Mano pasirinkta gyvenimo kryptis – Kristus – ir šiuo atveju ragina klausti: o ko tu norėtum, Viešpatie? Kodėl tai nutiko? Ką kalbi man apie save, apie mane, apie gyvenimą, apie tą žmogų, kurį myliu? Ar tai tas, ar man laukti kito?

Šiąnakt Gailestingumo šventovėje, Vilniuje visą naktį vyko adoracija. Vieną naktį per mėnesį (iš 13 į 14 dieną) bažnyčia atrakinta visą parą, galima bet kada užeiti.

Ėjau ten, norėdama suprasti, kaip elgtis, ką daryti, kaip teisingai mylėti, o gal nemylėti. Užpuoliau Dievą krūva klausimų, abejonių, baimių, senų žaizdų ir net kaltinimais, kad Jis nieko nedaro, kad man būtų aiškiau.

Kodėl palieki mane nežinioje? Kodėl neparašai SMS’o su tekstu “Tai tas” arba “Neturėtum veltis”? Norėčiau kuo greičiau tai žinoti ir kuo greičiau sutvarkyti reikalus pagal Tavo, Viešpatie, valią!.. Tarsi pasitarimas su Dievu būtų tas pats, kas ieškoti informacijos per Google ar Wikipediją.

Sėdėjau ten ir kuo ilgiau sėdėjau, tuo paprasčiau viskas atrodė. Dievo tyla yra labai prasminga ir iškalbinga. Jeigu Jis šiuo klausimu tyli tai ir aš neturėčiau bet kokia kaina siekti atsakymo.

Gal atsakymo kol kas tiesiog nėra. O kas sakė, kad jis turi būti iš šono, o ne mano pačios suformuluotas? Kodėl esu tokia tikra, kad Dievas pateiks man atsakymą kaip kokią dogmą? O gal atsakymo kol kas net ir nereikia. Gal tai būdas man augti kantrybe ir pasitikėjimu, kad Dievas savo laiku padarys, kaip mums geriausia?

Ir gal apskritai, kankindama save ir kamantinėdama Dievą klausimais tik eikvoju laiką, kuris šiuo metu skirtas kitiems dalykams. Yra tiek daug sričių, kurias galiu pilnai išgyventi, kuriose galiu tobulėti. Gyvenu bendruomenėje, kurioje su merginomis būsime geriausiu atveju iki vasaros. Ir tai niekada nepasikartos.

Dar nė metų nedirbu dabartiniame darbe, tikrai dar nesu profesionali. Galiausiai, esu mergina, kurios grožiu Dievas nori liudyti pasauliui savo tobulumą. Kas bus, jei neturėsiu laiko pasirūpinti savimi?

Nesakau, kad reikia visai spjauti į tą, kurį myliu. Toli gražu. Net ir neišeitų Esu tikra, Dievas jam nori gėrio. Jis neprieštarauja, kad pažintume vienas kitą, kad jį mylėčiau ir kad eitume kartu link Dievo. Tokia ir yra pirmoji įsimylėjusio žmogaus užduotis – liudyti Kristų mylimajam. Bet be nuolankumo – Dieve, tik tu žinai, ko mums abiems reikia ir tik tau priklauso laikas – nieko nebus. Gal šita situacija kaip tik tam ir yra, kad keistų mano širdį, darytų kantresnę ir stiprintų mano draugystę su Dievu? Tiesą sakant, tuo net neabejoju.

Ir prie visų šitų apmąstymų, puikių išvadų ir pasiryžimo įdėmiai klausyti Dievo tylos, gaunu desertą. Kai jau suprantu Dievo taktiką, susirašau dalykus, į kuriuos norėčiau koncentruotis kasdieniame gyvenime, netyčia paskaitau šios dienos Evangeliją (Lk 7, 19-23).

Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“  Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

Ką sako Jėzus, kai jo klausia, ar jis tas, ar žmonėms laukti kito (jaučiat klausimo panašumą? )? Jis nurodo į darbus, į pokytį. Nėra atsakymo “tas” arba “ne tas”, bet raginimas įsižiūrėti ir atpažinti “iš darbų”. Kaip gali pasakyti – žmogus tau ar ne tau – jei jo nepažįsti? Iš akių spalvos? Iš zodiako ženklo? Iš buities įpročių? Bet juk čia smėlis delnuose, kuris išbyrės per pirmuosius bendro gyvenimo mėnesius.

