Pieva

Archive for the ‘Marijos radijas’ Category

Viskas išeina į gerą

Labai daug laiko praleidžiame besikankindami visiškai beprasmiškai. Mūsų protas ieško atsakymų į tokius klausimus, kurie neteisingai suformuluoti.

Man taip yra su Marijos radiju. Vis suku galvą, kas manyje blogai, ko nepadariau, kad mano sutartis nebuvo pratęsta, kad mane atleido. Kažkas mano viduje norėtų paversti mane auka šioje situacijoje ir be paliovos verkšlenti: kodėl taip įvyko? kas buvo ne taip? kur klaida? Bet gal jokios mano klaidos nebuvo? Gal klysta prezidentė ir administratorė? O gal niekas neklysta?

Štai pora padrąsinančių liudijimų:

„Dirbau viename iš bankų, užėmiau aukštas pareigas. Bankas bankrutavo. Kituose bankuose manęs nenorėjo. Maniau, gyvenimas baigėsi, labai verkiau. Po kiek laiko prisiminiau savo pirmąją meilę – psichologiją. Įstojau mokytis. Tai buvo trečias bakalauras mano gyvenime. Jau turėjau tris vaikus. Draugės gąsdino, kad išprotėsiu. Sėkmingai pabaigiau, dirbu psichologe. Esu laiminga, manau, tai mano vieta.“

„Buvau nepelnytai išmestas iš bažnytinės organizacijos. Į mano vietą buvo pasamdytas žmogus, nemokantis angliškai (ši kalba buvo būtina mūsų darbe). Maniau, kad tai neteisinga. Buvau didelėje neviltyje. Už kelių mėnesių mane surado vienos vienuolijos broliai ir pasiūlė dvigubai įdomesnį, mano charizmą atitinkantį darbą su dvigubai didesniu atlyginimu.“

Esu tikra, kad nieko nėra veltui. Esu tikra, kad, jeigu tik nori, kiekvieną, iš pirmo žvilgsnio, skaudžią situaciją, Dievas laimina ir naudoja, kad galėtume dar labiau atsiduoti žmonėms. O jeigu tai veda į didesnę laimę, tai ko spyriotis? Kodėl nepriimti? Kam liūdėti? Nebent dėl to, kad patirtume savo žmogiškumą, savo silpnumą emocijų atžvilgiu. Bet ir tai nėra pakankama priežastis atgręžti nugarą Dievui. Juk Jis visada mato ilgalaikę (amžinybės) perspektyvą ir daro, kaip mums geriau. Aišku, sunku pasitikėti, ypač skausmuose, bet kas kitas belieka? Tik Jėzus.

Įkvepiančios paskaitos per Marijos radiją

Šiomis dienomis Marijos radijas transliuoja įrašus iš Pasaulinės lyderystės konferencijos. Tai įvairių organizacijų bei krikščioniškų bendruomenių vadovai, kalbantys apie tai, kas uždega mūsų širdis, ką reiškia vesti žmones pas Kristų, su Kristumi, ką apskritai reiškia vesti žmones, kaip tai daryti. Ir kodėl mūsų širdyse yra toks troškimas.

Puikios paskaitos-pranešimai-liudijimai-dalijimaisi. Mus turėtų jaudinti pasaulio neteisybė, mes turėtume bijoti ir kartu drąsiai eiti į iššūkius. Mes nuolat turėtume patirti, kaip mums reikia Dievo ir kartu kiek daug Jis gali per mus nuveikti. Klausiau Bilo Haibelso paskaitos „Šventas pyktis“ (versčiau „Šventas apmaudas“). Ar atsimenate duonos ir žuvies padauginimą? Ar atsimenate, ką mokiniai Jėzui sakė, kaip atsikalbinėjo, kad negali nieko padaryti, negali pamaitinti šitokios gausybės žmonių. Ir ką jiems atsakė Kristus? Atneškite, ką turite. Atneškite, net jei tai tėra pora žuvyčių ir keli kepaliukai duonos. Ir ką Jis padarė su tuo, sakytume menkniekiu, kurį mokiniai jam davė? Jis padarė stebuklą. B.Haibelsas ragino: leisk Kristui padaryti stebuklą iš to mažmožio, kurį turi savyje. Duok jam tai, ką turi ir pamatysi, kokių didžių dalykų Dievas trokšta tavo gyvenime.

