Prieš pora savaičių Kaune, Atsinaujinimo dienose vaidinome spektaklį apie palaimintąjį Pierą Giorgio Frassati, jauną italą, iki paskutinių gyvenimo akimirkų mylėjusį vargšus. Jis nuostabus, jo gyvenimas uždega veiklia meile.

O čia – nufilmuotos ištraukos iš spektaklio. Ačiū šio montažo autoriams, gera prisiminti!

P.S. Atkreipkite dėmesį į Rūtos Jakaitės kanalą Youtube. Yra daug gražių dalykų.

Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.

Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.

Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.

Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad  bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.

Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant “jungtis” per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų “jungimosi” būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.

Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.

El.paštu gavau laiškelį su vaikų mintimis. Nežinau, ar tai tikrai vaikų mintys, bet jei taip, galim pasimokyti iš jų paprastumo

• Kodėl Tu sutvėrei tokį pasaulį, kuriame mama verkia, kai suplėšo pėdkelnes? Mantas 2kl.
• Galima, aš Tau retkarčiais sapnuosiuosi? Austė 1kl.
• Į mūsų klasę atėjo naujokas. Jis toks, na Tu žinai. Galima, visos mano pragyventos dienos iki praėjusios savaitės nesiskaitys? Gabija 4kl.
• Padaryk, kad visi, pradedant močiute ir baigiant drambliais, būtų laimingi, sotūs ir šiltai apsirengę. Rokas 3kl.
• Tegul aš gyvensiu tiek, kiek nori mama. Tadas 2kl.
• Norėčiau paprašyti proto savo tėvams, o tai jie visai manęs nesupranta. Alvydas 3kl.
• Iš pradžių norėjau paprašyti tavęs šuniuko, bet paskui pagalvojau, kad negalima Tavęs trukdyti dėl visokių niekų ir prašysiu ko nors labai svarbaus. Padaryk, kad mama visada grįžtų iš darbo linksma ir gera. Eglė 3kl.
• Padaryk tą gyvenimą paprastesniu. Lukas 4kl.
• Gerbiamas Dieve, padaryk, kad kojos ir rankos visada būtų švarios. Evaldas 2kl.
• Va, kai manęs dar nebuvo, Tu jau žinojai, kad aš būsiu? O negalima buvo negimti? Evelina 2kl.
• Parodyk man paslapčiomis bent vieną angelą. Andrius 3kl.
• Noriu gyventi tame pasaulyje, kurį sukūrei Tu, o ne žmonės. Justė 4kl.
• Padaryk, kad mama su tėčiu susitaikytų, o aš už tai mesiu rūkyti. Edvinas 3kl.
• Susitinkam iki mirties, gerai? Justas 1kl.
• Ten pas Tave gražu ar nelabai? Emilis 1kl.
• Ką reikia padaryti su gyvūnėliu, kad galėčiau jį pasiimti su savimi į rojų? Agnė 4kl.
• Jei man ką nors skauda, tai reiškia, kad Tu ant manęs supykai? Austėja 3kl.
• O Tau yra taip buvę, kad kas nors Tau atrodo simpatiškas, bet jis nežiūri į Tavo pusę? Indrė 4kl.
• Kiek kartų aš patirsiu nelaimingą meilę? Trys kartai jau buvo. Julija 2kl.
• Ar Tau nenuobodu visada būti teisingam? Valdas 1kl.
• Duok sveikatos mamai, dėdei Tomui, dėdei Valdui, dėdei Vytui ir kitiems mano tėčiams, kuriuos turėsiu. Arūnas 4kl.
• Tegul mane pamilsta Dovilė, o aš už tai galėsiu su ja susituokti. Tomas 4kl.
• Jei aš papulsiu į pragarą, ir Tu mane ten pamatysi, tai stovėsi ir ramiai sau žiūrėsi, kaip iš manęs ten tyčiojasi? Lukas 3kl.
• Na, gerai, Viešpatie, mane tėvams atnešė gandras, bet iš kur jis mane gavo? Erikas 3kl.