Ar tam žmogui esant mano gyvenime aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena? Ar aš su juo praregiu, vaikštau, esu apvaloma, girdžiu, prisikeliu, skelbiu gerąją naujieną? Ar jis su manimi patiria kažką panašaus? Ar Dievas regimu būdu veikia per mūsų draugystę? Ar jis keičia realybę, mums būnant kartu? Ar atsiranda daugiau vilties, džiaugsmo, laisvės, tyrumo, laimingų žmonių?

Pagaliau yra kriterijai! Pagaliau žinau, į ką atkreipti dėmesį. Ir, aišku, nebeturiu iliuzijų, kad čia kaip googlinant, atsakymas paaiškės per sekundės dalį.

O juk ir daug džiaugsmo netektume, jei su žmonėmis būtų kaip su skanuojamomis prekėmis. Net į akis nereikėtų žiūrėti – tik pridėtum prie kodų skaitiklio ir viskas.

Žodžiu, kantrybės, mieli įsimylėjėliai. Gyvename nuostabų laiką. Ir visai neturime kur skubėti pasimėgaukite, stebėkite, kas vyksta, niekur nelėkite, nedarykite skubotų išvadų ir, svarbiausia, pastebėjimus atneškite į Dievo tylą, parodykite viską, ką supratote, ko nesupratote; parodykite visas abejones ir visus džiaugsmus.

Nėra didesnės vertybės, kaip dar labiau pažinti Dievą ir dar giliau patirti Jo meilę. Iš čia ir meilė žmogui – kuo daugiau Dievo meilės patiriu, tuo nuoširdžiau galiu mylėti savo išrinktąjį. Ir priešingai, kuo toliau nuo Dievo esu, tuo mažiau myliu.

Dėkoju Dievui už atradimus. Dėkoju Dievui už Dainių. Dėkoju Dievui už jus, kurie esate įsimylėję. Būkite kantrūs, viskas išeina į gerą mylintiems Dievą!

Jetau, kiek ten visko daug!!! Žmonių, mašinų, pastatų, istorinių paminklų, kultūrinių paminklų, šventų vietų, praeities, dabarties, reklamų, parduotuvių. Kartais atrodė, kad truputį per daug viskas netilpo galvoje.

O paskui ta gausybė beveik ir patiko. Supratau, kad svarbiausia džiaugtis “savo” Roma – tuo, kas tikrai įdomu ir teikia džiaugsmą.

Ir žinot, nustebau. Truputį gėda prisipažinti, bet man patiko tokie paprasti, net ne visai “romiški” dalykai. Pirmas tikrai malonus atradimas buvo vaisiai ypač mandarinai. Nuostabiai skanūs. Antras – mažos gatvelės su restoranėliais (primenančios Veneciją – kartu keliavusio Dainiaus pastebėjimas), kuriose jaučiausi gerai, ne per maža didžiulėse aikštėse ar prie gigantiškų statinių truputį pasimesdavau.

Trečia, kad Dievas nebūtinai nori mane sutikti didžiulėse bažnyčiose ir svarbiose šventose vietose. Daugeliu atveju jose nieko nepajutau, tik blaškiausi nuo gausybės svarbių objektų ir šurmuliuojančių turistų.

Norėjosi susikaupti ir pasakyti Dievui “labas” gera žinia, kad nebūtina važiuoti į Romą, kad tai padaryčiau pasirodo, jis visur yra ir turbūt dar labiau – mažuose dalykuose.  Labai panašu į Kalėdas, kai Dievas gimsta ne šv. Petro bazilikoj, bet kažkokioj niekam nežinomoj užeigoj tik su “tėčiu” ir “mama”.  Ir dar gal kokiu asiliuku, avytėm ir t.t.

Esu dėkinga už kelionę; pirmiausia bičiuliams Nerijui ir Visitai jiems gimė geneali mintis – pasiimti mane kartu už juos dėkoju Dievui. Be jo nieko nebūtų nutikę. Taip pat kolegoms, kurie išleido vieną dieną iš darbo ir tėvams, kad taip rūpinosi, kad man nieko netrūktų labai jums ačiū buvo labai gera

Ir visų labiausiai dėkoju Dainiui už meilę ir kantrybę jau seniai nesijaučiau taip pametusi galvą dėl ko nors atjaunėjau kokiu 10 metų dar pati nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti; dėl nieko nesigailiu; esu už viską dėkinga. Labai myliu tave, Dainiau; labai noriu, kad būtum laimingas.

O visiems, kas dar nesiryžot pajudėti iš namų, linkiu keliauti ir mylėti. Net jei važiuosit į Balbieriškio kaimą aplankyti močiutės – galioja ta pati taisyklė. Keliauti, atrasti, būti atviram, mokėti nustebti, tikėtis ko nors dar nepažinto ir labai mylėti. Svarbiausia, ženkite pirmą žingsnį – nusipirkite bilietą o paskui jau kaip Dievas duos gero kelio!

Per trečią pamoką mokiniai palygino šiuos du paveikslus. Tie, kurių tėtis retai būdavo namie Dievą įsivaizdavo kaip tą, kuris jų negirdi ir yra kažkur toli. Tie, kurių tėtis dažnai pykdavo ar mušdavo juos, Dievą laikė piktu ir baudžiančiu, jautė didelę baimę, vien pagalvoję apie Dievo artumą.

Mane šokiravo ši paprasta išvada – Dievą įsivaizduojame tokį, koks buvo mūsų tėtis. Ar gali būti, kad dažnai meldžiamės ne Dievui, bet mūsų mintyse ir jausmuose gyvenančiam tėčio atvaizdui? Tylinčiam, nusivylusiam, piktam, pavargusiam, bejėgiui, tam, kurio niekada nebuvo šalia.

Toks Dievas kelia šiurpą, atstumia. Negalime tokiam Dievui lenktis. Visa mūsų esybė tuo šlykštisi ir nesutinka, nes tai – netiesa. Ne tam esame sukurti, ne toks mūsų gyvenimo tikslas.

Problema yra, kad turimas įsivaizdavimas neleidžia prisiartinti prie to, kas tikra. Dievas yra tas, kuris visada šalia, kuris nori žmogaus laimės, kuriam rūpi tau padėti, kuriam brangi tavo laisvė ir laisvas pasirinkimas, kuris niekada neprimes savo valios, net žinodamas, kas tau geriau. Dažnas nesame nieko panašaus patyrę savo gyvenime. Ne dėl to, kad mūsų tėvai buvo blogi. Jie tiesiog buvo žmonės. Dievas – kažkas visai kito.

Tai mane guodžia – yra kažkas daugiau negu vien šita tikrovė. Tikėjimas gelbsti. Kaip gerai, kad jis yra!

Su apsauginiais juokiamės. Kažin, ką dar galėčiau pas juos palikti?

Labanakt +

Komunija

Komunija – ypatingas Dievo artumas. Duona tampa Kristaus kūnu, kad Jis būtų su mumis. Vienas filosofas yra pasakęs: Žmogus yra tai, ką jis valgo. Panašiai galima sakyti apie Eucharistiją – tampam Kristaus kūnu. Šv. Augustinas taip pat sakė – tampk tuo, ką valgai.

Kas mumyse tampa panašu į Kristų? Jausmai, mintys, troškimai, gyvenimo būdas. Mišiose mūsų vidinis kraujas atsigauna. Įmetam savo nuodėmes ir gaunam Dievo gyvybę. Nereikia marketingo Mišioms, jos, kokios bebūtų, yra atgaiva mūsų vidiniam gyvenimui.

Būti vienybėje su kuo nors – tai pasilikti su juo, galvoti apie jį. Einam į Mišias, kad įprastume būti ir gyventi su Dievu.

Priėmęs komuniją, stenkis išlaikyti tą gerą skonį. Išėjęs iš Mišių esi kaip vaikščiojantis tabernakulis. Tokiu būdu Jėzus ateina į mūsų buitį.

Mišios aukojami duona ir vynas gaminami spaudimo (vynuogės), malimo (miltai) būdu. Simboliška – Kristui taip pat reikėjo būti sumaltam, suspaustam. Tie spaustuvai – kryžius. Per Mišias sudabartinama kryžius ir prisikėlimas.

Per Mišias Jėzus atsiduoda mums visas, gauname visą Kristų, nes kūnas žydų kultūroje – tai visas žmogus. Kraujas – gyvybė.  Praliejai daug kraujo – mirei. Kai Kristus atiduoda savo gyvybę – atiduoda savo kraują.

Komunija – tai ir savęs aukojimas Kristui. Abipusis aukojimas, kitaip nebūtų bendrystės. Komunija dar lyginama su santuoka – visa, ką turiu, bus ir tavo. Visa tarp mūsų bus bendra. Kaip Kristus, taip ir aš esu kviečiamas atiduoti visą save – savo gyvenimą, sveikatą, troškimus, savo kraują – aukojam tai, kas mums mirtis, kas nepatinka, kas skauda, ko negalim priimti.

Per komuniją tampam viena dvasia su Viešpačiu. Apsvaigstam – peržengiam savo ankštos erdvės ribas. Komunija turėtų baigtis ekstaze – išėjimu iš savęs. Ne svaiginančiu skraidymu, bet išėjimu iš savęs į Dievą. Bendrystė galima tik per meilę.

Adoracija – Mišių pratęsimas. Mišios ir adoracija – tai kaip du dviračio ratai. Per adoraciją džiaugiamės Dievo buvimu. Kartais sprendžiame savo problemas, bet taip neturėtų būti. Tam, kad mumyse liktų Dievo įspaudas, mums reikia pabūti ilgiau Dievo akivaizdoje. Per adoraciją auginam didžiausias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę. Aukojam Dievui tai, kas mums brangiausia – savo laiką.

—

Toks trumpas mokymo konspektas. Tegu šventoji Dvasia veda jus į tikėjimo gilumą.

Kas norėtumėte paskaityti daugiau brolio Egidijaus minčių, čia rasite interviu su juo apie Velykas, velykinę stovyklą Baltriškėse bei jo asmeninį pašaukimą tikėti ir būti vienuoliu.

Į pagalbą ateina italas psichoanalitikas, parašęs “daug knygų, tikrų psichologinio dvasingumo srities bestselerių” – Valerio Albisetti. Pacituosiu ištrauką iš knygos “Juoktis širdimi”. Man tie žodžiai teikia vilties ir tikėjimo – galiu rinktis gyventi laimėje, jei tik to noriu.

—

Tikrai tikintis žmogus visada yra optimistas.
<…>
Tikri tikintieji visados, ypač tada, kai gyvenimas yra negatyvus, išlaiko pozityvią poziciją.
Tai pasirinkimo dalykai.
Žmogus yra liūdnas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka liūdnas mintis.
Žmogus yra prislėgtas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka slegiančias mintis.
Žmogus yra ramus, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka taikias mintis.
Žmogus yra linksmas, jeigu nusprendžia toks būti, jeigu pasirenka linksmas mintis.
Laimė, kaip daugelis mano, priklauso ne nuo aplinkybių, socialinių sąlygų, fizinės būklės, bet nuo mūsų pozicijos.
Laimė priklauso ne nuo išorės faktų, bet nuo mūsų vidaus.
Ir tai pasirinkti gali tuoj pat.
Dabar.
Nereikia laukti, atidėlioti.
Tai būtų tik dar vienas alibi, dar vienas pasiteisinimas.
Tokiais atvejais pagalvok apie mirtį. Apie savo mirtį. Pagalvok, jog mums skirto laiko nėra daug. Jis ribotas. Ir mes nežinome, kada jis baigsis. Kai jautiesi tingus, inertiškas, apatiškas, pagalvok apie tai ir nuspręsk, kaip panaudoti laiką, kurį tau dar dovanoja Dievas.
Turėtume visada veikti galvodami, jog vieną ar kitą momentą galime mirti.
Tik toks įsitikinimas mus paskatins pereiti prie veiklos.

Valerio ALBISETTI, “Juoktis širdimi”, Katalikų pasaulio leidiniai, 2007, p. 60.

—

Ar ne genealus yra Dievas, sakydamas, kad tik per mirtį pasiekiamas gyvenimas? Juk galvoti, iš tiesų pripažinti, kad mirsi – tai jau tam tikra prasme mirti iliuzijai, kad esi, būsi šitoj žemėj amžinai. Tai netiesa, nenuolankumas tiesai.

Dieve, kokie mieli šitie žmonės! Kiek neperdėto, tikro, paprasto rūpesčio. Dabar man suprantama, kad teisieji nežino, kada padaro gera „vienam iš tų mažutėlių“. Jie taip mėgaujasi darydami gera, kad nė nenumano, kas aplink juos kuriasi, randasi. Jiems gera būti ir padėti žmonėms. Tokie Franko uošviai – linksmi, geraširdžiai, besirūpinantys savo vaikais ir kitais žmonėmis.

Apskritai, per kokį šventą atsitiktinumą atsidūriau čia?

Frankas, mano draugas, užsiimantis dviračių nuoma, planavo važiuoti iš Vokietijos parsivežti naudotų dviračių. Pasiguodė, kad neturi antro vairuotojo, kuris galėtų pakaitomis vairuoti mikriuką. Pažiūrėjau, ar nespaudžia reikalai, ir sutikau.

Tiesa, sutikimas nebuvo lengvas dalykas. Svarsčiau, kaip visada svarstau, ar tai prasminga, ar verta… Nutariau, kad nors ir ne visai suprantu, ko važiuoju, bet pamėginsiu. Be to, net jei būtų neprasminga, buvau pasiruošusi iškęsti kelias dienas dėl Franko – myliu ir gerbiu jį. Jis puikus žmogus ir savo draugystę dovanoja visai nesijaudindamas, kad pritrūks. Esu ne kartą padrąsinta jo pavyzdžio!

Ir vis dėl to iš pat pradžių buvo gražių, neįtikėtinų sutapimų – viskas dėliojosi taip, kad galėčiau išvažiuoti. Trumpalaikiui mano darbdaviui Šarūnui visus reikalingus dokumentus turėjau su savimi, galėjau juos išsiųsti paštu (į Kauną). Pranešimą Vatikano radijui spėjau padaryti ketvirtadienio vakare (ketvirtadienį 18 val. Bažnytinio paveldo muziejuje buvo pristatytas Bažnytinės muzikos enciklopedinis žinynas, rengiau pranešimą). Mane priėmė nakvoti draugė, kuri gyveno visai šalia Marijos radijo, kuriame ruošiau pranešimą. Be to, gavau “europietiškų” pinigėlių – 25 eurus, likutį už pernai metų darbus Vatikano radijuje. Važiuodama į Vilnių pasiėmiau pižamą, kosmetinę; ta pati mano draugė Diana, pas kurią nakvojau, turėjo pilną dėžę drabužių, kuriuos ruošėsi parduoti. Iš jos pasiskolinau džinsus, palaidinių, švarkelį, net kedukus, kad patogu būtų vairuoti.

Tobula. Trečiadienį išvažiuodama iš Kauno į Vilnių, nebūčiau pagalvojusi, kad namo negrįšiu savaitę ir dar gi atsidursiu per tūkstantį kilometrų į vakarus.

Ir net jei daugiau nieko doro neįvyks, negausim norimų dviračių ar kaip nors, buvo verta važiuoti, tiesiog reikėjo važiuoti. Matau daug gražių Vokietijos vietovių – miestų, miestelių, gamtos peizažų. Franko draugai labai įdomūs. Be to, per pora dienų jau susitikau su Franko tėčiu, mama, broliu, uošviais, žmonos broliu. Turiu galimybę susipažinti su jo artimaisiais – tai nuostabu.

Tarkim Franko draugė Antje, gyvenanti su vyru sodo namelyje. Sekmadieniais ji važiuoja į Naująją Evangelikų bažnyčią mestelyje netoli namų. Sužinojusi, kad esu katalikė ir taip pat norėčiau apsilankyti sekmadienio Mišiose, ji surado, kur ir kada vyksta Mišios. Galiausiai pasisiūlė mane nuvežti, o kad man nereikėtų vienai goglinėti po miestą, kai baigsis pamaldos, ji sutiko užuot važiavusi į savo bandruomenę, melstis kartu su mumis, katalikais. Gal tai menkniekis, bet mane truputį sujaudino. Nežinau, ar aš taip galėčiau…

Žodžiu, esu apšalusi nuo visų tų dovanų, kurias gaunu per pastarąsias kelionės dienas. Esu apšalusi nuo žmonių nesavanaudiškumo, svetingumo, atvirumo. Gerų žmonių yra – tai didelis dalykas.

Taigi per vieną dieną vangiai nusprendusi važiuoti į Vokietiją, Sigutė dabar sėdi kažkur vokiečių žemėse labai patenkinta ir siunčia jums pačius šilčiausius linkėjimus! Kaip sakė Kristus: Būkite drąsūs, aš nugalėjau pasaulį. Yra tikrai gera nugalėti abejones ir leistis į nuotykius net jei iš pradžių jie atrodo baisūs ir beprasmiai.