Buvau aplankyti vieno reintegracinio (?) projekto vaikinų. Tai vyrukai, vartoję narkotikus ar alkoholį, dabar gyjantys, besimokantys dirbti ir gyventi. Dievas mane keičia per juos. Su jais galiu būti laisva, galiu būti savimi ir nebijoti atstūmimo. Kartu pasijuokiam iš savo silpnybių. Juk jų turėti – normalu (Sigutei-mis Tobulybei nuoširdžiai sunku tai priimti).

Labiausiai myliu juos dėl jų skaudžios patirties, per kurią matosi Dievo galybė. Dievas pakėlė juos iš didžiausių duobių. Nėra nieko gražiau, kaip žmonės, kurie šimtus kartų yra nupuolę ir vėl atsikėlę. Jie viliasi Dievu, nėra daugiau kuom viltis – visi dievaičiai išmėginti. Būnant pas juos, norisi klausytis jų istorijų ar tiesiog kalbėtis kasdienėmis temomis.

Vienas vaikinas vartojo narkotikus nuo trylikos su puse metų. Pradėjo iškart nuo rimtų, leidžiamų į venas. Aštuoniolikos pateko į reabilitaciją – gydymą. Iš jo noriu pasimokyti meilės mamai: “Būdavo, kad išėjęs į mokyklą, negrįždavau namo dvi dienas ar savaitę. Mama turbūt eidavo iš proto. Baisu pagalvoti, kiek ji iškentė dėl manęs!”

Iš kito, turinčio dešimties metų dukrą, norėčiau išmokti meilės vaikams: “Gražu matyti, kaip vaikas auga. Ateina po mėnesio kas į svečius ir stebisi: “Kaip ji paaugo”. Nėra nieko gražiau, kaip auginti vaikus”.

Buvimas su jais gydo. Nebepasislėsi už savo “rafinuotumo”. Moku sudėtinginti dalykus o jie – kitaip (kaip Pieras Giorgio Frassati pasakytų* ). Myliu juos už tai.

Važiuodama namo po pasisvečiavimo pas juos pagalvojau, kad taip zyziu Dievui, kad atsiųstų manąjį princą, tą vienintelį, kurį galėčiau mylėti, jog Jis nusprendė padovanoti man iškart kelis ne princus, dar geriau – brolius. Dievas tikrai yra nuostabus. O, kad galėčiau dažniau tai atrasti!!!

* Šiandien Atsinaujinimo dienos renginyje vaidinome spektaklį apie Pierą Giorgio. Buvo šaunu! Žmonėms tikrai patiko. Buvo gera būti scenoje. Norėčiau, kad mano vyras būtų toks, kaip Pieras Giorgio Frassati jis – nerealus!!! Tikras gyvenimo užtaisas norėčiau kartu su juo atsidėti tarnystei kad ir iki pasaulio pabaigos, su tokiu žmogum – nebaisu

Šiandien nors ir trumpam buvau mieste. Eisenoje nuo Katedros iki Seimo. Labai daug žmonių, daug trispalvių, dainų, daug senjorų ir moksleivių, studentų. Gera būti su visais. Nežinau, ką jie galvoja apie kovo 11-ąją, apie Lietuvą, ar apskritai galvoja ką nors, bet vien tai, kad jie atėjo, kad buvo šventėje, kad dainavo ar skandavo su visais – tai yra daug.Tai yra jėga!

Anksčiau, perimdama suaugusiųjų požiūrį, niekinau masinius susirinkimus. Neva, juose nėra prasmės, neva jie nieko neteikia, tėra laiko, pinigų ir jėgų švaistymas. Dabar matau, kad yra didelis džiaugsmas būti kartu su kitais ypač tokią giedrą, svarbią dieną. Tai ir kuria jausmą, net ne jausmą, bet patirtį, kad esame kartu, kad mūsų daug, kad ne aš viena mąstau apie bendrą idėją, siekiu kažko, kas būtų gera ne vien man.

