šventojo Rašto žinome, kad:

1. Žmogus yra vientisas – iš kūno ir sielos. Visas žmogus nuo pat pradžios yra gėris. Nėra, kad dalis gera (siela), o dalis – bloga (kūnas). „Ir Dievas matė, kad tai buvo gera“. Dievas džiaugėsi mumis, kai sukūrė, taip pat ir mūsų kūnais. Per kūniškumą galime pažinti Kūrėją. Matome tai per darbą – kuriame. Taip pat ptiriame didelį džiaugsmą judėdami, tarkime važiuodami dviračiu 🙂

2. Žmogaus gyvenimas yra unikalus, jis nesikartoja. Kiekvienas veiksmas, kiekviena diena svarbi. Nėra taip, kad turėsime kitą kūną. Atgimimo ciklas Biblijai yra svetimas dalykas.

3. Žmogus turi nepamainomą asmenybę. Aš ir tu egzistuojame tokie, kokie esame. Meilė siekia asmeniškumo. Reikia, kad tu būtum tu, o ne kažkas kitas. Dievo akyse nesikeičiu, net kai savo sprendimais atsitolinu nuo Jo. Dievo akyse visada esu toks pat.

4. Išgelbėjimas. Dievas pagailėjo žmogaus. Dievas duoda nepalyginamai daugiau negu „užsidirbu“. Dievas žino, kad žmogus nepajėgus pakelti tos bausmės, kurią užsitarnauja.

Nurašyti skolą

Vienas nusikaltėlis už nusikaltimus gavo 865 metų kalėjimo. Nusijuokė. Už tai gavo dar 15 metų. Teisingumas tokioje situacijoje jau nieko neduoda. Išmintingas teisėjas nurašė bausmę iki 30 metų. Graikijos skolos atvejis panašus. Valstybės jas nurašo, nes supranta, kad Graikija neatiduos. Taip ir su Dievu.

Dievui brangiai kainavo mūsų skola. Dievo gailestingumas neištrina teisingumo. Jis sako: „Tu nusidėjai, bet aš miriau už tave, man teireikia tavo atgailaujančios širdies“.

Prisikėlimas – pati aukščiausia meilės išraiška. Tai tikėjimo pagrindas, nuo kurio viskas prasideda. Nuo jo viskas prasideda. Juo Dievas siekia mūsų sielose įlieti naują gyvybę.

„Investicijos“ į Dievą

Ketvirtadienį buvau seminare apie investavimą. Sudomino mintis apie nuoseklumą ir kantrybę investuojant. Vienas lektorius akcentavo, jog svarbu nepasiduoti nuotaikoms, indekso svyravimams, kai akcijų kainos tai kyla, tai krinta, bet ramiai laikytis nusistatyto plano.

Jei nutari investuoti 30 metų po 100 litų per mėnesį (nes pavyzdžiui, nori pasistatyti namą arba ramiai praleisti senatvę), tai per pirmą didesnį nuosmūkį nereikėtų lėkti atsiimti pinigų. Priešingai – ir toliau investuoti. Taip ramiai, lyg to akcijų kainų kitimo nė nebūtų.

Taisyklė, kad nuosmūkį keičia naujas augimas, pasitvirtina. Ir dabar yra metas, kai žmonės po didžiosios krizės vėl iš lėto pradeda krutėti, kurti verslus, dirbti. Gal atsigavimas, augimas nebus staigus, bet jis bus.

Pasakoju jums apie tai todėl, kad pastebėtumėte, kaip panašu tai yra į ištikimybę dvasiniame gyvenime. Kaip svarbu, net jei esi dvasiniam dugne (o gal kaip tik pakilime), nesiliauti „investuoti“ į Dievą.

Sunkoka. Visko tiek daug siūloma ir tiek daug vyksta gyvenime. Be to, pasiūlymų kaip tyčia padaugėja, kai jau tvirtai pasirenki ką nors padaryti ta linkme.

Padrąsina skaičiai 🙂 jei visgi pavyksta ištikimai tuos 30 metų kiekvieną mėnesį investuoti po 100 litų, tai per šį laikotarpį investavus 36 tūkst. litų, atsiimsite sumą didesnę nei 420 tūkst. litų. Tokie statistiniai skaičiavimai.

Pamėginkite įsivaizduoti, kokia „grąža“ atiteks tiems, kurie ištikimai kiekvieną sekmadienį skirs po valandą Dievui? Arba kiekvieną dieną po 15 minučių? Nedrįsčiau nė mėginti skaičiuoti. Žinant Dievo dosnumą, jo visagalybę, greičiausiai tai sudarytų (ankštesnę ar erdvesnę) VISĄ amžinybę suo Juo 🙂

Ir dar. Kai salėje seminare kažkas paklausė, ar dabar tikrai geras metas investuoti, lektorius atsakė: „Geriausias metas buvo prieš 20 metų. Kitas geras metas yra dabar“.

Jei norite pradėti investuoti į Dievą, siūlau užsukti į Dievo gailestingumo kongresą šį savaitgalį Vilniuje. Arba į arčiausiai jūsų esančią bažnyčią, sekmadienio Mišias. Dievas visur tas pats ir skirtinga valiuta jam ne kliūtis.

