Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo paklausykit (www.marijosradijas.lt).

Ką nuveikei šiame gyvenime?

Neuždirbai milijono? Netapai buože, valdančiu kitus žmones? Neišradai ko nors panašaus į raštą ar lemputę ar bent mobilųjį telefoną? Nesurengei pasaulinės parodos? Netapai top modeliu? Apie tave neparašė prabangiausias paskalų žurnalas arba labiausiai pripažįstamas meno/sporto/technikos/etc. mėnraštis?

Ne?

O siaube, tada tavo gyvenimas nuėjo šuniui ant uodegos… Tu – nieko vertas. Tu – tuščia vieta. Nulis. gali lįsti tiesiai po žeme ir lindėti ten, kol iš tikrųjų numirsi.

Vienas artimas žmogus taip galvoja. Man labai nesmagu ir labai keista. Jis užaugino kelis puikius vaikus. Dar keisčiau, kad tokiu savo požiūriu jis dalijasi vaikų akivaizdoje. Vaikai mokosi, kad jie tėčiui yra nulis, kad tėtis nelaiko jų savo pasididžiavimu, savo brangiausiu turtu, puikiausiu gyvenimo pastangų vaisiumi. Tėčiui per maža to, kad su juo augo jo vaikai, kad jie turi jo kraujo, išmoko jo įpročių, perėmė pasaulėžiūrą ir daugybe kitų dalykų. Kad jis jiems buvo ir galbūt  yra kaip tvirta uola, gynėjas ir vedlys. Jis gal net to nežino arba tuo netiki. O gal ir vaikai niekada nėra jam šito sakę.

Labai sunku suprasti. Turėdamas tokį lobį, tokius savo gyvenimo vaisius, jis nemato. Pakėlęs nosį, vis varvina seilę, žiūrėdamas į kitų gyvenimus ir pasiekimus, o pats pro akis praleidžia didžiulius, mano manymu, didžiausius perlus – užaugintus žmones. Taip, galbūt tai nebuvo sunkus ir vienas reikšmingas, didelis darbas, galbūt per mažai padaryta, galbūt net nesijaučia, kad tai MANO darbas ir MANO nuopelnas. Bet vien tavo, tėti, buvimas daug reiškė vaikams. Tavo neapčiuopiamas kasdienis pavyzdys, tavo būdas, viskas, ką tu darei, buvo tavo vaikams pamatas. Kaip šito neįvertinti?

Ir koks neapsišvietimas psichologijoje!!! Gal per mažai kalbama apie tai? Kad tėvas vaiko gyvenime yra lygiai taip pat svarbu kaip ir motina. Tėvystė yra daugybės dalykų pagrindas. Be tėvo vaikai praranda puse savo pasaulio. Jie yra sužaloti, nesaugūs, nepasitikintys savimi. Aš ne psichologė, bet tiek ir primityviose psichologinėse knygutėse gali perskaityti.

Mieli vyrai, linkiu jums nieko didelio nepasiekti gyvenime. Nieko didelio – šio pasaulio akimis. Geriau jau būkite su savo šeimomis, būkite kasdienybėje pilnai, tuose dalykuose ir tuose darbuose, kuriuos jums skiria gyvenimas. Tegu tai bus griovių kasimas, nesvarbu. Bet būkite džiaugsmingi dėl savo vaikų – jūs turite lobį – bendrystę su nuostabiomis sielomis. Jūs, būdami laimingi ten, kur esate, būdami laimingi tėvai, atliekate daugiau negu privalote. Liaukitės vaikęsi nebūtų dalykų. Liaukitės inkštę savo vaikų akivaizdoje. Liaukitės eikvoti savo gyvenimą tam, kas niekada nepadarys jūsų laimingų.

LIAUKITĖS.

