Esame užslėpti Kristaus liudytojai visi alei vieno. Mumyse gyvena Kristus, o mes kartais to nežinom. Dėl to man patiko Taize brolio išsakyta mintis (tiesą sakant, persakyta Evangelijos mintis), kad liudyti – tai pasakyti kitam, kokią galią jam yra suteikęs Dievas.

Tai nėra duomenų “įkrovimas” į kitą žmogų. Priešingai, tai atskleidimas, kokius duomenis turi pats žmogus.

Kad įsitikintumėte, pacituosiu ištrauką, kurią per mokymą naujamečiame Taize susitikime Berlyne apie misijas citavo Taize brolis.

Iš Evangelijos pagal Matą, 28 sk., 16-20 eilutės:

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. ¹⁷ Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. ¹⁸ Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. ¹⁹ Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, ²⁰ mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“.

Man labiausiai įstrigo ryšys tarp sakinių: Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones. Kristus mus siunčiu, nes pats yra siųstas. Jis mums duoda galią, nes pats yra ją gavęs. Dėl to ir mes, norėdami pasidalinti Dievo Gerąja Naujiena geriausia, ką galime padaryti, tai duoti galią kitiems žmonėms.

Įgalinti. Daugelyje Eusopos Sąjungos dokumentų rastume šitą žodį. Man yra tekę susidurti su jaunimui skirtomis programomis. Įgalinimas – bene svarbiausia institucijų užduotis. Seniai suprasta, kad vienintelė tikra pagalba, tai leisti žmogui pačiam sau padėti.

Tikėjimo atveju – lygiai tas pats. “Padėsiu” kitam netikėjime, jei leisiu jam žinoti, kad visgi jis gali tikėti, tiesiog šiuo metu nenori to rinktis. Žinoti, kad gali – jau didelis dalykas. Ir žinoti, kad tikėjimas yra tavo ir tik tavo atsakomybė – dar geriau.

Kelionėje į Taize susitikimą Berlyne (kiek vaisių iš vienos kelionės!) susipažinau su viena psichologijos studente, kuri savanoriauja jaunimo linijoje. Labai įstrigo jos pasakojimas, kaip ji kartais “drastiškai” kalbasi su besižudančiais. Tarkime, paskambina jai žmogus, jau prigėręs tablečių. Ji sako jam: “Tuč tuojau eikite išsivemti”. “Neisiu”. “Eikite ir išsivemkite!”. “Ne”. “Na, mirsite jūs, o ne aš…” “Mmm… Einu išsivemti”.

Duoti suprasti žmogui, kad jis pats atsako už savo poelgius ir pasirinkimus kartais yra vienintelis būdas jį išgelbėti. Mums kartais trūksta progų suvokti, kad mes ir tik mes esame atsakingi už save veiksmus.

Ir su tikėjimu tas pats. Geriausia, ką galime padaryti, tai atiduoti žmogui jo atsakomybę už tikėjimą ar netikėjimą. Liudyti, kad Dievas yra ir pilnai veikia mano gyvenime ir yra pasiruošęs veikti kiekvieno žmogaus gyvenime, jei tik šis panorės.

Dievas nėra savo galias užsispaudęs tironas. Jis lieja savo Dvasią nuolat ir gausiau negu mums reikia. Tiesiog mūsų indai yra pilni kitų dalykų. Ir tai jau yra mūsų atsakomybė – ką pasirinksiu įdėti į savo stiklinę.

Pasakyti, kad žmogus gali pasirinkti ir kad vienas iš pasirinkimų gali būti Kristus, – tai yra liudyti. Taip pat rinktis Kristų ir visu gyvenimu rodyti, kaip prasminga ir gera yra rinktis Kristų, tai yra liudyti.

Ir dar mane labai įkvėpė mintis, kad Europa šiuo metu yra misijų vieta. Nereikia važiuoti į Afriką ar Kiniją, kad būtum tikras misionierius. Apie krikščionybę pas mus yra tiek mitų, tiek paviršutiniškų vertinimų ir tiek klaidingų įsivaizdavimų, kad kartais man rodos, kad mes turime dvigubai sudėtingesnę užduotį nei misionieriai kituose pasaulio kraštuose.

