Mane sudomino reportažas per BBC apie japonų jaunąją kartą. Jauni vyrukai nesidomi santykiais su merginomis, nes dėl tokių santykių reikėtų daug ko atsisakyti, keistis. Jų nedomina ir mylėjimasis. Tuo tarpu merginos “kačialinasi” ir džiaugiasi viengungių gyvenimu. Atrodo, protingieji ir turtingieji išnyks pirmieji… Siūlau pažiūrėti.

BBC reportažas.

Jei pastebėjot, o turbūt pastebėjot, “Snorui” šiom dienom nelabai gerai. Nelabai gerai ir toms įmonėms, kurios turi šiame banke sąskaitas. Kai kurios jų dėl šventos ramybės siunčia žinutes, kad nuramintų savo akcininkus, klientus ir kitus suinteresuotus asmenis.

Noriu kaip gerą pavyzdį pateikti TEO išplatintą pranešimą:

Dėl TEO LT, AB lėšų AB banke „Snoras“

Informuojame, kad AB banke „Snoras“, kuriam Lietuvos banko valdybos sprendimu paskirtas laikinasis administratorius ir taikomos laikinosios turto apsaugos priemonės, TEO LT, AB turi sąskaitą, į kurią iš fizinių ir juridinių asmenų priimamos įmokos už Bendrovės suteiktas telekomunikacijų paslaugas.

2011 m. lapkričio 24 d. duomenimis, TEO LT, AB įmokų surenkamojoje sąskaitoje AB banke „Snoras“ buvo 73,1 tūkst. litų. Tai sudaro maždaug 0,04 proc. TEO LT, AB įmonių grupės pinigų ir jų ekvivalentų bei trumpalaikių finansinių investicijų, kurios 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė 186 492 tūkst. litų.

Bendrovės vadovybė mano, kad AB bankui „Snoras“ taikomos laikinosios turto apsaugos priemonės neturės reikšmingos įtakos TEO LT, AB įmonių grupės veiklai ir rezultatams.

KODĖL JIS MAN PATIKO?

Tikrai ne dėl to, kad TEO kol kas, kol jie neįvedė mums interneto, neturiu jokio ryšio su šia organizacija.

Pranešime yra nurodyta, kokio tiksliai dydžio yra “Snore” užšaldyta pinigų suma, lyginant su visais turimais pinigais. Ne tik pasakoma, kad labai maža arba kad vadovybė mano, kad tai neturės įtakos TEO veiklai, bet tikslus skaičius.

Ką tai rodo? Pirma, kad įmonė žino, skaičiuoja ir orientuojasi, kokį turi turtą/pinigų kiekį ir kiek jo yra “Snore”. Antra, kad nevengia dalintis informacijos apie save. Trečia, kad laiko svarbiu dalyku kiek įmanoma išsamiau informuoti savo akcininkus. Tai kuria skaidrumą!

Vieša paslaptis, kad skaidrumas yra verslo variklis.

Yra tokia katalikiškų naujienų elektroninė konferenciją. Joje visai neseniai išplatintas Lietuvos šeimos centro direktorės Dalios Lukėnienės komentaras apie Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kas pagal Konstituciją yra šeima. Man pasirodė labai įdomu, nes pagrįsta konkrečiu pavyzdžiu. Kviečiu paskaityti.

Realaus gyvenimo akibrokštai Konstituciniam Teismui

Konstitucinis Teismas teigia, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.

Kyla klausimas, kokia gi institucija gilinsis į tą kiekvienos šeimos santykių turinį? Gal Teismas? O gal Konstitucinis Teismas? Ar ne paprasčiau, jei pats žmogus panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu pareiškia visuomenei, kad jis kuria šeimą? O jei nepareiškia, vadinasi, rezervuotai žvelgia į šeimos kūrimą.

