Akcijų metas… Džiaugiuosi, galėdama priminti jums apie dar vieną “visuotinę” akciją – “Mes darom”. Tai akcija, kai Lietuvos žmonės užsiregistruoja ir eina tvarkyti gamtos – rinkti šiukšlių. Jei turite laiko šį šeštadienį, verta prisijungti. Registracija, vietos, kuriose bus tvarkomasi ir kita informacija – čia >>>.

Taip pat, planuojantiems savaitgalį, sekmadienį siūlau apsilankyti Kaune, Atsinaujinimo dienoje. Tai katalikų bendruomenės “Gyvieji akmenys” organizauojamas renginys-mažos rekolekcijos su paskaitomis, šlovinimu, meditacijomis, spektakliais ir šv. Mišiomis. Šį kartą Atsinajinimo diena “Apie gyvybę ir gyvenimo iššūkius”. Informacija apie renginio vietą, laiką ir programa – čia >>>.

Be to, sekmadienį 15 val. – mūsų apkalbėtas flashmob’as. Rožinis ir nuoširdus tikėjimas maldos galia – viskas, ko reikia, norint jame dalyvauti.

Gražios savaitės ir vaisingo artėjančių Velykų laukimo +

Oranžinis obuoliukas su žaliu lapu šį savaitgalį vėl pasirodys daugumoje Lietuvos parduotuvių. Apie Maisto banko tradicinę maisto rinkimo akciją galite paskaityti čia >>>. Žinau, kad kai kurioms organizacijoms reikia savanorių pagalbos – žmonių, kurie parduotuvėse šeštadienį ir/ar sekmadienį galėtų kviesti užėjusius pirkėjus nupirkti maisto produktų nepasiturintiems. Siūlau, pamačius Maisto banko lapelius dalinančius savanorius, imti ir prisijungti labai smagi patirtis! O ir gerą darbą padarysit – Lietuvoje dėl nedarbo daugėja žmonių, kuriems reikalinga pagalba kad ir kruopų ar miltų maišeliu.

Mylimieji, man krūtinėj netelpa iš džiaugsmo širdis krikščionys organizuoja flashmob’ą, kurio metu melsis. Persiunčiu jums visiems laišką, kurį gavau. Flašmob’as vyks Kaune, balandžio 17 d., sekmadienį, prasidės 14:55, veiksmas vyks prie Centrinio pašto. Visi susirinkusieji kalbės rožinį, pirmąjį garbės slėpinį. Detaliau apie tai – laiške žemiau. Tikiuosi, ateisit???

Sveiki visi!

Nori dalyvauti flashmob’e?

Esi Katalikas ir džiaugiesi tuo?

Tau nesvetima malda?

Esi jaunas/a arba jaunas/a širdyje?

Mėgsti pasivaikščioti, kai oras gražus (negražus/bjaurus)?

Tada esi laukiamas…

SEKMADIENĮ, BALANDŽIO 17d. 15.00 val!!!!

Darom flashmob’ą!!!!

Veiksmas vyksta Kaune, laisvės alėjoje, prie centrinio pasto, netoli miesto sodo.

VISI ATSINEŠA ROŽANČIUS!

Vizija tokia:

14.55 Jau visi vietoje.  Vieni vaikšto Laisvės alėja.  Kiti sėdi ant suoliukų.  Dar kiti gal gretimuose parduotuvėse.

15.00 Girdėsis signalas.  Signalas bus Marijono Mikutavičiaus “Kaip gyveni”.

Visi pasiruošia.

Vedėjas pradeda melstis rožinį.  (Vedėjas bus su ruporu, tai turėtų girdėtis). Kalbėsim rožinio pirmąjį garbės slėpinį “Jėzus prisikėlė”.

Kai ateina laikas atsipliepti, visi aplinkiniai (jūs) netikėtai išsitraukia ir savo rožančius, ir įsijungia į maldą.  Kalbėsime tik vieną slėpinį.

