Pieva

Archive for the ‘gražūs dalykai’ Category

Šv. Juozapas bandė pakeisti padangą

Neseniai bažnyčia šventė šv. Juozapo dieną. Lyg tyčia tą dieną prakiuro automobilio padanga. Ratlankis jau lietė žemę, važiuoti su tokia nebegalėjau. Bbjaurybė ratas taip užrūdijo prie stebulės, kad negalėjau jo nuimti.

Dieve, galvoju, kur teisybė? Viską padariau – damkratu automobilį pakėliau, varžtus atsukau (kaip specialiai neapmokyta moteris labai daug padariau), ir dar ne pabaiga.

Rankos purvinos ir tepaluotos. Į darbą vėluoju. Stoviu ir svarstau, ką daryti. (daugiau…)

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį. (daugiau…)

Pasaulio katalikai Didįjį penktadienį melsis rožinį

Kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas Facebooke parašė:

Sveiki visi,
Įsivaizduokite, kas būtų, jei viso pasaulio katalikai melstųsi rožinį tą pačią dieną! Taip buvo 1573 m. spalio mėnesį, kai, visiems krikščionims meldžiantis rožinį, Europa buvo išvaduota nuo galingojo turkų laivyno invazijos.

Tad šių 2013 m. Didįjį penktadienį, kovo 29 d., visi melskimės rožinį už taiką pasaulyje ir dorovinių vertybių sugrįžimą į mūsų bendruomenes.

Prašytume šią žinią išsiųsti visiems katalikams iš jūsų adresų sąrašo ir paprašyti, kad jie šią žinią išplatintų visiems katalikams iš jų adresų sąrašų. Su šiomis intencijomis vienykimės vienoje iš galingiausių maldų dieną, kurią galima priskirti prie sakraliausių mūsų liturginiuose metuose.

Telaimina Jus visus Dievas!

Jei teisingai supratau, tai yra dvasininko Bastin Joseph pasiūlymas.

KVIEČIU MELSTIS KARTU 🙂 penktadieniais katalikai kalba kančios slėpinius. Kaip kalbėti rožinį, rasite čia.

Geroji naujiena: Dievas nėra vyras

Šiandien namuose skaitėme Jean Vanier knygą „Į Jėzaus slėpinį – skaitant Evangeliją pagal Joną“. Man įstrigo mintis, kad Dievas nėra vyras. Jis yra Dievas. Pagal savo paveikslą Jis sukūrė žmogų – vyrą ir moterį. Dievas neturi lyties. Jėzus jį vadina Tėvu, parodydamas, kokie artimi jie yra.

Nenoriu pasakyti, kad garbinam kažkokį ono – belytę būtybę. Tiesiog Dievas yra didesnis nei mano galva išneša. Jis netelpa į jokią lytį.

Iki šiol maniau, kad Jis – senukas, kaip vaizduoja įvairūs religiniai paveikslai. Arba brandaus amžiaus vyras. Bent jau toks, kaip Jėzus. Bet ne. Tai tik žmogiškas būdas Jį vaizduoti, nes žmonėms reikia atvaizdų. Dievas nėra vyras.

Ir tai tokia gera naujiena!!! Man tai reiškia, kad aš, moteris, turiu vietą Dieve. Esu jame. Jis talpina ir mane. Ir gal net dar daugiau – jei likčiau vienintelė žemės gyventoja, aš pilnai atspindėčiau Dievą! Nesu Dievui svetimkūnis, kaip dažnai man atrodė. Esu kilusi iš Jo. Tarp mūsų yra panašumų!

Dievas yra arti manęs, Jis kalba per mano mintis ir troškimus. Nesitikėjau to. Visuomet jausdavausi kažkokia esanti dar labai toli nuo Dievo. Mąstydavau: „Jei padarysiu tą ar aną, va tada tai būsiu Jam priimtina.“

Bet ne. Jau dabar esu Jam brangi. Esu Jo „šonkaulis“, daugiau, Jo paveikslas. Aš, 27 metų, emocijų mėtoma ir vėtoma, isterikuojanti ir panikuojanti, silpna ir meilės ištroškusi, stipri ir kovinga moteris, esu visagalio Dievo paveikslas.

Man reikia laiko, kad tai suprasčiau… Į galvą netelpa…

Bet tai kai gerulis!!! Va čia tai bent!

Džiaugsmas giedoti ir pianinas per vieną parą

Šį savaitgalį po ilgos pertraukos patyriau didelį džiaugsmą. Leidau sau darydama namų ruošos darbus ir vairuodama klausyti šlovinimo giesmių (grupės „Ichthus“). Dainavau kartu su vokaliste/u. Mano širdis atsigavo. Dainuoti yra gera. Ypač šlovinti, atiduoti garbę Dievui.

 

 

http://www.youtube.com/watch?v=TKQP2me1oIk&feature=BFa&list=PL985D5584EF5017B0

 

Taip pat šį savaitgalį Biržuose vyko krikščioniškos muzikos festivalis „Sielos“. Savotiškai jungiausi prie jo giesmėmis. Jei turite įspūdžių iš šventės, pasidalinkit, labai įdomu, kaip ten viskas vyko.