Gaila, kad negalėjau išbūti visame renginyje (apsiaviau pavasarinius batus… ir baisiai sušalo kojos… kaip svarbu tinkama avalynė!). Man labai reikia matyti, kad esu ne viena, matyti jaunus, laimingus, ir senus, dainuojančius, be rūpesčių. Pajutau, kad kaskart, kai nedalyvauju tokiuose susibūrimuose, prarandu galimybę pasisemti jėgų ir džiaugtis. Jei liksiu tokią dieną namie, apmusysiu. Ir taip kuo toliau, tuo labiau…

Noriu pergalėti tą stereotipą galvoje, kad valstybiniai minėjimai ir šventės – neįdomios ir nieko nereiškia. Užtenka pažvelgti kitaip. Koks tai yra grožis! Vien klausytis, kaip tūkstantinė minia gieda himną – kažkas labai stipraus ir tikro! Galbūt toks jaudinantis susibūrimas pavyko tik šiemet, per dvidešimtmetį. Bet kodėl panašių džiaugsmų nesurengti ir kitomis progomis? Juk entuziazmas geruose, teisinguose dalykuose yra deficitinė prekė. Jo niekada nebus per daug.

Tikrai, esu laiminga labai laiminga. Ta niūri tiesa, kurią man bando įteigti daugybė nusivylusių žmonių, nėra absoliuti. Tai yra jų tiesa, jų patirties ir požiūrio rezultatas. Su pagarba jiems, noriu nesutikti. Netikiu, kad neįmanoma būti laimingais šitoje šalyje, kad negalima nieko pakeisti. Juk užtenka pagarbos tiesai, pastangų, kasdienių nuoširdžių pastangų ir vilties. Stebuklai – ne mūsų reikalas. Palikime šitą rūpestį Dievui. Mūsų reikalas – maži, nuo mūsų priklausantys veiksmai, rūpesčiai. Kurie, esu šimtu procentų įsitikinusi, neprapuola, bet prisideda prie bendro gėrio.

Baisiausia, kai nebetikiu, kad kuriu kažką bendro. Negera gyventi dėl savęs. Negera manyti, kad pasaulis yra priešas, su kuriuo reikia kovoti. Tai ir yra nelaimės priežastis – nepatirti bendrystės su kitais. Ar dar baisiau – kovoti, konkuruoti su kitais, tarsi gėrybių neužtektų visiems. Jei ir reikia kovoti su kuo nors, tai su apatija, užsidarymu, baime, tingumu, netikėjimu. Visi mano priešai gyvena viduje, ne išorėje.

Niekada niekada niekada nesiliaukite tikėję – už tos pilkos, kartais visą dengiančios liūdnumos, esti kažkas labai gero, tikro, teisingo, nugalinčio, tokio, kas nesibaigia, neišnyksta, yra nesunaikinama, dėl ko verta stengtis. Tik nesiliaukite tikėję. Labai šito jūsų prašau.

Esu dingusi iš internetinės erdvės. Bet jūsų nenustoju nešioti širdy. O dingau, nes kaip jau rašiau, esu truputį kurjeris – vežioju Magnificat, mėnesinį maldyną “žemiški” darbai yra mane pagavę. Sakyčiau, labai gerai. Mokausi tikslumo ir kruopštumo: reikia ne tik nuvežti, paimti likutį, galbūt iš vietos, kur mažiau perkama, nugabenti ten, kur trūksta, bet ir viską užfiksuoti, ir aišku, sužiūrėti pinigus.

Ir kai viskas susipainioja, plius atsiranda antro mėnesio numeris, tuomet, Sigute, laikykis. Prisipažinsiu, nemaniau, kad tiek vargo bus su paimtais egzamelioriais-pinigais-parduotais egzemlpioriais ir t.t. Su knygelių ir pinigų apskaita. Imu nuoširdžiai gerbti vadybininkus ir buhalterius, taip pat logistus – paprastus vežėjus. Ką mes be jų darytume? Man sunku įsivaizduoti, koks skruzdėlynas iš tiesų yra, pavyzdžiui, prekybos centrų veikla. Kiek žmonių kiekvieną dieną stengiasi dėl to, kad mums būtų patogu!!! Sunku tai suprasti, kol nepabandai kažkokios panašios veiklos…

Ir dar šiandien supratau, kad turbūt rimčiausios mano maldos, pokalbiai su Dievu ir savimi šiuo metu įvyksta mašinoje, prie vairo juokinga jau sakiau broliui Pranciškui, kad kai numirsiu, būsiu vairuotojų globėja nes juk būna tokių dienų, kai niekur kitur neturi laiko nuoširdžiam pamąstymui, tik prie raudono šviesoforo arba važiuojant “automatiniu” rėžimu, kai rankos, kojos viską žino ir automobilis tarsi pats, nepastebėtai parveža namo.