Paskui išsiskirtome, kas kur sau, lyg nieko nebūtų įvykę.

Norim, kad būtų kuo daugiau skirtingų žmonių.  Ypač kviečiame tokius Krikščionis, kurie netradiciškai atrodo (gotus, pankus, emo, baikerus, neformalus, prijaučiančius stiliukui), taip pat kviečiam jaunas šeimas su vaikais, jaunus ir pagyvenusius žmones bei visus kitus.  Ypatingai laukiame tavęs!

Tai bus džiaugsmingas susibėgimas, tačiau prašau į šitą reikalą žiūrėti pagarbiai ir rimtai.

Kas nežino, kas yra flashmob’as, tai yra toks visai neformalus, neorganizuotas susibėgimas.  Enciklopedijos flashmob`ą (angl. flash – blyksnis, mob – minia) apibūdina kaip netikėtai viesoje erdvėje – dažniausiai gatvėje, aikštėje, prekybos centre ir pan. – atsirandančią žmonių minią, kuri pradeda daryti ką nors visiškai neįprasto ir netrukus lyg niekur nieko nueina sau. Ši savotiška gatvės meno atmaina organizuojama internetu, kuomet vienas ar grupė žmonių sukuria scenarijų ir išplatina jį socialiniuose tinklapiuose ar elektroniniu paštu.

Šiuo flashmob’u norime parodyti, kad Krikščionis gali būti bet kas ir bet kur, kad mūsų tikėjimas mums teikia džiaugsmą ir kad ruošiamės Jėzaus Prisikėlimo šventei.

Neužmirškite atsinešti rožančių!

Pagarbiai,

Organizatoriai

Esu namelyje ant upės kranto, gražiame Vokietijos miestelyje. Tikrai ant paties kranto – guliu lovoj ir girdžiu, kaip stipriai sruvena vanduo už lango. Neįsidėmėjau miestelio pavadinimo… Važiavom čia su Franku paimti dviračių, pasisveikinti su jo uošviais, pernakvoti ir keliauti toliau.

Dieve, kokie mieli šitie žmonės! Kiek neperdėto, tikro, paprasto rūpesčio. Dabar man suprantama, kad teisieji nežino, kada padaro gera „vienam iš tų mažutėlių“. Jie taip mėgaujasi darydami gera, kad nė nenumano, kas aplink juos kuriasi, randasi. Jiems gera būti ir padėti žmonėms. Tokie Franko uošviai – linksmi, geraširdžiai, besirūpinantys savo vaikais ir kitais žmonėmis.

Apskritai, per kokį šventą atsitiktinumą atsidūriau čia?

Frankas, mano draugas, užsiimantis dviračių nuoma, planavo važiuoti iš Vokietijos parsivežti naudotų dviračių. Pasiguodė, kad neturi antro vairuotojo, kuris galėtų pakaitomis vairuoti mikriuką. Pažiūrėjau, ar nespaudžia reikalai, ir sutikau.

Tiesa, sutikimas nebuvo lengvas dalykas. Svarsčiau, kaip visada svarstau, ar tai prasminga, ar verta… Nutariau, kad nors ir ne visai suprantu, ko važiuoju, bet pamėginsiu. Be to, net jei būtų neprasminga, buvau pasiruošusi iškęsti kelias dienas dėl Franko – myliu ir gerbiu jį. Jis puikus žmogus ir savo draugystę dovanoja visai nesijaudindamas, kad pritrūks. Esu ne kartą padrąsinta jo pavyzdžio!