Ir dar šį savaitgalį įvyko vienas stebuklas. Penktadienį kalbėdama su Romanu, mėginau sužinoti, kokie užsiėmimai mums abiems patinka. Jis priminė man pianiną – ir jam, ir man visai patinka kartais pamaigyt pianino klavišus.

Šeštadienį nuėjusi į choro repeticiją, per pertrauką priėjau trumpam prie elektrinio pianino ar vargonėlių, nežinau, kas ten tiksliai, ir šiek tiek pagrojau. Prie manęs priėjo viena choristė ir sako: „Žinai, turiu elektroninį pianiną namie, mano sūnus juo nebegroja. Gal nori pasiskolinti jį ir pasimokyti namuose?“

Sakau, žinoma! Kaip tik buvau tą dieną su automobiliu, nuvažiavau ir paėmiau pianiną. Dar ir jaukiai papietavom gerosios choristės namuose. Ji nuostabi. Tokia kantri išmėginimuose šeimoje!

Tikintys žmonės yra labai geri! Dievas yra geras! Ačiū Jam!

Piligriminis žygis į Trakus: meilė darbui, tėvams ir mergelei Marijai

Rugsėjo 8 d. katalikai švenčia mergelės Marijos gimimą. O Trakų bažnyčioje kabo labai svarbus mergelės Marijos paveikslas. Ji ten vaizduojama kaip nuliūdusiųjų paguoda. Dėl to šeštadienį apie 200 jaunų piligrimų iš Vilniaus ėjo į Trakus. Aš irgi ėjau.

Neblogas būdas švęsti Dievo motinos gimtadienį! Nuėjom apie 30 kilometrų per maždaug 10 val. (su pertraukom). Jaučiu, kad turiu kojas. Ir dar jaučiu, kad turiu širdį. Noriu mylėti. Sužinojau, kad mano gyvenime yra daug progų tai daryti, tik aš jomis ne visada pasinaudoju! (daugiau…)

Valgis prieš naktį: kaip vėlyvą vakarienę atidėti rytui?

Grįžau truputį po 22 val. Labai norėjau valgyti! Pažiūriu į šaldytuvą – yra sriubos. Kaip tik viena porcija! Tik pasišildau ir vakarienė gatava.

Juolab, kad dar valandą negalėjau eiti miegoti – draugės buvo užmaišiusios tešlą, reikėjo dar tą patį vakarą iškepti duoną, kitaip tešla būtų perrūgusi. (daugiau…)

Krikščioniško nuolankumo litanija (Šv. Brigita Švedė)

Viešpatie, pasigailėk manęs!

Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi, išgirsk mane!

Jėzau, romusis ir nuolankiaširdi, išklausyk mane!

Nuo troškimo būti vertinamam, išlaisvink mane, o Jėzau!

Nuo troškimo būti turtingam, išlaisvink mane, o Jėzau! (daugiau…)

“Dieve, jeigu esi geras, padaryk…” (II)

Tęsiu istoriją, kaip sutranzavau kaimyną 🙂

 

Taigi, atidariau dureles ir pamačiau vyresnio amžiaus vyrą su juodais akiniais. Jis važiavo į Vilnių, aš irgi. Prisipažinsiu, buvo baisu sėsti į vidų. Visi tie stereotipai apie prabangius automobilius, tamsius akinius ir jaunų mergaičių ištroškusius seniukus man susipynė į vieną.

Drebančia širdimi įsėdau. Pradėjom kalbėtis.

– Iš kur važiuojat? Mačiau išsukot iš to paties kelio, kuriuo aš atėjau, – pradėjau pokalbį.

– Tikrai? O iš kur jūs atėjot? – paklausė jis.

– Mano senelis gyvena kaime netoli nuo čia (pasakau kaimo pavadinimą).

– Tikrai? O mūsų sodyba visai greta, gyvename kitoje kelio pusėje! Kuo vardu tavo senelis?

Pasakau senelio vardą, pavardę.

– Žinau tavo senelį! Mes dirbome kartu vienoje gamykloje!

Ir jis pradeda pasakoti apie tuos laikus.

Atsipalaiduoju. Mano senelio pažįstamas yra ir mano pažįstamas!

Visą kelionę kalbėjomės, jis pasakojo apie savo darbą, šeimą, klausinėjo manęs apie senelį, kaimą, kuo aš užsiimu.Iš karto paprašė mane į jį kreiptis „tu“.

Galiausiai atvažiavom į Riešę, pas jo sūnų. Namuose buvo tik sūnaus žmona, labai miela moteris. Taip pat po kiemą lakstė du šuneliai – vienas labai didelis, kitas mažas. Trumpai pasikalbėję, mano naujas pažįstamas ir jo marti pakvietė mane išgerti arbatos, aprodė kiemą. Namas ir aplinka buvo puikiai sutvarkyti. Moteris visada šypsojosi, maloniai bendravo. Kaip supratau, ji mielai būtų skaičiusi knygą (pertraukėme ją savo atvažiavimu), tačiau liko su mumis iki paskutinės akimirkos, kol išvažiavome.