Viena mylima draugė rimtai susirgo – negali pakelti didelės temperatūros, geria vaistus, guli leisgyvė šaltoje kaimo gryčioje. Nesuvokdama situacijos rimtumo, telefonu paklausiau, ar ryt nenorėtų pavažiuoti su manimi į Baltriškes. Ji atsakė: “Nežinau, kaip bus rytoj, nežinau, kaip jausiuos. Kol kas gyvenu šiandiena”.

Mane palietė atsakymas – gyvenu šiandiena. Kančios (karščių?) misija greičiausiai tokia ir yra – grąžinti mus į dabartį, į čia ir dabar, į tikruosius vidinius namus, kur niekada nebūna karšta, bet kaip kaimo gryčioj – vėsu ir gaivu. Ir vėl prisimenu šventąjį Pranciškų ir jo tobulą džiaugsmą (jis džiaugėsi, kai po ilgos kelionės, pliaupiant stipriam lietui, jo broliai vienuoliai neįleido jo į namus, nes nepažino, pamanė, kad jis – valkata). Karščio “barjeras” – tai kaip treniruotė. Sunki, varginanti, ir kai ką galbūt palaužianti pusiaukelėje, bet galiausiai dovanojanti naują žvilgsnį į viską viduje ir aplinkui.

Naujausia (ir kartu per amžius gyvuojanti) patirtis, kad džiaugsmas nesusijęs su fizine būsena ar fizine sveikata. Laimė – taip pat. Galima leisti sunkiems dalykams tapti svarbiausiais mūsų gyvenime; tada ankstesnis teiginys atrodo visiška nesąmonė. Bet jei sugebu atskirti: čia aš, o čia mano sunkumas. Mes nesame viena. Tiesiog turiu tai pakelti šiuo metu, kad būčiau stipresnė. Kaip Kristus – Jis nešė kryžių, bet nesulipo su juo, nesusitapatino, nepasiliko amžiams kančioje. Jis atlaikė visa tai, numirė, bet tuo ir pabaigė savo kančios kelionę. Kristus jau prisikėlęs. Be to – iš dalies prikėlęs ir mus. Mes jau prikelti. Ar galiu tuo patikėti? Kai slegia karščiai, kai kūnas pavargęs, kai galva neveikia nuo tvankumos. Ar galiu patikėti, kad tai yra tik laikina, kad tai praeis, kad aš keliauju į laisvę ir šviesą – į Dievą, o tai tėra (labai skausmingas…) manęs grūdinimas?

Kai galiu, esu laimingiausias žmogus pasaulyje (bet kokiu oru ). Nusišypsau savo niurzgėjimams ir toliau krutu mažuose darbuose.

Niekas, net didžiausi karščiai, ligos ar negalios neatims iš manęs vienintelio laimės šaltinio – Dievo. Ačiū Jam už tai.

Naujame darbe suprantu, kad esmė yra liautis jaudintis dėl klaidų ir pripažinti savo silpnumus. O! Kaip sunku yra tai padaryti! Jei nuskamba praeitos savaitės skelbimai arba kolega daro grubias klaidas eteryje, turiu saugotis nuo “pasaulio pabaigos”, tikros jausmų griūties mano viduje… Tikrai užverda baisus kaltinimų ir nepasitenkinimo – savimi, kitais, bendra tvarka, likimu ir t.t. – pragaras.

Tampa sudėtinga. Turiu ir savo jausmus “pakoordinuoti”, ir darbą padaryti, ir į mane besikreipiančių žmonių neatstumti. Sunkus uždavinys. O sunkiausia, kad turiu tarsi nuolat statyti savo sėkmę ir pripažinimą į pavojų: o kas, jei visi pamatys, kokia esu silpna… Kokia reikalinga kitų – pagalbos, užtarimo, palaikymo, kartais – sunkių žodžių nutylėjimo.

Baisu. Nuolat bijau, kad būsiu palaikyta tingine ir neatsakinguole, nuolat bijau, kad būsiu nemylima, nepriimta, manęs kaip asmens su visu tuo, ką turiu, kas esu, iš tikrųjų niekam nereikės. Nieko nėra blogiau už gyvenimą baimėje (net mano tėtis sutinka su tuo).