Melsiuos už jūsų sėkmę 🙂

Velykos – Mišiose

Baltriškių stovykloje kaip visada buvo mokymai. Vienu iš jų noriu pasidalinti su jumis. Tai brolio Egidijaus sakytas mokymas apie šv. Mišių, Komunijos ir adoracijos prasmę ir kaip Velykos susijusios su tuo.

Komunija

Komunija – ypatingas Dievo artumas. Duona tampa Kristaus kūnu, kad Jis būtų su mumis. Vienas filosofas yra pasakęs: Žmogus yra tai, ką jis valgo. Panašiai galima sakyti apie Eucharistiją – tampam Kristaus kūnu. Šv. Augustinas taip pat sakė – tampk tuo, ką valgai.

Kas mumyse tampa panašu į Kristų? Jausmai, mintys, troškimai, gyvenimo būdas. Mišiose mūsų vidinis kraujas atsigauna. Įmetam savo nuodėmes ir gaunam Dievo gyvybę. Nereikia marketingo Mišioms, jos, kokios bebūtų, yra atgaiva mūsų vidiniam gyvenimui.

Būti vienybėje su kuo nors – tai pasilikti su juo, galvoti apie jį. Einam į Mišias, kad įprastume būti ir gyventi su Dievu.

Priėmęs komuniją, stenkis išlaikyti tą gerą skonį. Išėjęs iš Mišių esi kaip vaikščiojantis tabernakulis. Tokiu būdu Jėzus ateina į mūsų buitį.

Mišios aukojami duona ir vynas gaminami spaudimo (vynuogės), malimo (miltai) būdu. Simboliška – Kristui taip pat reikėjo būti sumaltam, suspaustam. Tie spaustuvai – kryžius. Per Mišias sudabartinama kryžius ir prisikėlimas.

Per Mišias Jėzus atsiduoda mums visas, gauname visą Kristų, nes kūnas žydų kultūroje – tai visas žmogus. Kraujas – gyvybė.  Praliejai daug kraujo – mirei. Kai Kristus atiduoda savo gyvybę – atiduoda savo kraują.

Komunija – tai ir savęs aukojimas Kristui. Abipusis aukojimas, kitaip nebūtų bendrystės. Komunija dar lyginama su santuoka – visa, ką turiu, bus ir tavo. Visa tarp mūsų bus bendra. Kaip Kristus, taip ir aš esu kviečiamas atiduoti visą save – savo gyvenimą, sveikatą, troškimus, savo kraują – aukojam tai, kas mums mirtis, kas nepatinka, kas skauda, ko negalim priimti.

Per komuniją tampam viena dvasia su Viešpačiu. Apsvaigstam – peržengiam savo ankštos erdvės ribas. Komunija turėtų baigtis ekstaze – išėjimu iš savęs. Ne svaiginančiu skraidymu, bet išėjimu iš savęs į Dievą. Bendrystė galima tik per meilę.

Adoracija – Mišių pratęsimas. Mišios ir adoracija – tai kaip du dviračio ratai. Per adoraciją džiaugiamės Dievo buvimu. Kartais sprendžiame savo problemas, bet taip neturėtų būti. Tam, kad mumyse liktų Dievo įspaudas, mums reikia pabūti ilgiau Dievo akivaizdoje. Per adoraciją auginam didžiausias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Aukojam Dievui tai, kas mums brangiausia – savo laiką.

Toks trumpas mokymo konspektas. Tegu šventoji Dvasia veda jus į tikėjimo gilumą.

Kas norėtumėte paskaityti daugiau brolio Egidijaus minčių, čia rasite interviu su juo apie Velykas, velykinę stovyklą Baltriškėse bei jo asmeninį pašaukimą tikėti ir būti vienuoliu.

Seksualumas ir galia turėti vaikų

Čia galite pažiūrėti ir paklausyti psichoterapeuto dr. Gintauto Vaitoškos paskaitos – pokalbio apie lytiškumą. Jis teigia, kad gyvename falo kulto laikais ir kad tai toli gražu nedaro mūsų laimingais.

Šiems laikams labai neįprastas požiūris į seksualumą. Net ne seksualumą, bet „gimties galią“. Tai, kad mane traukia vaikinas, yra mano kaip moters gimties galia – jis mane traukia, nes esu vaisinga, nes galiu gimdyti vaikus. Ne veltui Kupidonas ar Amūras, „pašaunantis“ įsimylėjėlius, yra kūdikis…

Beje, Bernardinai TV tik nuo kovo pradėjo siūlyti vaizdo įrašus. Verta būti pirmaisiais užgimstančios krikščioniškos televizijos žiūrovais.

Mokymas apie bendruomenę ir jos misiją

Kartu su maldos grupe savaitgalį praleidome Baltriškėse. Nuostabus laikas. Dievas yra labai arti. Jums noriu užrašyti kelias sukonspektuotas mintis iš brolio Mišelio mokymo apie bendruomenę ir jos misiją. Kodėl mums reikia kitų žmonių ir kokia yra bendruomenės misija.

Tikinčiųjų bendruomenė yra Bažnyčia. Ji gimė, tapo matome per Sekmines. Tie žmonės tapo viena bendruomene ne todėl, kad labai patiko vieni kitiems ar kad jų pomėgiai, charakteriai buvo labai panašūs. Jie tapo bendruomene dėl Dievo, Jis tapo juos jungiančia vienybe. Labai svarbu bendruomenėje kviesti Šventąją Dvasią – ji yra vienybė, kuri egzistuoja tarp žmonių. Be jos bendruomenė jau ne bendruomenė, bet partija, žvejų draugija ir pan.