• Labas, Dieve… Kaip tavo reikalai, kaip gyveni, kaip tavo sveikata? Sofija 2 kl.
• Jei tu padarysi pasaulio pabaigą, tai kas tada tau melsis? Jonas 4 kl.
• Apskritai, tai aš Tavim netikiu. Vat pasakyk, kodėl tada žmonės tavęs nemato? Jurijus 2 kl.
• Kiek šalių tu aptarnauji? Mantas 3 kl.
• Ar limonadas tai vaikiška degtinė? Antanas 1 kl.
• O koks tavo išsilavinimas? Greta 3 kl.
• Kaip tu manai, kas skamba graudžiau :
  ,,Sušelpkite Kristaus vardu”, ar ,,Sušelpkite dėl Dievo?” Tomas 3 kl.
• O kai tu buvai mažas, ar klausei mamos? Monika 2 kl.
• Aišku, kad aš tave labai myliu. Bet mamą ir tėtį – daugiau. Ar tai nėra blogai? Renata 2 kl.
• O kai žvakes bažnyčioje pardavinėja, tai čia tavo biznis? Kristė 2 kl.
• Kai mama man nenuperka saldumynų, tai čia tu jai patarinėji? Saulius 3 kl.
• Aš perskaičiau, kad Kristus žydas, bet juk jis tavo sūnus. Tai ką, tu irgi žydas? Samanta 3 kl.
• Nuo kada galima laikyti žmogų suaugusiu? Nuo tada, kai jis jau nebijo skiepų, ar nuo tada, kai jam patinka Emilija? Artas 2 kl.
• Kiek gi tau metų, Viešpatie? Ilona 2 kl.
• Ar tikrai, kad visos pasakos apie tave, teisybė? Linas 2 kl.
• Na, gerai, Dieve. Kristus kentėjo dėl žmonių. O dėl ko tada kenčia žmonės? Živilė 2 kl.
• Bet juk pirmieji pradėjo gimdyti vyrai. Prisimeni Adomą ir Ievą. Ir kas gi tau taip nepatiko, kad visą šitą sunkumą uždėjai ant moters? Agnetė 3 kl.
• Katalikai turi vieną dievą, musulmonai – kitą, žydai – dar kitą, rusai ir vokiečiai – dar kitą. Tai kiek gi jūsų iš viso yra? Raselė 3 kl.
• Ar tu turi protą, ar esi visas iš dvasios? Vinona 2 kl.
• Biblijoje tu rašai, kad iš pradžių buvo žodis. Koks jis? Audra 1 kl.
• Ką pirmiausiai padarė Kristus, kai prisikėlė? Gedas 1 kl.
• O kodėl vargšai prašo išmaldos prie bažnyčios? Ar tu registruoji tuos, kurie duoda? Domas 2 kl.
• Vadinasi, jei aš teisingai supratau evoliuciją, tai tu sukūrei Adomą ir Ievą, o paskui žmonės atsirado iš beždžionės? Paulius 3 kl.
• Kodėl pavasarį, kai tu uždegi danguje žvaigždes, pūti šiltą vėją, aplinkui taip tylu, tylu, man kai kada norisi verkti? Sima 3 kl.
• Ar tavo angelai lanko mokyklą? Saulė 1 kl.
• O kiek tu vyresnis už žemę? Kristupas 2 kl.
• Kaip tu ten danguje gyveni? Ar viską turi? Gal ko reikia? Eva 1 kl.
• Kas buvo iš pradžių – Adomas su Ieva ar dinozaurai? Rūtelė 3 kl.
• Tu juk toks geras. Tai kam tada žmonės tave vargina su savo prašymais? Ieva 3 kl.
• Ar tu supranti, kaip gėda būti neturtinga? Laima 2 kl.
• Kodėl pas mus namie toks šuniškas gyvenimas, kad nei vienas katinėlis nepripranta? Eliza 3 kl.
• Kaip tu atskiri vyrišką sielą nuo moteriškos? Ar žiūri jiems tarp kojų? Julius 1 kl.
• Ar pas ateivius irgi bus pasaulio pabaiga? Rimas 2 kl.
• Ar tu oro direktorius? Aiva 2 kl.

P.S. Gal žinote, iš kur tai paimta ar kas sumanytojas? Nenorėčiau pažeisti turtinių autoriaus teisių…

Buvau aplankyti vieno reintegracinio (?) projekto vaikinų. Tai vyrukai, vartoję narkotikus ar alkoholį, dabar gyjantys, besimokantys dirbti ir gyventi. Dievas mane keičia per juos. Su jais galiu būti laisva, galiu būti savimi ir nebijoti atstūmimo. Kartu pasijuokiam iš savo silpnybių. Juk jų turėti – normalu (Sigutei-mis Tobulybei nuoširdžiai sunku tai priimti).