Man gyvybiškai reikia meilės, supratimo, palaikymo. Man gyvybiškai reikia mylėti, suprasti ir palaikyti.

Numanau, kad to reikia ir kitiems.

Ką galiu dėl to padaryti?

Kelias dienas buvau Baltriškėse, pas geruosius ir ištikimuosius Tiberiados brolius. Jie nerealūs. Padaro krūvą darbų (pavyzdžiui, visos dovanos Jaunimo dienoms, arba didžiulės stovyklos šeimoms, jaunimui, paaugliams ir vaikams), ir nė kiek neužriečia nosių. Nė kiek. Kaip tik nerimsta, kasdien darbuojasi prie bažnyčios, kuri taip pat auga kaip ant mielių.

Kodėl?

Jie nuolat dėkoja. Per maldą jie nuolat dėkoja Dievui už naują dieną, už tai, kad Jis atpirko žmones, kad mirė ant kryžiaus, kad atleido kaltes, kad paliko savo Žodį, kuris gaivina. Dėkoja už brolius Belgijoje, Konge, Filipinuose. Dėkoja už augančias daržoves darže (pastarosiomis dienomis, kai kaitra, jos kaip tropikuose, galima skinti ir sėti naujas, vis auga ir auga). Už viską dėkoja. Net už tai, kas nepasisekė – jiems tai – tik “nauja patirtis”, galimybė dar kažko išmokti, patirti. Sunkumai – tai tik galimybė grūdintis, augti, tvirtėti.

Tai, ką jie daro, tikrai yra Dievo stebuklas. Ir dėkingumas, manau, yra pats geriausias kuras visoms jų pastangoms.

Ir aš noriu dėkoti už viską. Visa, ko neturiu, ko trūksta, atiduoti Dievui, ir džiaugtis visa ta gausybe dalyku, kurie man dovanojami kiekvieną dieną. Labiausiai – už viltį, kurią Dievas duoda savo pažadais: išgelbėjau tave, esi mano, esi man brangesnė už bet ką šitame pasaulyje.

Ačiū Tau, Dieve, už tai. Ačiū, kad Esi.

Pastaruoju metu įsipareigojau kartą per savaitę rengti žinias Marijos radijui. Mūsų informacijos šaltiniai – bernardinai.lt, zenit.org, katalikai.lt ir kitos internetinės krikščioniškos žinių “tarnybos”.

Susidūriau su realija, kad internete gauname palyginus nedaug žinių iš Lietuvos bažnyčios. Pranešama apie didesnius renginius, stovyklas, žodžiu, apie įvykius, kuriuose pasauliečiai gali dalyvauti. Tačiau nerandu naujienų apie tai, ką veikia Bažnyčios vadovai (ačiū Dievui, Bernardinai pagal Vatikano radiją parengė pranešimą apie vyskupų viešnagę Romoje, Kunigų metų uždarymo iškilmėse), kokie vyksta susitikimai, posėdžiai Bažnyčiai svarbiais klausimais. Apskritai, kokios temos, kokie klausimai šiuo metu aktualiausi Bažnyčiai ir kas daroma šiose srityse. Žinau, kad kas mėnesį vyskupijose susitinka kunigai. Nemačiau, kad apie tai būtų pranešta. O juk tokios žinutės leistų mums, pasauliečiams, jausti Bažnyčios gyvenimą, matyti veikiančius dvasininkus, sprendžiamus ar bent diskutuojamus klausimus. Dabar gi, rodos, štilis, niekas nevyksta…  o juk tai netiesa.

Baigiau komunikacijos mokslus, gal dėl to dar aiškiau matau, kokią svarbią vietą užima komunikacija. Mano supratimu, ji yra vienas pagrindinių bendrystės kūrimo įrankių. Be bendravimo, be pasikeitimo naujienomis negaliu žinoti, kaip gyveni, kaip jautiesi, ką galvoji, ko trokšti, kas esi. Jei Bažnyčios ganytojai nekomunikuos, mes nepažinsime jų, nesuprasime (gal net nežinosime) jų sprendimų, o taip nepažinsime Kristaus valios Bažnyčiai ir mums.