Esame įgalinti nuolatos, kiekvieną dieną galime skaityti ir vis iš naujo įkvėpti Kristaus galios. Tai yra nuostabu. Neužkiškite savo Biblijų į gilius stalčius ir nelaikykite tik kaip parodomosios knygos. Skaitykite ją. Ten viskas parašyta

P.S. Arba klausykite Gerosios Naujienos centras yra išleidęs į CD įrašytą visą Naująjį Testamentą. Tai yra puikus būdas bent jau pradėti pažintį su Šventuoju Raštu.

Ketvirtadienį lrytas.lt publikavo komentarą “Kaip gauti nemokamą „Dormeo“ čiužinį ir už dyką važinėti į darbą“. Labai norėčiau su jumis juo pasidalinti.

Taip pat, jei sudomins išsakytos mintys, nueikit į puslapį altruists.org arba per Google ieškokite “unwelcome guests” bei “altruistic economics”. Turėtumėte rasti gerų dalykų

Pastaruoju metu vis paskaitant Evangelijų ištraukas apie angelo apsilankymą pas Mariją arba Jėzaus paaukojimą aštuntą dieną po jo gimimo, mane šokiruoja Marijos nežinojimas.

Ji nieko nežinojo. Nei kad yra nekaltai pradėta, nei kad pas ją ateis angelas, nei kad Dievas panorės, jog ji pagimdytų ir augintų Jo Sūnų. Ji buvo visai “neinformuota”. Mes esam tie “gudrieji”, kurie dabar galim šimtą kartų skaityti Evangelijas, laiškus ir nagrinėti buvusią situaciją, o ji teturėjo Senąjį Testamentą. Ir tai klausimas, kokią dalį tos knygos ji žinojo, kokiais žodžiais melsdavosi.

Mane tai šokiruoja. Kai galiu kiek noriu kartų skaityti Evangeliją, kurioje viskas parašyta ir vis tiek milijonus kartų parodyti Dievui špygą, kai jis prašo nesupykti arba nutylėti kokį nesusipratimą, negaliu suprasti, kaip Marija, jokių Evangelijų neskaičiusi ir net žinutės apie tai negavusi, galėjo taip lengvai sutikti? Po kelių angelo sakinių! Kaip ji galėjo taip lengvai pasakyti “taip”, kai nič nieko nežinojo?

Nežinau, gal tas “taip” nebuvo lengvas, bet ji galiausiai sutiko. Ir jei tikėtume Evangelija, jos svarstymai netruko ilgiau nei kelias akimirkas.

Man tai netelpa galvoje. Aš noriu viską žinoti. Man reikia žinoti, kaip bus, kad galėčiau priimti sprendimą. Turiu apsvarstyti, įvertinti, matyti visas galimas pasekmes, perspektyvas, paskaičiuoti, ar tai įmanoma. Ir tik tada rinktis. Ir tai dar milijoną kartų pakeičiu nuomonę, jau nekalbant apie nuolatines abejones, kurios dėl kai kurių pasirinkimų kamuoja nenustodamos.

Kaip Marija sugebėjo sakyti Dievui “taip”, kai nieko nežinojo, net nenutuokė, kas jos laukia? Iš kur jos drąsa ir toks, drįsčiau sakyti, nesirūpinimas savimi?

Aš ją barčiau. Labai stipriai ir piktai. Sakyčiau, kad ji visiškai pakvaišo – pastoti kažkokiu neaiškiu būdu! Kodėl negalėjo sukurti normalios šeimos, elgtis taip, kaip visi? Būčiau pareiginga Marijos giminaitė ar bičiulė ir liepčiau vaisiaus kaip nors atsikratyti! Nes juk taip negalima! Ji per daug rizikuoja savo ateitimi!