Labiausiai myliu juos dėl jų skaudžios patirties, per kurią matosi Dievo galybė. Dievas pakėlė juos iš didžiausių duobių. Nėra nieko gražiau, kaip žmonės, kurie šimtus kartų yra nupuolę ir vėl atsikėlę. Jie viliasi Dievu, nėra daugiau kuom viltis – visi dievaičiai išmėginti. Būnant pas juos, norisi klausytis jų istorijų ar tiesiog kalbėtis kasdienėmis temomis.

Vienas vaikinas vartojo narkotikus nuo trylikos su puse metų. Pradėjo iškart nuo rimtų, leidžiamų į venas. Aštuoniolikos pateko į reabilitaciją – gydymą. Iš jo noriu pasimokyti meilės mamai: “Būdavo, kad išėjęs į mokyklą, negrįždavau namo dvi dienas ar savaitę. Mama turbūt eidavo iš proto. Baisu pagalvoti, kiek ji iškentė dėl manęs!”

Iš kito, turinčio dešimties metų dukrą, norėčiau išmokti meilės vaikams: “Gražu matyti, kaip vaikas auga. Ateina po mėnesio kas į svečius ir stebisi: “Kaip ji paaugo”. Nėra nieko gražiau, kaip auginti vaikus”.

Buvimas su jais gydo. Nebepasislėsi už savo “rafinuotumo”. Moku sudėtinginti dalykus o jie – kitaip (kaip Pieras Giorgio Frassati pasakytų* ). Myliu juos už tai.

Važiuodama namo po pasisvečiavimo pas juos pagalvojau, kad taip zyziu Dievui, kad atsiųstų manąjį princą, tą vienintelį, kurį galėčiau mylėti, jog Jis nusprendė padovanoti man iškart kelis ne princus, dar geriau – brolius. Dievas tikrai yra nuostabus. O, kad galėčiau dažniau tai atrasti!!!

* Šiandien Atsinaujinimo dienos renginyje vaidinome spektaklį apie Pierą Giorgio. Buvo šaunu! Žmonėms tikrai patiko. Buvo gera būti scenoje. Norėčiau, kad mano vyras būtų toks, kaip Pieras Giorgio Frassati jis – nerealus!!! Tikras gyvenimo užtaisas norėčiau kartu su juo atsidėti tarnystei kad ir iki pasaulio pabaigos, su tokiu žmogum – nebaisu

Šiandien nors ir trumpam buvau mieste. Eisenoje nuo Katedros iki Seimo. Labai daug žmonių, daug trispalvių, dainų, daug senjorų ir moksleivių, studentų. Gera būti su visais. Nežinau, ką jie galvoja apie kovo 11-ąją, apie Lietuvą, ar apskritai galvoja ką nors, bet vien tai, kad jie atėjo, kad buvo šventėje, kad dainavo ar skandavo su visais – tai yra daug.Tai yra jėga!

Anksčiau, perimdama suaugusiųjų požiūrį, niekinau masinius susirinkimus. Neva, juose nėra prasmės, neva jie nieko neteikia, tėra laiko, pinigų ir jėgų švaistymas. Dabar matau, kad yra didelis džiaugsmas būti kartu su kitais ypač tokią giedrą, svarbią dieną. Tai ir kuria jausmą, net ne jausmą, bet patirtį, kad esame kartu, kad mūsų daug, kad ne aš viena mąstau apie bendrą idėją, siekiu kažko, kas būtų gera ne vien man.

Gaila, kad negalėjau išbūti visame renginyje (apsiaviau pavasarinius batus… ir baisiai sušalo kojos… kaip svarbu tinkama avalynė!). Man labai reikia matyti, kad esu ne viena, matyti jaunus, laimingus, ir senus, dainuojančius, be rūpesčių. Pajutau, kad kaskart, kai nedalyvauju tokiuose susibūrimuose, prarandu galimybę pasisemti jėgų ir džiaugtis. Jei liksiu tokią dieną namie, apmusysiu. Ir taip kuo toliau, tuo labiau…

Noriu pergalėti tą stereotipą galvoje, kad valstybiniai minėjimai ir šventės – neįdomios ir nieko nereiškia. Užtenka pažvelgti kitaip. Koks tai yra grožis! Vien klausytis, kaip tūkstantinė minia gieda himną – kažkas labai stipraus ir tikro! Galbūt toks jaudinantis susibūrimas pavyko tik šiemet, per dvidešimtmetį. Bet kodėl panašių džiaugsmų nesurengti ir kitomis progomis? Juk entuziazmas geruose, teisinguose dalykuose yra deficitinė prekė. Jo niekada nebus per daug.