Šv. Rašte sakoma, kad bendruomenei svarbu melstis kartu, švęsti Mišias (laužyti duoną), klausyti išsirinktų vadovų, vyresniųjų, viską daryti viena dvasia. Valgymas kartu Evangelijose dažnai yra nuoroda į bendruomenę. Valgyti kartu žydų tradicijoje buvo stiprus ženklas. Valgyti kartu su kuo nors reiškė, kad visiškai sutinku su tų žmonių gyvenimo būdu. Jėzus, valgydamas su nusidėjėliais, norėjo atkurti bendrystę, parodyti, kad neteisia, nesmerkia jų, bet nori būti kartu.

Taip pat Jėzus elgiasi su mumis per Šv. Mišias. Jis ateina į mūsų širdis, taip rodo, kad nepaisant mūsų nuodėmių, nori bendrauti su mumis, susivienyti su mumis. Mes savo ruoštu tampame tuo, ką priimame. Šv. Mišios yra bendravimas su Jėzumi ir taip pat intensyvus bendravimas su kitus žmogumi. Mišiomis parodau, kad noriu tiap pat kaip Jėzus aukoti savo gyvenimą.

Esant vienybei, skirtumai tarp žmonių lieka. Esame skirtingi ne veltui – mūsų tokių labai reikia. Mano dovanos yra visos bendruomenės, visos Bažnyčios dovanos. Brolių dovanos – taip pat. Galiu didžiuotis kitų dovanomis. Berods Šv. Augustinas yra sakęs, jog krikščionis drąsiai gali sakyti, kad kalba visomis kalbomis, nes Bažnyčioje yra brolių įvairiose pasaulio šalyse, kurie moka įvairiomis kalbomis 🙂

Kiekvieno buvimas bendruomenėje yra labai svarbus. Iš mūsų tarpusavio meilės žmonės pamato Kristaus meilę. Bendruomenėje gali būti savimi, nes į tave žiūri kaip į brolį. Jei bendruomenėje yra nepatinkančių žmonių, tai yra kvietimas dieviškai, didvyriškai mylėti. Ne tik žmogiškomis pastangomis, bet ir kviesti Šv. Dvasią. Be Dievo neįmanoma mylėti. Kai nesugebu priimti kito, tai yra kvietimas praplatinti savo širdį.

Organizacijoms reikia Koperniko revoliucijos

Rašydama magistrinį, nagrinėju trijų nevyriausybinių organizacijų internetines svetaines. Kol kas išnagrinėjau vienos. Matau tą patį, ką ir anksčiau, per paskaitas nagrinėtose svetainėse: organizacija internete pristato tai, kokią informaciją turi; tokią, kokią ją turi, visiškai nepritaikę jos prie žmogaus, kuriam svetainė/jos skiltys turėtų būti skirtos.

Tarkim, jei organizacijoje yra keturi pagrindiniai padaliniai, vykdantys keturias svarbiausias programas, tai skiltyje Veikla matysime keturias veiklos kryptis ir pristatytas programas. Lyg ir viskas tvarkoj. Bet žmogus, atėjęs su konkrečiu poreikiu, pavyzdžiui, paskiepyti savo šuniuką, nebūtinai žinos, informacija apie skiepus šuniukams slepiasi po „Gyvūnų priežiūros ir ligų prevencijos“ programa.

Dar vienas pavyzdys. Tarkime, aš, Sigita Purytė, esu organizacija, pristatanti save internete. Esu mergina, man 24 metai, aš studijuoju Vilniaus universitete, magistrantūroj, komunikacijos mokslus, turiu du brolius, vyresnį ir jaunesnį. Tėvai gyvena Kaune. Turiu palyginus nedidelę giminę. Esu praktikuojanti katalikė, savanoriauju Marijos radijuje, vedame laidą jaunimui „Iššūkis“, rašau į krikščionišką mėnraštį Artuma, rengiu pranešimus Vatikano radijui. Turiu blogą pasiduodu.lt.

Sudedu visą šitą informaciją į savo internetinę svetainę. Jūs galite kai ką apie mane sužinoti, bet jei turite kažkokį konkretų poreikį, kurį galėčiau patenkinti, jums tokia informacija nieko neduoda. Tarkim, kursiokas norėtų paskaityti mano semestrinį darbą, nes girdėjo, kad rašiau apie reputaciją ir jam labai svarbu išsiaiškinti kažką ta tema. Mano internetinė svetainė būtų puiki vieta jam ir kitiems besidomintiems kolegoms suteikti šitą informaciją. Būtų tobulai patogu jiems, jei svetainėje sukurčiau skiltį pavadinimu „kursiokams“ ir joje sudėčiau savo rašytus darbus, konspektus, destytojų ir kitų kursiokų kontaktus (kartais mums visiems reikia susisiekti), nukopijuotą iš VU puslapio sesijos tvarkaraštį. Taip pat skirtingų dėstytojų egzaminų reikalavimus,  egzaminų klausimus, jei tokie duoti. Aišku, aš nedirbu kaip mano kursiokų informacijos centras, bet jei būčiau tokia organizacija, kuri tarnauja kursiokų reikmėms, argi nesiekčiau pateikti šios praktinės informacijos, kurios jiems gali prireikti?