Visi žinome, kad gimusį vaiką reikia užregistruoti, o mirties atveju reikalingas mirties liudijimas. Dirbti be sutarties – nelegalu. Registracijos ir liudijimai – mūsų saugumo garantai. Ar šeimai, kurioje potencialiai gali atsirasti vaikai, nereikia jokių saugumo garantų? O gal ir mirties atveju jokio liudijimo nereikia? Vaikų taip pat neregistruokime. Juk tai nieko nekeičia!

Štai vienas realus pavyzdėlis iš realaus gyvenimo. Susituokę vyras ir žmona augino keturis vaikus. Vyrą įsimylėjo žmonos draugė, energingai jo siekė ir jis tapo jos meilužiu. Kuri dabar vyro šeima? Visi kartu? Emocinis prieraišumas šiuo metu meilužės pusėje didesnis, tačiau negali sakyti, kad jo nėra ir pirmajai šeimai. Tai kurią šeimą valstybė dabar globoja? Galų gale, kada ši nauja šeima prasideda ir kada senoji baigiasi? Ar tada, kai jie pradeda svetimauti, ar kai jie apsisprendžia ir viešai pareiškia, kad kuria šeimą? Kas bus, jei vienas iš sugyventinių sakys, kad jis kuria šeimą, o kitas, kad yra viengungis? Kas gilinsis į tą šeimos turinį? Taip, antspaudas pase laimės šeimoje negarantuoja, tačiau statistiniai įvairių šalių duomenys rodo, kad antspaudo nebuvimas pase garantuoja ankstesnes ar vėlesnes skyrybas. Retos išimtys tik patvirtina taisyklę.

Kitas pavyzdys iš tikro gyvenimo. Gyveno kartą moteriškė „A“ ir vyras „B“. Kadangi vyriškis „B“ nenorėjo jos vesti, nepaisant atsirandančių vaikų, moteriškė „A“ ištekėjo už vyriškio „C“, kuris sutiko ją vesti. Tačiau moteriškės „A“ emociniai ryšiai traukė ją prie vyriškio „B“ ir su juo ji susilaukė antro vaiko, kuris kažkodėl paveldėjo „C“ vyriškio pavardę, nors ir moteris „A“, ir vyriškis „C“ sakė, kad tai nėra judviejų vaikas. Po to moteriškė paliko vaiką vyriškiui „B“ – tikrajam tėvui ir išvyko į užsienį. Vyriškis „B“ lengva ranka atidavė vaiką į vaikų namus, nes net vaiko pavardė buvo ne jo. Dabar moteriškė „A“ gyvena su vyriškiu „D“ ir vėl laukiasi vaiko. Virtinė problemų iškyla atsiimant vaiką iš vaikų namų (ar iš globėjų). Pirmiausia teko įrodyti, kad vyriškis „C“ nėra vaiko biologinis tėvas. Tam įrodyti prireikė DNR tyrimo – kažkodėl teisėtvarkai neužteko vien emocinio ryšio ir abiejų liudijimo. Šioje istorijoje iškyla daug klausimų, tačiau mums tuokart svarbiausias – kuri gi čia konstitucinė šeima? Ar tikrai antspaudas pase nieko nebereiškia? Valstybė, kuri nori neatsakingų žmonių gyvenimo pasekmes primesti visiems, griauna pati save.

Tačiau gyvenimas bėga savo vaga ir, ačiū Dievui, daugeliui žmonių šeima tebėra vyro ir moters santuokinis ryšys ir iš šio ryšio gimę vaikai.

Dalia Lukėnienė,

Lietuvos šeimos centro direktorė

Taip pat siūlau paskaityti savo komentarą, publikuotą lrytas.lt. Jis ne toks konkretus, bet gal įkvėps jus dar daugiau atsidėti šeimai ar konkretiems jos kūrimo žingsniams.