Tikrai, esu laiminga labai laiminga. Ta niūri tiesa, kurią man bando įteigti daugybė nusivylusių žmonių, nėra absoliuti. Tai yra jų tiesa, jų patirties ir požiūrio rezultatas. Su pagarba jiems, noriu nesutikti. Netikiu, kad neįmanoma būti laimingais šitoje šalyje, kad negalima nieko pakeisti. Juk užtenka pagarbos tiesai, pastangų, kasdienių nuoširdžių pastangų ir vilties. Stebuklai – ne mūsų reikalas. Palikime šitą rūpestį Dievui. Mūsų reikalas – maži, nuo mūsų priklausantys veiksmai, rūpesčiai. Kurie, esu šimtu procentų įsitikinusi, neprapuola, bet prisideda prie bendro gėrio.

Baisiausia, kai nebetikiu, kad kuriu kažką bendro. Negera gyventi dėl savęs. Negera manyti, kad pasaulis yra priešas, su kuriuo reikia kovoti. Tai ir yra nelaimės priežastis – nepatirti bendrystės su kitais. Ar dar baisiau – kovoti, konkuruoti su kitais, tarsi gėrybių neužtektų visiems. Jei ir reikia kovoti su kuo nors, tai su apatija, užsidarymu, baime, tingumu, netikėjimu. Visi mano priešai gyvena viduje, ne išorėje.

Niekada niekada niekada nesiliaukite tikėję – už tos pilkos, kartais visą dengiančios liūdnumos, esti kažkas labai gero, tikro, teisingo, nugalinčio, tokio, kas nesibaigia, neišnyksta, yra nesunaikinama, dėl ko verta stengtis. Tik nesiliaukite tikėję. Labai šito jūsų prašau.

Esu dingusi iš internetinės erdvės. Bet jūsų nenustoju nešioti širdy. O dingau, nes kaip jau rašiau, esu truputį kurjeris – vežioju Magnificat, mėnesinį maldyną “žemiški” darbai yra mane pagavę. Sakyčiau, labai gerai. Mokausi tikslumo ir kruopštumo: reikia ne tik nuvežti, paimti likutį, galbūt iš vietos, kur mažiau perkama, nugabenti ten, kur trūksta, bet ir viską užfiksuoti, ir aišku, sužiūrėti pinigus.

Ir kai viskas susipainioja, plius atsiranda antro mėnesio numeris, tuomet, Sigute, laikykis. Prisipažinsiu, nemaniau, kad tiek vargo bus su paimtais egzamelioriais-pinigais-parduotais egzemlpioriais ir t.t. Su knygelių ir pinigų apskaita. Imu nuoširdžiai gerbti vadybininkus ir buhalterius, taip pat logistus – paprastus vežėjus. Ką mes be jų darytume? Man sunku įsivaizduoti, koks skruzdėlynas iš tiesų yra, pavyzdžiui, prekybos centrų veikla. Kiek žmonių kiekvieną dieną stengiasi dėl to, kad mums būtų patogu!!! Sunku tai suprasti, kol nepabandai kažkokios panašios veiklos…

Ir dar šiandien supratau, kad turbūt rimčiausios mano maldos, pokalbiai su Dievu ir savimi šiuo metu įvyksta mašinoje, prie vairo juokinga jau sakiau broliui Pranciškui, kad kai numirsiu, būsiu vairuotojų globėja nes juk būna tokių dienų, kai niekur kitur neturi laiko nuoširdžiam pamąstymui, tik prie raudono šviesoforo arba važiuojant “automatiniu” rėžimu, kai rankos, kojos viską žino ir automobilis tarsi pats, nepastebėtai parveža namo.

Kalbant apie automatinį rėžimą… Čia labai tiktų vienas gražus reklaminis filmukas: Embrace Life (Apkabink gyvenimą). Ši informacinė kampanija, skatinanti visuomet užsisegti saugos diržą, vadinama viena sėkmingiausių iki šiol. Žinot kodėl? Nes diržas prilyginamas apkabinimui, kuris saugo. Tai tikrai nuostabus požiūris! Į tai, kas anksčiau buvo pristatoma kaip prievolė, kaip dalykas, už kurio nesisegimą baudžiama; kai buvo gąsdinama pasekmėmis, jei nesisegsi, dabar tampa švelniu, gelbstinčiu apkabinimu…

Apkabinu jus visus. Ir tiems, kas už vairo, arba kas darote tuos mažus kruopščius darbus, ar užsiimate  su pinigais, siunčiu geriausius linkėjimus. Stiprybės ir kantrybės jums! Dievas taip leidžia mums mokytis ir tobulėti Laikykitės!

Laisvomis dienomis (vasario 15-16) buvau Trakuose. Pasakiška vieta žiemą! Kaip smagiai stūmėm automobilį į kalniuką!!! O tos sniego pusnys!!! Maudynės! Tikrai klasiškos gamtos sąlygos!

Aišku, ne siausti ten važiavom… Važiavom susitikti dėl darbų. Lietuvos jaunimo dienų organizatoriai sukvietė ilgalaikius savanorius – susipažinti, pasiskirstyti darbo sritis ir šiaip pasibūti, pajusti LJD dvasią. “Užsikabinti”. Aštuoniolika mūsų ten buvo. Dauguma tokie užkietėję savanoriai… Net baisu, kai pagalvoji, govėda veikėjų, kurie negalvoja apie finansinį atlygį kuriuos užveža vien idėja… Pačiuožę žmonės užtat buvo labai įdomu.

Mane labiausiai nustebino klierikai. Atvažiuoja, iš pirmo žvilgsnio santūrūs, niekuo neišsiskiriantys jauni vaikinukai, ketvirto kurso kunigų seminarijos studentai. Iškart automatiškai užklijuoju etiketę… O paskui šast – vakare sužinai, kad du iš jų jau baigę ekonomiką, vienas kelis metus gyvenęs Lenkijoje. Taip pat jų smagumas, mokėjimas juokauti – mmmmmm. Supranti, kad pasirinkimas stoti į kunigų seminariją nebuvo toks “ai, niekur kitur neįstosiu, tai…” arba “Dievuli, nu jei man taip patinka mišelėse patarnaut, tai turbūt nori, kad kunigėliu būčiau, tai stosiu…”. Jėgelė, kai griūna stereotipai!!!

Lygiai tas pats buvo ir su keliom merginom: jau tokios ramios ir tykios atrodė. O praleidus kiek laiko kartu, pamatai, kad gyvos, energingos ir daug galingo ir nuostabaus grožio turinčios moterys!

Nė nereikėjo Jaunimo dienų, jau per šį savanorių susitikimą buvau bent truputį pagydyta iš savo paralyžiaus – stereotipų apie žmones. Tikra gaiva ir džiaugsmas! Norisi ne tik keltis ir eiti, bet bėgte bėgti, kartu su jais, pašėlusiais ir Dievui iki pirštų galiukų atsidavusiais žmonėmis!

Mąstau apie antradienio laidą. Prieš Valentino dieną kalbėsime apie meilę… Kiek galima apie ją klabėti?.. Pasirodo, galima iki begalybės! Ir dabar, sėsdama prie kompiuterio, galvojau, ką norėčiau padaryti. Norėčiau paskaityti apie meilę. Praryti kaip saldainiuką…

Laidoje labai norėčiau papasakoti apie vieną porą – Zelie ir Louis Martin. Jiedu gyveno devynioliktame amžiuje. Mes žinome juos, nes jie yra šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės (Teresėlės) tėvai. Prieš pusantrų metų pasirodė žinia, kad jų užtarimu įvyko stebuklas. Nežinau, kada tiksliai, bet jie jau paskelbti palaimintaisiais.

Susipažinau su jais šią vasarą, kada su Tiberiados broliais vykome į tarptuatinę jaunimo stovyklą Belgijoje, pagrindinėje Tiberiados bendruomenės “būstinėje“. Pakeliui užsukome į Lizjė miestelį Prancūzijoje, kur ponai Martin gyvenimo pusiaukelėje persikėlė gyventi. Apsilankėme jų namuose, skaitėme jų istoriją, matėme jų baldus, rūbus, lankėmės Teresėlės kambaryje, vaikščiojome po jų sodą. Teresėlės vardu pavadintos bažnyčios požemyje įrengta ponams Martin skirta kripta. Meldėmės joje. Ten laikomos šių, tikiu, šventų žmonių relikvijos (prie jų palikau brangiausią savo klausimą – pašaukimo klausimą; ir jei tai šeima – pavedžiau jiems savo vyrą).