Ir mano tiriamos organizacijos (kol kas bent ta viena), mano nuomone, susiduria su ta problema: pasako, kas jie tokie yra, ką turi, bet nepritaiko tos informacijos taip, kad ji padėtų, būtų naudinga toms grupėms, dėl kurių jie dirba.

Manau, pagrindinis mano patarimas tiriamoms organizacijoms bus „apversti mąstymą“. Iš vienos pusės, įsivardinti, ką organizacija turi, ką veikia, ką ir kokioms žmonių grupėms gali ir nori suteikti. Tada iš kitos pusės, privalo atsistoti į tų konkrečių žmonių vietą, įsijausti į jų kailį ir pagalvoti, ko konkrečiai jiems gali reikėti. Tada internetinę svetainę konstruoti ne pagal tai, kas organizacija yra ir ką ji turi, bet pagal savo interesų grupes ir svarbiausius jų poreikius.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite žurnalistą. Ko jam reikia? Greičiausiai, jei jau jis ieško organizacijos, jam reikės kontaktų (žurnalistai mėgsta skambinti tiesiai srities specialistui, vadovui ar kitam norimam asmeniui), taip pat gali prireikti organizacijos naujienos, vakarykštės, o gal ketverių metų senumo. Jei organizacija yra srities ekspertė, žurnalistas (retokai nutinka, kad žurnalistai gilinasi, bet nutinka) gali ieškoti įdomių, svarbių tyrimų, apžvalgų ar komentarų temomis, kuriomis domisi organizacija. Arba jei atsitinka koks reikšmingas įvykis arba iškyla skaudi problema, organizacija gali pasiūlyti žurnalistams savo komentarą, sprendimą arba pati iškelti kažkokią aktualią problemą. O gal surinkti vertingas užsienio leidinių publikacijas rūpimomis temomis? Visa tai galėtų pasitarnauti žurnalistams. Taip pat žurnalistas gali ieškoti žmogaus su sunkia gyvenimo istorija (tarkime, merginos, įtrauktos į prostituciją), ši galimybė galėtų būti įvardinta ir nurodyti ryšių su visuomene kontaktai. Kas dar? Galiausiai galima paklausti vieno kito žurnalisto, ko jis paprastai ieško internete. Ir taip padaryti su kiekviena grupe, kuri svarbi, su kuria reikalingas ryšys, jo tvirtėjimas.

Aišku, tam reikia atlikti didelį darbą. Pirmiausia apsibrėžti, kam ir ką nori/gali/reikia duoti. Antra – išsirinkti tuos, kurie tau svarbiausi (paprastai norime veikti labai plačiai, visiems ir t.t.). Tada gerai pažinti, tiesiog įsijausti į tuos, į ką bus nukreipta tavo veikla. Išsigryninti, įsivardinti jų poreikius, kuriuos gali ir sieki patenkinti. Ir pagal poreikius pateikti informaciją.

Žinau, kad komunikacija vis dar atrodo kaip investicijų neverta sritis. Ypač nevyriausybinėse organizacijose, kuriose ir taip visada trūksta pinigų. Visgi noriu linkėti drąsos ir dar didesnio ryžto. Jei jau turite internetinę svetainę, privalu ją parengti, žvelgiant iš žmonių, kuriems ir su kuriais dirbate, pusės. Internetinėse svetainėse reikia Koperniko revoliucijos. Reikia suprasti, kad internetinis puslapis yra tam, kad žmonės lengvai ir greitai rastų tai, ko ieško, o ne tam, kad dar vienoje vietoje organizacija copy-paste’intų savo dokumentus ar kitą medžiagą apie save.

Ar velnias vertas mūsų dėmesio?

Ruošdamasi šiandienos pokalbiui su kunigu Benoit Domergue (demonologu iš Prancūzijos; jis dalyvaus „Iššūkio“ laidoje), šiek tiek pažiūrinėjau, ką Youtube rodo apie juodąjį metalą. Demonologas, kurį kalbinsime, teigia, jog ši subkultūra savo buvimu garbina šėtoną.

Draugas atsiuntė nuorodą į interviu su norvegu, juodojo metalo atlikėju Gaahl, grupės Gorgoroth vokalistu:

http://www.youtube.com/watch?v=VNN-ZnYg1Vo

Jo gyvenimo būdas – vienatvė, atsiskyrimas, kažkokia mistiška per atstumą gyvenančių žmonių „bendruomenė“. Jo sceninis įvaizdis ir muzika – bauginanti. Eurovizijos laimėtojai iš Suomijos – vaikiškas popsas palyginus. Gyvenimo aplinkybės ir istorija – niūri (gyveno toli nuo miesto (Norvegijos gamtinės sąlygos…), mokėsi „mokykloje“, kurioje tebuvo du mokiniai… Ir tas vienintelis „mokykliokas“ būdamas aštuoniolikos nusižudė).

Visa tai – galimo nelaimingo gyvenimo priežastis, bet ar būtinai čia įsipainioję demonai? Vienintelis dalykas atkreipia dėmesį – jo „pomėgis“ užsiiminėti magija ir okultiniais dalykais (apie tai jis užsimena kitame interviu), nori nenori sufleruoja apie jo siekį bendradarbiauti su piktąja dvasia. Ir tai atsispindi jo muzikoje, sceninėje aprangoje ir t.t. (gal reiktų sakyti atsispindėjo – nežinau, ar jis tebekuria ir tebeatlieka juodąjį metalą).