Raginu Bažnyčią komunikuoti, nes viskas, kas nepadovanota – prarasta. Vienas praktiškas pavyzdys – užlūžo kolegės, Lietuvos jaunimo dienų rengėjos kompiuteris. Ji prarado (gal dar bus galima atkurti) visą jame buvusią informaciją. Įdomus dalykas – prarado tuos duomenis, kurių nebuvo nusiuntusi kitiems.

Nesakau, kad Bažnyčia tyli, nes nenori dalintis. Iš tiesų komunikacija reikalauja pastangų – reikia samdyti žmones, juos lavinti, kurti sistemas, kaip pasiekti tikinčiuosius, kuriems įdomu ir t.t. Tik sakau, kad šį sunkų darbą daryti verta ir net gyvybiškai svarbu. Kitaip, kaip ir šeimoje, nesikalbant, neinama į gilesnę bendrystę, taip ir Bažnyčioje, nekuriant ryšių tarp jos narių, prarandama Dievo karalystės patirtis, kad esame vienas kūnas ir kad kiekvienas šioje Kaimenėje yra svarbus.

Juokiamės iš tų, kurie kaip pamišę pasakoja mums apie velnią, jo egzistavimą, apsėdimus, jo veikimą. Kokios pasakos! Gal net šiame blog’e esu su švelnia ironija pavadinusi juos truputį trenktais. O pasirodo, su jais viskas gerai, net gi labai gerai Duok Dieve, su mumis visais būtų taip pat gerai, kaip su jais.

Jau kurį laiką mano dėmesį atkreipia kunigų egzorcistų kategoriškumas. Jie labai konkretūs, neužsiima beletristika. Gėris arba negėris. Dalykai gydo žmogų arba negydo, nėra tarpinio varianto. Tiki horoskopais, prietarais arba netiki. Tiki Dievu arba ne. Jie nubrėžia aiškią liniją.

Kartais labai ant jų pykstu: nu kokie durniai, visiškai nemato platesnio konteksto. Taip yra, kai iš tingėjimo ar baimės (dažnai nesąmoningai) noriu pasilikti neaiškumo zonoje, kur viskas truputį gerai, truputį ne visai, truputį teisinga, truputį ne (bet juk čia nieko tokio, Dievas viską pataisys, aš gi bejėgė ir nieko negaliu pakeisti)…

Kai truputį prablaivėjų (tų pačių kategoriškų bambeklių “demonologų” dėka), suprantu, kad eidama kad ir į mažiausius kompromisus, PASIRENKU bristi į šūdą iki kaklo. Pirmas žingsnelis (juk tai tik truputį) ir duodu garantiją, kad anksčiau ar vėliau vos nosies galiukas kyšos iš krūvos smirdančio ir gilyn traukiančio mėšlo.

Paklausite, kas man nutiko, ko taip karščiuojuosi… Esu pikta, kad mes taip lengvai pasiduodam velniui. Matau, kaip jis visur kiša savo trigrašį, kur bepažiūrėsi. Bent mėgina.

Kaip gerai, kad Kristus jau nugalėjo. Mes niekada nemirsime. Velnias tik patį procesą gali apkartinti, bet pabaiga – ne jo reikalas. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių tai atrastų ir kuo mažiau liūdėtų bei tenkintųsi tais menkais trupiniais, kuriuos velnias siūlo mainais už laisvę.

Esame laimingi. Niekas mūsų neįveiks, absoliučiai niekas, tik sustiprins ir apvalys. Drąsos!