Kalbant apie automatinį rėžimą… Čia labai tiktų vienas gražus reklaminis filmukas: Embrace Life (Apkabink gyvenimą). Ši informacinė kampanija, skatinanti visuomet užsisegti saugos diržą, vadinama viena sėkmingiausių iki šiol. Žinot kodėl? Nes diržas prilyginamas apkabinimui, kuris saugo. Tai tikrai nuostabus požiūris! Į tai, kas anksčiau buvo pristatoma kaip prievolė, kaip dalykas, už kurio nesisegimą baudžiama; kai buvo gąsdinama pasekmėmis, jei nesisegsi, dabar tampa švelniu, gelbstinčiu apkabinimu…

Apkabinu jus visus. Ir tiems, kas už vairo, arba kas darote tuos mažus kruopščius darbus, ar užsiimate  su pinigais, siunčiu geriausius linkėjimus. Stiprybės ir kantrybės jums! Dievas taip leidžia mums mokytis ir tobulėti Laikykitės!

Laisvomis dienomis (vasario 15-16) buvau Trakuose. Pasakiška vieta žiemą! Kaip smagiai stūmėm automobilį į kalniuką!!! O tos sniego pusnys!!! Maudynės! Tikrai klasiškos gamtos sąlygos!

Aišku, ne siausti ten važiavom… Važiavom susitikti dėl darbų. Lietuvos jaunimo dienų organizatoriai sukvietė ilgalaikius savanorius – susipažinti, pasiskirstyti darbo sritis ir šiaip pasibūti, pajusti LJD dvasią. “Užsikabinti”. Aštuoniolika mūsų ten buvo. Dauguma tokie užkietėję savanoriai… Net baisu, kai pagalvoji, govėda veikėjų, kurie negalvoja apie finansinį atlygį kuriuos užveža vien idėja… Pačiuožę žmonės užtat buvo labai įdomu.

Mane labiausiai nustebino klierikai. Atvažiuoja, iš pirmo žvilgsnio santūrūs, niekuo neišsiskiriantys jauni vaikinukai, ketvirto kurso kunigų seminarijos studentai. Iškart automatiškai užklijuoju etiketę… O paskui šast – vakare sužinai, kad du iš jų jau baigę ekonomiką, vienas kelis metus gyvenęs Lenkijoje. Taip pat jų smagumas, mokėjimas juokauti – mmmmmm. Supranti, kad pasirinkimas stoti į kunigų seminariją nebuvo toks “ai, niekur kitur neįstosiu, tai…” arba “Dievuli, nu jei man taip patinka mišelėse patarnaut, tai turbūt nori, kad kunigėliu būčiau, tai stosiu…”. Jėgelė, kai griūna stereotipai!!!

Lygiai tas pats buvo ir su keliom merginom: jau tokios ramios ir tykios atrodė. O praleidus kiek laiko kartu, pamatai, kad gyvos, energingos ir daug galingo ir nuostabaus grožio turinčios moterys!

Nė nereikėjo Jaunimo dienų, jau per šį savanorių susitikimą buvau bent truputį pagydyta iš savo paralyžiaus – stereotipų apie žmones. Tikra gaiva ir džiaugsmas! Norisi ne tik keltis ir eiti, bet bėgte bėgti, kartu su jais, pašėlusiais ir Dievui iki pirštų galiukų atsidavusiais žmonėmis!

Mąstau apie antradienio laidą. Prieš Valentino dieną kalbėsime apie meilę… Kiek galima apie ją klabėti?.. Pasirodo, galima iki begalybės! Ir dabar, sėsdama prie kompiuterio, galvojau, ką norėčiau padaryti. Norėčiau paskaityti apie meilę. Praryti kaip saldainiuką…

Laidoje labai norėčiau papasakoti apie vieną porą – Zelie ir Louis Martin. Jiedu gyveno devynioliktame amžiuje. Mes žinome juos, nes jie yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresėlės) tėvai. Prieš pusantrų metų pasirodė žinia, kad jų užtarimu įvyko stebuklas. Nežinau, kada tiksliai, bet jie jau paskelbti palaimintaisiais.

Susipažinau su jais šią vasarą, kada su Tiberiados broliais vykome į tarptuatinę jaunimo stovyklą Belgijoje, pagrindinėje Tiberiados bendruomenės “būstinėje“. Pakeliui užsukome į Lizjė miestelį Prancūzijoje, kur ponai Martin gyvenimo pusiaukelėje persikėlė gyventi. Apsilankėme jų namuose, skaitėme jų istoriją, matėme jų baldus, rūbus, lankėmės Teresėlės kambaryje, vaikščiojome po jų sodą. Teresėlės vardu pavadintos bažnyčios požemyje įrengta ponams Martin skirta kripta. Meldėmės joje. Ten laikomos šių, tikiu, šventų žmonių relikvijos (prie jų palikau brangiausią savo klausimą – pašaukimo klausimą; ir jei tai šeima – pavedžiau jiems savo vyrą).

Mane palietė jų gyvenimas. Įstrigo keli faktai iš to, ką brolis Egidijus pasakojo per mokymą apie juos. Tokie labai žemiški faktai pavyzdžiui, Louis buvo aštuoneriais metais vyresnis už žmoną Zelie. Kai jie susitiko, merginai buvo 27-eri. Vyras buvo ramus, mėgo tylą, o žmona – veikli, energinga. Jiedu abu užsiėmė verslu, Louis turėjo laikrodžių parduotuvėlę, kurioje vėliau ėmė prekiauti ir papuošalais. Zelie nėrė nėrinius, turėjo “ofisiuką” šalią Louis’o, vėliau, daugėjant užsakymų, samdė moteris ir taip plėtė savo veiklą.

Jiedu susilaukė devynių vaikų. Berods keturi jų mirė dar būdami kūdikiai ar sulaukę vos kelių metų. Tokios buvo to meto realijos – mirdavo daug vaikų. Jiems pavyko užauginti mažiausiai vieną šventąją, didžią šventąją – Teresėlę. Kiti vaikai, visos dukros, taip pat įstojo į vienuolynus. Vienas Dievas težino, kokie yra jų maldų vaisiai

Abu norėjo atsiduoti Dievui. Abu norėjo stoti į vienuolynus Norėjo dovanoti Dievui viską, ką turi ir kas yra. Jų kelias į šventumą ėjo per paprastą gyvenimą, darbą, šeimą. Visa tai, kas yra ir mūsų gyvenime.

Mane tai džiugina ir teikia vilties – meilė galima ir mano gyvenime. Meilė galima ir šeimoje. Kartais, matydama sunkumus patiriančias ar subyrančias šeimas, suabejoju tuo. Ačiū ponams Martin, jie grąžina viltį

Bandysiu juos plačiau pristatyti ateinančio antradienio “Iššūkio” laidoje. Kviečiu klausytis 20 val. per Marijos radiją.

Viename Vilniaus biure palikau savo vaistų receptą. Kaip žinia, labai svarbų dokumentą – be jo vaistinėje niekaip negali gauti reikiamų vaistų. O mano liga labai rimta… Vaistų gėrimas yra būtinas, norint sveikti, ar bent kad nepasidarytų blogiau. Gal vertėtų nueiti į vaistinę ir paprašyti be recepto? Bet kažkaip labai abejoju, ar vaistininkė supras, ar parduos, ar mokėsiu pasakyti, ko man reikia.

Tas žmogus, kuris išrašė man receptą, kol kas nėra šeimos gydytojas, apskritai jis nėra gydytojas, greičiau verslininkas ir menininkas. Ne kartą esu sakiusi jam, kad sergu, kad mane kankina daugybė priklausomybių… Net pasidalinau apie sumanymą kolekcionuoti priklausomybes. Nemaniau, kad jis manęs klausosi, kad girdi, ką sakau. Todėl tas receptas man buvo visiška staigmena.

Sėdėdamas prie savo kompiuterio, jis paėmė lapelį su vaistų reklama ir kelias akimirkas rašė. Paskui šypsodamasis pakvietė mane ir padavė: “Čia tau”. Nepatikliai paėmiau lapelį iš jo rankos – ką jis sugalvojo?

“200 vnt. šypsenų” – buvo užrašyta didžiosiom raidėm (iškart išsidavė, kad ne gydytojas). Toks mano vaistas. Tik keista, neparašė, kokiu dažnumu ir kokiu paros metu geriausia jį “gerti”. Reiks būtinai paklaust, kad nesuklysčiau.

Kai vėl užsuksiu į tą gyvų paminklų ir geros dvasios biurą, tikiuosi, mano receptas nebus niekur nudaigotas. Tada lėksiu į vaistinę ir nusipirksiu. Jau nusibodo kankintis. Juolab, kad žmonija senokai atrado vaistus nuo mano negalavimų!!!

Jei pasiteisins, jei man padės, ir jum rekomenduosiu. Tik patariu iš anksto taupyti pinigus. Turiu nuojautą, kad šiais laikais šypsenos nėra tokios jau pigios…

Dar niekada, niekada nemačiau tokio smagaus dalyko

Ačiū Giedriui už nuorodą!

Ką tik grįžau iš filmo “Įsikūnijimas”. Trys valandos su 3D vaizdu… (jei eisite, siūlau pirkti bilietus tolimesnėse eilėse, akys ne taip vargsta).

Retas atvejis, bet mielai žiūrėčiau filmą dar kartą. Dėl kelių priežasčių:

1. Fantastiški vaizdai… Sukurtoji planeta – pasakiška. Spalvos, “gamtos” reakcija, tarsi ji būtų gyva. O ten ji – tikrai gyva, už jos slypi Asmuo, Dvasia, kuri vėliau paslaptingu būdu įsikiša į vykstantį išlikimo mūšį.

2. Nepagailėta “naujausių technologijų” demonstravimo, “moksliškumo”. Kaip priešingybė fantastiniam Pandoros pasauliui rodomas visiškai mechanizuotas ir kompiuterizuotas žmogaus-įsiveržėlio pasaulis (beje, čia irgi gausu fantastikos elementų). Bet įranga ir kovinės mašinos filme nedemonizuojamos. Dėmesys lengvai nukrypsta į bjaurius, mažus, savanaudiškus “žmogaus” tikslelius, dėl kurių jis pasirengęs viskam.

3. Veiksmas. Kompiuterinė grafika – tobula. Tikrai atsiduri Pandoroje. Čia, be abejo, labai pasitarnauja 3D vaizdo efektas.

4. Mane labiausiai sužavėjo kompiuteriais kurtų būtybių jausmai. Pandoros gyventojai, – navai, – taip tikroviškai širsta, džiaugiasi, bando atstumti, myli, kad tampa nelabai tikėtina, kad jie netikri… Nepriekaištingai atkartoti žmonėms puikiai pažįstami jausmai, reakcijos, judesiai… Tai turbūt labiausiai papirko.

5. Iš kino salės išėjau su palengvėjimu, kažkokiu džiaugsmu. Dar yra drąsių žmonių. Dar yra žmonių! Kurie atsisako saugaus, viskuo aprūpinto, “į stalčiukus sudėlioto” gyvenimo, kuriame puikiai veikia sveikatos apsauga, pensijų kaupimo fondai, greito maisto kavinės, kur tereikia tik gerai atlikti savo mažą funkcijytę, neišsišokti, nesiklausyti širdies ir viskas tvarkoje. O įsikūnijimas – tai iššūkis. Ir dar yra vyrų, kurie jį priima.

Tik svarbu nepamiršti, kad čia – pasaka. Iš pasakos galima pasiimti idėją, tikėjimą ir viltį. Na, dar meilės atvaizdą. Nemanau, kad norint įsikūnyti, kaip tai padarė filmo herojus, būtina išeiti iš šito, žmonių pasaulio, atsidurti Pandoroje ir pan. Nea. Įsikūnyti, arba pradėti naują, visai kitokį gyvenimą, galima ir čia, savo kasdienybėje. Jau turbūt pastebėjote, kad šita mintis man labai svarbi galbūt dėl to įžvelgiu ją visur…

Ir pabaigai… nieko nenustebinsiu – filmas pabaigtas taip, kad jam galima būtų kurti tęsinį ir žinant tai, kad nuo gruodžio pabaigos, kai Lietuvos kino teatrai pradėjo jį rodyti, bilietai į filmą būna parduoti gerokai prieš seansą, visai tikėtina, kad jau kitąmet sulauksime tęsinio…

P.S. Aš ką tik šį filmą pareklamavau “iš lūpų į lūpas” būdu, kuris šiuo metu laikomas vienu efektyviausių pardavimo skatinimo būdų. Taip kad, būkite kritiški

Brolio Egidijaus mokymo apie laisvę II dalis.

Laisvė Evangelijoje

Jėzus – laisvas žmogus

Jėzaus amžininkus nustebino jo autoritetas. “Jis nekalbėjo kaip fariziejai, bet kaip turintis galią”. Jėzus – laisvas žmogus. Laisvas nuo Izraelio institucijų (šabas, šventykla, tradicijos – plauti rankas, įstatymas…), jeigu visa tai tampa uždanga religijos esmei. Jis bendrauja su nusidėjėliais ir neatkreipia dėmesio, kad dėl to jį smerkia. Jis bendrauja tiek su farizieju Nikodemu, tiek su samariete (klaidatike, moterimi, ištvirkėle – turėjo penkis vyrus). Jis laisvas nuo kitų žvilgsnių, nuo šeimos. Jis prie nieko nėra prisirišęs, nei prie savo populiarumo, nei prie valdžios, garbės, nei prie savo gyvybės, nei prie patogumo. Jis visiškai atsidavęs savo misijai, nešykštus savo laiko. Ir visoje Evangelijoje jis kviečia mus į tą pačią laisvę.

Jėzus laisvina mus pirmiausia savo mokymu. Mes turime Dievo vaikų orumą – esame laisvi kaip Dievo vaikai nuo žemės reikalų, turime vidinę laisvę. Niekas negali išprievartauti tavo sąžinės, nei tėvai, nei valdžia, nei draugai. “Kas Ciesoriaus, atiduokite Ciesoriui, o kas Dievo – Dievui. Pinigai yra Ciesoriaus, bet jūs esate Dievo – ne Ciesorius yra jūsų dievas (Romoje imperatorius būdavo sudievinamas. Mes priklausome tik Dievui, nes esame sukurti pagal jo paveikslą.

Jėzus nedaro politinės revoliucijos, kaip daug kas aplink jį norėtų. Jis daro dvasinę revoliuciją, atneša dvasinę laisvę. Jėzus taip pat mus kviečia turėti laisvę pasaulio atžvilgiu kaip jis. “Kas nemyli manęs labiau už tėvus, nevertas manęs” – jūs Dievo vaikai, todėl neturite būti priklausomi nuo tėvų. Nebijokite būti tėvų nesuprasti. Tai nenukreipta prieš tėvų meilę, bet prieš nesveiką santykį.

Persekiojimai. Jėzus kelis kartus sako “Nebijokite” – žmogus, kuris nebijo, yra laisvas. Jis nevergauja niekam. “Nebijokite tų, kurie žudo kūną”, “visi jūsų plaukai suskaičiuoti”. Nebijoti persekiojimų, patyčių, nes niekas negali pakenkti tavo sielai. “Kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas”. Nuodėmė visada yra priklausomybė. Darai tai, ko nenori daryti – prarandi savo laisvę. Nuodėmės kabliukas yra malonumas, bet paskui prarandi savo laisvę.

Jono evangelijoje laisvė yra pirmoje vietoje. Tampu laisvas, kai myliu Dievą, kitus, kai galiu atsiduoti laisvai, pamiršti save. Tikra laisvė nėra daryti ką noriu ir kada noriu, nes tada esu įkalintas savo troškimų ir kaprizų. Laisvė yra meilei, laisvė mylėti – išsivaduoti iš to, kas man trukdo mylėti.

Kadangi Dievas mus myli tokius, kokie esam, pasilieka mumyse, mes neturime bijoti kitų žvilgsnio, teisimo. Laisvas yra tas žmogus, kuris priima save ir nebijo kitų žvilgsno – šventoji Dvasia duoda tokią savikliovą.

Laisvė švento Pauliaus raštuose

Paulius yra krikščioniškos laisvės apaštalas. Jis savo kailiu patrė vidinį įkalinimą – “Nedarau, ko noriu, bet darau, ko nekenčiu”. “Taigi tu nebe vergas, bet Sūnus, ir jei tu sūnus, tu taip pat Dievo paveldėtojas – Dievas mus išvadavo, mes tapome Dievo vaikais”. Esame išvaduoti iš keturių vergovių:
- nuodėmės vergovės;
- įstatymo vergovės;
- melo vergovės:
- mirties vergovės.

Kristus mus taip pat išvaduoja iš poreikio nusipelnyti teisę gyventi, iš noro būti išskirtiniu, įrodyti sau ir kitiems, kad turiu teisę į meilę. Dievas mane mylėjo ir tada, kai buvau nusidėjėlis. Jo meilė – pirma. Mano pastangos yra tik atsakas į jo nemokamą meilę. Tau nebereikia įrodyti, nusipelnyti, užsidirbti – nei Dievui, nei kitiems, nei sau. Dažnai stengiamės kontroliuoti savo gyvenimą – per psichologiją, sveiką mitybą, jogą. Tai iliuzija. Kažkokia technika negali išspręsti mano problemų. Dieve svarbu nebe rezultatas, bet tikėjimas, kuris veikia meile.

Bet laisvė turi savo ribas: “Viskas man valia, bet ne viskas naudinga. Viskas man valia, bet nesiduosiu pavergiamas”. Mano laisvės riba yra kito meilė. Pavyzdžiui, lytiškumas turi būti savęs atidavimas, o ne egoistinio malonumo ieškojimas. Mus valdo ne išorinis įstatymas, jis tik rodo mums nuodėmę, mums svarbus vidinis laisvės ir meilės įstatymas.

Kristus yra laisvas, nes jis vadovaujasi ne išoriniais įstatymais, bet Dvasia. Jis laisvas pasaulio atžvilgiu ir neturi nuolat savęs klausti: ar aš būsiu nubaustas? Ar aš nepadariau nusižengimo? Bet jo laisvė nėra absoliutas. Pavyzdžiui, nusilesiti tėvams nereiškia prarasti savo laisvę. Žmogus, kuris moka paklusti (ne kaip vergas) yra laisvas žmogus (laisvas nuo kaprizų). Vienuolių paklusnumas – tai išmokti laisvai atsisakyti savo valios, kad priimtum Dievo valią. Atsisakau savo kaprizų ir asmeninių ambicijų, kad tarnaučiau bendram labui – bendruomenės tikslui.

Dvasinis gyvenimas kaip laisvės kelias

Askezė yra pratimas, kad augtume laisvėje, kad taptume nepriklausomi nuo šio pasaulio. “Todėl aš bėgu ne dvejodamas ir grūmiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas” (iš laiško korintiečiams). Gavėnios askezė (pasninkas ir kt.) yra patikrinimas, ar nesu priklausomas, ir vaistai nuo priklausomybės. Savęs atsižadėjimas taip pat rodo, kad mūsų prisirišimas prie Dievo yra didesnis nei prie malonumų. Lengva pasakyti, kad priklausome Dievui, bet turime tai gyventi kasdienybėje.

Pirmieji vienuoliai labai užakcentuoja išsivadavimą iš nesveiko prisirišimo prie aistrų. Atsiribojame nuo savo emocijų ne pykdami ant savęs, bet palikdami ramybėje. Kol kovoju aršiai prieš baimę, ji mane valdo. Reikia pripažinti, kad bijau, priimti savo baimę, ir po truputėlį “ravėti” ją. Jei kovoju už skaistybę kaip beprotis, nešvankios mintys dar labiau apsėda. Normalu, kad esu gundomas. Bet nereikia leisti, kad tos mintys mane valdytų. Jei neatsiriboju mintimis, prarandu ramybę. Malda padeda atsiriboti.

Malda veda mus į vidinę laisvę – neriam į būties gilumą. Malda padeda atleisti. Kol neatleidžiu, nesu laisvas – tempiu pykčio ir nuoskaudos naštą.

Vakar gavau dovanų pasakišką iš vilnos veltą avytę. Pavadinau ją Emi. Vakare jau gulėdama lovoje su pusseseryte, pasižadėjau pasekti pasaką… Avytė Emi su švelniais savo kailinukais išgelbėjo mane papasakosiu, kaip tai nutiko…

Ji stovėjo tykiai ant rašomojo stalo, ant baltų popieriaus lapelių krūvos, kaip ant kokios kalno viršūnės. Nuostabi mano draugė – tyli ir švelni. Šiandien gavau ją dovanų iš Monikos. Supratinga avelė – matė, kad neturiu jokios geros idėjos pasakai.

