Neseniai gavau laišką iš maldos draugės, kuri šiuo metu savanoriauja Arkos bendruomenėje, Belgijoje. Ji perduoda mums visiems kvietimą:

Mano mieli visi, ieškau žmonių, kurie kitais metais norėtų kažką naujo ir įdomaus veikti! Turiu puikų pasiūlymą – savanorystę Arkoje, Belgijoje! Tai galimybė sužinoti daugiau apie meilę, save, Dievą, prancūzų kalbą, šventes, šokoladą, belgus, bulvytes fri ir šiaip gyvenimą Jei jūsų tai nedomina, vistiek perskaitykit šį laišką ir persiųskit savo draugams. Tai labai svarbu! Arkos bendruomenė rūpinasi protinę negalią turinčiais asmenimis. Ji siūlo gyventi kartu su jais ir pažinti pasaulį iš kito kampo.

Tai tikrai nuostabi patirtis. Šiemet gyvenu Arkoje, tai gal tiesiog jums trumpai papasakosiu apie savo gyvenimą čia. Kai mane pakvietė į Arką, labai nesusižavėjau. Kažkaip baisu buvo. Bet paskui išvadinau save kvailele dėl nesąmoningų baimių ir pasakiau: jei bijai, tai važiuok, kad daugiau nebebijotum!!! Ir štai jau 9 mėnesius gyvenu Arkos namuose kartu su 6 neįgaliukais. Esu labai laiminga. Čia atradau silpnumo grožį, pramokau prancūzų kalbą, išmokau daug dalykų apie meilę, santykius ir save. Gyvenu džiaugsme.

Mūsų diena atrodo taip: ryte važiuojam į dienos centrą. Ten gaminam pietus, taisom kėdes, darom rėmelius fotografijoms, žaidžiam, sportuojam, dalyvaujam muzikos ir arklių terapijose, kartą per savaitę kepam duoną ir dar daug visokių įdomių dalykų darom. Apie 16h grižtam namo. O čia – tikras šeimos gyvenimas! Su Noel pjaunam žolę mūsų sode, su Davide deliojam puzle, su Viviane žaidžiam Super Mario, su Jean tvarkom jo kambarį, su Natalie einam apsipirkti į prekybos centrą, su Rita ruošiam vakarienę…

Arkoje labai daug švenčių, išvykų, renginių. Vasarą kartu keliausim atostogoms į Prancūziją! Žinoma, gyvenimas bendruomenėje niekada nėra labai lengvas, tačiau juk taip tik įdomiau! Taigi, Arka Belgijoje jau ieško savanorių kitiems metams.

Savanoris turi savo kambarį Arkos namuose, rūpinamasi, kad jis būtų sotus, jo sveikata apdraudžiama ir apmokamos jo kelionės išlaidos. Kas mėnesį jis gauna kišenpinigių. Savanoriui suteikiama galimybė lankyti kalbos kursus (atvykstant nebūtina mokėti kalbą!), jis turi laisvadienių (galima pakeliauti!) . Daugiausiai savanorių gyvena Briuselyje, nes ten yra net 4 Arkos namai, bet jų yra ir kituose Belgijos miestuose.

Daugiau apie Arką galima rasti jos internetiniame puslapyje: http://www.larche.be/

Nebijokit parašyti, jei ši savanorystė jus sudomino. Ir nebijokit perduoti informacijos tiems, kuriuos ji gali sudominti! Mažutėliams mūsų labai reikia.

Rašyti galite Jean-Pierre, kuris rūpinasi visais Arkos savanoriais: aussems-furst@scarlet.be. Jam galima rašyti angliškai, vokiškai arba prancūziškai. Labai laukiam jūsų! Šilti linkėjimai iš Belgijos.

Ieva (ievu3@yahoo.de)

“Nebijok nieko, nes aš su tavimi ir tave apsaugosiu” Jer 1, 4 – 9

Prieš pora savaičių Kaune, Atsinaujinimo dienose vaidinome spektaklį apie palaimintąjį Pierą Giorgio Frassati, jauną italą, iki paskutinių gyvenimo akimirkų mylėjusį vargšus. Jis nuostabus, jo gyvenimas uždega veiklia meile.

O čia – nufilmuotos ištraukos iš spektaklio. Ačiū šio montažo autoriams, gera prisiminti!

P.S. Atkreipkite dėmesį į Rūtos Jakaitės kanalą Youtube. Yra daug gražių dalykų.

Diakonas Mindaugas šiandien paskambinęs labai sudomino. Klausė, ar galėtų vaikai kada sukalbėti rožinį per Marijos radiją.

Pasirodo, Pilaitės parapijoje, kurioje jis tarnauja, yra grupelė vaikų, kurie kartą per savaitę susirenka melstis rožinį. Penktokai-šeštokai. Jų yra virš dešimt… Tai vaikai, “pasilikę” bažnyčioje po pasiruošimo Pirmąjai Komunijai.

Nekantrauju pamatyti juos ir sužinoti, kas tai, kas skatina juos melstis šia sena vargdienių malda?..

Yra tokia mintis įkurti internetinį radiją pasiduodu.lt. Pagrindinė jo misija būtų padėti žmonėms išgyventi sunkius momentus, kai norisi pasiduoti, kai nesimato gyvenimo prasmės, kai paprasčiausiai sunku ar vieniša.

Yra ir keli laidų projektai. Pavyzdžiui, laida “Prisilietimas”, kurioje su psichologe Daiva Selmistraitiene kalbėtume apie įvairias emocijas, iš kur jos kyla, kaip su jom gyventi, taip pat apie gyvenimiškas situacijas, iš kurių kartu ieškotume išeičių. Būtų galima skambinti, dalintis, paverkti ar pasidžiaugti.

Kita – mūsų su draugele Diana sena smagi idėja fyfos ir vienuolės pašnekesiai apie gyvenimą tai būtų truputį teatras, truputį humoras, truputį filosofavimas fyfos ir vienuolės pokalbiai apie apsipirkinėjimus, apie meilę šunims, apie daug vaikų šeimoje ir pan.

Taip pat, kadangi radijo studija būtų įrengta mano namuose, į “pokalbių laidas” kviesčiau savo svečius kaip tai įdomu!!! Labai dažnai nutinka, kad su draugais, bičiuliais ar visai mažai pažįstamais žmonėmis kalbame tokiomis įdomiomis temomis, jų požiūriai yra tokie turtingi ir gražūs, kad yra verta tai transliuoti. Be to, manau, kad žmonės vis labiau pasiilgsta paprastumo, kurio tiek žiniasklaidoje, tiek kasdieniuose santykiuose trūksta.

Kilus minčiai apie radiją, karts nuo karto įvyksta gražus, padrąsinantis nutikimas. Pavyzdžiui, pusseserės diedukas turi didžiulę labai gražios muzikos fonoteką. Jis vis kviečia mane paklausyti, įsirašyti.

Taip pat visai neseniai į mano rankas pakliuvo radijo studijos sąmata. Robertukas, Versmės mokyklos moksleivis, man ją įdavė. Jų mokykla nori įsirengti radiją. Radijo studijos aparatūra kainuotų 10 tūks. litų.

Kaip manote, ar toks radijas turėtų klausytojų, galėtų išgyventi? Apskritai, ar internetas – tinkama erdvė tokiam radijui?

Pastaruoju metu tingiu (apsimetu, kad neturiu kada) gaminti maisto. Tai parduotuvėj prisiėmiau visokių skanėstų – keptos vištytės (tas prieskonių kvapas… negaliu atsispirti), salotų, pižoniško jogurto, natūralių sulčių, vaisių. Juk po ligos reikia atsigauti Eidama link kasos žiūriu – pažįstama močiutė. Gyvename tame pačiame rajone, pasišnekame kartais.

Ji pasiėmusi indelį grietinės, pasižėrusi ant prekių “takelio” monetas, skaičiuoja. Veidas labai susirūpinęs. Nežinau, ar tai tiesa, bet pirma mintis, kuri man šovė į galvą, kad jai dabar – ne patys geriausi laikai. Susigėdau dėl savo pirkinių. Užuot priėjusi ir pasisveikinusi, nusukau prie savitarnos kasų. Pagalvojau, kad reikėtų išsikrauti dalį gėrybių…

***

Iš vienos pusės, nieko blogo, kad turiu už ką skaniai pasistiprinti. Visai be reikalo nestojau į eilę prie tos pačios kasos, nepakalbinau moters. Juk jai nepadės tai, kad aš užsiimsiu savigrauža ir mėginsiu nubausti save.

Iš kitos pusės, tikrai galiu bent šiek tiek padėti tiems, kuriems sunkiau sekasi. Paulina – konkretus žmogus, dėl kurio galiu vietoj brangesnių produktų rinktis pigesnius, ir šiek tiek sutaupyti. Jai tikrai padėtų tie kad ir keli litai. Be to, ji nesijaustų viena savo neturte, nepastebėta kitų. Juk skaudžiausia, kai lieka nepastebėta tave ištikusi neteisybė.

Aišku, dar klausimas, ar ji priims pagalbą (galvoju Kalėdoms jai nupirkti kokių negendančių maisto produktų). Nes juk ne taip lengva pripažinti, kad yra sunku, kad reikia kitų palaikymo (ypač materialaus). Kad tik ta pagalba nepažemintų Paulinos ir dar labiau pirštu nepabaksnotų į tą vietą, kur skaudą, – į nepriteklių. Visa esmė – kaip tai pateiksiu. Reikia kažkaip gražiai apžaisti – atseit, netyčia, siuntinukas nuo kokio nors centro ar dar ko nors…

Taigi, nekankinkim savęs, nesiplakim, jei turime didesnes galimybes (daugiau pinigų, tvirtesnį kūną, geresnių idėjų ir t.t.). Tik pastebėkim, kas yra šalia ir pasidalinkim tuo, ką turim. Esu tikra, kad Dievui įmanomas įgyvendinti tas principas – ir vilkas sotus, ir avis sveika

Jau trečius metus keli jauni žmonės organizuoja kalėdinę akciją – “Kalėdos visiems vaikams”. Jos metu renkami žaisliukai, kuriuos supakavę ir persirengę Kalėdų seneliais ir jų pagalbininkais jaunuoliai dovanos sunkumus išgyvenančių šeimų vaikams.

Galima prisijungti prie šios akcijos ir nuo dabar iki gruodžio 20 dienos atnešti vaikams skirtus žaisliukus į Joanitų vienuolyną (Antakalnio g. 27, Vilnius). Pasiteirauti apie akciją galite parašę vienam jos organizatorių – Vaidui: vaidas.ramelis@gmail.com

***

Kokia yra tokių akcijų prasmė? Kokia apskritai yra prasmė tokių mažų, atrodytų, naivių veiksmelių, kurių naudą sunku pamatuoti įprastais mato vienetais? Juk nepakeiti pasaulio, nepakeiti ydingos sistemos, neperkeiti žmonių gyvenimų iš esmės… O taip norėtųsi!!! (Kažin, iš kur tokios ambicijos?)

Prisimenu vieną sapną (tuo metu maniau, kad esu šalia žmogaus, su kuriuo man lemta nugyventi visą gyvenimą; gal dėl to taip stengiausi įsidėmėti, ką sapnavau ). Jame stačiau kažką panašaus į šernų šaudymo bokštelį. Žinot, toks aukštas statinys iš nestorų medelių. Kol jį kali, jis yra paguldytas, tu kali pakopas vieną po kitos. Darbuojiesi prie žemės truputį nusibosta tas pats per tą patį… O tada pririši virvę prie viršūnės ir ją traukdamas pakeli statinį, kad stovėtų. Ir tik tada pamatai, koks jis aukštas.

Man norisi iš karto visko – daug ir gerai. O juk dideli dalykai susideda iš mažų. Esminis kausimas – kaip sąžiningai, su atsidavimu ir meile juos darau. Manau, kaip tik to moko tokios mažos akcijos, mažos iniciatyvos.

Sėkmės jums, Vaidai!