Neįtikėtinas Marijos tikėjimas. Ji turėjo labai pasitikėti Dievu, kad išdrįstų šitaip rizikuoti. Ji turėjo tikėti besąlyginiu Dievo gerumu, kad viskas, ką Jis siūlo ir kam kviečia, yra be jokių diskusijų geriau nei tai, ką turi ar gali turėti žmogus. O dar labiau tikėtina, kad ji net negalvojo apie save. Dievo noras jai buvo svarbiau už ją pačią. Jai niekas nebuvo taip svarbu, kaip Dievas.

Mane krečia šiurpas, kai man sako, kad merginos yra kviečiamos būti panašios į Mariją. Kaip tai padaryti? Vienintelis skirtumas tarp mūsų su Marija yra tas, kad ji buvo pradėta be nuodėmės, o aš – su. Ir nuo tada viskas, ką galiu lengvai daryti, tai galvoti apie save. Visa kita labai dažnai reikalauja pastangų.

Neteisiu savęs už tai. Tai normalu – turim tai, ką turim. Dievas tai žino. Jis tai geriau žino, negu aš pati. Ir Jam tai ne kliūtis su manimi būti ir padėti man tapti panašiai į Mariją.

Turbūt atleisti sau yra pirmas geras žingsnis. Atleisti sau už maištą, kuris taip dažnai kyla, kai nesupranti. Atleisti už nesupratimą, negalėjimą suprasti visų slėpinių, tame tarpe ir Marijos gyvenimo. Šitoje srityje suvokti ribotumą galbūt ir yra svarbiausia. Kol kas esu per sudėtinga, kad Dievas galėtų pasidalinti su manimi šita paslaptimi.

Viskas gerai dar turiu truputį laiko.

Jaunystė toks labai geras laikas. Kiek pastebėjau, būdami jauni dažnokai įsimylim. Normalu, gražu, žmogiška, gali būti skausminga, gali būti kažko didesnio pradžia, gali būti tiesiog dar viena vertinga pamoka.

Mano pasirinkta gyvenimo kryptis – Kristus – ir šiuo atveju ragina klausti: o ko tu norėtum, Viešpatie? Kodėl tai nutiko? Ką kalbi man apie save, apie mane, apie gyvenimą, apie tą žmogų, kurį myliu? Ar tai tas, ar man laukti kito?

Šiąnakt Gailestingumo šventovėje, Vilniuje visą naktį vyko adoracija. Vieną naktį per mėnesį (iš 13 į 14 dieną) bažnyčia atrakinta visą parą, galima bet kada užeiti.

Ėjau ten, norėdama suprasti, kaip elgtis, ką daryti, kaip teisingai mylėti, o gal nemylėti. Užpuoliau Dievą krūva klausimų, abejonių, baimių, senų žaizdų ir net kaltinimais, kad Jis nieko nedaro, kad man būtų aiškiau.

Kodėl palieki mane nežinioje? Kodėl neparašai SMS’o su tekstu “Tai tas” arba “Neturėtum veltis”? Norėčiau kuo greičiau tai žinoti ir kuo greičiau sutvarkyti reikalus pagal Tavo, Viešpatie, valią!.. Tarsi pasitarimas su Dievu būtų tas pats, kas ieškoti informacijos per Google ar Wikipediją.

Sėdėjau ten ir kuo ilgiau sėdėjau, tuo paprasčiau viskas atrodė. Dievo tyla yra labai prasminga ir iškalbinga. Jeigu Jis šiuo klausimu tyli tai ir aš neturėčiau bet kokia kaina siekti atsakymo.

Gal atsakymo kol kas tiesiog nėra. O kas sakė, kad jis turi būti iš šono, o ne mano pačios suformuluotas? Kodėl esu tokia tikra, kad Dievas pateiks man atsakymą kaip kokią dogmą? O gal atsakymo kol kas net ir nereikia. Gal tai būdas man augti kantrybe ir pasitikėjimu, kad Dievas savo laiku padarys, kaip mums geriausia?

Ir gal apskritai, kankindama save ir kamantinėdama Dievą klausimais tik eikvoju laiką, kuris šiuo metu skirtas kitiems dalykams. Yra tiek daug sričių, kurias galiu pilnai išgyventi, kuriose galiu tobulėti. Gyvenu bendruomenėje, kurioje su merginomis būsime geriausiu atveju iki vasaros. Ir tai niekada nepasikartos.

Dar nė metų nedirbu dabartiniame darbe, tikrai dar nesu profesionali. Galiausiai, esu mergina, kurios grožiu Dievas nori liudyti pasauliui savo tobulumą. Kas bus, jei neturėsiu laiko pasirūpinti savimi?

Nesakau, kad reikia visai spjauti į tą, kurį myliu. Toli gražu. Net ir neišeitų Esu tikra, Dievas jam nori gėrio. Jis neprieštarauja, kad pažintume vienas kitą, kad jį mylėčiau ir kad eitume kartu link Dievo. Tokia ir yra pirmoji įsimylėjusio žmogaus užduotis – liudyti Kristų mylimajam. Bet be nuolankumo – Dieve, tik tu žinai, ko mums abiems reikia ir tik tau priklauso laikas – nieko nebus. Gal šita situacija kaip tik tam ir yra, kad keistų mano širdį, darytų kantresnę ir stiprintų mano draugystę su Dievu? Tiesą sakant, tuo net neabejoju.

Ir prie visų šitų apmąstymų, puikių išvadų ir pasiryžimo įdėmiai klausyti Dievo tylos, gaunu desertą. Kai jau suprantu Dievo taktiką, susirašau dalykus, į kuriuos norėčiau koncentruotis kasdieniame gyvenime, netyčia paskaitau šios dienos Evangeliją (Lk 7, 19-23).

Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“  Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

Ką sako Jėzus, kai jo klausia, ar jis tas, ar žmonėms laukti kito (jaučiat klausimo panašumą? )? Jis nurodo į darbus, į pokytį. Nėra atsakymo “tas” arba “ne tas”, bet raginimas įsižiūrėti ir atpažinti “iš darbų”. Kaip gali pasakyti – žmogus tau ar ne tau – jei jo nepažįsti? Iš akių spalvos? Iš zodiako ženklo? Iš buities įpročių? Bet juk čia smėlis delnuose, kuris išbyrės per pirmuosius bendro gyvenimo mėnesius.

Ar tam žmogui esant mano gyvenime aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena? Ar aš su juo praregiu, vaikštau, esu apvaloma, girdžiu, prisikeliu, skelbiu gerąją naujieną? Ar jis su manimi patiria kažką panašaus? Ar Dievas regimu būdu veikia per mūsų draugystę? Ar jis keičia realybę, mums būnant kartu? Ar atsiranda daugiau vilties, džiaugsmo, laisvės, tyrumo, laimingų žmonių?

Pagaliau yra kriterijai! Pagaliau žinau, į ką atkreipti dėmesį. Ir, aišku, nebeturiu iliuzijų, kad čia kaip googlinant, atsakymas paaiškės per sekundės dalį.

O juk ir daug džiaugsmo netektume, jei su žmonėmis būtų kaip su skanuojamomis prekėmis. Net į akis nereikėtų žiūrėti – tik pridėtum prie kodų skaitiklio ir viskas.

Žodžiu, kantrybės, mieli įsimylėjėliai. Gyvename nuostabų laiką. Ir visai neturime kur skubėti pasimėgaukite, stebėkite, kas vyksta, niekur nelėkite, nedarykite skubotų išvadų ir, svarbiausia, pastebėjimus atneškite į Dievo tylą, parodykite viską, ką supratote, ko nesupratote; parodykite visas abejones ir visus džiaugsmus.

Nėra didesnės vertybės, kaip dar labiau pažinti Dievą ir dar giliau patirti Jo meilę. Iš čia ir meilė žmogui – kuo daugiau Dievo meilės patiriu, tuo nuoširdžiau galiu mylėti savo išrinktąjį. Ir priešingai, kuo toliau nuo Dievo esu, tuo mažiau myliu.