Galiu nuraminti save ir kitus jautresnių nervų žmones: tiems, kurie nesame įsitraukę į šamanizmus, magijas, dvasių kvietimus ir t.t. net nereikia per daug mąstyti apie akivaizdžius ir bauginančius velnio pasireiškimus. Ne dėl to, kad tai yra tipo baisūs dalykai ir nu nu nu, vaikučiai, negalima, nes paskui košmarai sapnuosis. Bet tai viduje nėra taip tikra ir grėsminga, kaip gali išoriškai atrodyti. Kam mums jautrinti savo vaizduotę ir jausmus (ypač jei esame į tai linkę?).

Juolab, kad velnias labiausiai laimi ne tada, kai yra atskleidžiamas [va, žiūrėkit čia velnias]. Jam tai nereikalinga, nes jo esmė – apgauti, apsukti žmogų, kad šis laisva valia pasirinktų blogį. Bėda, kad yra labai mažai žmonių, kurie sąmoningai renkasi blogį; didžiumą visgi reikia išdurti – pasakyti, kad ten, kur blogis, iš tikrųjų yra didesnis gėris… Taigi velnio didysis tikslas nėra bauginti mus akivaizdžiais „apsireiškimais“. O mes kai susitelkiame į tai ir vien apie tai galvojame, kartais per atrodo smulkmenas puolame jam tiesiai į glėbį…

Taigi nesimėgaukime baime ir vaizdais apie apsėdimus arba apeigų žiūrėjimus. Tai tam tikra prasme yra jausmų masturbacija. Yra tikra, kad žmonės kviečiasi piktąjį ir jis ateina. Bet lygiai taip pat tikra, kad vos tik žmogus nori eiti kitu keliu – jis gali tai padaryti. Gal per didelius sunkumus (kaip ir mes kiekvienas). Bet galiausiai velnias nėra viską galintis. Jis tik bejėgis šunytis, lakstantis mums aplink kojas ir besistengiantis įkąsti.

Palyginimui, pažiūrėkite ir šį interviu su tuo pačiu žmogumi. Ar pastebite skirtumą? Matyti jame vykstantys pokyčiai:

Svarbiausia, ką supratau, kad piktosios dvasios nereikia nei labai nuvertinti (velnias su juodom kanopom ir miela uodegyte yra tik pasakos veikėjas, nereikia čia mūsų gąsdinti), nei pervertinti (visas pasaulis yra valdomas blogio, demonų ir visi mes eisim į pragarą…). Kaip ir visose srityse, ir čia reikia blaivaus proto ir tiesos: neperlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę.

P.S. Kam rūpi ši tema, kviečiu ateiti į kunigo Benoit Domergue paskaitas šią savaitę. Arba klausytis „Iššūkio“ šiandien, 20 val. per Marijos radiją.

Laisvas žmogus moka paklusti

Brolio Egidijaus mokymo apie laisvę II dalis.

Laisvė Evangelijoje

Jėzus – laisvas žmogus

Jėzaus amžininkus nustebino jo autoritetas. „Jis nekalbėjo kaip fariziejai, bet kaip turintis galią“. Jėzus – laisvas žmogus. Laisvas nuo Izraelio institucijų (šabas, šventykla, tradicijos – plauti rankas, įstatymas…), jeigu visa tai tampa uždanga religijos esmei. Jis bendrauja su nusidėjėliais ir neatkreipia dėmesio, kad dėl to jį smerkia. Jis bendrauja tiek su farizieju Nikodemu, tiek su samariete (klaidatike, moterimi, ištvirkėle – turėjo penkis vyrus). Jis laisvas nuo kitų žvilgsnių, nuo šeimos. Jis prie nieko nėra prisirišęs, nei prie savo populiarumo, nei prie valdžios, garbės, nei prie savo gyvybės, nei prie patogumo. Jis visiškai atsidavęs savo misijai, nešykštus savo laiko. Ir visoje Evangelijoje jis kviečia mus į tą pačią laisvę.

Jėzus laisvina mus pirmiausia savo mokymu. Mes turime Dievo vaikų orumą – esame laisvi kaip Dievo vaikai nuo žemės reikalų, turime vidinę laisvę. Niekas negali išprievartauti tavo sąžinės, nei tėvai, nei valdžia, nei draugai. „Kas Ciesoriaus, atiduokite Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Pinigai yra Ciesoriaus, bet jūs esate Dievo – ne Ciesorius yra jūsų dievas (Romoje imperatorius būdavo sudievinamas. Mes priklausome tik Dievui, nes esame sukurti pagal jo paveikslą.

Jėzus nedaro politinės revoliucijos, kaip daug kas aplink jį norėtų. Jis daro dvasinę revoliuciją, atneša dvasinę laisvę. Jėzus taip pat mus kviečia turėti laisvę pasaulio atžvilgiu kaip jis. „Kas nemyli manęs labiau už tėvus, nevertas manęs“ – jūs Dievo vaikai, todėl neturite būti priklausomi nuo tėvų. Nebijokite būti tėvų nesuprasti. Tai nenukreipta prieš tėvų meilę, bet prieš nesveiką santykį.

