Galbūt skaitėte arba girdėjote apie vaikiną, kuris sekmadienio naktį Vilniuje važiavo dideliu greičiu, lenkė kitą automobilį, nesuvaldęs mašinos daug kartų vertėsi ir čiuožė ant stogo šaligatviu, sutraiškė du žmones, dar kelis rimtai sužeidė, jie guli ligoninėje, renimacijoje.

Vaikinas lėkė 100 km per valandą greičiu. Apsaugos vaizdo kameromis nufilmuota, kaip nesuvaldytas jo automobilis traiško žmones. Didelė nelaimė, ką ir bekalbėti. Sunku įsivaizduoti, ką patiria žuvusiųjų giminaičiai, ką išgyvena sužeistieji.

Ir, man rodos, lygiai taip pat sunku įsivaizduoti ką šiomis dienomis išgyvena kaltininkas.

Paskelbus jo vardą ir pavardę, žurnalistai rado jo profilį Facebooke. Iš nedaugelio ten pateiktų žinių, labiausiai cituojamas sakinys, įrašytas į skiltį “mėgstamiausia frazė”. Jis skamba taip: „Dievo darbas atleisti nuodėmes, o mano darbas suorganizuoti tavo susitikimą su juo“.

Ką tai galėtų reikšti? Susitikimas su Dievu. Juk niekas nepagalvotų, kad su Dievu galima susitikti ir esant gyvam (prisipažinsiu, man kaip krikščionei, šita mėgstamiausia frazė irgi puikiai tiktų). Tas šaltakraujis, be jokių skrupulų žmogus net savo Facebook’e deklaruoja baisius “polinkius”. Jam ko gero buvo malonu traiškyti tuos vargšus žmones.

Žinau, kaip paprastai atsiranda frazės Facebook’e. Ypač tokios pasipūtėliškos frazės, neva, “bajeriai”, iš kurių skirta tik pasijuokti arba pavaidinti kietą prieš draugus. Didelė nelaimė, kad jaunatviški “gaidžiukiški” pasišokinėjimai dabar taip skaudžiai atsisuka prieš profilio savininką!

Buvau teisme, koridoriuje, su dar keliolika žurnalsitų, fotografų, operatorių; laukėme teismo sprendimo. Du kartus mačiau jį, paskui jo nuotraukas, filmuotą medžiagą.

“Dviejų žmonių žudikas” – trikotažinį megztuką su kapišonu ir džinsus vilkintis, smulkus, susikrimtęs ir pasimetęs jaunas žmogus. Žinoma, kai tikėjausi pamatyti poną Nusikaltėlį, man realybė nepadarė įspūdžio. Priešingai – pagailo. Jo, jo merginos, gimsiančio vaiko – pora penktą mėnesį laukiasi.

Man neišeina šitame žmoguje matyti šaltakraujo žudiko. Tai kas nutiko – siaubinga. Kaltininkas vertas prisiimti atsakomybę, atlikti bausmę, bet ne būti teisiamas komentatorių minios, įaudrintos spėliojimų, stereotipų ir su įvykiu nesusijusio įrašo Facebook’e.

Nors tematiškai nesusijusi, bet čia tinka sena patarlė, sakanti: “Sotus alkano neužjaučia”. Esu tikra, kad ne vienas iš mūsų gali atsidurti tokioje (panašioje) situacijoje. Ir tik joje atsidūrę iš tikrųjų suprastume, ką reiškia būti vertinamam taip, kaip Ramūnas dabar yra.

Šeštadienį buvau Gatvės muzikos dienoje. Iš ankstesnių metų buvo likę labai gražių atsiminimų. Pavyzdžiui, pirmosios Gatvės muzikos dienos sukūrė tokią jaukią ir draugišką atmosferą, kad, tiesą sakant, svajojau, jog jos kartotųsi vėl ir vėl. Ketinau pasiūlyti greta Gatvės muzikos dienos surengti ir Gatvės šokių dieną kad visi jaustųsi laisvi šokti visur, kur tik norisi – miestas tikrai buvo pilnas muzikos.

Ir gal dėl tokio stipraus jausmo, kokios turėtų būti Gatvės muzikos dienos, šįkart man renginys visai nepatiko. Tikėjausi visai kito.

Mačiau triukšmo prikimštą miestą. Muzikos nebuvo. O kaip tik jos ir ėjau klausytis. Gatvėse stovėjo gera garso technika ir profesionalūs muzikantai, kurių koncertai būtų labiau tikę uždaruose klubuose ar baruose.

Gatvės muzikantai turėjo vietos nebent tarp prekystalių Gedimino prospekte, kur veikė mugė Europos dienai paminėti. Beje, ten vieną puikų muzikantą ir sutikau. Toks vaikinukas su gitara. Paprasčių paprasčiausia gitara, tikrai geru, originaliu balsu, intonacijomis. Toks paprastas berniokas, paprastas gatvės muzikantas. Ne prastas, gink Dieve.

Kol praėjau per miestą, buvau visa apsiniaukusi. Ėjom kartu su draugais, mano mylima Diana vis klausinėjo, ar man viskas gerai. Įtemptai mąsčiau, kas gi čia ne taip.

Tik paskui man pasidarė aišku.

Niekas nestovi vietoje, niekas nelieka toks, koks buvo, niekas iš gyvųjų nėra statiškas. Gal ta kitoniška Gatvės muzikos diena – visai nieko, tiesiog šįkart ji skirta ne man? Gal šįkart ji skirta kitiems? Ir dėl to turi visai kitą formą, nei mano supratimu turėtų turėti?

Išganinga mano išvada tokia: nėra ko taip ilgai svarstyti kodėl ir kaip – tiesiog pasirinkti tai, kas iš tiesų šiuo metu man tinka. Net jei tai ramus pabuvimas namie ar pasėdėjimas parke su draugais. Tai šimtą kartų geriau nei nepasitenkinimo kupina Gatvės muzikos diena.

Žiūriu į save. Man 25, greit 26. Nepastebiu to kiekvieną dieną, bet kiekvieną dieną po truputį keičiuosi. Kai kurios ląstelės miršta, jas pakeičia kitos; kai kurios auga, bręsta. Keičiasi oda, auga plaukai, nagai, kartais padaugėja riebalų ant pilvuko Peršalu, bėga nosis, pasveikstu. Tiek daug procesų viename kūne…

O taip pat viduje – atrodo, per sekundę gali aplankyti milijonai minčių, tūkstančiai situacijų prabėga pro akis. Jausmai keičiasi kaip vėjo kryptis – dažnai nepriklausomai nuo mano norų. Kartais net pagalvoju, ar esu normali Atsakau – esu išgyvenu tą patį virsmą kaip ir tūkstančiai milijardų žmonių iki manęs. Ko gero, tokia žmogaus, moters dalia…

Tokiomis aplinkybėmis galvoju – o kas yra nekintančio šitam virsmų ir nenuspėjamų bangavimų pasaulyje? Man dažnai reikia pagalbos, kad viską suprasčiau. Ir ne kaip vaikui, bet kaip suaugusiam žmogui – ir suaugusiems reikia pagalbos.

Per maldą atėjo paprasta mintis: vienintelis dalykas, kuris niekada nesikeičia – tai Kristaus asmuo. Be Kristaus aš silpna, be jo man visko labai trūksta, be Jo viskas yra beprasmiška ir neteikia jokio džiaugsmo, nieko tokio, ką objektyviai turėtų teikti.

Ir vėl iš naujo pasirenku Kristų. Pasakau, kad nėra nieko kito, ko man reikėtų labiau nei jo. Prisipažįstu, kad jis yra vienintelis gelbėtojas, kuris gali man padėti. Vienintelis, kuris geriau už mane pačią žino, ko man reikia. Sigita, mergina-tankas, kuriai, rodos, niekas niekada neatrodė sunku, visą savo gyvenimą SU DŽIAUGSMU ir be jokios dvejonės atiduoda Kristui.

Seniai turiu vieną bėdą – nuolat vėluoju… Jei šokių repeticija prasideda 16:45, tai dar 16 val. sėdžiu namie ir visai neskubėdama ruošiuosi išeiti… tada, kai lieka penkiolika minučių iki repeticijos pradžios, kai dar sėdžiu mikriuky, pradedu nervintis… Nuo stotelės dar reikia paeiti, nuėjus – persirengti. “Jau kelintą kartą vėluoji… Ir vis negali pasimokyti?..” Ir tikrai negaliu. Kitą kartą ir vėl ramiai laukiu ketvirtos valandos. Kodėl taip yra?

Galiu save teisinti – neturiu laiko nuojautos… Sakoma, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja ir taip toliau. Bet iš tikrųjų, tai nemoku suorganizuoti savęs. Labai nelietuviška taip sakyti. Gal verčiau sakyti nesuvaldau savęs.

Pastaruoju metu dažnai pastebiu šį savo bruožą. Anksčiau, kai dirbdavau, nekrisdavo į akis, turėdavau pasiteisinimą, kad daug darbų ir nieko nespėju. Bet dabar tarsi darbų ir nėra… O aš vis tiek visur paskutinę akimirką reiškia, tai – pasirinkimas, gyvenimo būdas, įprotis. O su tokiom gyvatėm reikia kovoti!

Ir kaip tik taip man begalvojant, į rankas pateko nedidelė, plona knygutė, skirta moterims. Apie laiko vadybą. Aišku, jau ne vienas man sakė, kad tokių knygučių yra tūkstančiai. Na, o man į rankas pateko būtent ši. Įnikau ją skaityti. Ir nuostabu – pati pirma mintis, kuri išsakoma knygelėje, – apie laiko vadybos sąvoką. Kad laiko iš tiesų neįmanoma valdyti. Jis tiesiog eina. Negali nei išstęsti malonios dienos, nei sutrumpinti nesėkmingos. Užtat, sakoma knygutėje, galima valdyti save. Galima susidėlioti prioritetus ir įvertinti savo galimybes, kad tikrai svarbiems dalykams laiko niekada nepritruktų.

Knygutės autorė, mokslininkė Barbara Kleber sako, kad valdyti save padeda tikslai, prioritetai, balansas tarp svarbių sričių – kūno, darbo, kultūros ir santykių, gebėjimas pasakyti “ne” tam, kas nėra svarbiausia ir t.t. Ir aš, klausydama patarimų, mėginu suformuluoti sau tikslus, planuoti, kaip sieksiu jų, vertinti laiką ir savo galimybes, galiausiai, nevėluoti kasdienybėje.

Ir jau dabar, po maždaug savaitės, galiu pasakyti – atsikratyti balasto, to, kas iš tiesų man nėra svarbu, yra gera. Tai palieka erdvės, laiko siekti to, kas iš tiesų veža, kas motyvuoja, kas ragina pasitempti, kovoti ir labai džiaugtis.

Jei pavyks, vėliau pasidalinsiu vieno, irgi knygutėje pasiūlyto “eksperimento” rezultatais savaitę laiko kuo detaliau surašinėjau savo dieną – ką, kada ir kiek ilgai veikiu. Iš to matysiu, kiek kam laiko skiriu, kas “ryja” mano laiką, kam norėčiau/turėčiau skirti daugiau ir t.t. Jau dabar nekantrauju pamatyti rezultataus ir kažką iš esmės keisti

Yra tokie galvosūkiai, vadinami sudoku. Jie (tradiciniai) atrodo kaip didelis kvadratas, suskirstytas į devynis mažesnius kvadratus, o šie taip pat į devynis langelius. Kiekvienoje eilutėje, tiek vertikaliai, tiek horizontaliai gali būti skaičiai nuo 1 iki 9, o į kiekvieną iš devynių mažesniųjų kvadratų irgi reikia įrašyti skaičius nuo 1 iki 9.

Mano draugystė su šiais galvosūkiais prasidėjo prieš kelerius metus. Tarkime, atsitiktinai. Maldos draugė Eglė (geniali juvelyrė, jos šedevrus galite apžiūrėti eglevengalyte.com) per kažkurias Kalėdas padovanojo maldos grupės nariams po sudoku knygutę. Tokia visiškai netradicinė dovana labai mane nudžiugino kaip vaiką

Ėmiau retkarčiais spręsti po vieną. Ir ypač tada, kai būdavo sunku. Pastebėjau, kad galvosūkiai turi teigiamos įtakos loginiam mąstymui. Jų dėka patirdavau daug džiaugsmo – galėjau juos išspręsti! Kažkuria prasme tai duodavo vilties, kad viskas gali būti taip išsprendžiama – logiškai, paprastai, su kantrybe.

