Pieva

Archive for the ‘mąstau’ Category

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį. (daugiau…)

Geroji naujiena: Dievas nėra vyras

Šiandien namuose skaitėme Jean Vanier knygą „Į Jėzaus slėpinį – skaitant Evangeliją pagal Joną“. Man įstrigo mintis, kad Dievas nėra vyras. Jis yra Dievas. Pagal savo paveikslą Jis sukūrė žmogų – vyrą ir moterį. Dievas neturi lyties. Jėzus jį vadina Tėvu, parodydamas, kokie artimi jie yra.

Nenoriu pasakyti, kad garbinam kažkokį ono – belytę būtybę. Tiesiog Dievas yra didesnis nei mano galva išneša. Jis netelpa į jokią lytį.

Iki šiol maniau, kad Jis – senukas, kaip vaizduoja įvairūs religiniai paveikslai. Arba brandaus amžiaus vyras. Bent jau toks, kaip Jėzus. Bet ne. Tai tik žmogiškas būdas Jį vaizduoti, nes žmonėms reikia atvaizdų. Dievas nėra vyras.

Ir tai tokia gera naujiena!!! Man tai reiškia, kad aš, moteris, turiu vietą Dieve. Esu jame. Jis talpina ir mane. Ir gal net dar daugiau – jei likčiau vienintelė žemės gyventoja, aš pilnai atspindėčiau Dievą! Nesu Dievui svetimkūnis, kaip dažnai man atrodė. Esu kilusi iš Jo. Tarp mūsų yra panašumų!

Dievas yra arti manęs, Jis kalba per mano mintis ir troškimus. Nesitikėjau to. Visuomet jausdavausi kažkokia esanti dar labai toli nuo Dievo. Mąstydavau: „Jei padarysiu tą ar aną, va tada tai būsiu Jam priimtina.“

Bet ne. Jau dabar esu Jam brangi. Esu Jo „šonkaulis“, daugiau, Jo paveikslas. Aš, 27 metų, emocijų mėtoma ir vėtoma, isterikuojanti ir panikuojanti, silpna ir meilės ištroškusi, stipri ir kovinga moteris, esu visagalio Dievo paveikslas.

Man reikia laiko, kad tai suprasčiau… Į galvą netelpa…

Bet tai kai gerulis!!! Va čia tai bent!

Raktas į laimę – meilės ieškoti ten, kur jos iš tiesų yra

Yra dalykų ir žmonių, kurių dėka suprantu, kaip labai trokštu meilės. Pamatau trūkumą, ertmę savyje, kuri tuščia. Arba tiksliau pamatau, kiek dar daug savyje nematau, kiek daug manęs yra paslėpta nuo manęs pačios. Kokia didžiulė ta grėsminga tamsa! Kokią didelę baimę ji man kelia!

Aš nuoširdžiai bijau savęs pačios, to, kokia didinga arba kokia menka galiu būti! Labiausiai, kokia didinga ir dieviška būtybė esu giliai širdyje. Mane tai siaubingai gąsdina.

Kada tai nutinka? (daugiau…)

Brolio mirtis ligoninėje: kaip išgyventi skausmą?

Šiandien parašiau vieną istoriją. Nuo gripo komplikacijų mirė vyras. Jo sesuo ir žmona labai dėl to išgyveno. Joms ramybės nedavė kelios detalės. Jų įsitikinimu, medikai neperspėjo, kas vyro laukia, nesakė išsamiai, kas jam yra. Leido raminamuosius, kai nuo gripo jie lyg ir niekuo padėti negali. Nevežė į didesnę ir tikėtina geresnę ligoninę. O vyrui mirus jo kūno artimieji nespėjo pamatyti, jis buvo nuvežtas į morgą.

Ten daug detalių, netrukus tekstą paskelbsim portale lrytas.lt. Bus galima detaliau susipažinti su aplinkybėmis.

Man suspaudė širdį, besiklausant vyro sesers. Ji turėtų taip smarkiai kentėti! Ji tiek kovoja, kad išsiaiškintų teisybę! Samdo advokatą, seka informaciją, vis dar gyvena brolio mirtimi! Kaip jai svarbu sužinoti aplinkybes, kuriomis brolis išėjo!

Taip pat mane sužavėjo moters užsidegimas. Atrodė, kad dėl brolio ji padarytų viską. Sakė, kad brolis jai kaip sūnus. Ar matėte mamas, kai jos gina savo vaikus? Jos kaip liūtės, iššiepusios dantis. Man patinka stebėti, kaip dėl vaiko motinoms užverda kraujas. Kažkas gražaus moteryje pabunda.

Įdomu, kas būtų, jei tą energiją, kurią ji skiria rasti atsakymui, ji skirtų atleidimui ir maldai už brolį? Ar tai palengvintų jos buvimą? Ar tai padėtų broliui laimėti amžinąjį gyvenimą danguje?

Kas nutiktų, jei ji išdrįstų iškentėti netekties skausmą, susitaikyti su neteisybe? Ar pamatytų kitokį pasaulio vaizdą? Ar pamatytų gydytojus, kurie dažnai be proto stengiasi dėl savo pacientų, tik ne visada pasirenka tinkamas priemones? Ar pamatytų, kad visi žmones nori gero, tik ne visi žino, kokio to „gero“ konkrečioje situacijoje reikia?

Esu tikra, kad šie puikūs atradimai jos dar laukia! Labai norėčiau, kad ji liautųsi nešti šitą sunkią naštą ir atiduotų ją Dievui. Nesame pajėgūs tiek iškentėti vieni, be Kristaus. Jis vienintelis mus įkvepia, tik Jis gali už mus tai padaryti.

Man sunkiose situacijose labai padeda mintis, kad  Dievas iš visko gali padaryti kažką gero. Net ir, rodos, beprasmė mirtis gali būti prasminga. Vien tuo, kad kentėdami mes augame, daugiau suprantame, tampam labiau žmonėmis.

Linkiu jai kuo greičiau rasti ramybę! Ne viskas suprantama, bet viskas gali būti mylima!

Piligriminis žygis į Trakus: meilė darbui, tėvams ir mergelei Marijai

Rugsėjo 8 d. katalikai švenčia mergelės Marijos gimimą. O Trakų bažnyčioje kabo labai svarbus mergelės Marijos paveikslas. Ji ten vaizduojama kaip nuliūdusiųjų paguoda. Dėl to šeštadienį apie 200 jaunų piligrimų iš Vilniaus ėjo į Trakus. Aš irgi ėjau.

Neblogas būdas švęsti Dievo motinos gimtadienį! Nuėjom apie 30 kilometrų per maždaug 10 val. (su pertraukom). Jaučiu, kad turiu kojas. Ir dar jaučiu, kad turiu širdį. Noriu mylėti. Sužinojau, kad mano gyvenime yra daug progų tai daryti, tik aš jomis ne visada pasinaudoju! (daugiau…)

Kodėl gražios moterys serga depresija?

Jos gražios ir protingos. Ir mielos, ir švelnios, ir velniškai linksmos, kai užsimiršta. Keista, kai tokios žavios, puikios moterys suserga depresija arba tiesiog neria į liūdesį.

Tas pats keistas dalykas kartais nutinka sutuoktiniams. Jie turi puikius, gražius vaikus, turi vienas kitą, o širdyse vis vien liūdi. Tai matyti iš jų veidų ar iš santykių. (daugiau…)

Meilė ateina iš maldos

Vakar mane suėmė didelis liūdesys. Supratau, kad vienam žmogui, kurį laikau svarbiu, reikia ne manęs, bet kažko, ką galiu duoti. Tai labai mane įskaudino.

Žinau, kad jis netyčia taip elgiasi, nenori manęs žeisti. Tiesiog nori gero sau. Tai labai žmogiška – visi mes turėtume norėti ir siekti gero sau. Tik gal ne kitų sąskaita.

Imu manyti, kad visi santykiai su žmonėmis tokie: žmogus nemoka visiškai besąlygiškai mylėti. Tiktai Dievas moka. Ir tai ko gero yra teigiama vakarykštės patirties pusė – tik Dievas myli besąlygiškai. Tik Dievas yra pasiruošęs visiškai atsisakyti savęs dėl žmogaus ir santykio.

(daugiau…)

Manipuliacija tavo, mano ir kiekvieno gyvenime

Šiandien daug mąsčiau apie manipuliaciją. Nebuvau tikra, ar žinau, kas tai ir ar pastebiu, kai manimi manipuliuoja arba kai aš kuom nors manipuliuoju.

Žurnale „Psichologija Tau“ rašo: „Manipuliacija galima vadinti bet kokį veiksmą, kuriuo siekiame kitą žmogų savo noru priversti padaryti tai, ko norime mes.“

Nepastebima manipuliacija

Įdomu, kad kartais žmogus net nesupranta, kad manipuliuoja – tai gilokai įaugę į kasdienį gyvenimą. Tarkime, meluoti mamai, kad vakarėlis truks iki vidurnakčio, kad ji leistų pabūti bent iki 22 val. (kada vakarėlis iš tiesų ir baigiasi) yra vienas iš pavyzdžių. Arba nutaisyti ištįsusį veidą, kai nori, kad tėtis nupirktų ledų.

Taip pat prisilietimai – jie labai lengvai patraukia žmogų į mūsų pusę ir sudaro įspūdį, kad žmogus savo noru mums daro gera. Arba spaudimas kuo greičiau priimti sprendimą.

Geriausia žinoti, ko nori

Iš tiesų žmonėmis lengva manipuliuoti, kai jie nežino, ko tiksliai nori ir kodėl. Ir kai nesako tiesos, kai nori atrodyti geresni, nei yra arba gauti iš kito žmogaus kažko, kas jiems svarbu ir ko labai tikėtina negautų jo laisva valia.

Bet kiek man yra tekę patirti, iš manipuliacijos nieko gero nebūna nei tam, kuris manipuliuoja, nei tam, kuriuo manipuliuojama. Galbūt trumpalaikis tikslas pasiektas, bet ilgalaikėj perspektyvoj kaupiasi neapykanta ir pagieža. Galiausiai veidmainystė baigiasi ir visiems skauda.

Dažnai pyktis ir vidinė sumaištis parodo, kai esame verčiami pasielgti kitaip nei norime. Juk giliai širdy žinome, kas mums geriausia. Taip viskas, kas atitraukia mus nuo mūsų tikslų, kelia įvairius neigiamus jausmus. Verta į tai įsiklausyti.

Aš manipuliavau

O kiek atidumo reikia! Tarkime, mes ieškojom ketvirtos merginos į mūsų hausą. Ir aš vieną draugę taip spaudžiau greičiau nuspręsti, kad net įrašiau jos vardą į sąrašą, kur žymim, kas jau sumokėjo mokesčius, o kas dar ne… Ir oficialus mano argumentas, kodėl ją taip spaudžiu, buvo esą jai bus labai gerai pas mus (kas galėtų tai žinoti anksčiau laiko?).

Man tereikėjo pripažinti, kad noriu atrodyti geresnė prieš buto savininkus, kurie sutiko mums nuleisti nuomos mokestį, kol būsime tryse. Norėjau būti uoli nuomininkė ir kuo greičiau surasti ketvirtą žmogų, kuris neštų naudą buto savininkams.

Noras kaip ir gražus, bet problema, kad draugė šioje situacijoje nebuvo man tikslas, bet priemonė. Ja siekiau savų tikslų.

Ir akibrokštas – Viešpats per žmones viską taip sutvarkė, kad dabar turime mėnesiui svečią iš Prancūzijos, kuris tvarkingai sumokės ir savo dalį nuomos, ir mokesčių. Taip pat kita mergaitė pareiškė didelį norą gyventi su mumis ir sutinka laukti tą mėnesį, nes jau yra tikrai apsisprendusi.

Mano tikrasis noras buvo išpildytas su kaupu! Dievas pasirūpina.

Atleisk man

Tik kaip juokinga, kad šitaip apsimetinėjau. Džiaugiuosi, kad vėliau supratau neteisingai pasielgusi ir lioviausi spausti merginą (galbūt skaitai, atleisk man). Džiaugiuosi, kad turėjau kantrybės ir drąsos neskubinti įvykių.

Taip pat dažnai manipuliuoju vaikinais, su kuriais noriu artumo. Oi, kokių tik nesugalvoju metodų! Kokių tik nepritaikau! Pradedant „negebėjimu“, o iš tiesų tai nenoru pasakyti, ką iš tikrųjų galvoju ir baigiant prisilietimais, kurie vaikinus akimirksniu priverčia pamesti blaivų protą.

Nebenoriu taip daugiau. Geriau jau būti storžievei, tokiai, kokia esu, negu apsimesti kažin kuo. Lengviausia išeitis – aiškiai sakyti, ko noriu, prašyti pagalbos, o jei nėra, kas padeda, nebijoti paprakaituoti dėl savo tikslų.

Taip pat svarbu elgtis pagal logiškas Kūrėjo taisykles. Šitame pasaulyje išties geriausiai veikia Dievo, ne mano tvarka.

Skolingi žmonės

Kartais atrodo, kad žmonės man yra skolingi – šilumos, meilės ar kitų gerų dalykų. Bet tai – visiškas absurdas, netiesa, nesąmonė, puikybė. Niekas nieko niekam nėra skolingas. Galime dovanoti vieni kitiems visko, ko reikia, bet be jokios prievartos ar pareigos.

Net Jėzus atėjo, kad tarnautų, o ne kad jam būtų tarnaujama. Tai kodėl aš tikiuosi gyventi kitaip? Kodėl tikiuosi, kad viskas turi vykti dėl manęs ir vien man? Jei noriu sekti Kristumi, turiu atsisakyti iliuzijos, kad pasaulis lenksis man.

Toks požiūris yra įkvėptas meilės trūkumo. Jis neatitinka tikrovės.

Aišku, mes – tik žmonės. Normalu, kad turime trūkumų, nusidedame. Ką daryti? Eiti išpažinties! Semtis Dievo meilės! Leisti Jam vadovauti! Įsipareigoti daugiau nebesielgti ydingai! Keisti mažus dalykus, smulkius kasdienius įpročius! Būti reikliems sau ir tikėti, kone paraidžiui tikėti Dievo Žodžiu. Būti dar dosnesniais tiems žmonėms, iš kurių jaučiamės negauną to, ko „nusipelnėme“.

Ir viskas 🙂 atrodo paprasta! Nors kai esame tokie sudėtingi, paprastumas gali tapti tikru iššūkiu.

Visgi… Drąsos! Šventumas pasiekiamas kiekvienam!

Šiemet nevalgysiu „Facebook’o“

Pelenų trečiadieniu katalikams prasideda 40-ies dienų pasninkas. Jis truks iki Velykų ir primins Jėzaus pasninkavimą dykumoje, kai Jis nieko nevalgė ir negėrė. Nuo tada, kai įtikėjau, kasmet šiam laikotarpiui stengiausi ko nors atsisakyti ir taip stiprinti draugystę su Dievu. Vienais metais nevalgiau mėsos, kitais – šokolado, trečiais – apskritai desertų. Buvo laikas, kai vengiau švenčių ir vakarėlių. Dabar, manau, atėjo metas atsisakyti dar vieno, šiuo metu paties skaniausio gardėsio – „Facebook’o“.

Kodėl reikia atsisakyti?

Gavėnia, žinoma, nėra tik pasninko, tik ko nors atsisakymo laikas. Svarbiausia per tas dienas sutikti Dievą ir pasiruošti Jo išgelbėjimui. Visgi katalikiška tradicija, kurią daugybė žmonių kaip bitės sunešė per kone 2 tūkstančius metų, nėra tokia jau tuščia ir bevertė. Sutikti Dievą tuštesniu skrandžiu ar švaresne galva – lengviau.

Bet kuo čia dėtas „Facebook’as“? Kodėl ne kokie penktadienio pietūs arba, kaip anksčiau, saldėsiai? Ne kas nors, kas pamalonina pilvą?

Pasninko esmė – siekti daugiau laisvės, daugiau „vietos“ Dievui. Kartais Dievui skirtą vietą užima maistas, bet yra daug kitų gerų dalykų, kurie netyčia įsirango į bosui skirtą kėdę. „Facebook’as“ lengvai tampa tariamos paguodos ir laiko užmušinėjimo vieta. Čia tas pats, kaip cigaretės ar šokoladinės bandelės – padeda, kai labai negera, bet problemos iš esmės neišsprendžia. Dar daugiau, užuot sprendusios problemą, šios mažos mielos smulkmenėlės pačios tampa problema ir rimta kliūtimi.

Vieną vakarą į svečius užsuko draugų. Netyčia trumpam prisėdau prie interneto. „Trumpam“ užtruko ilgiau nei pusvalandį. Laikas internete bėga tarsi smėlis pro pirštus. Atrodo, viskas ten taip svarbu, taip neatidėtina, aktualu būtent dabar. Užuot bendravusi su realiais žmonėmis, rašinėjau savo profilyje ir siuntinėjau elektroninius laiškus. Užuot pasidžiaugusi tuo, kas tikrai yra, akių kontaktą palaikiau su 2 kilogramus sveriančia dėžute.

Kompiuterio gelbėjimo akcija

Galbūt nieko čia tokio. Sakoma, kai reikia, Dievas randa žmogų visur, net ir internete. Bet Jam tikrai kur kas sunkiau mus prakalbinti, kai esame pasinėrę virtualybėje. Iš kur žinau? Pažiūrėkite į vaikus, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Kartais girdžiu draugus pasakojant, kaip jų vaikai prilimpa prie kompiuterių ir tampa mažais piktais zombiais. Man užverda kraujas. Ir aš sakau: „Jei taip atsitiktų su mano vaikais, ištaškyčiau kompiuterius į šipulius be jokio gailesčio“.

Dabar tai po truputį nutinka su manimi. Tad dar turiu galimybę išsaugoti savo niekuo dėtą kompiuterį. O „Facebook’as“ tikrai nenumirs be manęs iki Velykų. Gal net nepastebės, kad ten nebuvau…