Pieva

Archive for the ‘knygos’ Category

Intrigos, Dostojevskis ir Idiotas

Skaitau Dostojevskio knygą Idiotas. Intrigos intrigėlės. Kad brolis vestų „gerą variantą“, sesuo pusę metų lankosi svečiuose pas žmones, pas kuriuos šiaip nė neitų… Kiek vargo!

Skaitydama vis stebiuosi – juk tai vyksta ir gyvenime! O aš vis ignoruoju tai, vis neįvertinu, kad aplink mane irgi verda intrigų puodas.

Guodžiuosi, kad aš – kaip Idiotas, kuriam nerūpi, kas ką slapčiomis rezga. Kuris gal net nesupranta apie intrigų galimybę.

Ir sau, ir jums rekomenduoju kantriai perskaityti šią knygą iki galo.

V. Albisetti: pasirinkti gali tuoj pat

Besikeičiant daugeliui dalykų gyvenime kartais norisi pasiduoti. Nežinia, kaip bus toliau, baimė, kad nepasiseks, kad nesugėbėsiu, verčia saugotis naujų  dalykų ir galimybių.

Į pagalbą ateina italas psichoanalitikas, parašęs „daug knygų, tikrų psichologinio dvasingumo srities bestselerių“ – Valerio Albisetti. Pacituosiu ištrauką iš knygos „Juoktis širdimi“. Man tie žodžiai teikia vilties ir tikėjimo – galiu rinktis gyventi laimėje, jei tik to noriu.

Tikrai tikintis žmogus visada yra optimistas.
<…>
Tikri tikintieji visados, ypač tada, kai gyvenimas yra negatyvus, išlaiko pozityvią poziciją.
Tai pasirinkimo dalykai.
Žmogus yra liūdnas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka liūdnas mintis.
Žmogus yra prislėgtas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka slegiančias mintis.
Žmogus yra ramus, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka taikias mintis.
Žmogus yra linksmas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka linksmas mintis.
Laimė, kaip daugelis mano, priklauso ne nuo aplinkybių, socialinių sąlygų, fizinės būklės, bet nuo mūsų pozicijos.
Laimė priklauso ne nuo išorės faktų, bet nuo mūsų vidaus.
Ir tai pasirinkti gali tuoj pat.
Dabar.
Nereikia laukti, atidėlioti.
Tai būtų tik dar vienas alibi, dar vienas pasiteisinimas.
Tokiais atvejais pagalvok apie mirtį. Apie savo mirtį. Pagalvok, jog mums skirto laiko nėra daug. Jis ribotas. Ir mes nežinome, kada jis baigsis. Kai jautiesi tingus, inertiškas, apatiškas, pagalvok apie tai ir nuspręsk, kaip panaudoti laiką, kurį tau dar dovanoja Dievas.
Turėtume visada veikti galvodami, jog vieną ar kitą momentą galime mirti.
Tik toks įsitikinimas mus paskatins pereiti prie veiklos.

Valerio ALBISETTI, „Juoktis širdimi“, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007, p. 60.

Ar ne genealus yra Dievas, sakydamas, kad tik per mirtį pasiekiamas gyvenimas? Juk galvoti, iš tiesų pripažinti, kad mirsi – tai jau tam tikra prasme mirti iliuzijai, kad esi, būsi šitoj žemėj amžinai. Tai netiesa, nenuolankumas tiesai.

Žmogus apdovanotas agresija?

Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm’o knygą „Žmogaus destruktyvumo anatomija“. Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė):

„Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <…> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams.“

Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti.

Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).

Bet jei tik priimtume tą energiją ir nukreiptume ją tinkama linkme, pavyzdžiui, iškilusiai problemai spręsti, būtume patys laimingiausi žmonės.

Manau, tai menas, kurio esame kviečiami mokytis nuolat.

Žmogaus greitis – 60 minučių per valandą

Jau kelintą kartą ir vis iš naujo, vis nuo kitos vietos skaitau puikią knygą – C.S. Lewis’o „Kipšo laiškai“. Patyręs velnias rašo jaunesniam velniukui laiškus ir patarinėja, kaip „globotinį“ – žmogų greičiau nuvesti pas „Tėvą“ 🙂 turbūt įsivaizduojat, ką velnias vadina Tėvu 🙂 Laiškų autorius taip nuostabiai išdūrinėja savo „mylimą nelabuką“, kad net šypteliu… Žaisminga forma Lewis’as gyvai ir paprastai atskleidžia, kaip nekaltai (ir kaip dažnai!) supainiojame tiesą su gražia apgaule.

Ir įrašo pavadinime užrašyta mintis – iš šios knygos. Patyriau didelę ramybę, perskaičiusi, kad savo idealo, siekiamybės link einame nei greičiau, nei lėčiau, o 60 minučių per valandą greičiu 🙂

Kiek tuščių kančių būna, kai tikslą norisi pasiekti greičiau, trumpesniu keliu, kertant kampą… Pritaikiau 60 minučių mintį spręsdama sudoku 🙂 ir ji pasitvirtina – jei stengiuosi „užlaušti“ savo smegenis ir priversti juos rasti sprendimą tada, kai užstringu, nieko neišeina. Jei palieku ramybėje ir imuosi spręsti „užsispyrėlį“ vėliau, šviežia galva, būtinai randu kokią mažą, netikėtą išeitį iš aklavietės.

Ko gali tikėtis iš Dievo?

Dar viena ištrauka iš Luis Gonzalez-Carvajal knygos: „Toks yra mūsų tikėjimas“:

„…ko gali žmogus tikėtis iš Dievo? Šis klausimas kvepia prekyba. Nė vienas sveiko proto žmogus neklaus mylimo asmens: „Ką galiu iš tavęs gauti?“ Tikras įsimylėjėlis siekia gėrio kitam ir ieško jo paties, o ne jo daiktų.

Tad drauge su šventuoju Tomu atsakykime: „Iš Dievo nereikia tikėtis nieko mažiau už Jį Patį“. Mažesnius dalykus žmogus pats gali gauti pasinaudodamas jėgomis, kurias jam Dievas davė. Tik šitaip visi stosime į savo vietas. Ernstas Blochas sakė: „Jūs būkite žmonės, ir Dievas bus Dievas“.

Todėl Dievo apvaizdos negalime įsivaizduoti kaip šachmatininko, judinančio figūras. Dievas kreipia laisvus žmones, apdovanotus vidiniu gyvenimu: „Valdydamas visatą Dievas elgiasi taip, kaip elgiasi siela, kuri valdo kūną“, kitaip tariant, teikdamas gyvybę iš vidaus. Dievo apvaizda yra žmogus.“

Kartais suabejoti – gyvybiškai svarbu

Kartais atrodo, kad tikėjimo tiesos įkalina, kad tai, kuo tikiu, daro gyvenimą niūrų ir nuobodų, o mane – kažkokia robotuke be savo valios, laisvės ir gyvybės. O juk turėtų būti atvirkščiai… Tai suvokus iš pradžių baisu abejoti tuo, kuo esu šventai įsitikinusi. Juk esu šventai įsitikinusi 🙂 Ir tik radus drąsos „eiti prieš tai, kas šventa“, suabejoti tuo, ko esu išmokyta, iš naujo kelti klausimus, kurie atrodė lyg ir atsakyti, galiu surasti tiesą, suprasti, kad ankstesnis mano žinojimas buvo klaidingas. Tad jei jaučiatės spaudžiami, nepajėgūs teisingai, „taip kaip reikia“ gyventi, galbūt kažką klaidingai suvokiate, neteisingai interpretuojate?

Siūlau paskaityti ispano kunigo, teologijos daktaro Luis Gonzalez-Carvajal knygą „Toks yra mūsų tikėjimas“. Logiškai, paprastai ir gaivinančiai paaiškinti esminiai tikėjimo dalykai. Ši knyga kaip šiukšles iš mano galvos šluoja visokius klaidingus įsitikinimus apie nuodėmę, Kristų, Jo mirtį, prisikėlimą, žmogaus atpirkimą ir kitus tikinčiajam gyvybiškai svarbius dalykus.

Noriu pateikti jums vieną citatą. Joje autorius „demaskuoja“ bene dažniausiai pasitaikančią klaidatikystę, kad Dievą reikia ar reikėjo permaldauti, kad Jis atleistų. Pasirodo, Dievui nereikia aukos, Jis tik trokšta išlaisvinti žmogų iš nuodėmės.

„Ir šventajam Anzelmui, ir Liuteriui buvo aišku, kad Dievas prieš atleisdamas reikalavo satisfakcijos. Tačiau evangelijose matome, kad Jėzus, prieš atleisdamas nuodėmes niekuomet nereikalauja išankstinės atgailos ar pasitaisymo. Yra atvirkščiai: veltui pasiūlo neužsitarnautą atleidimą, po kurio, be abejo, seka asmeninis atsivertimas. Jėzaus akivaizdoje nusidėjėliai suprasdavo tai, apie ką nedrįso net svajoti: Dievas juos priima nepaisant to, kad jų rankos tuščios.

Taigi Dievo nereikėjo permaldauti. Jo patirta skriauda buvo žmogaus patirta skriauda, todėl jo satisfakcija yra tiesiog gėrio atstatymas žmogaus širdyje. Pats Tomas Akvinietis buvo įsitikinęs, kad „Dievą įžeidžiame ne mes, bet mūsų veiksmas prieš mūsų pačių gėrį“.

<…>

Svarbiausia – pakeisti žmogų

Vadinasi problema, labai jaudinusi šventąjį Anzelmą ir Liuterį – kaip permaldauti Dievą- buvo netikra problema. Dievas visą laiką yra pasiryžęs veltui dovanoti atleidimą. Tikroji problema, su kuria susiduria atpirkimas, yra kita: kaip išlaisvinti žmogų iš nuodėmės valdžios?

Šventasis Ireniejus su sveika nuovoka sakydavo: „neįmanoma kitaip atrišti to, kas surišta, kaip tik atgal ištraukiant susimezgusios virvės galą“. Arba kitaip sakant, jei nuodėmė galiausiai yra meilės stygius, tai atpirkimas turi būti priešingas dalykas. Vadinasi, Dievo Sūnus atėjo į pasaulį, kad atneštų truputėlį meilės, to, ko mums trūko, o ne dar daugiau kančių.“

Luis Gonzalez-Carvajal. Toks yra mūsų tikėjimas. Leidykla „Katalikų pasaulis“, 2001. p.77-78.

Laimikis knygų mugėje

Ojojoi… kaip anoniminiai lošėjai rašo prašymus, kad būtų neįleisti į lošimo namus, taip kai kurie žmonės turėtų tokį prašymą rašyti dėl knygynų ir knygų mugių…

* Albumas „Šilų dzūkai“. Arūnas Baltėnas, Ona Drobelienė. Nuotraukos ir trumpi dzūkiški tekstai. Močiutės ir seniukai, jų buitis, krosnys, puodai, kepiniai: namie kepta duona, meduoliniai glaistyti grybukai (visas įspūdingas jų kelmas), šuniukas, upėje skalaujamas audinys, dar vis pjautuvais rugius pjaunančios moterys… Šventi paveikslai ant sienų, skarytėmis aprištų galvų pilna medinė bažnytėlė.

O jau ta dzūkų tarmė… dzievuliau, dzievuliau, kokia graži 🙂

„Kap kumelė vaikų apgynė“

Nakcigonėn jojom. Gal virš dešimc arklių gynėm. Saulė laidzas, tai jir genam. Ugnį suskuriam. Dziedai pabajina, o mes sėdzim liežuvius iškorį jir klausom, galvelėsna dedam jų baikas. Rycinėm namo genam, kinkom jir darbuojamės. Vilkų buvo. Prismenu, sėdzim palei ugnį, cik arkliai ima prunkšč, nerimauc. Puolam visi rėkauc, pliauškyc, ugnį sukeliam. Nucilo, nurimo. Ryti apsižūrom, gi kumelė stovi an uždūsyto jir sutapyto vilko. Kumelukų gynė, o supancota buvo, tai puolė jir prispaudė kanopom vilkų. Vaikų savo apgynė. Neišsigundo pilkojo.

** Mane besivaikščiojančią mugėje pagavo klasiška muzika – akordeonu grojo garbaus amžiaus vyras. Neįmanoma netrepsėti, kai girdi taip grojant. Buvau bepasigaunanti kokį viriškį, kad polkutę sutryptume 🙂 grojo pasikaustęs akordeonistas Andrius Šiška. Jo „grojimo stažas“ – gal daugiau nei penkiasdešimt metų. Buvau apdovanota dviem akordionisto įrašytais diskais… 🙂

*** Vaikų salėje užtaikiau ant dviejų knygų vaikams pristatymo. Keistuolių teatro aktoriai skaitė ištraukas. Puikus būdas sudominti knyga. Tekstas tampa gyvas…

Viena iš pristatytų knygų buvo J.Vaiškūno ir D.Vaiškūnienės knyga „Žiūroniuko nuotykiai“, iliustruota Dailės akademijos studento Dovydo Stonkaus. Gaila, nespėjau dailininkui už iliustracijas rankos paspausti, tikrai originalios, kažkoks šiltas ir kartu modernus braižas (jei galima taip sakyti). Žiūroniukas 🙂 smalsus berniukas, tyrinėjantis dangų. O danguje visko tiek daug… Ar kada pagalvojai? Man patinka knygos vaikams – jos grąžina prie kažko esminio.

Kalbant apie knygas vaikams… Į rankas pakliuvo „Eglė žalčių karalienė“. Gaila, neįsidėmėjau, kas iliustravo. Bet tokie šiek tiek kosmonautiški paveiksliukai labai priminė mano vaikystės Žalčių karalienę (tikiu, jūs irgi turėjot tą knygą). Būdama maža, nesupratau to grožio… Šiandien grįžau į vaikystę. Dieve, kokia nostalgija užliejo 🙂

**** Vytauto V.Landsbergio „Baltoji knyga“. Sudarytojas apklausė Lietuvos šviesuolius apie Lietuvos kultūros, švietimo politiką, savižudišką mąstyseną, lietuvio nacionalines savybes ir pan. Kaip supratau, esminis knygos siekis – šviesa; kalbėti apie problemas ir išeitį iš jų; kalbėti apie tai, ką turime šviesaus…

O koks jūsų laimikis?

„Žavingoji“

Savaitgalį baigiau skaityti knygą „Žavingoji“. Tai vyro ir žmonos (vyras – knygos „Laukinis širdyje“ autorius; abu jie šventieji!!!) parašyta knyga apie moters sielos paslaptį. Kas yra moteris? Kas ją varo į priekį? Ką reiškia tas didžiulis ilgesys moters širdyje? Kas moteriai svarbiausia? Kokios jos žaizdos ir kaip išgyti? Kaip pilnai gyventi kiekvieną akimirką? Kas yra moters priešas?

Paprastai ir taikliai atsakomi šie ir daug kitų klausimų. Likau sužavėta šios knygos: buvau giliai paliesta, kiekviena tema stipriai lietė asmeniškai, atpažinau daugybę savo patirčių, kaskart skaitydama patyriau įkvėpimą eiti gilyn į savo širdį, į tikrą gyvenimą. Patyriau džiaugsmą ir laisvę: esu nuostabiai sukurta. Kiekviena moteris yra nuostabiai sukurta. Tik tai, kas nuostabiausia, ji bijodama nukentėti, būti nepriimta nugrūda į širdies užribius…

Net pagalvojau, kad turėčiau baigti rašyti šį blogą – viskas, kas šiuo metu man atrodo aktualu, svarbu, verta gilinimosi ir gyvenimo, yra aptariama šioje knygoje. Esu labai laiminga, kad „Žavingoji“ pakliuvo į mano rankas.

Troškimai

Pastarasias kelias dienas ryte ryjau John’o Eldredge knygą „Laukinis širdyje“. Tai knyga apie vyrus, apie jų širdis, vidines žaizdas, troškimus, kokie jie yra sukurti. Vyrai yra nuostabūs.

Yra keli skyriai, skirti moteriai – karalaitei, uždarytai bokšte, savo sužeidimų bokšte, kuri trokšta būti riterio išvaduota. Jei manote, kad ši mitinė pasaka apie princesę, riterį, drakoną yra tik iliuzija, kurią reikia pamiršti „kai užaugi“, privalote paskaityti šią knygą. Nedrįskite išmesti iš savo širdies pačių autentiškiausių troškimų. Tiesiog neleiskite sau to.

Kaip gera, kad galiu trokšti, turiu teisę trokšti. Dar daugiau: šie troškimai (jie kartais atrodo neįgyvendinami, absurdiški, per daug reikalaujantys) ir yra gyvenimo esmė. Turiu juos atpažinti, pripažinti, apvalyti nuo egoizmo, ir leistis jų link, siekti jų išsipildymo.

Ko tu trokšti? Ko iš tikrųjų trokšti? Neklausk, kaip tai padarysi. Dievas visagalis! Viską suprasi savo laiku. Didžiausia mūsų bėda – mes netikim, kad tai įmanoma. Tai įmanoma. Tai ir yra mūsų misija – eiti į pačius esmingiausius širdies troškimus, siekti jų.

Esu užsidegusi 🙂 jaučiu, kad gyvenu. Esu laiminga, nes Dievas man duoda žodį: „Įdėjau troškimus į tavo širdį, pažadu, stiprinsiu tave, kad juos įgyvendintum, dovanosiu tau pilnatvę“. Ir tau Jis žada tą patį. Ar tiki?