Rašydama magistrinį, nagrinėju trijų nevyriausybinių organizacijų internetines svetaines. Kol kas išnagrinėjau vienos. Matau tą patį, ką ir anksčiau, per paskaitas nagrinėtose svetainėse: organizacija internete pristato tai, kokią informaciją turi; tokią, kokią ją turi, visiškai nepritaikę jos prie žmogaus, kuriam svetainė/jos skiltys turėtų būti skirtos.

Tarkim, jei organizacijoje yra keturi pagrindiniai padaliniai, vykdantys keturias svarbiausias programas, tai skiltyje Veikla matysime keturias veiklos kryptis ir pristatytas programas. Lyg ir viskas tvarkoj. Bet žmogus, atėjęs su konkrečiu poreikiu, pavyzdžiui, paskiepyti savo šuniuką, nebūtinai žinos, informacija apie skiepus šuniukams slepiasi po “Gyvūnų priežiūros ir ligų prevencijos” programa.

Dar vienas pavyzdys. Tarkime, aš, Sigita Purytė, esu organizacija, pristatanti save internete. Esu mergina, man 24 metai, aš studijuoju Vilniaus universitete, magistrantūroj, komunikacijos mokslus, turiu du brolius, vyresnį ir jaunesnį. Tėvai gyvena Kaune. Turiu palyginus nedidelę giminę. Esu praktikuojanti katalikė, savanoriauju Marijos radijuje, vedame laidą jaunimui “Iššūkis”, rašau į krikščionišką mėnraštį Artuma, rengiu pranešimus Vatikano radijui. Turiu blogą pasiduodu.lt.

Sudedu visą šitą informaciją į savo internetinę svetainę. Jūs galite kai ką apie mane sužinoti, bet jei turite kažkokį konkretų poreikį, kurį galėčiau patenkinti, jums tokia informacija nieko neduoda. Tarkim, kursiokas norėtų paskaityti mano semestrinį darbą, nes girdėjo, kad rašiau apie reputaciją ir jam labai svarbu išsiaiškinti kažką ta tema. Mano internetinė svetainė būtų puiki vieta jam ir kitiems besidomintiems kolegoms suteikti šitą informaciją. Būtų tobulai patogu jiems, jei svetainėje sukurčiau skiltį pavadinimu “kursiokams” ir joje sudėčiau savo rašytus darbus, konspektus, destytojų ir kitų kursiokų kontaktus (kartais mums visiems reikia susisiekti), nukopijuotą iš VU puslapio sesijos tvarkaraštį. Taip pat skirtingų dėstytojų egzaminų reikalavimus,  egzaminų klausimus, jei tokie duoti. Aišku, aš nedirbu kaip mano kursiokų informacijos centras, bet jei būčiau tokia organizacija, kuri tarnauja kursiokų reikmėms, argi nesiekčiau pateikti šios praktinės informacijos, kurios jiems gali prireikti?

Ir mano tiriamos organizacijos (kol kas bent ta viena), mano nuomone, susiduria su ta problema: pasako, kas jie tokie yra, ką turi, bet nepritaiko tos informacijos taip, kad ji padėtų, būtų naudinga toms grupėms, dėl kurių jie dirba.