Dabar turiu naują, jau trečią senelį. Jis mielai sutiko mane pavežti į kaimą arba iš jo kada tik reikės.

O visa šita istorija man priminė kažkur girdėtą posakį: „Geriau 100 draugų nei didelės sąskaitos banke“.

Kodėl Marija atsiklaupė priešais mane?

Neseniai „XXI amžiuje“ skaičiau apie asmeninius apsireiškimus, kai žmonėms pasirodo Jėzus, mergelė Marija, angelai ar kitos šventos būtybės.

Kartais jie ištiesų pasirodo, norėdami sustiprinti, perspėti, paraginti daugiau mesltis ar pan.

Esu mačiusi…

Esu vieną kartą mačiusi viziją. Kažkaip savo viduje, buvau užsimerkusi. Supratau, kad mergelė Marija yra priešais mane. Labai jaudinausi, toks jausmas, kad net nežiūrėjau į ją, buvo baisiai nedrąsu, jaučiausi labai nusikaltusi ir neverta net būti šalia jos.

O ji paėmė ir atsiklaupė prieš mane! Atsiklaupė ir užsikniaubė ant savo kelių. Tapo visiškai mažu kauburėliu. Mes taip kartais susirangom maldos grupėje priešais Švenčiausiąjį Sakramentą arba kai būna bloga, labai sunku, kai jau nebeturi jėgų laikyti galvos pakeltos.

Marija, ką tu darai?

O Dieve mano, ką ji daro? Marija, greitai kelkis, ką tu darai, kodėl klaupiesi prieš mane? Norėjau jai taip pasakyti, visas vidus stebėjosi jos elgesiu. Mane suėmė gąsdinanti nuostaba, nesupratau, kodėl tai vyksta.

Vidinis vaizdas po kelių akimirkų išnyko. Bet toks įspūdis, kad galiu bet kada į jį grįžti. Taip ir darau. Ir vis mąstau, kodėl Marija taip padarė, kodėl ji suklupo priešais mane.

Negalima niekinti savęs

Po kurio laiko mano mintyse nušvito – supratau! Marija norėjo parodyti man, kad manyje yra Viešpats. Manyje! Labai dažnai save niekinu, keikiu, kritikuoju, netikiu savimi, elgsiuosi niekšiškai. Marija norėjo, kad liaučiausi, jinorėjo parodyti, kokia yra tikroji mano vertė, kad manyje yra pats Dievas!

Kaip galiu taip nepagarbiai elgtis su savimi? Tai yra nuodėmė, tai yra nepaklusnumas. Pati mergelė Marija klaupiasi prieš Viešpatį mano širdyje, o aš šitaip ant Jo dergiuosi!

Nuostabi moteris – Marija. Paprasta, nuolanki, didinga ir dieviškai graži. Ji labai arti tavęs.

Kopijuoti Mariją

A, dar prisimenu, kai Marija prieš mane atsiklaupė, po kurio laiko kažkaip susinepatoginau ir pati atsiklaupiau, sukniubau taip pat kaip Marija. Nežinojau, kaip elgtis, tai tiesiog nukopijavau Mariją 🙂 Žinot, vaikai taip daro: jie kopijuoja tėvus, nors nežino, kodėl tėvai taip elgiasi.

Pajutau, kad Marija neprieštarauja, kad taip elgiuosi, ji mielai priima mano nuolankumą. Žino, koks jis trapus ir trumpalaikis, bet labai tai vertina.

Saugoti dovaną

Nesuvokiama Dievo didybė. Dar iki galo nesuprantu, kaip tinkamai reaguoti ir kaip atsiliepti, kaip atsidėkoti, kaip atsakyti tokia pačia meile.

Nors po truputį nujaučiu – turiu labai saugoti šitą dovaną- mergelę Mariją, klūpančią prieš mane, – saugoti ir prisiminti. Kiekvienas žmogus yra vertas, kad prieš jį nusilenkčiau. Ypač tas, kuris nesijaučia vertas, kuris liūdi, nemato prasmės, skriaudžia, niekina save, kurio niekas niekada nemylėjo taip, kaip trokšta jo širdis.

Neregimi meilės elgetos

Gali atrodyti, kad tik regimi vargšeliai yra vargšeliai. Bet labai dažnai didžiausi vargšai yra tie, apie kuriuos niekad to nepasakytum – žmogus yra linkęs slėpti tiesą apie save.

Todėl ypatingą dėmesį noriu atkreipti į sveikuosius/normaliuosius/stipriuosius/tobuluosius žmones. Jie dažnai labiausiai save kankina. Ir pati taip elgiuosi – tarsi man nieko netrūktų, nors giliai širdyje žioji didžiulė meilės stygiaus skylė.

Tegu ne akys sprendžia, ką ir kaip mylėti, bet širdis.

Pabaigai

O baigdama noriu pasidalinti meilės kupina daina; ji man labai padėjo ieškoti meilės ir apie ją mąstyti, taip pat liūdėti dėl patirto skausmo: