Labai dažnai netenku kantrybės: pasaulis nėra toks, kokio jo noriu. Mano gyvenime yra kažkas, ko negaliu valdyti. Kartais tai siutina!

Tai tam tikra realybė, kuri kaip ožys ant siauro liepto ima ir neleidžia tau praeiti. Situacija yra visiškai priešinga mano norams. 

Atrodo, tuoj imsi ir sulūši. O jei nesulūši, tai tikrai sprogsi iš pykčio! 

Viena vertus, kas iš mūsų nori paklusti kitų taisyklėms? Kam iš mūsų malonu atsisakyti savo planų ir siekių?

Kita vertus, esu kietasprandė kaip ir tas ožys ant mano (!) liepto Ragai, nagai, stora oda – nemoku visu tuo tinkamai naudotis. Kebliose situacijose esu verčiama “paskaityti istrukciją” ir pilnai “naudoti” tai, kas esu. Iš tikrųjų, aš gerai nepažįstu savęs.

 Suprasdama tai, su malonumu priimsiu visokius išmėginimus nes tai išmokys mane naujų dalykų apie mane pačią.

Nors patys laužymai gali būti ir baisiai nemalonūs…

Visgi ištverti ir priimti sunkius dalykus verta. Dėl to ir gyvenam, kad tobulėtume!

Labai juokinga, kai kitas žmogus, ką čia žmogus – tikras asilas – nori iš jūsų to, kas jums visai nepatinka. Ko nors, kas yra visiškai neteisinga jūsų atžvilgiu ir verčia jaustis blogai. Tikrai, asilas. Ant keturių kojų, pilku kailiu ir plaukuota nosimi. Su kanopomis, dideliais pageltusiais dantimis ir šiek tiek į arklio ar šiek tiek į kiškio panašiomis ausimis.

Labai norėtųsi ilgai ant jo pykti ir mintyse valandų valandas rėžti pamokslus, koks jis nejautrus, kaip nieko daugiau nei save patį nemato ir kaip aš jau tikrai nedarysiu to, ko jis nori. Ir net neketinu jam padėti!

Leiskite pykčiui išeiti pasivaikščioti. Verta pamąstyti apie konstruktyvius susidariusios nemalonios situacijos sprendimus. Ko iš tikrųjų reikia žmogui, kurio veiksmai ar žodžiai tokie nemalonūs? Netikiu, kad jo tikslas – jus pažeminti? Galiausiai net jei išoriškai atrodo, kad jo tikslas – pažeminti, už to paprastai yra kažkoks konstruktyvus troškimas. Galbūt jis tiesiog siekia išspręsti kažkokią savo problemą: rasti, kas atliktų vieną ar kitą darbą, gauti pinigų kažkam labai svarbiam, gauti jūsų pripažinimą ar truputį jūsų laiko, bendrystės. Gal to žmogaus tikslams pasiekti yra ir kitas, nieko nežeidžiantis kelias?

Na, žinoma. Bet kodėl jums turėtų tai rūpėti? Juk tai jo problema!

1. Tai jau nebėra tik jo problema nes jis kreipėsi į jus ir jau spėjo jus įskaudinti. Prisipažinkite – jūs daug galvojate apie tai be to, gali būti, kad tas žmogus turi jums galią – yra jus išlaikantis tėvas ar motina, jums svarbus vyras ar žmona, darbdavys ar virššesnis kolega. Gal formaliai žiūrint net neturite pasirinkimo nevykdyti jo valios, su kuria nesutinkate.

2. Yra toks visai pagrįstas posakis, kad daug geriau yra duoti nei imti. Geriau yra padėti kitam žmogui išspręsti jo (ne vien jo) problemą, negu laukti, kad jis pasikeis ir ims spręsti jūsų problemas. Taip niekada nebus. Kitas žmogus niekada nepasikeis, jis bus toks ir tik toks, kokiu jūs jam padėsite būti

Jei pyktis vis dar išėjęs pasivaikščioti (jam labai patinka pasivaikščiojimai, ypač kai turi gerų klausytojų) ir neprieštarauja, kad mes čia aptarinėjame jam tokį aktualų reikalą, pridursiu, kad jums asmeniškai bus šimtą kartų geriau padėti kitais būdais išspręsti žmogaus-asilo problemą, nes 1. Jums nereikės patiems daryti tai, ko visai nenorite daryti. 2. Tas žmogus bus laimingas, kai padėsite jam suprasti tikruosius poreikius ir įgalinsite jį išspręsti kilusią problemą daug teisėtesniais būdais nei jūsų išnaudojimas.

Nebijokite spręsti kito žmogaus problemos, kai tai tiesiogiai susiję su jumis. Įsiklausykite, ko norėtumėte susidariusioje situacijoje ir naudokitės sveiku protu, ieškodami išeičių. O jų yra ne mažiau negu milijonas piktojo darbas palikti tik du, o dar blogiau – vieną išeitį. Dievas sukūrė mus neapsakomai lanksčius ir kūrybingus.

Jei nepavyks pirmą kartą prieiti sprendimo, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, neabejokite, dar bus progų ir tegu tai būna jūsų džiaugsmo priežastis – galimybė rasti abiems pusėms priimtiną sprendimą. Siekite to! Tai įmanoma

Taip pat nepamirškite pasikonsultuoti su Dievu Jis geriausiai žino, ko jums reikia. Jei tikrai pasitikėsite, Jis padarys didelių stebuklų taip ir sakykite: “Dieve, man labai reikia, kad padarytum stebuklą. Ne dėl manęs, bet didesnei tavo garbei. Nes juk tau nėra negalimų dalykų.”

Būna dienų, kai juoda tampa balta, o balta – juoda. Kitų spalvų, atrodo, nėra. Ir nebesupranti, kas iš tikrųjų gerai, o kas blogai. Tada norisi sakyti, kad greičiausiai nėra ribos tarp blogio ir gėrio.

Kai taip pasakau, viena vertus, pasidaro paprasčiau – atkrenta sunkumas ieškoti, kas gera ir kas bloga. Truputį palengvėja: tarsi nesu atsakingas už tai, ką pasirenku, nes vis tiek neaišku, kas gerai, o kas blogai. Tiesiog padarau taip, kaip išeinu, kaip susidėlioja aplinkybės. O gal ir visai nepadarau – juk nieko tokio, gal nieko nedarymas yra vienintelis tikras gėris?

Bet čia pat užklumpa liūdesys. Jei visai nesvarbu, kas gera, o kas bloga, tai kokia tada gyvenimo prasmė? Koks skirtumas, gyventi ar mirti? Nes vienam gal gėris yra mirti, o kitam – gyventi?

Atrodo paprasta ir kartu labai pavojinga. Bet kada galiu nuspręsti, kad negyventi man – daug geriau. Čia radikalus pavyzdys, bet logikos esmė – tokia.

Ir gal tikrai geriau? Jei skauda, jei sunku, jei nesiseka, jei neturiu to, ko noriu.

Kol jūs svarstysit, tik pridursiu vieną nereikšmingą detalę. Milijonai žmonių iki mūsų sprendė tas pačias problemas ir dar milijonas po mūsų spręs. O mes dažnai norime imti ir gauti sukramtytus ir supakuotus atsakymus šiandien ir už mažiausią kainą.

Atsakymo ieškojimo procesas – tai išskiria mus iš kitų ir daro žmonėmis. Į jį galima remtis, kai neturime aiškaus atsakymo: “Aš bent jau ieškau”. Procesas tam tikru periodu irgi gali būti malonus, būtinas. Ir kuo daugiau man metų, tuo dažniau pastebiu: malonumas ir prasmė nėra gauti vienareikšmį atsakymą, malonumas yra jo ieškoti ir viltis surasti.

Niekas Norvegijoje nieko panašaus nesitikėjo. Turtinga, išsilavinusi, laiminga šalis. Vien teigiamos asociacijos. Teigiamos arba jokių – jei nesame buvę ar specialiai domėjęsi, mažai ką žinome apie tą šalį.

32 metų norvego sprogdinimai Oslo centre, šaudymai į niekuo dėtus jaunus žmonės, galbūt būsimus politikus – bet kur, tik ne Skandinavijoje!

Ir dar būtų koks teroristas, kitatautis, psichinis ligonis, žodžiu, ne vienas iš savų, būtų lengviau suprasti.

Kyla dvejopi jausmai. Viena vertus, norisi sakyti, kad tai yra gryni stereotipai. Blogio yra visur, visokiais pavidalais, lygiai kaip ir gėrio. Norvegai irgi žmonės, irgi turi problemų, irgi geba “iš didelio rašto išeiti iš krašto”. Jau gana žemėlapį/žmogų spalvinti vien juoda ir balta.

Kita vertus, yra tiesos tame, kas pasakyta. Normalioje visuomenėje taip neturėtų būti. Neturėtum iš tautiečio tikėtis gauti kulką į kaktą.

“Labas, mano brangioji realybe! Seniai matėmės!.. Ką norėjai man pasakyti?” Tikrai, ką norėjai pasakyti? Kad žmonės dėl kažko tikrai nelaimingi, jog imasi tokių priemonių? Kad esančioje sistemoje nemato galimybių taikiai kažką pakeisti? Kad jiems taip labai reikia būti išklausytais?

Nežinau, kaip šito norvego atveju, bet bendrai paėmus matau daug nelaimingumo. Mumyse jau užkoduotas liūdesys, pyktis, baimė konstruktyviai saviraiškai ir panašūs dalykai. Net tokiose visuomenėse kaip norvegų žmonėms ne viskas gerai. Ir nesąmonė būtų tokius akivaizdžius “ne viskas gerai” ženklus palikti nepastebėtus. Tai būtų tikra paikystė.

Kol kas viena aišku – nei pinigai, nei socialinė gerovė. nei susikurtos sistemos neapsaugos nuo blogio. Tik asmeninė laimė, meilė gyvenimui, suvokimas, kas gera man, o kas savižudiška, mano manymu, yra išeitis. Jei tas vyrukas būtų nors kiek galvojęs apie save, apie savo veiksmų pasekmes asmeniniam gyvenimui, jei būtų vertinęs laisvę, gyvenimą, galimybę reikštis, ir galiausiai, jei būtų tikrai ką nors mylėjęs, to nebūtų nutikę. Dabar matom, kas būna, kai idėja stoja aukščiau žmogaus. To pasekmė – tragedija.

Yra įmanoma blogį nugalėti gerumu. Tikiu tuo. Jau seniai mums laikas iš tikrųjų rūpintis vieni kitais, esminiais, žmones nuo gyvulių skiriančiais poreikiais. Mums seniai laikas mylėti vieni kitus tikra, nesavanaudiška meile. Be jos nieko nepadarysi. Jokia technologija, jokie pinigai ar valdžia nepasotins žmogaus širdies. Duok Dieve Europai ir pasauliui greičiau tai suprasti.

Ar kai paimi natas ir instrumentu mokaisi tiksliai jas atkartoti – kuri ar tik mechaniškai laivini įgūdžius?

Pavyzdžiui, kai mokausi groti Betchoveno “Elizai”, kiek tame yra kūrybos, o kiek skaičiavimo, atkartojimo, įtilpimo į kito žmogaus suformuotus rėmus?

Ar kūryba turi kokius nors rėmus, ar reikia mokėti kažką, kad galėtum kurti? Ar kaip tik geriau nieko nemokėti, kad būtum absoliučiai nesuvaržytas? Tarkim, paimti dažų, teptuką ir nežinant nič nieko apie tapymą ar kitą techniką pamėginti sukurti/nuteplioti paveikslą?

Ar mokėti kažką reikia tik amatininkui, kuris turi padaryti daug ir greitai?

Iš universiteto išėjusiems studentams kartais patariama pamiršti viską, ko mokėsi ir daryti tarsi “iš naujo”, “be štampo”. Kur teisybė? Pamiršti ar nepamiršti?

Vienas mano bičiulis labai daug mokosi. Laisvalaikiu, kai nori pailsinti smegenis nuo daugybės žinių, jis ima lūpinę armonikėlę ir mokosi groti. Jam tai – kūryba. Tam tikras poilsis nuo mokslų.

Man kūryba, tai kai paimi dažų, lazdelių (nes visi teptukai nuo praėjusio karto neišplauti) ir ant didžiulio fanieros lakšto tepi tokias spalvas, kokios tau šauna į galvą. Esi laisvas nuo bet kokių projektų, schemų, tempų ir ritmų (bent jau nuo kitų žmonių) ir ne visai žinai, kas išeis nors nori nenori, kokią nors mintį slapčia surezgi…

Aišku, apie kūrybą ir amatą išmanau tik tiek, kiek patiriu. Galų gale, viena nuo kitos šitos sąvokos man skiriasi tik malonumo dydžiu, kurį suteikia vienas ir kitas užsiėmimas. Kūryba – tai didelis džiaugsmas, laisvės patirtis, amatas – sunkus, dažniausiai pasikartojantis darbas.

Vienodai svarbūs abu. Abu žmogui reikalingi. Amatas – dėl rezultato, kūryba – dėl proceso.

Beje, šitas pasidalinimas apie tai, kas man yra kūryba, irgi yra kūryba nesu filosofė pagal išsilavinimą, niekada nesimokiau filosofuoti.

Galiausiai, kaip ir daug kitų dalykų gyvenime, “kūryba ar amatas” irgi priklauso nuo požiūrio. Kaip žiūrėsiu į tai, ką darau. Kiek kūrybos sugebėsiu atrasti amate ir kaip vertinsiu kūrybos metu gimusį rezultatą. Taip pat, kiek mano amatas ir visos su juo susiklosčiusios aplinkybės atitiks esminius mano tikslus, vertybes, asmenybę, gebėjimus. Amatas, koks jis bebūtų, neturėtų kankinti…

O kūryba neturėtų būti grynai dėl savęs, dėl beprasmių patepliojimų. Kūrybos tikslas turėtų būti kažką sukurti. Nors ir ypatingai mėgaujantis procesu.

Ir vėl viskas susipynė. Ir suprask, žmogau, kada kuri, o kada jau dirbi… Gerai, kad gyvenime kartais galima apsieiti be žodžių.

Praėjusią savaitę pasirodė naujos informacijos apie Ramūną Balkūną, sukėlusi dvi gyvybes nusinešusią avariją. Atlikus šlapimo tyrimus ekspertai nustatė, jog jame yra metamfetamino pėdsakų. Taip pat šlapime rasta raminamųjų vaistų – lidokaino pėdsakų. Vaikinas vartojo narkotikus ir raminamuosius.

Ar tai keičia mano nuomonę apie jį ir jo padarytą nusikaltimą?

Atsakymas – ne. Bet dar nepulkite komentuoti, paskaitykite iki galo.

Viena vertus, tai rodo dar didesnį jo neatsakingumą. Jis ne tik stipriai viršijo greitį, bet dar ir sėdo už vairo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Visiškai teisėtai padidėja jam skiriama bausmė. Jis privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką ir kokiomis aplinkybėmis padarė.

Kita vertus, žiūrint į jį kaip į žmogų, kuris savo esme yra lygiai toks pats kaip ir aš ar tu, ši naujai paaiškėjusi aplinkybė nesuteikia man teisės teisti, burnoti ant jo, laikyti žemesniu už save, vadinti paniekinamais vardais ir pan. Žinoma, būdama laisvu žmogumi laisvoje šalyje turiu teisę sakyti ir daryti ką noriu, tame tarpe ir neapkęsti bei niekinti (dalis žmonių tai ir daro) , bet kaip pirmajame savo kmentare, taip ir dabar raginu išlikti oriais ir neįsitraukti į viešą Linčo teismą.

Vaikinas sušiko sau ir dar kelioms šeimoms gyvenimus. Daug skausmo atnešė į šitą pasaulį. Ir net jei pats dar to nesupranta, jam reikės už tai atsakyti. Reikės daug kentėti. Juo labiau, jei yra priklausomas nuo narkotikų.

Tokio įvykio akivaizdoje patylėti vertėtų ne tik dėl kaltininko, kurio gynimu esu kaltinama, bet ir dėl aukų, taip pat dėl savęs pačių. Įniršis ir neapykanta dar nieko neprikėlė iš numirusių ir dar niekam nepadėjo išgedėti dėl brangių žmonių mirties, ji taip pat dar nė vieno nepadarė laimingesnio, laisvesnio, kūrybingesnio, atsakingesnio, turtingesnio ir visokio kitokio pozityvaus -esnio. O juk šito turėtume siekti.

Vienintelis mano patarimas – liaukitės gyvenę kitų gyvenimus. Verčiau pradėkite gyventi savo. Viena, kas tikrai apsaugo visuomenę nuo nelaimių -  savimi pasirūpinti ir atsakingai elgtis gebantys individai. Dabar jūsų eilė tapti tokiais.

lrytas.lt portale po Joninių vienas skaitomiausių straipsnių buvo patarimai, kaip palengvinti pagirias. Tokio teksto neskaitytų žmonės, kuriems ar kurių artimiesiems nebūtų pagirių. Akivaizdu – “vakarėlių” liūtai turi problemų. Dalis jų tuom didžiuojasi, kaip nuotykius pasakoja apie išgėrinėjimus, muštynes, vėmimus, pagirias. Žmonės nesuvokia, kaip jie žaloja save.

O kartais ne tik save. Viena mergina guodėsi, kad geriantis jos tėvas nuolat grasina išmesti ją ir jos kūdikį iš namų, nes ši negali nupirkti jam alaus butelio. Tai tik viena iš daugybės situacijų, kai dėl girtaujančio asocialaus tėvo elgesio kenčia vaikai. Sutinku, truputį skiriasi Joninių šventimas prisigeriant ir nuolatinis girtavimas. Visgi tik truputį. Nesaikingumas tiek vienu, tiek kitu atveju yra toks pats nusikaltimas prieš save ir prieš kitus. O nuo vieno iki kito kai kuriems žmonėms – vos vienas kitas žingsnis.

Specialistai ir reabilitaciją praėję žmonės sako, kad gydytis nuo priklausomybės gali pasiryžti tik pats žmogus. Jokie įtikinėjimai dažniausiai neveikia. Neveikia ir ginčai, barniai, grasinimai, tuo labiau smurtas.

Skaitydama vyro ir žmonos, mokslo daktarų Marthos Heineman Pieper ir Williamo J.Pieper knygą “Išmintinga meilė”, pagalvojau, kad su alkoholikais reikėtų elgtis kaip su vaikais. Autoriai, kalbėdami apie vaikų auklėjimą, vartoja terminą “meilingas reguliavimas”. Tai auklėjimo būdas, kai duodi suprasti vaikui, kad iš meilės jam neleisi daryti to, kas jį pražudys. Esi griežtas, bet reikiamus veiksmus atlieki švelniai, kad vaikas suvoktų, jog elgiesi taip iš meilės jam.

Jei rimtai, visų svarbiausia, manau, – netylėti ir nesislėpti nuo to, kas akivaizdu – žmonės stipriai per daug geria. Besaikis alkoholio vartojimas jau yra tapęs kultūros, gyvenimo būdo dalis. Jei dar pasakytume, kad mūsų žmonės yra psichologiškai sužeisti ir alkoholyje dažnai ieško poilsio bei bėga nuo kankinančių vidinių problemų, tai turėtų kelti dar didesnį mūsų susirūpinimą.

Savaitgalį pirmą kartą budėjau. Tai reiškia nuo penktadienio 13 val. iki sekmadienio 24 val. sekti naujienų srautą ir pildyti, atnaujinti portalą. Iš dalies buvau ne viena, šeštadienį turėjau pagalbininkų, kita vertus, visi rytai ir vakarai buvo vien mano. Su retais, bet svarbais redaktoriaus skambučiais.

Iš vienos pusės – labai įdomu. Visas portalas – tavo rankose. Iš kitos pusės – labai sunku. Po šio maratono nieko nesinori. Ypač tai jaučiasi šiandien – esu kaip šlapiu maišu trenkta. Labiausiai nesinori žiūrėti į kompiuterį (vos vos prisiverčiau rašyti dabar).

Bet ką labiausiai noriu papasakoti – tai pastebėjimą apie naujienų prasmę.

Sekmadienį prie Izraelio ir Sirijos demarkacinės linijos palestiniečiai protestuotojai bandė pereiti tą demarkacinę liniją, kirpo jos vielas. Izraelio kariai ėmė šaudyti į protestuotojus. Žuvo, kiek paskutinį kartą žiūrėjau, 35 žmonės, dar 300 buvo sužeistų.

Tą vakarą stebėjau tiesiogines BBC transliacijas iš ten. Žmonės ir po įvykio nesiskirstė, buriavosi, kūrė laužus ir vakarojo. Liko įtampa, kas bus toliau.

Ši naujiena kelias valandas “kabėjo” portalo 1 pozicijoje. Vėliau slinko žemyn ir žemyn, kol kitą dieną atėjusi radau ją iškritusią iš pagrindinių temų. Tai – normalus procesas naujienų portaluose.

Nežinau, kuo baigėsi tų žmonių protestas. Galiu tik spėti – jei naujiena iškrito iš pagrindinių temų, daugiau kažko panašiai žiauraus nevyko. Bet aš likau sukrėsta – kaip trumpai mums rūpi įvykiai. Kaip paveikslėliai vienas po kito jie sukasi ir sukasi, o mes priprantam prie to ir kaip vaikai atsisėdę žiopsom į juos kaip į multikų veikėjus.

Jei skaičiuotumėte, kiek per dieną portale “prasisuka” naujienų, apaktumėt. O kiek jų dar nepatenka į puslapį!

Esame visiški naujienų vartotojai. Jau nebėra galimybės suprasti, kas iš tiesų vyksta. Tarkim, dega durpynai Šilutėje, baisi tragedija. Bet iš kur man žinoti, kaip iš tiesų viskas atrodo? Išeinu iš darbo, Vilniaus centre ramu, gražu, saulė kaitina. Galima sakyti – dalampački man ta Šilutė, kol ten nėra mano kailio…

Ar šiandienė žiniasklaida padeda man ką nors realaus nuspręsti?

Manau, kad taip. Dabar, pavyzdžiui, gali padėti nuspręsti nevažiuoti į Šilutę, o jei turiu ten giminių, kviesti juos trumpam išvykti iš vietovės, kad dūmai nepakenktų sveikatai.

Izraelio ir Sirijos atvejis įdomus grynai žmonijos istorijos prasme – būtų visos žmonijos laimėjimas, jei tie žmonės prieitų prie kokio nors abi puses tenkinančio sprendimo. Taika teiktų vilties.

Jos visi trokštam.

Vienas kolega, šiaip jau deklaruojantis esąs skeptikas, savo skype užsirašęs: “…surasti viltį informacijos sraute…”

Gal tai ir yra naujienų, žiniasklaidos ir žurnalistikos prasmė – surasti viltį? Kitaip, kam žurnalistai vargsta? Ir kam jūs praleidžiate didesnę dalį savo dienos prilipę prie kompiuterių ekranų?

Viltis man atrodo tinkamas atsakymas.

Galbūt skaitėte arba girdėjote apie vaikiną, kuris sekmadienio naktį Vilniuje važiavo dideliu greičiu, lenkė kitą automobilį, nesuvaldęs mašinos daug kartų vertėsi ir čiuožė ant stogo šaligatviu, sutraiškė du žmones, dar kelis rimtai sužeidė, jie guli ligoninėje, renimacijoje.

Vaikinas lėkė 100 km per valandą greičiu. Apsaugos vaizdo kameromis nufilmuota, kaip nesuvaldytas jo automobilis traiško žmones. Didelė nelaimė, ką ir bekalbėti. Sunku įsivaizduoti, ką patiria žuvusiųjų giminaičiai, ką išgyvena sužeistieji.

Ir, man rodos, lygiai taip pat sunku įsivaizduoti ką šiomis dienomis išgyvena kaltininkas.

Paskelbus jo vardą ir pavardę, žurnalistai rado jo profilį Facebooke. Iš nedaugelio ten pateiktų žinių, labiausiai cituojamas sakinys, įrašytas į skiltį “mėgstamiausia frazė”. Jis skamba taip: „Dievo darbas atleisti nuodėmes, o mano darbas suorganizuoti tavo susitikimą su juo“.

Ką tai galėtų reikšti? Susitikimas su Dievu. Juk niekas nepagalvotų, kad su Dievu galima susitikti ir esant gyvam (prisipažinsiu, man kaip krikščionei, šita mėgstamiausia frazė irgi puikiai tiktų). Tas šaltakraujis, be jokių skrupulų žmogus net savo Facebook’e deklaruoja baisius “polinkius”. Jam ko gero buvo malonu traiškyti tuos vargšus žmones.

Žinau, kaip paprastai atsiranda frazės Facebook’e. Ypač tokios pasipūtėliškos frazės, neva, “bajeriai”, iš kurių skirta tik pasijuokti arba pavaidinti kietą prieš draugus. Didelė nelaimė, kad jaunatviški “gaidžiukiški” pasišokinėjimai dabar taip skaudžiai atsisuka prieš profilio savininką!

Buvau teisme, koridoriuje, su dar keliolika žurnalsitų, fotografų, operatorių; laukėme teismo sprendimo. Du kartus mačiau jį, paskui jo nuotraukas, filmuotą medžiagą.

“Dviejų žmonių žudikas” – trikotažinį megztuką su kapišonu ir džinsus vilkintis, smulkus, susikrimtęs ir pasimetęs jaunas žmogus. Žinoma, kai tikėjausi pamatyti poną Nusikaltėlį, man realybė nepadarė įspūdžio. Priešingai – pagailo. Jo, jo merginos, gimsiančio vaiko – pora penktą mėnesį laukiasi.

Man neišeina šitame žmoguje matyti šaltakraujo žudiko. Tai kas nutiko – siaubinga. Kaltininkas vertas prisiimti atsakomybę, atlikti bausmę, bet ne būti teisiamas komentatorių minios, įaudrintos spėliojimų, stereotipų ir su įvykiu nesusijusio įrašo Facebook’e.

Nors tematiškai nesusijusi, bet čia tinka sena patarlė, sakanti: “Sotus alkano neužjaučia”. Esu tikra, kad ne vienas iš mūsų gali atsidurti tokioje (panašioje) situacijoje. Ir tik joje atsidūrę iš tikrųjų suprastume, ką reiškia būti vertinamam taip, kaip Ramūnas dabar yra.

Šeštadienį buvau Gatvės muzikos dienoje. Iš ankstesnių metų buvo likę labai gražių atsiminimų. Pavyzdžiui, pirmosios Gatvės muzikos dienos sukūrė tokią jaukią ir draugišką atmosferą, kad, tiesą sakant, svajojau, jog jos kartotųsi vėl ir vėl. Ketinau pasiūlyti greta Gatvės muzikos dienos surengti ir Gatvės šokių dieną kad visi jaustųsi laisvi šokti visur, kur tik norisi – miestas tikrai buvo pilnas muzikos.

Ir gal dėl tokio stipraus jausmo, kokios turėtų būti Gatvės muzikos dienos, šįkart man renginys visai nepatiko. Tikėjausi visai kito.

Mačiau triukšmo prikimštą miestą. Muzikos nebuvo. O kaip tik jos ir ėjau klausytis. Gatvėse stovėjo gera garso technika ir profesionalūs muzikantai, kurių koncertai būtų labiau tikę uždaruose klubuose ar baruose.

Gatvės muzikantai turėjo vietos nebent tarp prekystalių Gedimino prospekte, kur veikė mugė Europos dienai paminėti. Beje, ten vieną puikų muzikantą ir sutikau. Toks vaikinukas su gitara. Paprasčių paprasčiausia gitara, tikrai geru, originaliu balsu, intonacijomis. Toks paprastas berniokas, paprastas gatvės muzikantas. Ne prastas, gink Dieve.

Kol praėjau per miestą, buvau visa apsiniaukusi. Ėjom kartu su draugais, mano mylima Diana vis klausinėjo, ar man viskas gerai. Įtemptai mąsčiau, kas gi čia ne taip.

Tik paskui man pasidarė aišku.

Niekas nestovi vietoje, niekas nelieka toks, koks buvo, niekas iš gyvųjų nėra statiškas. Gal ta kitoniška Gatvės muzikos diena – visai nieko, tiesiog šįkart ji skirta ne man? Gal šįkart ji skirta kitiems? Ir dėl to turi visai kitą formą, nei mano supratimu turėtų turėti?

Išganinga mano išvada tokia: nėra ko taip ilgai svarstyti kodėl ir kaip – tiesiog pasirinkti tai, kas iš tiesų šiuo metu man tinka. Net jei tai ramus pabuvimas namie ar pasėdėjimas parke su draugais. Tai šimtą kartų geriau nei nepasitenkinimo kupina Gatvės muzikos diena.