“Papasakok jai mano istoriją!” – sušnibždėjo ji, balta avytė su juodais kailinukais ir kailine kepure.

“O kokia tavo istorija?” – sutrikau, suraukiau kaktą. – “Tu man dar nespėjai papasakoti savo istorijos… Tu tik šiandien atsidūrei pas mane…”

Na gerai, – kreipiausi į pusseserę, kuri jau laukė kokio nors stebuklingo pasakojimo. – Papasakosiu tau apie avytę Emi, apie neilgą, bet labai įdomų jos gyvenimą.

Mūsų laikais gyveno tokia mergina, vardu Monika. Ji labai mėgo aveles. Net ant jos megztų kumštinių pirštinių ganėsi dvi švelniavilnės avytės (žalioje pievoje, po melsvu dangumi…). Artėjant Kalėdoms, Monika ilgai galvojo, ką galėtų padovanoti savo draugams… Jai taip nepatiko ta įkyri mintis, kad ji TURI kažką visiems dovanoti.

Su minčių aviliu galvoje, ji prisėdo prie kuokštelio vilnų. Balta ir minkšta vilna nusišypsojo Monikai: “Monika, nenusimink. Tu nieko neprivalai daryti per prievartą. Tu GALI. Paimk mane, noriu padovanoti tau labai gražią avelę”. Monika nusišysojo dar niekada vilna nebuvo jos užkalbinusi. Ji paėmė kuokštelį į šiltas rankas ir pradėjo velti.

Po pusvalandžiuko atsirado keli balti skirtingo dydžio spurgeliai. “Aš būsiu pilvas!” – suriko vienas. “O aš – galva. Aš labai protinga!” – išdidžiai tarė kita. Sujudinus stalą, ridinėtis pradėjo keturios būsimos kojytės – “Mes šokinėsim ir lakstysim. Aš būsiu pirma. Ne, aš pirma. Aš! Aš!..” – prasidėjo ginčai.

Monika surinko visas dalis ir ėmė siūti. Tiksliai taip, kaip dalys norėjo – kūnelis, galva, kojytės. Galiausiai priešais ją stovėjo balta avelė. Ji susigūžė. “Man gėda. Aš visai nieko neapsirengusi…” Monika nustebo – negi ir avelėms gėda būti nuogoms? Ji dar bandė įtikinti savo veltinuką, kad jos kailis labai švelnus ir ji neturi ko gėdytis. “Ne, vis tiek, prašau, aprenk mane”.

Tiek to. Monika ima juodą, dar švelnesnę vilną. Visą avytės kūnelį padengia tamsūs “kailinukai”. Tik kojos lieka baltos. “Galės braidyti po sniegą ir nesušlapti kailinukų”, – pagalvojo Monika. Ant avelės galvos ji uždėjo vilnonę kepuraitę. Tokią kaip iš Šūriko nuotykių, su atlėpusiom ausim. “Kokia graži kepuraitė… Atrodo, lyg būčiau su kasytėm”, – nusišypsojo avelė. Monika irgi šyptelėjo – kokia protinga jos avelė. Kaip gerai, kad galvos vietoje prisiuvo būtent šitą apskritimą!

Suskambęs Monikos telefonas truputį išblaškė jas abi.

- Klausau.
- Labas, Sigita. Taip. Gal ŠMC kavinėj už kokios valandos? Gerai, labai ačiū.

Padėjo ragelį.
“Eime”, – tarė ji savo avelei. – “Noriu supažindinti tave su Sigute”.
“Bet tu dar neprisiuvai man akyčių… Kaip galėsiu susipažinti su Sigute, jei nematysiu jos?”
“Tu pajusi, kokia ji gera. Juk mane pažįsti ir be akelių? Eime!”
Ji suvyniojo avytę į nosinaitę, įsidėjo į rankinuką, pati šiltai šiltai apsirengė (būtinai šalikas, kepurė, pirštinės su avelėmis) ir išskubėjo. Labai norėjo, kad jos naujoji veltinukė kuo greičiau susipažintų su Sigute, o pakeliui – su sniegu, autobuso vairuotoju, Vilniaus senamiesčio eglute, lemputėmis ir kitais gražiais šio pasaulio dalykais.