Manau, pagrindinis mano patarimas tiriamoms organizacijoms bus “apversti mąstymą”. Iš vienos pusės, įsivardinti, ką organizacija turi, ką veikia, ką ir kokioms žmonių grupėms gali ir nori suteikti. Tada iš kitos pusės, privalo atsistoti į tų konkrečių žmonių vietą, įsijausti į jų kailį ir pagalvoti, ko konkrečiai jiems gali reikėti. Tada internetinę svetainę konstruoti ne pagal tai, kas organizacija yra ir ką ji turi, bet pagal savo interesų grupes ir svarbiausius jų poreikius.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite žurnalistą. Ko jam reikia? Greičiausiai, jei jau jis ieško organizacijos, jam reikės kontaktų (žurnalistai mėgsta skambinti tiesiai srities specialistui, vadovui ar kitam norimam asmeniui), taip pat gali prireikti organizacijos naujienos, vakarykštės, o gal ketverių metų senumo. Jei organizacija yra srities ekspertė, žurnalistas (retokai nutinka, kad žurnalistai gilinasi, bet nutinka) gali ieškoti įdomių, svarbių tyrimų, apžvalgų ar komentarų temomis, kuriomis domisi organizacija. Arba jei atsitinka koks reikšmingas įvykis arba iškyla skaudi problema, organizacija gali pasiūlyti žurnalistams savo komentarą, sprendimą arba pati iškelti kažkokią aktualią problemą. O gal surinkti vertingas užsienio leidinių publikacijas rūpimomis temomis? Visa tai galėtų pasitarnauti žurnalistams. Taip pat žurnalistas gali ieškoti žmogaus su sunkia gyvenimo istorija (tarkime, merginos, įtrauktos į prostituciją), ši galimybė galėtų būti įvardinta ir nurodyti ryšių su visuomene kontaktai. Kas dar? Galiausiai galima paklausti vieno kito žurnalisto, ko jis paprastai ieško internete. Ir taip padaryti su kiekviena grupe, kuri svarbi, su kuria reikalingas ryšys, jo tvirtėjimas.

Aišku, tam reikia atlikti didelį darbą. Pirmiausia apsibrėžti, kam ir ką nori/gali/reikia duoti. Antra – išsirinkti tuos, kurie tau svarbiausi (paprastai norime veikti labai plačiai, visiems ir t.t.). Tada gerai pažinti, tiesiog įsijausti į tuos, į ką bus nukreipta tavo veikla. Išsigryninti, įsivardinti jų poreikius, kuriuos gali ir sieki patenkinti. Ir pagal poreikius pateikti informaciją.

Žinau, kad komunikacija vis dar atrodo kaip investicijų neverta sritis. Ypač nevyriausybinėse organizacijose, kuriose ir taip visada trūksta pinigų. Visgi noriu linkėti drąsos ir dar didesnio ryžto. Jei jau turite internetinę svetainę, privalu ją parengti, žvelgiant iš žmonių, kuriems ir su kuriais dirbate, pusės. Internetinėse svetainėse reikia Koperniko revoliucijos. Reikia suprasti, kad internetinis puslapis yra tam, kad žmonės lengvai ir greitai rastų tai, ko ieško, o ne tam, kad dar vienoje vietoje organizacija copy-paste’intų savo dokumentus ar kitą medžiagą apie save.

Retkarčiais į el. pašto dėžutę (visgi internetas ne toks jau blogas dalykas…) gaunu Katalikiško šeimų ir žmogaus teisių instituto (Catholic family and human rights institute) naujienališkius.

Šį kartą pagrindinė naujienlaiškio žinia – pasaulyje besilaukiančių moterų miršta mažiau nei buvo manyta iki šiol, kad skaičius nėra toks dramatiškas (vietoj 500.000 – beveik 350.000). Ir kad dabar spaudimo grupės, kurios teigdavo, jog geriausias būdas išsaugoti besilaukiančių moterų gyvybes yra nutraukti nėštumą, nebeturi tokio svaraus argumento.

Įdomu, kad tyrėjai, atlikę tyrimą ir pateikę patikslintą skaičių, abortų nesiūlo kaip geriausios priemonės apsaugoti moteris nuo mirties. Įvardinti keturi siektini pokyčiai:

- sumažėjęs nėštumų skaičius kai kuriose šalyse;

- didesnės gyventojų pajamos (jei teisingai išverčiau: higher per capita income);

- geresnis moterų švietimas;

- geresnis priėjimas prie būtiniausios medicininės pagalbos, tame tarpe kvalifikuotas pribuvėjas (kur priima gimstančius vaikelius ).