Man labai patiko vienas per Vatikano radiją išsakytas dalykas apie popiežiaus vizitą Vokietijoje. Pacituosiu:

“Peržvelgiant spaudos reakcijas į Benedikto XVI kalbą parlamente (ketvirtadienį), jos buvo teigiamos, net ir tose žiniasklaidos priemonėse, kurios paprastai didelės simpatijos katalikų Bažnyčiai ir jos vadovui nerodo. 22 minutes trukusioje kalboje popiežius palietė daug temų – kultūrą, sąžinę, etiką, prigimtį ir protą, politikos misiją, teisingumą ir laisvę. Tai jis padarė visiems priimtinu būdu, neužgaudamas tuščios polemikos stygų, tačiau kviesdamas rimtai diskusijai. Kitą dieną vokiečių spaudoje buvo įvertintas ne tik turinys, bet ir retoriniai kalbos ornamentai. Štai, popiežius nusistebėjimą, cituojant Hansą Kelseną, kad šis didis XX amžiaus teisės teoretikas, būdamas 84 metų, dar taip blaiviai mąstė, spauda traktavo kaip paslėptą švelnią autoironiją – mat pačiam Benediktui XVI šiuo metu yra kaip tik 84 metai. Kitas su palankia šypsena įvertintas popiežiaus pasisakymas buvo subtilus komplimentas žaliųjų partijai už kai kurias jos nuostatas, nors visi žino, kad jie buvo ir yra vieni iš didžiausių jo kritikų, tokiu būdu patekusių į dviprasmišką padėtį – jiems nebeliko kaip, kalbant apie popiežiaus kalbą, neigti ir kritikuoti komplimento apie juos pačius.”

Išmintingas, nuolankus ir paprastas žmogus. Ko gero, visada toks buvo. Tik kaip gali žinoti apie žmogų ką nors, kol neturi galimybės su juo susipažinti? Pagaliau Vokietijos žiniasklaida nors krašteliu akies pamatė, kad bažnyčios vadovybėje viskas nėra taip blogai

Šiandien grįžau iš Madrido. Septynias dienas praleidau Ispanijos sostinėje, kur per milijoną jaunų tikinčių žmonių susirinko pagarbinti Kristaus.

(!Žiūrėkite nuotraukas mano Facebook profilyje!).

Nesitikėjau iš kelionės nieko gero. Tiesą sakant, labai sunkiai apsisprendžiau ten važiuoti. Nebuvo jokio noro ruoštis, užsakinėti bilietus, registruotis, nebuvo jokio noro net galvoti apie kelionę. Tiesą sakant, tuo metu, rodos visai netikėjau. Buvo tyla ir tamsa, tinginystė ir apatija.

Ir pirmosiomis dienomis šitas jausmas tik pagilėjo. Spūstys metro požemiuose, didelis karštis, painus žemėlapis ir metro planas, nežinia, kur apsistosiu, kada gausiu visus reikiamus bilietus, piligrimo pasą ir t.t. Pradžioje buvo daug nusivylimo. Dar sunkumo pridėjo tai, kad keliavau viena. Su grupe, rodos, būtų buvę daug lengviau. Taigi, didžiulis miestas, masės žmonių, lagaminas, kurį iš pradžių net nežinojau, kur palikti, nepažįstamos gatvės, bent keli gidai-knygutės, kurioms nagrinėti laiko tiesiog nebeliko – tokia buvo piligrimystės pradžia.

Beveik liūdėjau, kad atsiboginau čia… Beveik liūdėjau.

Paskui priėmiau tai kaip dovaną. Piligrimystė ir turi būti tokia – sunki, varginanti, pilna nežinomybės ir, tiesą sakant, tik per tai pilna pasitikėjimo.

Trečią dieną ėmiau perprasti, kaip veikia metro, kaip rasti reikiamas vietas žemėlapyje, galiausiai, ir daiktams atsirado vieta, ir aš pati prisijungiau prie lietuvių grupės, kur pažįstama kalba ir pažįstami žmonės. Įvertinau, kaip gera būti “namie” – su ta pačia kalba kalbančiais ir visai gerai tave suprantančiais žmonėmis!