Persekiojimai. Jėzus kelis kartus sako „Nebijokite“ – žmogus, kuris nebijo, yra laisvas. Jis nevergauja niekam. „Nebijokite tų, kurie žudo kūną“, „visi jūsų plaukai suskaičiuoti“. Nebijoti persekiojimų, patyčių, nes niekas negali pakenkti tavo sielai. „Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas“. Nuodėmė visada yra priklausomybė. Darai tai, ko nenori daryti – prarandi savo laisvę. Nuodėmės kabliukas yra malonumas, bet paskui prarandi savo laisvę.

Jono evangelijoje laisvė yra pirmoje vietoje. Tampu laisvas, kai myliu Dievą, kitus, kai galiu atsiduoti laisvai, pamiršti save. Tikra laisvė nėra daryti ką noriu ir kada noriu, nes tada esu įkalintas savo troškimų ir kaprizų. Laisvė yra meilei, laisvė mylėti – išsivaduoti iš to, kas man trukdo mylėti.

Kadangi Dievas mus myli tokius, kokie esam, pasilieka mumyse, mes neturime bijoti kitų žvilgsnio, teisimo. Laisvas yra tas žmogus, kuris priima save ir nebijo kitų žvilgsno – šventoji Dvasia duoda tokią savikliovą.

Laisvė švento Pauliaus raštuose

Paulius yra krikščioniškos laisvės apaštalas. Jis savo kailiu patrė vidinį įkalinimą – „Nedarau, ko noriu, bet darau, ko nekenčiu“. „Taigi tu nebe vergas, bet Sūnus, ir jei tu sūnus, tu taip pat Dievo paveldėtojas – Dievas mus išvadavo, mes tapome Dievo vaikais“. Esame išvaduoti iš keturių vergovių:
– nuodėmės vergovės;
– įstatymo vergovės;
– melo vergovės:
– mirties vergovės.

Kristus mus taip pat išvaduoja iš poreikio nusipelnyti teisę gyventi, iš noro būti išskirtiniu, įrodyti sau ir kitiems, kad turiu teisę į meilę. Dievas mane mylėjo ir tada, kai buvau nusidėjėlis. Jo meilė – pirma. Mano pastangos yra tik atsakas į jo nemokamą meilę. Tau nebereikia įrodyti, nusipelnyti, užsidirbti – nei Dievui, nei kitiems, nei sau. Dažnai stengiamės kontroliuoti savo gyvenimą – per psichologiją, sveiką mitybą, jogą. Tai iliuzija. Kažkokia technika negali išspręsti mano problemų. Dieve svarbu nebe rezultatas, bet tikėjimas, kuris veikia meile.

Bet laisvė turi savo ribas: „Viskas man valia, bet ne viskas naudinga. Viskas man valia, bet nesiduosiu pavergiamas“. Mano laisvės riba yra kito meilė. Pavyzdžiui, lytiškumas turi būti savęs atidavimas, o ne egoistinio malonumo ieškojimas. Mus valdo ne išorinis įstatymas, jis tik rodo mums nuodėmę, mums svarbus vidinis laisvės ir meilės įstatymas.

Kristus yra laisvas, nes jis vadovaujasi ne išoriniais įstatymais, bet Dvasia. Jis laisvas pasaulio atžvilgiu ir neturi nuolat savęs klausti: ar aš būsiu nubaustas? Ar aš nepadariau nusižengimo? Bet jo laisvė nėra absoliutas. Pavyzdžiui, nusilesiti tėvams nereiškia prarasti savo laisvę. Žmogus, kuris moka paklusti (ne kaip vergas) yra laisvas žmogus (laisvas nuo kaprizų). Vienuolių paklusnumas – tai išmokti laisvai atsisakyti savo valios, kad priimtum Dievo valią. Atsisakau savo kaprizų ir asmeninių ambicijų, kad tarnaučiau bendram labui – bendruomenės tikslui.

Dvasinis gyvenimas kaip laisvės kelias

Askezė yra pratimas, kad augtume laisvėje, kad taptume nepriklausomi nuo šio pasaulio. „Todėl aš bėgu ne dvejodamas ir grūmiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (iš laiško korintiečiams). Gavėnios askezė (pasninkas ir kt.) yra patikrinimas, ar nesu priklausomas, ir vaistai nuo priklausomybės. Savęs atsižadėjimas taip pat rodo, kad mūsų prisirišimas prie Dievo yra didesnis nei prie malonumų. Lengva pasakyti, kad priklausome Dievui, bet turime tai gyventi kasdienybėje.

Pirmieji vienuoliai labai užakcentuoja išsivadavimą iš nesveiko prisirišimo prie aistrų. Atsiribojame nuo savo emocijų ne pykdami ant savęs, bet palikdami ramybėje. Kol kovoju aršiai prieš baimę, ji mane valdo. Reikia pripažinti, kad bijau, priimti savo baimę, ir po truputėlį „ravėti“ ją. Jei kovoju už skaistybę kaip beprotis, nešvankios mintys dar labiau apsėda. Normalu, kad esu gundomas. Bet nereikia leisti, kad tos mintys mane valdytų. Jei neatsiriboju mintimis, prarandu ramybę. Malda padeda atsiriboti.

Malda veda mus į vidinę laisvę – neriam į būties gilumą. Malda padeda atleisti. Kol neatleidžiu, nesu laisvas – tempiu pykčio ir nuoskaudos naštą.

Laisvas žmogus neturi stabų

Dar vienas brolio Egidijaus mokymas. Šįkart – apie laisvę.
(Šiuos 20-uosius Lietuvos Nepriklausomybės metus Lietuvos vyskupai paskelbė padėkos už laisvę metais :)).