Kodėl dalinuosi tuo? Ne todėl, kad išmanyčiau šitą temą… Prieš kurį laiką gėdijausi to, kaip karštai katalikiškos organizacijos gina “savo” tiesas, kurios man neatrodė panašios į tikrąją, vienintelę tiesą. Juk buvo pasisakančių prieš! O jei yra pasisakančių prieš, reiškia, tai nėra “vienoji” tiesa Maniau, geriau tyliai ramiai nuleisti, tegu kiekvienas daro taip, kaip jam atrodo geriau. Aš žinau, kaip reikia elgtis ir to gana. Nenoriu apsikvailinti prieš protingus, mokslu besiremiančius žmones.

O štai šis institutas elgiasi kitaip – jis transliuoja žinią be jokių skrupulų, jokio slėpimosi ar nutylėjimo. Jis remiasi moksliniais tyrimais, sveiku protu, pagarba žmogui. Ko čia gėdytis? “Garsiai rėkti” yra tik priemonė, o priemonė pati savaime negali būti bloga. Gali būti daugiau ar mažiau tinkama. Visgi pagrindinis klausimas – už ką rėki ir dėl ko tai darai. Aiškiai deklaruoti savo (pabrėšiu – savo; tai reiškia visiškai suvoktą ir permąstytą, širdyje atliepą radusį) požiūrį į dalykus – puiku. Būtent to reikia. Ne kad tylėtume, bet kad sakytume, ką galvojame. Žinoma, ne su tikslu įžeisti, įrodyti kito neteisumą, bet su troškimu pasidalinti ta galia, kurią esame patyrę, kai supratome “savo” tiesą.

Koks būna palengvėjimas, kai atvirai išsakai, ką manai. Ir dar mieliau, kai matai, kad kitam reikėjo to. Net kartais, kai kitas “muistosi” ir neva atmeta tave su visais tavo įsitikinimais, jei kalbėjai tiesą iš širdies, vėliau pamatysi vaisius – žmonės grįžta ir gerbia už tavo “kietą sprandą”, už drąsą būti atviram, už nuoseklumą įsitikinimuose ir už… meilę. Tiesa išlaisvina. Mylime žmones, per kuriuos gauname šią dovaną.

Jei kada būsiu politikė, norėsiu sakyti tiesą apie gyvybę ir abortus. Norėsiu, kad valstybė ieškotų ne gaisro gesinimo būdų, bet tikros pagalbos moteriai ir vaikui.

Ar balsuosite už mane?

Prieš Velykas žiūrėjau vieną iš Kino pavasario filmų, dokumentinį “Mūsų viešas gyvenimas” . Tai filmas apie vyruką, kuris ekperimentavo su viešumu. Jis norėjo išsiaiškinti, kokią įtaką žmonėms daro žinojimas, kad jie yra stebimi. Pasibaisėjau. Žmonės nebeturi jokių ribų, atsiskiria nuo savęs, eina iš proto, daro bet ką, ko paprašai, kaip zombiukai, kaip marionetės. Nebelieka tikrovės ir atsakomybės už tai, ką padarei. Tik tai, kas ką ir kiek parašė tavo bloge, facebooke ar diskusijų “kambariuose”.

Šiek tiek atpažinau save. Jau esu čia rašiusi, kad intensyviai tikrinu šio blogo lankomumą. Taip pat pastebėjau, kad tik įsijungusi kompiuterį, žiūriu į skype ikonėlę apačioje – ar niekas neparašys? Tai siaubinga. Net nupurtė, kai supratau, kokia priklausoma esu ir kokie spąstai visos tos priemonės gali man tapti…

Siūlau pažiūrėti šį filmą. Po jo užsidegiau dingti iš interneto. Ištryniau profilį facebooke, skype programą, ketinau ir pasiduodu.lt ištrinti negrįžtamai. Sustabdė tik mintis, kad būtų truputį negarbinga taip nieko nepaaiškinus dingti. Tegu lieka, o aš grįšiu čia, jei tikrai turėsiu pasakyti ką nors svarbaus. Ką nors tokio, kas būtų verta jūsų ir mano laiko, praleisto šioje keistoje internetinėje erdvėje.

Iki