Kitas pranešėjas – Tarptautinio teisingumo misijos prezidentas ir įkūrėjas Garis Hogenas. Jis sako, jog sunkiausia krikščionims ir pasauliui patikėti, kad Dievas geras. Kaip galiu tikėti, kad Dievas geras, jei kasdien iš bado miršta tūkstančiai vaikų? Kaip galiu tikėti, kad Dievas geras, kai vaikai yra prievartaujami, parduodami prostitucijon, kaip galiu tikėti tuo?

Ir jis duoda atsakymą – aš esu tas, kuris gali padėti patikėti Dievo gerumu. Kaip tik aš esu siunčiamas, kad pasaulis patikėtų Dievo gerumu. Pikti, sąmoningai kenkiantys žmonės negali uždengti Dievo gerumo. Po šios paskaitos kilo stiprus noras sužinoti, dėl ko Dievui skauda širdį. Noriu tai pamatyti, jei reikia, – patirti. Kad tik galėčiau prisidėti, kvaila tai sakyti – padėti Dievui liudyti, net duoti pasauliui Jo gerumą.

Puikios paskaitos, stiprus Dvasios postūmis. Verta paklausyti. Dabar įrašai skambės pirmadienį-trečiadienį, 10 val., 22 val. ir kitos dienos 8 val. Galite klausyti ir internetu: www.marijosradijas.lt. Čia taip pat rasite detalesnį paskaitų pristatymą (žiūrėkit prie 10 val. Aktualijų).

Taip pat gražių jums 2011 sutiktuvių 🙂 Ateinančius metus Lietuvos vyskupai paskelbė Dievo gailestingumo metais. Tegu Dievas leidžia mums suprasti, koks yra Jo gailestingumas ir ką jis reiškia mūsų gyvenime.

Sielų 2010 džiaugsmas

Šeštadienį buvau šiuolaikinės krikščioniškos muzikos festivalyje Sielos 2010. Utenoje, Kultūros centre ir Dievo apvaizdos bažnyčioje kone 10 valandų grojo krikščionys daugiau ar mažiau krikščionišką muziką. Dėl kai kurių muzikinio lygio galima ginčytis, kai kurie – tikri profesionalai. Keli atlikėjai mane išvertė iš koto.

Vienas tokių – Vincentas Lizdenis. Jo profilį galima rasti ir muzikos paklausyti frype.lt/vincentas. Įrašas ne taip gerai skamba kaip gyvas dainavimas didžiulėj bažnyčioj. Ir dar labai daug reiškia išanskstinės nuostatos. Žinojau jį kaip Marijos radijo ateitininkų laidos vedėją. Maniau – tiesiog kalbantis, tikintis vaikinas. Nustebino balsas, atsidavimas atliekant kūrinius, talentas groti gitara.Iki šiol esu apšalusi. Jau rezgu mintį apie Marijos radijo savanorių talentų vakarą 🙂 (juolab, kad abiejose Sielų apdovanojimus gavusiose grupėse („Juoda balta“ – festivalio grupė ir Apaštalai“, jų daina – festivalio daina) dainuoja ir groja Marijos radijo savanoriai).

Dar vienas atradimas iš akustinės scenos – Kaišiadorių arkivyskupijos jaunimo komandos grupė „Iš nieko“. Tai ta pati kompanija, kuri kūrė Lietuvos jaunimo dienų 2010 himną „Kelkis ir eik“. Bet palyginus su jų kūrybos giesmėmis, kurias jie atliko Sielose, himnas – tai niekis. Kažkoks širdies užtaisas tose giesmėse. Iš pačios gelmės eina muzika ir žodžiai, kuriuos jie dainuoja, kurią groja. Norisi raginti jaunimą – tik nepameskite to. Nepameskit!!!