Ir vis dėl to iš pat pradžių buvo gražių, neįtikėtinų sutapimų – viskas dėliojosi taip, kad galėčiau išvažiuoti. Trumpalaikiui mano darbdaviui Šarūnui visus reikalingus dokumentus turėjau su savimi, galėjau juos išsiųsti paštu (į Kauną). Pranešimą Vatikano radijui spėjau padaryti ketvirtadienio vakare (ketvirtadienį 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje buvo pristatytas Bažnytinės muzikos enciklopedinis žinynas, rengiau pranešimą). Mane priėmė nakvoti draugė, kuri gyveno visai šalia Marijos radijo, kuriame ruošiau pranešimą. Be to, gavau “europietiškų” pinigėlių – 25 eurus, likutį už pernai metų darbus Vatikano radijuje. Važiuodama į Vilnių pasiėmiau pižamą, kosmetinę; ta pati mano draugė Diana, pas kurią nakvojau, turėjo pilną dėžę drabužių, kuriuos ruošėsi parduoti. Iš jos pasiskolinau džinsus, palaidinių, švarkelį, net kedukus, kad patogu būtų vairuoti.

Tobula. Trečiadienį išvažiuodama iš Kauno į Vilnių, nebūčiau pagalvojusi, kad namo negrįšiu savaitę ir dar gi atsidursiu per tūkstantį kilometrų į vakarus.

Ir net jei daugiau nieko doro neįvyks, negausim norimų dviračių ar kaip nors, buvo verta važiuoti, tiesiog reikėjo važiuoti. Matau daug gražių Vokietijos vietovių – miestų, miestelių, gamtos peizažų. Franko draugai labai įdomūs. Be to, per pora dienų jau susitikau su Franko tėčiu, mama, broliu, uošviais, žmonos broliu. Turiu galimybę susipažinti su jo artimaisiais – tai nuostabu.

Tarkim Franko draugė Antje, gyvenanti su vyru sodo namelyje. Sekmadieniais ji važiuoja į Naująją Evangelikų bažnyčią mestelyje netoli namų. Sužinojusi, kad esu katalikė ir taip pat norėčiau apsilankyti sekmadienio Mišiose, ji surado, kur ir kada vyksta Mišios. Galiausiai pasisiūlė mane nuvežti, o kad man nereikėtų vienai goglinėti po miestą, kai baigsis pamaldos, ji sutiko užuot važiavusi į savo bandruomenę, melstis kartu su mumis, katalikais. Gal tai menkniekis, bet mane truputį sujaudino. Nežinau, ar aš taip galėčiau…

Žodžiu, esu apšalusi nuo visų tų dovanų, kurias gaunu per pastarąsias kelionės dienas. Esu apšalusi nuo žmonių nesavanaudiškumo, svetingumo, atvirumo. Gerų žmonių yra – tai didelis dalykas.

Taigi per vieną dieną vangiai nusprendusi važiuoti į Vokietiją, Sigutė dabar sėdi kažkur vokiečių žemėse labai patenkinta ir siunčia jums pačius šilčiausius linkėjimus! Kaip sakė Kristus: Būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį. Yra tikrai gera nugalėti abejones ir leistis į nuotykius net jei iš pradžių jie atrodo baisūs ir beprasmiai.

Interneto galimybės ir žmonių operatyvumas stebina.

Surinkus adresą maps.google.com ir paieškos lange įrašius raktinius žodžius Japan earthquake atsiveria Japonijos žemėlapis su galimybe matyti žemės drebėjimo epicentrą, bunkerių vietas, žemės drebėjimo pažeistas Japonijos teritorijas, evakuojamų teritorijų seką aplink branduolinę jėgainę ir kt.

Facebook’e jau sukurta dešimt profilių, pavadinimu Japan earthquake. Vieni jų pateikia žiniasklaidos naujienas, kiti – kviečia aukoti.

Youtube’e, ieškant pagal Japan earthquake 2011, – per dvidešimt vaizdo įrašų, keli iš jų peržiūrėti arti pusantro milijono kartų, vieną, kur rodomas Sendai oro uosto užliejimas, peržiūrėjo beveik keturi milijonai žmonių.