Mane ypač palietė, kaip Lietuvos jaunimas šlovino Dievą (nuo trečiadienio iki penktadienio rytais turėjome katechezes, kurias skaitė vyskupai Gintaras Grušas ir Arūnas Poniškaitis, taip pat šv.Mišias). Vieną dieną praleidau kartu su vokiečiais. Po jų užsiėmimo patekusi pas lietuvius, buvau nustebinta – mes turime tiek ugnies! Mūsų jaunimas yra be proto džiaugsmingi ir energingi. Nenutuokiau, kad Lietuvos bažnyčia turi tiek jėgos.

Mane apskritai labai palietė jaunų žmonių tikėjimas. Trenktis iš tokių šalių, kaip Amerika, Čilė, Kanada į Ispaniją tik dėl to, kad susitiktum Kristų – tą, kurio nematai, kuriuo daugelis tavo aplinkoje netiki, kuriuo pats kartais suabejoji! Tai neįtikėtina. Šeštadienį ir sekmadienį su popiežiumi šventėme vigiliją ir šv. Mišias viename oro uoste. Nueiti iki ten ir būti, nakvoti kainvo nemažai jėgų, reikėjo aukoti patogumus. Miegojome nutryptoje dykvietėje, neturėjome, kur nusiprausti, valgėme vien sumuštinius. Man vis kirbėjo mintyse: dėl ko visa tai? Dėl ko šitie žmonės visa tai daro?

Galiausiai ir mano pačios klausimas: kodėl aš tai darau?

Mūsų susirinkimas buvo liudijimas ne tik Ispanijai ar pasauliui, bet pirmiausia mums patiems. Esame čia dėl Kristaus. Galbūt šiuo metu atrodo, kad visai jo nepažįstame ir netikime, bet pasitikėdami kažkokia nuojauta, aklai pasirinkom atvažiuoti. Tai mane sustiprino. Turiu dalyvauti jaunimo dienose ne tik dėl to, kad sutikčiau Kristų, bet kad ir kiti per mano buvimą jį sutiktų.

O dar tas žmonių gerumas! Ispanai mums keliaujant į oro uosto teritoriją (tą dieną, jei neklystu, buvo apie 35 laipsnius karščio) pro langus pylė vandenį, dubenimis, buteliais, kibirais. Kai kas net žarnas išsitempė į lauką ir liejo vandenį ant piligrimų. Jaunimas dėkojo. Taip pat svetingumas tų savanorių, kurie priėmė mus mokyklose nakvoti. Arba kantrybė tų restoranų darbuotojų, kuriuose pietų ar vakarienės metu tiesiog užguldavo tuntas išalkusių PJD dalyvių. Būnant Madride protestuotojai nublanko prieš visą tą gėrį, kurį patyrėme.

Galiausiai, aš stebiuosi, kaip Dievas suveda žmones. Pirmosiomis dienomis, taip pat ir vėliau, tekdavo keliauti vienai. Dabar matau, kad buvau visai nepasiruošusi tokio lygio renginiui (nepagalvojusi, kiek laiko užimtų viena ar kita kelionė nuo taško A į tašką B, neapgalvojusi, ką valgysiu ar kaip geriau apsirengti ir pan.). Ir vis tiek visuomet šalia atsirasdavo žmonių, kurie man padėdavo. Tarkime, viena amerikiečių šeima, prie jų prisijungiau oro uoste, kur šventėme Vigiliją. Jie viskuo su manimi dalijosi – sumuštiniais, kai negavome mums skirto pikniko, pačių susikonstruota pašiūre, kai kilo stipri audra, draugyste, kai kiti lietuviai nutarė likti aikštės nuošalyje ir neiti stebėti Vigilijos ir Mišių ekranuose.