Ir trečias, mano vertinimu, perliukas – Katedriečiai|RIBA iš Panevėžio. Iš pirmo žvilgsnio – jaunučiai, paprasti, pagal mūsų laikus apsirengę, tyri žmonės. Bet tik pradeda groti (ypač violančele), dainuoti – atsibundi. Supranti, kad už to ką matai, yra didžiulė jėga, didžiulė kūrybinė galia, kažkokia gaiva ir gėris.

Labai ačiū organizatoriams už šį renginį. Ačiū visiems, kas dalyvavot – grojot, dainavot; ir visiems, kas tik atvažiavo. Mums labai reikia būti kartu, kartu giedoti Dievui, vieni kitiems. Bendrystė yra didelė jėga.

Meilė yra geras dalykas :)

Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo 🙂 paklausykit (www.marijosradijas.lt).

Darbas Marijos radijuje

Šiandien jau antra diena, kaip aš Kaune, Marijos radijuje. Pakeisiu į motinystės atostogas išeinančią Ingą, programų direktoriaus asistentę. Kartu su kolegomis būsim atsakingi už programą, jos kokybę, už tai, kad visos programos dalys būtų laiku ir vietoje. Kadangi praktiškai visą Marijos radijo „turinį“ kuria savanoriai, daugiausiai laiko tikiuosi praleisti su jais.

Prisipažinsiu, šiąnakt visą naktį mintyse bendravau su gausybe savanorių, apie kuriuos svajoju Marijos radijuje. Mintyse sukosi mintys apie tai, kaip juos reikės visko išmokyti, kokius koldūnus reikės jiems virti pietums, kaip atpažinti juose talentus ir padrąsinti juos atrasti savo dovanas.

Meldžiuosi, kad ši svajonė – laimingų savanorių būrys Marijos radijuje – išsipildytų. Ir jūsų prašau pagalbos šiame naujame darbe. Jei galite, retkarčiais paklausykite, panagrinėkite, pasakykite pastabų apie Marijos radijo laidų ir visos programos kokybę. Taip pat jei išgirsite, kad kažkas norėtų išmokti dirbti su radijo aparatūra arba norėtų žurnalistinės praktikos, taip pat norėtų dalintis tikėjimu, nukreipkite pas mane 🙂

P.S. Galimybė kurti ir iš tikrųjų susitikti su kitais žmonėmis yra nuostabi 🙂

Ponas ir ponia Martin – meilės pavyzdžiai

Mąstau apie antradienio laidą. Prieš Valentino dieną kalbėsime apie meilę… Kiek galima apie ją klabėti?.. Pasirodo, galima iki begalybės! Ir dabar, sėsdama prie kompiuterio, galvojau, ką norėčiau padaryti. Norėčiau paskaityti apie meilę. Praryti kaip saldainiuką…

Laidoje labai norėčiau papasakoti apie vieną porą – Zelie ir Louis Martin. Jiedu gyveno devynioliktame amžiuje. Mes žinome juos, nes jie yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresėlės) tėvai. Prieš pusantrų metų pasirodė žinia, kad jų užtarimu įvyko stebuklas. Nežinau, kada tiksliai, bet jie jau paskelbti palaimintaisiais.

Susipažinau su jais šią vasarą, kada su Tiberiados broliais vykome į tarptuatinę jaunimo stovyklą Belgijoje, pagrindinėje Tiberiados bendruomenės „būstinėje„. Pakeliui užsukome į Lizjė miestelį Prancūzijoje, kur ponai Martin gyvenimo pusiaukelėje persikėlė gyventi. Apsilankėme jų namuose, skaitėme jų istoriją, matėme jų baldus, rūbus, lankėmės Teresėlės kambaryje, vaikščiojome po jų sodą. Teresėlės vardu pavadintos bažnyčios požemyje įrengta ponams Martin skirta kripta. Meldėmės joje. Ten laikomos šių, tikiu, šventų žmonių relikvijos (prie jų palikau brangiausią savo klausimą – pašaukimo klausimą; ir jei tai šeima – pavedžiau jiems savo vyrą).