I dalis

Laisvė – magiškas žodis – visi nori būti laisvi. Bet tai žodis, kaip ir žodis meilė, yra taip daug naudojamas, kad nebežinai jo reikšmės. Demokratijoje laisvė – pagrindinė vertybė: svarbiausia, kad neprarastume laisvės. Anksčiau svarbiausia vertybė buvo pareiga: žmogus buvo visuomenės dalis, turėjo pareigas visuomenės atžvilgiu. Dabar svarbiausia realizuoti save.

Dažnai laisvės supratimas labai ribotas. Kas yra laisvė? Neigiamas apibrėžimas – apribojimų nebuvimas. Teigiamas – galėti daryti tai, ką nori. Galimybė duoti savo gyvenimui kryptį, kurią noriu jam duoti.

4 momentai laisvėje – laisvė yra visas procesas:
– svarstymas;
– pasirinkimas;
– ištikimybė;
– vaisius.

– susitinki merginą ir esi laisvas spręsti, ar ji tau tinka, ar ne;
– pasirenki ją ir pasiperši;
– ateina išbandymai, bet tu kasdien iš naujo ją pasirenki;
– išbandymams praėjus džiaugiesi pastangų vaisiais.

Ar įsipareigoti – tai riboti savo laisvę? Ne. Laisvė yra galimybė kažką kurti, o kūrybai reikia laiko. Pavyzdžiui, Don Žuanas užstrigo pirmoje stadijoje, nebuvo laisvas, bet savo kaprizų, egoizmo vergas.

Laisvė yra turbūt vienas iš svarbiausių žmogaus bruožų – tik laisvas žmogus yra tikras žmogus. Alkoholikas, narkomanas, vergas, maniakas praranda savo žmogiškumą.

Apie laisvę Senajame Testamente

Biblijoje laisvė yra viena svarbiausių minčių, nors ST mažai naudoja patį žodį. Pagrindinis Senojo Testamento pasakojimas – išėjimas iš Egipto vergovės, kai Izraelis tampa laisva tauta. Izraelitai nuolat grįžta prie šios patirties ir ją apmąsto. Tai kalba apie kiekvieno žmogaus religinę patirtį: aš esu izraelitas, kurį Dievas išvaduoja iš Egipto. Ir visada yra pagunda grįžti prie savo vergovės, nes būti laisvu ne taip lengva. Po išėjimo iš Egipto prieš pažadėtąją laimę yra dykuma, kurią reikia pereiti. Izraelitai sunkiai keliaudami ėmė bumbėti, kad būdami nelaisvėje, turėjo maisto, vandens – patogų, lengvesnį gyvenimą.

Tada Dievas veda tautą į Sinajaus kalną, kur sudaro sandorą, duoda dešimt įsąkymų. Įstatymai – ar tai nėra ta pati vergovė, tik kita forma? Ne, atvirkščiai. „Aš jus išlaisvinau ir tam, kad nebebūtumėte vergai, įstatymas bus kaip saugumo tvora, kad nekristumėte į daubą, negrįžtumėte į Egiptą.“

Kodėl tauta turi gyventi 40 metų dykumoje? Ne dėl to, kad Dievas baudžia tautą, bet kad ją ištyrintų. Ir mes esame tyrinami gyvenimo dykumose. Nuo ko? Nuo stabų. Stabai – tai kai suabsoliutiname tai, kas yra reliatyvu. Pavyzdžiui, darbas, pinigai, hobiai, draugai tampa mano gyvenimo tikslu. Tada prarandu savo laisvę, savo autonomiją (auto – savo; nomija – įstatymas). Tuome nužmogėju, nes žmogus nesukurtas, kad būtų kalinys, priklausomas.

Visas ST paskui pasakoja (istorinės knygos + pranašai), kaip tauta nuolat grįžta į Egiptą ir išeina iš jo (išsivaduoja iš savo stabų). Visos nelaimės kyla iš stabmeldystės, kuri yra pagrindinė nuodėmė.

II dalyje bus tęsinys apie laisvę Evagelijoje ir švento Pauliaus raštuose bei dvasinį gyvenimą kaip laisvės kelią.

Viena „maloniausių“ temų – nuolankumas

Grįžau iš Tiberiados brolių kalėdinės stovyklos. Labai patiko brolio Egidijaus – turbūt linksmiausio žmogaus vienuolyne, – mokymas apie nuolankumą. Koks gyvybiškai svarbus yra nuolankumas! Paskaitykite mokymo konspektą:

Dažnai kalbama apie nuolankumą, bet ne visada teisingai.

Palyginimas: pragare yra daug dorybių ir jokio nuolankumo, o rojuje – daug trūkumų, bet jokios puikybės. Juk pati pirmoji nuodėmė ir buvo puikybė. Taigi nuolankumas – tai prieskonis visiems patiekalams. Neįmanoma draugystė, jei nėra nuolankumo. Negalime bendrauti, jei nesugebame pripažinti savo klaidų arba priimti kito žmogaus nuomonės.

Nuolankumas nėra savęs nuvertinimas. Nuvertinti save – tai depresija ir pati tikriausia nuodėmė. Piktasis – brolių kaltintojas, kartu ir mūsų kaltintojas. „Tu nieko nenuveiksi. Kitiems visada geriau sekasi negu tau“ – tokios mintys yra velnio išmislas. Jos kyla iš puikybės – norime būti tobuli, bet neišeina. Tada niekiname save, vedame į mirtį.

Pripažinti savo talentus nėra nuodėmė. Svarbu sugebėti pamatyti, kad Dievas visa tai davė. Dėkoti už tai, kad esi toks. Ne tobulas, bet ir ne tuščia vieta. Nuolankumas – tai viduriukas, proga atrasti tiesą apie save.

Ar prisimenate evangelinį pasakojimą apie talentus? Kai vienam šeimininkas davė vieną, antram – penkis, trečiam – dešimt talentų. Pirmasis gavo mažiausiai, jis paslėpė talentą ir neleido jo į apyvartą ir taip nieko neuždirbo. Kiti du leido savo talentus ir uždirbo dar tiek, kiek „išleido“. Kai manome, kad mums mažai duota, kad mažai sugebame, apskritai nieko nedarome ir taip nepanaudojame nė to, ką esame gavę. Išeitis – padėkoti už tai, kokie, kad ir nedideli, gabumai yra mums duoti.

Jei pažiūrėtume į įvairias nuodėmes, jų šaknis yra puikybė:
pavydžiu: negaliu pakęsti, kad kitas yra geresnis už mane;
apkalbos: laikau save aukščiau už kitus;
melas: nenoriu pripažinti klaidų ir silpnybių;
sunku atleisti: nenoriu nusileisti, parodyti silpnumo;
įžeidinėjimai: noriu įrodyti, kad galiu, esu pajėgus kovoti.

Reikia paanalizuoti, kokiose situacijose ir kokiomis formomis pasireiškia mūsų puikybė. Nuolankumas yra ramybės šaltinis. Supranti, kad nereikia kovoti už pirmą vietą, priimi save ir kitus tokius, kokie esame.

Nuolankumas – tai gyventi tiesoje Dievo atžvilgiu. Atpažinti, kad esame Dievo kūriniai. Jei esu kūrinys, nesu Dievas. Dažnai norime gyventi pagal savo įsakymus. O iš tikrųjų, tai esame be galo skolingi Dievui už tai, kas esame ir ką turime. Jau žaltys Ievai norėjo įteigti melą, kad Dievas, liepdamas nevalgyti vaisiaus, apgauna žmogų, nes neleidžia jam tapti nepriklausomu, viską žinančiu ir galinčiu nuspręsti, kas yra gėris ir blogis. Žmogus įsivaizduoja, kad pats galės nusistatyti, kas gerai, kas blogai.

Masinis XX a. ateizmas ir yra pasekmė žmogaus noro būti savarankišku ir nepriklausomu. Bet Dievas nėra žandaras, kurio įsakymai durni ir tuščiai varžo žmogaus laisvę. Elgiamės kaip paaugliai – nesuprantame, kad Dievo įsakymai yra meilės patarimai, nuo duobių mus saugančios tvoros, kad neįkristume. Nuolankumas – tai ne tik protu, bet visa širdimi priimti priklausomybę: man Dievas yra reikalingas. Kol šito nepripažįstame, Dievas nieko negali daryti mūsų gyvenime.

Nuolankumas – tai ir priimti silpnumą – senstu, sergu, turiu blogas savybes, neturiu norimų talentų…Kol nepriimu ribotumo, nepriimu širdies ramybės. Tik Dievas yra Dievas. Gražiausia, kad Jis priima mūsų ribotumą, tai, ko negalime pakeisti. Dievas – kaip mylintis tėvas, todėl nebaisu pripažinti ribotumo. Ir pats Kristus – Dievo sūnus – pripažino priklausomybę nuo Tėvo ir tuo džiaugėsi. Galiausiai egzistuoja paradoksas – kol kovojame, kad taptume tobuli, neatrandame savęs ir savo talentų.

Nuolankumas taip pat yra tiesa savo atžvilgiu. Aš nei supermenas, nei lūzeris. Bet visa, ką turiu ir kas esu, esu gavęs iš Dievo. Nuolankusis nei stebisi savo vargingumu, nei puikuojasi sugebėjimas – jis už viską dėkoja Dievui.

Iš neteisingo supratimo, kas yra nuolankumas, kyla ir neteisinga atgaila. Ji netikra, kai graužiame save, kai nusiviliame savimi („koks aš nevykėlis“). Tai neveda į pasikeitimą, atsivertimą. Tikra atgaila – tai kai liūdime, kad įskaudinom Dievą, kad padidėjo atstumas tarp tavęs ir Dievo. Tikra atgaila visuomet veda į susitaikinimą.

Geriausia, kai išmokstame džiaugtis dėl to, kad esame riboti, nes tada mums reikia Dievo ir kito žmogaus. Tada džiaugiamės kito dovanomis, tai tampa kaip bendri talentai. Nebereikia konkuruoti ir siekti to, ko neturi.

Svarbu, kad nuolankūs stegiamės būti ne šiaip sau, ne dėl paties nuolankumo, bet dėl meilės. Meilei būdinga nusileisti. Dažnai poros draskosi tik todėl, kad joms trūksta nuolankumo. Kartais atrodo, kad nesi kaltas ir neturi dėl ko atsiprašyti, bet gal verta atsiprašyti vien dėl to, kad augtum meilėje?

Taigi, nuolankumas nėra „lebedizmas“, bet buvimas tiesoje.

Linkiu gražių nuolankumo pamokų! 🙂