Taip pat netyčia sutikau vieną vaikiną iš Argentinos. Pirmąją naktį, kai patekau į vokiečių grupę, mūsų miegmaišiai atsitiktinai atsidūrė vienas šalia kito. Ilgai kalbėjomės. Didelėje šeimoje užaugęs, baigiantis jau trečią magistrą, ant rankos išsitatiuiravęs Jėzaus veidą, argentinietis paliko gilų įspūdį. Iki šiol susirašinėjame žinutėmis pusiau vokiškai (jis šiuo metu atlieka praktiką Berlyne), pusiau ispaniškai. Juokinga – nė viena šių kalbų nekalbu normaliai. Vargom abu, kad galėtume suprasti vienas kitą, bet, atrodo, buvo verta. Turiu draugą iš kito pasaulio krašto, kuris taip pat karštai myli Kristų. Juokavau savo grupėje – jei po dviejų metų gyvensiu Argentinoje, būtinai susitiksime Rio Dežaneire – mieste, kuriame vykst PJD 2013 metais.

Jei rimtai, ar aš ten važiuosi? Važiuosiu. Žinau, kad bus sunku. Žinau, kad bus gal dar sunkiau nei Madride. Bet ir nenoriu, kad būtų lengva. Sunkumai grūdina, padeda pamatyti savo silpnumą, tinginystę, pamatyti, kur galėčiau mylėti daugiau. Nė nenutuokiau, kiek daug daugiau galiu  mylėti!

Mylėti taip, kaip, pavyzdžiui, Motina Teresė mylėjo. Buvome parodoje, pasakojančioje apie jos gyvenimą, žiūrėjome filmą. Kokia ji graži! Kaip gera būti su ja, paprastumas, nuolankumas, konkretumas, jokių tuščių išvedžiojimų, tik nuoga meilė – sunkus darbas dėl artimo. Ji įkvėpė mane. Norėčiau mylėti taip stipriai, kaip ji. Ir tikiu, kad jei tik leisiu, Dievas duos man šitą dovaną. Meldžiu, kad ir man, ir jums Dievas būtų dosnus.

“Drąsos, tai aš, nebijokite”. Drąsos, nėra nieko gražiau už meilę.

Antradienį išskrendu į Madridą – Pasaulio jaunimo dienas. Tai kas trejus metus vykstantis renginys, kas antrą kartą vykstantis Europoje. Jame susitinka tikintis jaunimas. Šiemet Madride mūsų ketina būti virš milijono.

Kol kas sprendžiu žemiškus klausimus Galiu susikrauti 10 kilogramų rankinį bagažą savaitei turi tilpti miegmaišis, priemonės prausimuisi (skysčių buteliukai ar tūbelės negali viršyti 100 ml), naktiniai, ir bent pora palaidinukių ir sijonių, taip pat basutės.

Dar būtų neblogai pasiimti mėnesinį maldyną “Magnificat”. Nors ten kasdien bus lietuviška katechezė, didelę laiko dalį praleisime kartu su lietuviais. Kiek pamenu, lietuvaičių Madride iš viso bus pusantro tūkstančio. Jei bus daugiau, patikslinsiu grįžusi

Kas tikite maldos galia, prašau užtarti visus keliaujančius ir kaip Kauno arkivyskupijos jaunimo centro darbuotojas  Emilis per skelbimą Marijos radijo eteryje sakė, melsti gausių vaisių Lietuvos Bažnyčiai. Jaunos širdys gali labai mylėti

lrytas.lt portale po Joninių vienas skaitomiausių straipsnių buvo patarimai, kaip palengvinti pagirias. Tokio teksto neskaitytų žmonės, kuriems ar kurių artimiesiems nebūtų pagirių. Akivaizdu – “vakarėlių” liūtai turi problemų. Dalis jų tuom didžiuojasi, kaip nuotykius pasakoja apie išgėrinėjimus, muštynes, vėmimus, pagirias. Žmonės nesuvokia, kaip jie žaloja save.

O kartais ne tik save. Viena mergina guodėsi, kad geriantis jos tėvas nuolat grasina išmesti ją ir jos kūdikį iš namų, nes ši negali nupirkti jam alaus butelio. Tai tik viena iš daugybės situacijų, kai dėl girtaujančio asocialaus tėvo elgesio kenčia vaikai. Sutinku, truputį skiriasi Joninių šventimas prisigeriant ir nuolatinis girtavimas. Visgi tik truputį. Nesaikingumas tiek vienu, tiek kitu atveju yra toks pats nusikaltimas prieš save ir prieš kitus. O nuo vieno iki kito kai kuriems žmonėms – vos vienas kitas žingsnis.