Mane palietė jų gyvenimas. Įstrigo keli faktai iš to, ką brolis Egidijus pasakojo per mokymą apie juos. Tokie labai žemiški faktai 🙂 pavyzdžiui, Louis buvo aštuoneriais metais vyresnis už žmoną Zelie. Kai jie susitiko, merginai buvo 27-eri. Vyras buvo ramus, mėgo tylą, o žmona – veikli, energinga. Jiedu abu užsiėmė verslu, Louis turėjo laikrodžių parduotuvėlę, kurioje vėliau ėmė prekiauti ir papuošalais. Zelie nėrė nėrinius, turėjo „ofisiuką“ šalią Louis’o, vėliau, daugėjant užsakymų, samdė moteris ir taip plėtė savo veiklą.

Jiedu susilaukė devynių vaikų. Berods keturi jų mirė dar būdami kūdikiai ar sulaukę vos kelių metų. Tokios buvo to meto realijos – mirdavo daug vaikų. Jiems pavyko užauginti mažiausiai vieną šventąją, didžią šventąją – Teresėlę. Kiti vaikai, visos dukros, taip pat įstojo į vienuolynus. Vienas Dievas težino, kokie yra jų maldų vaisiai 🙂

Abu norėjo atsiduoti Dievui. Abu norėjo stoti į vienuolynus 🙂 Norėjo dovanoti Dievui viską, ką turi ir kas yra. Jų kelias į šventumą ėjo per paprastą gyvenimą, darbą, šeimą. Visa tai, kas yra ir mūsų gyvenime.

Mane tai džiugina ir teikia vilties – meilė galima ir mano gyvenime. Meilė galima ir šeimoje. Kartais, matydama sunkumus patiriančias ar subyrančias šeimas, suabejoju tuo. Ačiū ponams Martin, jie grąžina viltį 🙂

Bandysiu juos plačiau pristatyti ateinančio antradienio „Iššūkio“ laidoje. Kviečiu klausytis 20 val. per Marijos radiją.

Ar velnias vertas mūsų dėmesio?

Ruošdamasi šiandienos pokalbiui su kunigu Benoit Domergue (demonologu iš Prancūzijos; jis dalyvaus „Iššūkio“ laidoje), šiek tiek pažiūrinėjau, ką Youtube rodo apie juodąjį metalą. Demonologas, kurį kalbinsime, teigia, jog ši subkultūra savo buvimu garbina šėtoną.

Draugas atsiuntė nuorodą į interviu su norvegu, juodojo metalo atlikėju Gaahl, grupės Gorgoroth vokalistu:

http://www.youtube.com/watch?v=VNN-ZnYg1Vo

Jo gyvenimo būdas – vienatvė, atsiskyrimas, kažkokia mistiška per atstumą gyvenančių žmonių „bendruomenė“. Jo sceninis įvaizdis ir muzika – bauginanti. Eurovizijos laimėtojai iš Suomijos – vaikiškas popsas palyginus. Gyvenimo aplinkybės ir istorija – niūri (gyveno toli nuo miesto (Norvegijos gamtinės sąlygos…), mokėsi „mokykloje“, kurioje tebuvo du mokiniai… Ir tas vienintelis „mokykliokas“ būdamas aštuoniolikos nusižudė).

Visa tai – galimo nelaimingo gyvenimo priežastis, bet ar būtinai čia įsipainioję demonai? Vienintelis dalykas atkreipia dėmesį – jo „pomėgis“ užsiiminėti magija ir okultiniais dalykais (apie tai jis užsimena kitame interviu), nori nenori sufleruoja apie jo siekį bendradarbiauti su piktąja dvasia. Ir tai atsispindi jo muzikoje, sceninėje aprangoje ir t.t. (gal reiktų sakyti atsispindėjo – nežinau, ar jis tebekuria ir tebeatlieka juodąjį metalą).