Dėkoju Dievui už atradimus. Dėkoju Dievui už Dainių. Dėkoju Dievui už jus, kurie esate įsimylėję. Būkite kantrūs, viskas išeina į gerą mylintiems Dievą!

Ketvirtadienį šventėm mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą. Teologai gali išsamiau paaiškinti, kaip ir kodėl mergelės Marijos pradėjimas buvo nekaltas. Kiek pati suprantu, Dievas jam vienam žinomu būdu sukūrė Marijos sielą, nepažeistą pirmosios nuodėmės.

Kokia graži Marija, nepaliesta pavydo, “meilės” sau, užsidarymo, nevilties. Norėčiau ją sutikti ir sužinoti, ką tai reiškia.

Mane taip pat labai žavi mintis, kad žmogaus pradžia laikoma ne tada, kai jis gimsta, bet kada pradedamas įsčiose; jis jau keliauja savo kelionę, jau galima su juo bendrauti, už jį melstis, dėkoti už jį, palaikyti jam kompaniją ar prašyti, kad netrukdytų; visai kaip su “tikru”, užaugusiu žmogumi!

Marija pradėta! Ji auga, vystosi jos kūnas, didėja širdis. Nors mamos ne visada kažką jaučia ar girdi, kai atsiranda vaikas, bet jis jau ten, tylus ir ramus, kaip kokia paslaptis. Ir bažnyčia tai švenčia!

Truputį pavydžiu merginoms, kurios patiria šitą būseną; labai smalsu, ką reiškia nešioti savyje kitą žmogų, savo ir mylimo vyro vaikelį! Matau, kad fiziškai tai gana sunku, ypač paskutiniais nėštumo mėnesiais. Bet dvasiai tai turėtų būti absoliutus atradimas ir laimė.

Ir aišku, turėtų būti baisu – yra kažkas, kuo turi pasirūpinti, kas negalės apsieiti be tavęs, kam būsi mirtinai reikalingas. Tai turėtų būti toks gąsdinantis, bet kartu įgalinantis jausmas – jau esi atsakingas ne tik už save, bet bent truputį ir už kitą. Ir, aišku, man rodos, labai svarbu moteriai remtis į vyrą, leisti jam pilnai dalyvauti vaiko reikaluose, nuo pat pirmos akimirkos auginti vaiką kartu su juo.

Galiausiai, vaikas nėra mūsų nuosavybė, jis giliausia prasme nepriklauso mums. Dievui jo reikėjo, jis pirmas sugalvojo šitą mažylį ir įdėjo į jo širdį didelį meilės troškimą ir gebėjimus mylėti. Dėl to nereikia persitempti ir galvoti, kad čia tik tu, kuris neši atsakomybės naštą.

Girdėjau vieną pasakojimą, kaip labai sunkiai sergantį kūdikį išsikankinusi mama atnešė į bažnyčią, paguldė ant altoriaus ir pasakė: “Aš jau viską padariau, Dieve, dabar tavo eilė! Jeigu tau brangus šitas vaikas, pagydyk jį”. Ir Dievas pagydė. Nes visi mūsų vaikai pirmiausia yra Dievo vaikai. Tai nenuima atsakomybės nuo mūsų pečių, bet suteikia galimybę visada kreiptis pagalbos ar patarimo į daug galingesnį ir išmintingesnį.

Matos, kiek aš daug visko žinau?! Tamsta mokytoja galėčiau vadovėlius rašyti. Ne, jei rimtai, mane labiau traukia praktika.

Kai turėsiu vaikų, stengsiuos pasidalinti, ką tai reiškia. O jūs melskitės už besilaukiančias mamas! Jos – kaip tabernakuliai, nešiojančios kažką švento po širdimi!

Jei pastebėjot, o turbūt pastebėjot, “Snorui” šiom dienom nelabai gerai. Nelabai gerai ir toms įmonėms, kurios turi šiame banke sąskaitas. Kai kurios jų dėl šventos ramybės siunčia žinutes, kad nuramintų savo akcininkus, klientus ir kitus suinteresuotus asmenis.