Koks geras dalykas yra internetas. Ir kiek žmonių dabar darbuojasi, kad mes sužinotume daugiau apie nelaimę, kad būtume kartu su pagalbos reikalinga šalimi. Laikau kumščius už juos, tikiu, esame visi susieti ir visi reikalingi pagalbos, kad ir iš kitos Žemės rutulio pusės.

Šalta stovėti  minėjimuose, kartais nuobodu – garbaus amžiaus žmonės džiaugiasi praeities laimėjimais. Jiems tai svarbu. O man kas?

Pagalvoju taip kartais. Ar įsivaizduojat? Galiu taip pagalvoti! Esu laisva galvoti, ką noriu, esu laisva galvoti. GALIU rinktis. Esu laisva dalyvauti Kovo 11-osios minėjime ir nedalyvauti. Įsivaizduokit, prieš 30 metų būtumėte įvairiom priemonėm priversti dalyvauti kokios nors tarybinės šventės minėjime Karo muziejaus kiemelyje. Būtumėt ėję. Ne dėl to, kad norit, džiaugiatės tuo, ką minit, kad norit kažką ta proga nuveikti, bet dėl to, kad bus blogai, jei nenueisit. Net negalvotumėt, tiesiog eitumėt.

Kita vertus, dėl galvojančių dabar ir esame laisvi… Ko gero, revoliucija ir įvyko todėl, kad žmonės nepabijojo galvoti, klausytis sveiko proto, vidinio balso, savo troškimų. Ar jum taip būna, kad kartais kažkas viduje neduoda ramybės, kartoja, kad tai, kas vyksta, yra nesąmonė, kad viskas turėtų būti kitaip?

Esu tikra, kad tas kažkas ir dabar nenustojo kaltis, kaip šaltinėlis, žmonėse. Jis niekur nedingo. Ir net jei kartais aprimsta, rodos, yra užkastas, rodos, to kažko nebėra, tu vėl pamatai kokį nors mažą niekutį, ką nors, kas iš naujo pagimdo visą tave, iš naujo duoda jėgų.

Ir kovo 11-oji tokia – didelis-nedidelis ženkliukas, primenantis mums tą didelį gaivų šaltinį, kuris ir apvertė viską aukštyn kojom.

Nenusiminkit, jei neminėjot šiandien nieko. Jei prakiurksojot namie prie televizoriaus ar kompiuterio. Dar bus progų. Svarbu nenusiminti – tas nerimastingas, džiaugsmą teikiantis šaltinėlis yra ir jumyse. Galbūt reikia tik laiko ir kantrybės, kad jis pasirodytų ir atneštų daug vaisių.

Penktadienį-sekmadienį Vilniuje – Kaziuko mugė. Viskas aišku – mugė, meistrų dirbiniai, kičas, pavasaris ir du paslėpti-nepaslėpti įdomūs nuotykiai: Palankaus vėjo malūnėliai ir Kaišiadorių vyskupijos jaunimo komandos (KVJK) projektas, skirtas rinkti lėšas kelionei į Pasaulio jaunimo dienas Madride.

Apie pastarąjį kol kas žinau tik tiek, kad jis bus. Vietą ir formą, tikiuosi, žinosiu netrukus. Palankaus vėjo malūnėliai – nuostabus, jau pasitesinęs sumanymas: pirksite gražius vėjo malūnėlius, o jūsų pinigai keliaus į fondą “Rugutė” ir padės vaikams, sergantiems vėžiu.

Apsilankę mugėje, nelikit tik su mediniu šaukštu ir “baronka”, parsineškit ir nedidelį stebuklą namo.

Internete perskaičiau, kad vienas laikraštis Niujorke sukūrė miesto keliuose atsivėrusių duobių žemėlapį. Prieš važiuodamas pažiūri savo maršrutą ir gal pavyksta aplenkti vieną kitą duobę.

Juokinga buvo brolio replika: Niujorkas turi duobių žemėlapį, o Kaunas turbūt būtų viena didelė duobė.

Ir visgi man tai kažkaip ramiau – ne tik mes susiduriame su netobulumais, nepatogumais, trūkumais, visi, net niujorkeičiai su jais susiduria. Ir nieko. Gyvena sau, internete pasitikrina, kad į duobę neįpultų ir, ko gero, nedaro tragedijos.

Šią savaitę pagaliau nutariau atgaivinti savo mašinytę – nuostabų visureigį-kibirą-mano kelionių draugę ir ištikimą tarnaitę – Hondą Civic. 1994 metų gamybos, 1,3 variklio, mergaitė ilgai kentė mano nedėmesingumą. Nuvažiavau 18 tūkstančių kilometrų ir nekeičiau tepalų… Labai blogai. Tepalas buvo neįtikėtinai juodas, nebetinkamas net 59-tų metų mano senelio motociklui…

Kad mūsų gerasis meistras Aleksas pakeistų tepalus, pirmiausia reikėjo juos nusipirkti nuvažiavau į vieną japoniškų automobilių detalių parduotuvę, pavadinimu Liro. Nedrąsiai apsidairiau. Prie vieno iš pardavėjų klientas rodė automobilio guolį ir detaliai kažką pasakojo, prie kito stovėjo vyrukas su nešiojamu kompiuteriu. Mane pakvietė prieiti.

Vidutinio amžiaus vyras paklausė, kuo galėtų padėti. Pasakiau, atvažiavau tepalų, tepalų ir oro filtrų. Ant kortelės buvo užrašyta “Parduotuvės vadovas”. Geras, – pagalvojau, – vadovas dirba kaip paprastas pardavėjas. Stebėjau, kaip jis paima tepalus, taip pat dvi skirtingo dydžio kartonines dėžes, sudeda viską į maišelį, paskaičiuoja, paklausia, ar reikės sąskaitos faktūros. Maloniai, dalykiškai bendrauja.

- Gražu, kad būdamas parduotuvės vadovas, dirbate su klientais, – pasakiau.

- Yra visokių vadovavimo būdų, – atsiliepė, mėgindamas paslėpti pasitenkinimą, kad pastebėjau. Į mano pirkinių maišelį įdeda “mažą dovanėlę” – nedidelį pakabuką-oro gaiviklį automobiliui su parduotuvės ženkliuku. Išsiskyrėme abu patenkinti man buvo smagu pastebėti, kad vadovas pats dalyvauja prekyboje (nepanašu, kad dėl darbuotojų trūkumo), o jam – kad kažkas tai pastebi. O ir tepalas labai geras

Man tikrai žiauriai gražu, kai vadovai moka tarnauti.

Kažkada seniai užsiregistravau svetainėje change.org. Jų šūkis – pradėk, junkis ir laimėk kampanijas už socialinius pokyčius. Iniciatoriai retkarčiais atsiunčia naujienlaiškių, kuriuose ragina pasirašyti vieną ar kitą peticiją už pokyčius. Šįkart noriu ir su jumis pasidalinti:

“According to Corporate Accountability International, Congress spent nearly $200,000 on bottled water in just three months last year. Recent studies estimate that bottled water costs almost 2,000 times more than tap water – even though the two types of water often come from the same sources.”

Čia sakoma, kad JAV Kongresas per tris mėnesius praėjusiais metais vandeniui buteliukuose išleido 200 tūkst. JAV dolerių. Tai beveik 2 tūkst. kartų daugiau nei vanduo iš čiaupo, nors abiem atvejais vanduo dažnai imamas iš to paties šaltinio.

Norintys pasakyti Kongresui nu nu nu už pinigų švaistymą plastikiniams buteliukams, puslapio yra kviečiami pasirašyti peticiją. Elektroninį dokumentą jau pasirašė 37,5 tūkstančio žmonių.

Nuostabu, kaip iki smulkmenų norima taupyti, atsisakyti nebūtinų dalykų. Gali būti, kad greitai geras tonas bus pateikti vandenį ąsočiuose, kaip senais gerais laikais