Galiu nuraminti save ir kitus jautresnių nervų žmones: tiems, kurie nesame įsitraukę į šamanizmus, magijas, dvasių kvietimus ir t.t. net nereikia per daug mąstyti apie akivaizdžius ir bauginančius velnio pasireiškimus. Ne dėl to, kad tai yra tipo baisūs dalykai ir nu nu nu, vaikučiai, negalima, nes paskui košmarai sapnuosis. Bet tai viduje nėra taip tikra ir grėsminga, kaip gali išoriškai atrodyti. Kam mums jautrinti savo vaizduotę ir jausmus (ypač jei esame į tai linkę?).

Juolab, kad velnias labiausiai laimi ne tada, kai yra atskleidžiamas [va, žiūrėkit čia velnias]. Jam tai nereikalinga, nes jo esmė – apgauti, apsukti žmogų, kad šis laisva valia pasirinktų blogį. Bėda, kad yra labai mažai žmonių, kurie sąmoningai renkasi blogį; didžiumą visgi reikia išdurti – pasakyti, kad ten, kur blogis, iš tikrųjų yra didesnis gėris… Taigi velnio didysis tikslas nėra bauginti mus akivaizdžiais „apsireiškimais“. O mes kai susitelkiame į tai ir vien apie tai galvojame, kartais per atrodo smulkmenas puolame jam tiesiai į glėbį…

Taigi nesimėgaukime baime ir vaizdais apie apsėdimus arba apeigų žiūrėjimus. Tai tam tikra prasme yra jausmų masturbacija. Yra tikra, kad žmonės kviečiasi piktąjį ir jis ateina. Bet lygiai taip pat tikra, kad vos tik žmogus nori eiti kitu keliu – jis gali tai padaryti. Gal per didelius sunkumus (kaip ir mes kiekvienas). Bet galiausiai velnias nėra viską galintis. Jis tik bejėgis šunytis, lakstantis mums aplink kojas ir besistengiantis įkąsti.

Palyginimui, pažiūrėkite ir šį interviu su tuo pačiu žmogumi. Ar pastebite skirtumą? Matyti jame vykstantys pokyčiai:

Svarbiausia, ką supratau, kad piktosios dvasios nereikia nei labai nuvertinti (velnias su juodom kanopom ir miela uodegyte yra tik pasakos veikėjas, nereikia čia mūsų gąsdinti), nei pervertinti (visas pasaulis yra valdomas blogio, demonų ir visi mes eisim į pragarą…). Kaip ir visose srityse, ir čia reikia blaivaus proto ir tiesos: neperlenkti lazdos nei į vieną, nei į kitą pusę.

P.S. Kam rūpi ši tema, kviečiu ateiti į kunigo Benoit Domergue paskaitas šią savaitę. Arba klausytis „Iššūkio“ šiandien, 20 val. per Marijos radiją.

Viešpatie, padėk. Nebenoriu vartoti…

Pasakoja 22 metų vilnietis, priklausomas nuo narkotikų. Pirmą kartą pabandė 12-os metų, nuolat vartoti pradėjo vyresnėse klasėse. Liovėsi vartoti prieš metus.

Ar liautis vartoti labai sunku?

Labai sunku. Neįsivaizdavau kažko malonesnio žemėje negu tas pojūtis, kai apsisvaigini narkotikais. Nes nebuvo tikrų vertybių gyvenime. Kai vartojau, atrodė, kad atradau save, patirdavau didelę euforiją. Lioviausi, nes mano gyvenimas ties tuo ir baigėsi. Jeigu toliau vartoju, mirštu. Be to, vartojant viskas yra nenatūralu, viskas yra dirbtina. Visi draugai, visi santykiai, visi pojūčiai yra tik chemija – dirbtini. Nėra nieko natūralaus, nejausdavai nei meilės, nei gailesčio, nieko, esu kaip mašina. Gyvenu tik tam, kad mėgaučiuosi kūniškais potyriais. Visą laiką man buvo svarbiausia mano savijauta. Ją gerindavau keisdamas vienus narkotikus kitais. Viskas yra tik tam, kad pasijusčiau kažkiek geriau.

Vienas iš lūžio taškų.