Mane palietė jų gyvenimas. Įstrigo keli faktai iš to, ką brolis Egidijus pasakojo per mokymą apie juos. Tokie labai žemiški faktai pavyzdžiui, Louis buvo aštuoneriais metais vyresnis už žmoną Zelie. Kai jie susitiko, merginai buvo 27-eri. Vyras buvo ramus, mėgo tylą, o žmona – veikli, energinga. Jiedu abu užsiėmė verslu, Louis turėjo laikrodžių parduotuvėlę, kurioje vėliau ėmė prekiauti ir papuošalais. Zelie nėrė nėrinius, turėjo “ofisiuką” šalią Louis’o, vėliau, daugėjant užsakymų, samdė moteris ir taip plėtė savo veiklą.

Jiedu susilaukė devynių vaikų. Berods keturi jų mirė dar būdami kūdikiai ar sulaukę vos kelių metų. Tokios buvo to meto realijos – mirdavo daug vaikų. Jiems pavyko užauginti mažiausiai vieną šventąją, didžią šventąją – Teresėlę. Kiti vaikai, visos dukros, taip pat įstojo į vienuolynus. Vienas Dievas težino, kokie yra jų maldų vaisiai

Abu norėjo atsiduoti Dievui. Abu norėjo stoti į vienuolynus Norėjo dovanoti Dievui viską, ką turi ir kas yra. Jų kelias į šventumą ėjo per paprastą gyvenimą, darbą, šeimą. Visa tai, kas yra ir mūsų gyvenime.

Mane tai džiugina ir teikia vilties – meilė galima ir mano gyvenime. Meilė galima ir šeimoje. Kartais, matydama sunkumus patiriančias ar subyrančias šeimas, suabejoju tuo. Ačiū ponams Martin, jie grąžina viltį

Bandysiu juos plačiau pristatyti ateinančio antradienio “Iššūkio” laidoje. Kviečiu klausytis 20 val. per Marijos radiją.

Viename Vilniaus biure palikau savo vaistų receptą. Kaip žinia, labai svarbų dokumentą – be jo vaistinėje niekaip negali gauti reikiamų vaistų. O mano liga labai rimta… Vaistų gėrimas yra būtinas, norint sveikti, ar bent kad nepasidarytų blogiau. Gal vertėtų nueiti į vaistinę ir paprašyti be recepto? Bet kažkaip labai abejoju, ar vaistininkė supras, ar parduos, ar mokėsiu pasakyti, ko man reikia.

Tas žmogus, kuris išrašė man receptą, kol kas nėra šeimos gydytojas, apskritai jis nėra gydytojas, greičiau verslininkas ir menininkas. Ne kartą esu sakiusi jam, kad sergu, kad mane kankina daugybė priklausomybių… Net pasidalinau apie sumanymą kolekcionuoti priklausomybes. Nemaniau, kad jis manęs klausosi, kad girdi, ką sakau. Todėl tas receptas man buvo visiška staigmena.

Sėdėdamas prie savo kompiuterio, jis paėmė lapelį su vaistų reklama ir kelias akimirkas rašė. Paskui šypsodamasis pakvietė mane ir padavė: “Čia tau”. Nepatikliai paėmiau lapelį iš jo rankos – ką jis sugalvojo?

“200 vnt. šypsenų” – buvo užrašyta didžiosiom raidėm (iškart išsidavė, kad ne gydytojas). Toks mano vaistas. Tik keista, neparašė, kokiu dažnumu ir kokiu paros metu geriausia jį “gerti”. Reiks būtinai paklaust, kad nesuklysčiau.

Kai vėl užsuksiu į tą gyvų paminklų ir geros dvasios biurą, tikiuosi, mano receptas nebus niekur nudaigotas. Tada lėksiu į vaistinę ir nusipirksiu. Jau nusibodo kankintis. Juolab, kad žmonija senokai atrado vaistus nuo mano negalavimų!!!

Jei pasiteisins, jei man padės, ir jum rekomenduosiu. Tik patariu iš anksto taupyti pinigus. Turiu nuojautą, kad šiais laikais šypsenos nėra tokios jau pigios…

Dar niekada, niekada nemačiau tokio smagaus dalyko

Ačiū Giedriui už nuorodą!