Kuo sudėtingesnius galvosūkius sprendžiau, tuo įvairesnių sprendimo būdų turėjau atrasti. Kiekvieną kartą, kai užstrigdavau ir jau būdavau bemetanti sudoku į šoną, prisimindavau ankstesnius galvosūkius ir kad išsprendžiau juos, nes radau netradicinį, iki tol man nežinomą sprendimo būdą. Tuomet irgi pagalvodavau – tuojau išmoksiu kažką naujo, pamatysiu visai kitu kampu, jau išeinu iš akligatvio! Ir tikrai taip nutikdavo!

Tarkim šiandien sprendžiau jau prieš paskutinį, sudėtingą sudoku. Du kartus vis pasiimdavau galvosūkį ir vis nieko nesugalvodavau… Vėl paėmiau knygutę, pasidžiaugiau, kad tikrai išmoksiu kažką naujo, priminiau sau, kad šis sudoku bus kitoks nei ankstesni. Ir po dviejų minučių jau buvau sugalvojusi, ką daryti.

Dabar suprantu, kad didžiausia pamoka, kurią mane moko sudoku – kad procesas yra malonus dalykas. Tobulėti yra gera. Naudoti ir lavinti savo protą, talentus yra gera. Net jei tai sudoku ir niekaip nesusiję su mano profesija, darbu, pareigomis, tai verta daryti, nes ugdo ir teikia džiaugsmo NES TAI TIESIOG GERA

Is God good?

Whether He is or not? That’s a good question

“Iš tikrųjų viskas labai paprasta: arba Dievas yra, arba jo nėra. Nė vienam iš mūsų nelemta prie savo gyvos galvos tikrai to ŽINOTI. Mes tik TIKIME vienaip arba kitaip. Kaip taikliai formuluoja Naglis Kardelis, “Dievo buvimo įrodymai yra ne tiek įrodymai, kiek argumentai”. Lygiai tas pats galioja ir Dievo nebuvimo įrodymams. Toks Dievas, kaip jis suvokiamas krikščionybėje ir (bent šiuo atžvilgiu) didžiojoje dalyje transcendenciją ir metafiziką nagrinėjančios filosofijos, nuo mūsų tikėjimo ar netikėjimo – ir nuo mūsų pergalės ar pralaimėjimo debatuose su ateizmu – nei dingsta, nei atsiranda. Ne mūsų tikėjimas ar religinė praktika palaiko jo būtį (toks maginis mąstymas būdingas daugeliui pagoniškų religijų, kai, pavyzdžiui, privalu deramai atlikti žiemos saulėgrąžos apeigas, kitaip neateis pavasaris), o jis yra mūrų būties ir tikėjimo šaltinis. Net jei pasaulyje neliktų nė vieno juo tikinčio žmogaus, krikščioniškasis Dievas – jei jis yra – niekur nedingtų.

Mūsų, tai įsisąmoninusių, laukia beribė laisvė. Dalyvauti debatuose, kurių laimėti mums visai nebūtina, yra ir naudinga, ir malonu. Man asmeniškai kaip tik malonumas yra svarbiausia priežastis, dėl ko leidžiuosi į tokias kalbas, – kaip yra pasakęs Gomezas Davila, “nebūna taip, kad du inteligentiški žmonės ginčytųsi, paslapčia nesišyspodami”.

Tačiau yra ir kitų priežasčių nepabijoti tokių provokacijų. Visų pirma, kai savo religines pažiūras ir tikėjimo tiesas reikės paaiškinti žmogui, gyvenančiam už mūsų religinės bendruomenės ribų, būsime priversti ir patys labiau į jas įsigilinti, geriau jas suprasti, o gal net geriau jomis pasidomėti.”

Ištrauka iš Gabrielės Gailiūtės straipsnio “Provokacijos, debatai ir sąžinės sąskaita”, išspausdinto žurnale “Artuma”, 2011 vasarį.

Sėdžiu namie, sergu, turiu daug laiko, kai nesinori per daug kažką veikti. Truputį paskaitau, truputį pasprendžiu sudoku, truputį pasidarau arbatos ar ką valgomo. Ir truputį mąstau. O kas belieka?

Mąstau apie vaikus. Pasitaikė nusipirkti knygą “Išmintinga meilė”, kurioje rašoma apie tai, kaip išmintingai mylėti skirtingo amžiaus vaikus. Neįtikėtina, kokie paprasti ir teisėti yra vaikų lūkesčiai ir kiek daug kantrybės ir pastabumo reikia tėvams, kad juos atpažintų ir tinkamai atlieptų. Kantrybė, ko gero, yra ta savybė, kuria pasižymi mylintys tėvai.

Ir tikra tiesa – mama arba tėtis yra kaip atskira profesija… Gali tiek visko sužinoti ir pritaikyti kasdienybėje! Arba tiek visko praleisti ir taip nukankinti savo vaiką… Per nežinojimą tėvai padaro daug klaidų.

Esu laiminga, kad galiu skaityti tokią knygą, gauti vertingų žinių, būdama tokia jauna. Net jei visa tai teks panaudoti negreitai, ji man padeda suprasti ir šį tą apie save – juk ir aš buvau maža, buvau auklėjama, mylima, auginama pagal tėvų taisykles. Tai liko manyje. Dabar galiu palyginti turimą patirtį su tuo, ką siūlo išmintinga meilė, atpažinti, ko išmokau ir pati spręsti, ko gyvenime reikia, ko jau nebe.

Norisi padrąsinti visas mamas ir tėčius, ypač tuos, kurie nutaria didžiąją savo laiko dalį likti namuose ir tiesiog būti tėčiais ir mamomis – jūs darote labai gerai. Dovanojate savo vaikams didžiausią dovaną, kokią tik galite dovanoti – save. Aišku, labai priklauso nuo amžiaus tarpsnio, kurį išgyvena jūsų vaikai. Natūralu, kad kuo jie vyresni, tuo mažiau jiems reikia nuolatinio buvimo su jumis. Bet vis tiek, retenybe tampanti mamos ar tėčio “profesija”, mano manymu, yra pati kilniausia, kokia gali būti. Drąsos! Jūs negaištate savo laiko veltui. Jūs auginate žmones

Taip, Justinai, tu teisus, mano gyvenime yra situacijų ir sričių, kur parsiduodu. Visuomet parsiduodu už pripažinimą, dėmesį, taip trokštamą meilę, draugiškumą, priėmimą. Dėl šitų dalykų darau viską, ką galiu. Ir daugiau negu galiu. Atrodo logiška – kuo daugiau stengsies, tuo geresni bus rezultatai. Atrodo, negalėčiau nepadaryti gero darbo. Skaičiuoju, ar gavau atitinkamai tiek, kiek įdėjau, atidaviau. Ir visuomet, rodos, gaunu mažiau nei įdėjau. Lomkės nors imk ir plaukus nuo galvos nusirauk. Apima siaubas – išleidžiu daugiau nei gaunu… Atsargos senka… Matau artėjančią baisią pabaigą – vidinių atsargų visišką išsekimą. Tuoj tuoj nebegalėsiu užsidirbti to, ko man taip reikia,bent jau tų trupinių, palaikančių gyvybę. Tuoj tuoj liksiu viena, be meilės, be bendrystės, be žmonių, be džiaugsmo. Nepatikėsi, kiek kartų per dieną mane krečia šaltis nuo šitos minties – jau tuoj tu liksi viena.

Tada pradedu melstis. Varoma panikos pradedu kalbėti rožinį arba gailestingumo vainikėlį. Kalbu, net negalėdama galvoti, ką tai reiškia, apie ką turėčiau galvoti melsdamasi, nebekontroliuoju savęs, tik bijau maldoje. Bijau ir lyg visą tą baimę sudedu į maldos žodžius. Esame aš ir baimė. Tarsi dviese kalbėtume rožinį. Ir, neptaikėsi, įpusėjus trečią slėpinį, įtampa atslūgsta. Praeina kaip blogas sapnas. Tarsi išeinu iš siaubiako, kur man grėsė mirtis. Sveikas protas išgelbsti – nieko iš to, ko reikia mano širdžiai, negaliu užsitarnauti net didžiausiomis pastangomis, niekuo. Tiesiog negaliu. Parsiduodu, bet vietoj tikrojo atpildo, gaunu kartoninį to pakaitalą. Įsivaizduok, graži, nuostabi, mylinti moteris ir guminė lėlė – toks yra skirtumas tarp to, ko tikiesi ir to, ką gauni parsidavęs. Iš tikrųjų baisu. Tada būna, kad atsipeikėju (retai ir sunkiai). Turiu pripažinti, kad man labai reikia tikro dalyko – kad man kas pasakytų, kas iš tikrųjų aš esu, kokia mano vertė. Niekas iš žmonių negali to padaryti, nes nežino, kas esu. Pati nežinau, kas esu. Tik Dievas žino.

“Na, gerai, Dieve, Tu laimėjai, Tu teisus. Negaliu pasiekti to, ko man reikia, pati. Jau nusibodo trankyti galvą į sieną. Padėk man.” Dar norisi pridėti “Ir greitai!”, bet suprantu, kad dabar būtų kvaila diktuoti savo taisykles. Esu tikrąja to žodžio prasme Jo rankose. Jis suvystė mane. Suvystė kaip besimuistantį lėliuką – taip labai Jis nori pasirūpinti manimi… Iš tikrųjų Jis nori dovanoti man viską. Nori, kad pagaliau priimčiau dovanas, kurias Jis nuolat teikia. Nori, kad liaučiausi grumtis pati su savimi, įrodinėti, kad galiu viena, kad man nieko iš nieko nereikia, kad liaučiausi meluoti, slėptis. Nori išlaisvinti mane ir parodyti tiesą – meilė nieko nekainuoja. Nebent šitą prisipažinimą ir susitaikymą su savimi. Bet šiaip jau meilė nieko nekainuoja.

Atsisėsk ir pasiklausyk: meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta, ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos. Ji visa pakelia, viskuo viliasi, visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Čia ne apie tave, čia apie Ją. Ir nieko tau nereikia daryti, tik pabūti kartu su Ja. Ji kažkaip nesuprantamu būdu paveikia tave tau iš tikrųjų nieko nedarant, tik klausantis Jos. Man labai trumpam tai pavyksta. Palaima. Jau žinau, kad kai tik norėsiu, galėsiu čia grįžti.

Ir taip, meilė yra amžina. Mes – tu, aš, kiekvienas meilėje yra amžinas. Pasilikę su ja, esame jos dalimi, nebelieka išnykimo, mirties, pabaigos baimės. Tik baimė atsiskirti. Nors ir tai, akivaizdu būna, kad ji visada yra pasiekiama, ji nei pati nori likti viena, nei apleisti kurį iš mūsų. Iš tikrųjų tai mes pasirenkame likti vieni ir kovoti. Patys susigūžiame ir nieko neprisileidžiame.

Esame tikri, kad mus atstums. Ir mus atstumia. Esame tikri, kad mus mylės, ir mus myli. Neįtikėtina praleiskite daugiau laiko su meile ir jūs pamatysit, kokių dalykų ji padarys jūsų gyvenime.

Justinai, ačiū už komentarą. Jaučiu, dabar yra dar neaiškiau negu buvo prieš tai? Geras ženklas jausmų srityje ne viskas logiškai paaiškinama. Laikykis +

Neįtikėtina, kaip nesunkiai gali parsiduoti – “uždirbti” tūkstančius, dešimtis tūkstančių litų, jei atsisakai “kažkokio” “abstraktaus” sąžiningumo… Stačiai neįtikėtina.

Vienoje savivaldybėje vienas tarnautojas tam tikru metu, kai susidarė eilės dėl teritorijų įteisinimo, galėjo uždirbti tūkstančius litų tik dėl to, kad kai kurių žmonių reikalus iš laukiančiųjų eilės pabaigos perkeldavo į pradžią. Tarsi niekas nenukenčia, tiesiog kai kurių žmonių reikalai susitvarko greičiau nei kitų. O tarnautojas per mėnesį užsidirba kelis ar keliolika tūkstančių litų greta savo kuklaus oficialaus, gal dviejų tūkstančių litų nesiekiančio atlyginimo.

Arba kitas variantas. Moteris augina vaikus, išsiskyrusi su vyru. Ieško meilužių, kad jie galėtų sumokėti sąskaitas už jos būstą, transportą, maistą, kitas išlaidas. Gali būti, kad vienu metu yra keli tokie rėmėjai, apmokantys tas pačias išlaidas, aišku, nė nenutuokiantys apie vienas kitą.

Pasakykit man, kas priverčia žmones taip pasirinkti? Ko žmonės taip bijo, ko jie taip trokšta, kad gali užlipti patys ant savęs, tiesos ir meilės troškimų ir sumindžioti juos arba leisti sumindžioti kitiems?

Turėčiau suprasti, užjausti, pati sau atsakyti, kad sunku gyventi, uždirbant vos du tūkstančius litų. Arba kad sunku, nežmoniškai sunku vienai auginti vaikus. Bet juk tai ne pateisinimas. Esame išpindėję. Esame godūs. Esame asilai, meluojantys patys sau. Suspausti streso, čiumpam greičiausią, lengviausią sprendimą ir nesvarbu, kas paskui. Patys save įkaliname kažkokiose nesąmonėse, sumaištyje, bėgime nuo vieno melo prie kito, neramybėje, slapstymesi nuo savęs pačių.

Mane tai iš tiesų siutina. Suprantu žmonių trapumą, baimę dėl ateities, nepasitikėjimą savo jėgomis, nepasitikėjimą Dievu, kad yra kažkokia jėga, kuri mumis rūpinasi. Viską suprantu, esu ne kartą patyrusi tokių būsenų, esu pridariusi daugybę nesąmonių, nuodėmių. Ir vis tiek, kartais tai mane siutina – mūsų gebėjimas parsiduoti.

Kartu su maldos grupe savaitgalį praleidome Baltriškėse. Nuostabus laikas. Dievas yra labai arti. Jums noriu užrašyti kelias sukonspektuotas mintis iš brolio Mišelio mokymo apie bendruomenę ir jos misiją. Kodėl mums reikia kitų žmonių ir kokia yra bendruomenės misija.

Tikinčiųjų bendruomenė yra Bažnyčia. Ji gimė, tapo matome per Sekmines. Tie žmonės tapo viena bendruomene ne todėl, kad labai patiko vieni kitiems ar kad jų pomėgiai, charakteriai buvo labai panašūs. Jie tapo bendruomene dėl Dievo, Jis tapo juos jungiančia vienybe. Labai svarbu bendruomenėje kviesti Šventąją Dvasią – ji yra vienybė, kuri egzistuoja tarp žmonių. Be jos bendruomenė jau ne bendruomenė, bet partija, žvejų draugija ir pan.

Šv. Rašte sakoma, kad bendruomenei svarbu melstis kartu, švęsti Mišias (laužyti duoną), klausyti išsirinktų vadovų, vyresniųjų, viską daryti viena dvasia. Valgymas kartu Evangelijose dažnai yra nuoroda į bendruomenę. Valgyti kartu žydų tradicijoje buvo stiprus ženklas. Valgyti kartu su kuo nors reiškė, kad visiškai sutinku su tų žmonių gyvenimo būdu. Jėzus, valgydamas su nusidėjėliais, norėjo atkurti bendrystę, parodyti, kad neteisia, nesmerkia jų, bet nori būti kartu.

Taip pat Jėzus elgiasi su mumis per Šv. Mišias. Jis ateina į mūsų širdis, taip rodo, kad nepaisant mūsų nuodėmių, nori bendrauti su mumis, susivienyti su mumis. Mes savo ruoštu tampame tuo, ką priimame. Šv. Mišios yra bendravimas su Jėzumi ir taip pat intensyvus bendravimas su kitus žmogumi. Mišiomis parodau, kad noriu tiap pat kaip Jėzus aukoti savo gyvenimą.

Esant vienybei, skirtumai tarp žmonių lieka. Esame skirtingi ne veltui – mūsų tokių labai reikia. Mano dovanos yra visos bendruomenės, visos Bažnyčios dovanos. Brolių dovanos – taip pat. Galiu didžiuotis kitų dovanomis. Berods Šv. Augustinas yra sakęs, jog krikščionis drąsiai gali sakyti, kad kalba visomis kalbomis, nes Bažnyčioje yra brolių įvairiose pasaulio šalyse, kurie moka įvairiomis kalbomis

Kiekvieno buvimas bendruomenėje yra labai svarbus. Iš mūsų tarpusavio meilės žmonės pamato Kristaus meilę. Bendruomenėje gali būti savimi, nes į tave žiūri kaip į brolį. Jei bendruomenėje yra nepatinkančių žmonių, tai yra kvietimas dieviškai, didvyriškai mylėti. Ne tik žmogiškomis pastangomis, bet ir kviesti Šv. Dvasią. Be Dievo neįmanoma mylėti. Kai nesugebu priimti kito, tai yra kvietimas praplatinti savo širdį.