Atsimenu, važiavau iš darbo troleibusu ir buvau gal savaitę laiko nemiegojęs, žiauriai išsekęs. Kai troleibusas privažiavo stotelę, kur man reikėjo išlipti, negalėjau atsistoti, pajutau, kad svaigsta galva ir jei atsistosiu – atmes (man kartodavosi epilepsijos priepuoliai), užsikraysiu prie visų žmonių. Buvo rytas, galvojau, kaip tokios būsenos dirbsiu. Tiesiog bijojau atsistoti, rakino visus raumenis. Tada mintyse pagalvojau: „Dieve, padėk. Nejaugi viskas taip ir baigsis? Nejaugi iš to trūliko mane tiesiog išmes besikratantį?“. Jutau visišką bejėgiškumą. Tas prašymas buvo labai nuoširdus. Kaip pasidavimas, pripažinimas, kad aš bejėgis – daryk Dieve su manim, ką gali, nes aš nieko negaliu, net atsistot nuo sėdynės. Tada staiga… Kas man net šoką sukėlė… Tai, kad tik paprašius, tai iš tiesų buvo sekundžių reikalas, tik ištarus tuos žodžius, aš pasijutau labai lengvai. Pasakiau, Dieve, padėk man ir aš padarysiu viską iš savo pusės, kad tik negrįščiau prie to. Ir pajutau lengvumą. Atsitojau. Nėra epilepsijos. Mintyse dėkojau Dievui ir verkiau. Sėdėdamas troleibuse verkiau – supratau, kad tai stebuklas. Norėjosi rėkti apie tai, sakyti visiems.

Ir… ką aš padariau iš savo pusės… po valandos vėl įsišoviau… Vėl pradėjau vartoti ir supratau tą bejėgiškumą. Tą žiaurią tikrovę, kad tai nėra taip lengva. Tau Dievas padarė stebuklą ir tu išlipai, atsistojai ir eini švarus. Ne. Reikia dėti pastangas. O kartu ir be pagalbos vienas nieko nepadarysi. Nuo tada jutau didelę kaltę. Kai leisdavausi narkotikus, darydavau tai su ašaromis – jausdavau, kad nesąmonę darau. Jausdavau šalia esančią pagalbą, daugybė žmonių siūlėsi padėti, nuolat kvietė vykti  į reabilitaciją.

Čia pateiktos ištraukos iš Marijos radijo jaunimo laidos „Iššūkis“. Visą istoriją galėsite skaityti sausio mėnesio žurnale „Artuma„.

Atvirumas, kuris sujaudino iki gelmių

Ką tik grįžau iš „Iššūkio“ laidos, kurioje kalbinome du jaunuolius. Jie abu buvo narkomanai, yra praėję reabilitaciją ir bando iš naujo kurti gyvenimus.

Neįsivaizduojate, kokį patyriau gėrį.

Jų istorijos baisios. Bet tie žmonės yra tikri. Jie atviri. Be jokio pasidemonstravimo, pasipuikavimo, pasipūtimo. Toks įspūdis, kad tai įaugę jiems į kraują. Prisistato: aš – priklausomas nuo narkotikų. Natūralus, paprastas, tiesus pokalbis. Jie nesidrovėdami, nesislapstydami kalba apie savo žemumas, kaip susileisdavo, kaip vogdavo, kaip meluodavo. Tai paliečia širdį, ypač, kai pasakoja apie Dievo buvimą šalia net didžiausiose nesąmonėse ir savęs žudyme: tu darai nesąmones, o Dievas lieka šalia ir vis tiesia pagalbos ranką, vis remia ir traukia iš viso to šūdo.

Girdėti tokius dalykus – kaip gyvojo vandens šaltinis veidmainystės, apsimetinėjimo, mėginimo pasirodyti, kuo nesi, dykumoje. Dėkoju Dievui už priklausomų žmonių dovaną. Dėkoju Dievui už nesuvokiamą Jo gerumą.

Siūlau paklausyti laidos kartojimo 1 val. nakties iš penktadienio į šeštadienį arba pirmadienį (lapkričio 9 d.) 16 val.