Noriu kaip gerą pavyzdį pateikti TEO išplatintą pranešimą:

Dėl TEO LT, AB lėšų AB banke „Snoras“

Informuojame, kad AB banke „Snoras“, kuriam Lietuvos banko valdybos sprendimu paskirtas laikinasis administratorius ir taikomos laikinosios turto apsaugos priemonės, TEO LT, AB turi sąskaitą, į kurią iš fizinių ir juridinių asmenų priimamos įmokos už Bendrovės suteiktas telekomunikacijų paslaugas.

2011 m. lapkričio 24 d. duomenimis, TEO LT, AB įmokų surenkamojoje sąskaitoje AB banke „Snoras“ buvo 73,1 tūkst. litų. Tai sudaro maždaug 0,04 proc. TEO LT, AB įmonių grupės pinigų ir jų ekvivalentų bei trumpalaikių finansinių investicijų, kurios 2011 m. rugsėjo 30 d. sudarė 186 492 tūkst. litų.

Bendrovės vadovybė mano, kad AB bankui „Snoras“ taikomos laikinosios turto apsaugos priemonės neturės reikšmingos įtakos TEO LT, AB įmonių grupės veiklai ir rezultatams.

KODĖL JIS MAN PATIKO?

Tikrai ne dėl to, kad TEO kol kas, kol jie neįvedė mums interneto, neturiu jokio ryšio su šia organizacija.

Pranešime yra nurodyta, kokio tiksliai dydžio yra “Snore” užšaldyta pinigų suma, lyginant su visais turimais pinigais. Ne tik pasakoma, kad labai maža arba kad vadovybė mano, kad tai neturės įtakos TEO veiklai, bet tikslus skaičius.

Ką tai rodo? Pirma, kad įmonė žino, skaičiuoja ir orientuojasi, kokį turi turtą/pinigų kiekį ir kiek jo yra “Snore”. Antra, kad nevengia dalintis informacijos apie save. Trečia, kad laiko svarbiu dalyku kiek įmanoma išsamiau informuoti savo akcininkus. Tai kuria skaidrumą!

Vieša paslaptis, kad skaidrumas yra verslo variklis.

Daug kuom esame nepatenkinti. Mums nepatinka tas, anas, trečias. Ir blogiausia, kad nieko dėl to, rodos, negalime padaryti. Bet ar tikrai?

Prieš pora dienų girdėjau debatus apie žiniasklaidos etiškumą. Per BBC transliavo. Labai patiko dvi įžvalgos. Viena, kai mėginame suprasti, ką žiniasklaida mums duoda ar ko neduoda, galima paklausti, o kas būtų, jei žiniasklaidos nebūtų. Neliktų daug blogio, bet ir kažko gero netektume.

Antra, jei laikome vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę neetiška arba vieną ar kitą tekstą bevertį ar net kenksmingą, galime “balsuoti kojomis” – nepirkti ir kitaip neprisidėti prie konkrečios žiniasklaidos priemonės, teksto, laidos populiarumo.

Versle viskas paprasta: perka – parduodam, neperka – žiūrim, ką perka ir tada parduodam. Jei nenoriu, kad būtų, turėčiau nepirkti. Bent vienu pirkėju būtų mažiau.

Ir tikrai, aš norėčiau balsuoti kojomis. Jei kada bumbėsiu, priminkit man apie tokią galimybę

Trečiadienį maldos grupėje klausėme mokymo, kuriame greta kitų įdomių dalykų buvo pasakojama apie tai, kaip atitinka mūsų tėčio ir Dievo įsivaizdavimas. Mokyme pasakojama jėzuito išgyventa istorija, kaip jis elgėsi su moksleiviais ar gal studentais, kurie nelabai norėjo mokytis religijos. Taip per vieną pamoką mokiniai buvo paprašyti papasakoti, kokie yra jų tėvai. Per kitą – kaip įsivaizduoja Dievą.