Specialistai ir reabilitaciją praėję žmonės sako, kad gydytis nuo priklausomybės gali pasiryžti tik pats žmogus. Jokie įtikinėjimai dažniausiai neveikia. Neveikia ir ginčai, barniai, grasinimai, tuo labiau smurtas.

Skaitydama vyro ir žmonos, mokslo daktarų Marthos Heineman Pieper ir Williamo J.Pieper knygą “Išmintinga meilė”, pagalvojau, kad su alkoholikais reikėtų elgtis kaip su vaikais. Autoriai, kalbėdami apie vaikų auklėjimą, vartoja terminą “meilingas reguliavimas”. Tai auklėjimo būdas, kai duodi suprasti vaikui, kad iš meilės jam neleisi daryti to, kas jį pražudys. Esi griežtas, bet reikiamus veiksmus atlieki švelniai, kad vaikas suvoktų, jog elgiesi taip iš meilės jam.

Jei rimtai, visų svarbiausia, manau, – netylėti ir nesislėpti nuo to, kas akivaizdu – žmonės stipriai per daug geria. Besaikis alkoholio vartojimas jau yra tapęs kultūros, gyvenimo būdo dalis. Jei dar pasakytume, kad mūsų žmonės yra psichologiškai sužeisti ir alkoholyje dažnai ieško poilsio bei bėga nuo kankinančių vidinių problemų, tai turėtų kelti dar didesnį mūsų susirūpinimą.

Kaip pirmadienį Prancūzų kultūros centre sakė žurnalistas Pierre’as Haski, komentatoriai – tai portalo turinio kūrėjai, kritikai ir vartotojai vienu metu. Nė patys to nežinodami, jie iš esmės keičia žurnalistų darbą – vieni ir kiti yra kolegos.

Iki šiol nesuvokiau to.

Manau, ir daugelis komentatorių nelaiko savęs pakankamai svarbiais, juolab, kai yra anonimai, todėl leidžia sau rašyti tai (arba taip), ko gyvai, savo vardu ir pavarde pasakyti nenorėtų.

Pamėginau šiandien iškelti komentatorių nuomonę iš komentarų ir “paversti” ją informacija – komentarų apibendrinimu. Tai, apie ką diskutuoja žmonės, yra įdomu. Be to, jau laikas komentatoriams pajusti, kad jų klausomasi, jie skaitomi ir teksto autoriui nėra tas pats, apie ką komentaruose diskutuoja liaudis.

Ypač, kai žinai, kad žurnalistas – tik žmogus, darantis klaidų. Komentatorius turi didelę galią žurnalisto darbe. Nei komentatorius, nei žurnalistas neturėtų to pamiršti ir elgtis taip, tarsi kito nebūtų.

P.S. Skaitau komentarus po “komentarų apibendrinimo” ir, man rodos, jie kitokie nei po pirmojo teksto. Ramesni, labiau argumentuoti, labiau apie tai, kas rašoma tekste, o ne abstrakčiai apie temą. Ar gali būti, kad iškart yra poveikis?

Galbūt skaitėte arba girdėjote apie vaikiną, kuris sekmadienio naktį Vilniuje važiavo dideliu greičiu, lenkė kitą automobilį, nesuvaldęs mašinos daug kartų vertėsi ir čiuožė ant stogo šaligatviu, sutraiškė du žmones, dar kelis rimtai sužeidė, jie guli ligoninėje, renimacijoje.

Vaikinas lėkė 100 km per valandą greičiu. Apsaugos vaizdo kameromis nufilmuota, kaip nesuvaldytas jo automobilis traiško žmones. Didelė nelaimė, ką ir bekalbėti. Sunku įsivaizduoti, ką patiria žuvusiųjų giminaičiai, ką išgyvena sužeistieji.

Ir, man rodos, lygiai taip pat sunku įsivaizduoti ką šiomis dienomis išgyvena kaltininkas.

Paskelbus jo vardą ir pavardę, žurnalistai rado jo profilį Facebooke. Iš nedaugelio ten pateiktų žinių, labiausiai cituojamas sakinys, įrašytas į skiltį “mėgstamiausia frazė”. Jis skamba taip: „Dievo darbas atleisti nuodėmes, o mano darbas suorganizuoti tavo susitikimą su juo“.

Ką tai galėtų reikšti? Susitikimas su Dievu. Juk niekas nepagalvotų, kad su Dievu galima susitikti ir esant gyvam (prisipažinsiu, man kaip krikščionei, šita mėgstamiausia frazė irgi puikiai tiktų). Tas šaltakraujis, be jokių skrupulų žmogus net savo Facebook’e deklaruoja baisius “polinkius”. Jam ko gero buvo malonu traiškyti tuos vargšus žmones.

Žinau, kaip paprastai atsiranda frazės Facebook’e. Ypač tokios pasipūtėliškos frazės, neva, “bajeriai”, iš kurių skirta tik pasijuokti arba pavaidinti kietą prieš draugus. Didelė nelaimė, kad jaunatviški “gaidžiukiški” pasišokinėjimai dabar taip skaudžiai atsisuka prieš profilio savininką!

Buvau teisme, koridoriuje, su dar keliolika žurnalsitų, fotografų, operatorių; laukėme teismo sprendimo. Du kartus mačiau jį, paskui jo nuotraukas, filmuotą medžiagą.

“Dviejų žmonių žudikas” – trikotažinį megztuką su kapišonu ir džinsus vilkintis, smulkus, susikrimtęs ir pasimetęs jaunas žmogus. Žinoma, kai tikėjausi pamatyti poną Nusikaltėlį, man realybė nepadarė įspūdžio. Priešingai – pagailo. Jo, jo merginos, gimsiančio vaiko – pora penktą mėnesį laukiasi.

Man neišeina šitame žmoguje matyti šaltakraujo žudiko. Tai kas nutiko – siaubinga. Kaltininkas vertas prisiimti atsakomybę, atlikti bausmę, bet ne būti teisiamas komentatorių minios, įaudrintos spėliojimų, stereotipų ir su įvykiu nesusijusio įrašo Facebook’e.

Nors tematiškai nesusijusi, bet čia tinka sena patarlė, sakanti: “Sotus alkano neužjaučia”. Esu tikra, kad ne vienas iš mūsų gali atsidurti tokioje (panašioje) situacijoje. Ir tik joje atsidūrę iš tikrųjų suprastume, ką reiškia būti vertinamam taip, kaip Ramūnas dabar yra.

Trumpam prisėdau prie kompiuterio. Kelias minutes noriu skirti jums. Pirmiausia, perduoti linkėjimus nuo daugiau nei šimto jaunų žmonių, kurie dabar susirinkę Baltriškėse – nedideliame kaime Zarasų rajone. Pas Tiberiados brolius rengiamės Velykoms.

Vakar minėjome didįjį ketvirtadienį, bandėm suprasti, ką Kristus padarė per paskutinę vakarienę, kodėl paliko šv. Mišias ir kas jose vyksta. Šiandien 3 val. eisim Kryžiaus kelią. Brolis Egidijus, duodamas interviu (bus publikuotas rytoj lrytas.lt portale), padrąsino nesusitelkti vien į kančią. Kryžius be Prisikėlimo yra siaubo filmas ir liūdnoji naujiena mes gi tikime gyvąjį Dievą.

Kita vertus, Prisikėlimas be gilaus supratimo apie Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus – tik šešėlis to džiaugsmo, kuris iš tiesų slypi Prisikėlimo žinioje. Tad jei dar svarstote, ką veikti šiandien, eiti Kryžiaus kelią, ar ne, patariu eiti. Dėl didesnio džiaugsmo sekmadienio rytą.

Tikiuosi, jūsų Velykos bus tikras atgimimas! Iki pasimatymo jau naujame pasaulyje!