Per trečią pamoką mokiniai palygino šiuos du paveikslus. Tie, kurių tėtis retai būdavo namie Dievą įsivaizdavo kaip tą, kuris jų negirdi ir yra kažkur toli. Tie, kurių tėtis dažnai pykdavo ar mušdavo juos, Dievą laikė piktu ir baudžiančiu, jautė didelę baimę, vien pagalvoję apie Dievo artumą.

Mane šokiravo ši paprasta išvada – Dievą įsivaizduojame tokį, koks buvo mūsų tėtis. Ar gali būti, kad dažnai meldžiamės ne Dievui, bet mūsų mintyse ir jausmuose gyvenančiam tėčio atvaizdui? Tylinčiam, nusivylusiam, piktam, pavargusiam, bejėgiui, tam, kurio niekada nebuvo šalia.

Toks Dievas kelia šiurpą, atstumia. Negalime tokiam Dievui lenktis. Visa mūsų esybė tuo šlykštisi ir nesutinka, nes tai – netiesa. Ne tam esame sukurti, ne toks mūsų gyvenimo tikslas.

Problema yra, kad turimas įsivaizdavimas neleidžia prisiartinti prie to, kas tikra. Dievas yra tas, kuris visada šalia, kuris nori žmogaus laimės, kuriam rūpi tau padėti, kuriam brangi tavo laisvė ir laisvas pasirinkimas, kuris niekada neprimes savo valios, net žinodamas, kas tau geriau. Dažnas nesame nieko panašaus patyrę savo gyvenime. Ne dėl to, kad mūsų tėvai buvo blogi. Jie tiesiog buvo žmonės. Dievas – kažkas visai kito.

Tai mane guodžia – yra kažkas daugiau negu vien šita tikrovė. Tikėjimas gelbsti. Kaip gerai, kad jis yra!

Kartais taip būna, kad esu visai viena. Niekas negali su manimi susitikti, niekas nekelia ragelio, kai skambinu, net darbai negali būti daromi tuo metu, bet nusikelia vėlesniam laikui.

Kodėl taip nutinka? Kodėl esu priversta sustoti? Kodėl man tarsi uždedami tramdomieji marškiniai? Kodėl negaliu nieko pakeisti?

Nežinau.

Gal kad liūdėčiau?

Kad pabūčiau ramiai, pailsėčiau?

Kad pabūčiau viena, kad liaučiausi skubėti, nes jau pavargau?

Kad išgirsčiau tylą? Prisiminčiau, kaip gera joje pabūti? Kad pamiegočiau, paskaityčiau knygą?

Kad pasimelsčiau – susitikčiau Kristų, kuris ateina vienumoje, pabūčiau su juo ir pasimėgaučiau jo buvimu?

Ir kad galėčiau toliau džiaugsmingai gyventi su kitais žmonėmis: atleisčiau visiems, kam turiu ką atleisti?

Kaip ten bebūtų, graži ta vienuma… Tik kodėl taip dažnai nuo jos bėgu?

Šiandien grįžtu prie senos kaip pasaulis minties/pasiryžimo/gyvenimo būdo – atlaidumo. Kaip svarbu yra atleisti! Sau, kai esi netobulas, kai pyksti, kitam, kai jis tave žeidžia, Dievui, kai, rodos, būdamas visagalis, neduoda to, ko tau reikia.

Kai atleidi, tarsi atsiriša raiščiai, tarsi vėl imi matyti, koks pasaulis yra. Norisi nuolat sakyti: atleidžiu ir prašau atleidimo.

Pamėginkit atleisti, tiesiog sakyti, kad atleidžiu, kad noriu atleisti, net jei jausmai linksta į pyktį, nusiminimą, beviltiškumą, vis tiek atleidžiu. Atleidžiu sau už visus tuos jausmus manyje. Atleidžiu mamai, tėčiui, broliams ir sesėms, kursiokams, bendradarbiams, darbdaviui, vadovui, merginai, vaikinui, vyrui, žmonai, Bažnyčiai, kunigams, politikams, valdininkams, medikams. Atleidžiu visiems, kas yra mane sužeidę, kas žeidžia nuolatos.

Gera atleisti. Atleidimas teikia gyvybę.