Pieva

Archive for the ‘filmai’ Category

Sukrečianti meilė

Noriu pakviesti jus į įdomią kelionę. Ji skirta daugiau širdžiai, nei protui, kurį akcentuoja Justinas. Jei valgote, dirbate ar mokotės dabar truputį atidėkite viską, pažiūrėkit šį video klipą, paklausykite šlovinimo. Tik perspėju, silpnų nervų žmonėms gali būti nemalonu, nors verta, peržengus nemalonumą, pamatyti.

 

 

Didžiausią įspūdį man daro žvilgsniai. Jėzaus, Marijos, kareivių, Simono, teisėjų. Kiek pasiryžimo Jėzaus akyse. Kiek sutikimo, kad viskas įvyktų. Tarsi Jis pats stengtųsi atlikti tai, ką kankintojai buvo sumąnę. Neįtikėtina Dievo meilė.

Kai žiūriu šį klipą, verkiu. Mano širdis laisvėja. Dažnai vos tik atsitikus kažkam sudėtingam mano gyvenime, esu linkusi atsisakyti visko, kuo tikiu, kad tik neskaudėtų. Esu žmogus. Mane gelbsti Jėzus. Jis savo viduje neatsiėmė savo žodžio, duoto Tėvui. Ta ištikimybė glumina. Neparsiduodantis Jėzus. Ir ne išdidus, ne grasinantis, ne. Atsidavęs iki galo. Žino, kad visa tai turi prasmę. Tiki. Iki beprotybės pasitiki Tėvu. Žino Jį esant. Tiki Jo visagalybe.

Sukrečianti meilė. Beprotiška, sukrečianti meilė… Būtų galima milijonus valandų kalbėti ir rašyti apie tai. Neišsemtum vandenyno. Ir gerai. Mums Jo tokio iki širdies gelmių reikia.

Įsikūnijimas – Avatar

Ką tik grįžau iš filmo „Įsikūnijimas“. Trys valandos su 3D vaizdu… (jei eisite, siūlau pirkti bilietus tolimesnėse eilėse, akys ne taip vargsta).

Retas atvejis, bet mielai žiūrėčiau filmą dar kartą. Dėl kelių priežasčių:

1. Fantastiški vaizdai… Sukurtoji planeta – pasakiška. Spalvos, „gamtos“ reakcija, tarsi ji būtų gyva. O ten ji – tikrai gyva, už jos slypi Asmuo, Dvasia, kuri vėliau paslaptingu būdu įsikiša į vykstantį išlikimo mūšį.

2. Nepagailėta „naujausių technologijų“ demonstravimo, „moksliškumo“. Kaip priešingybė fantastiniam Pandoros pasauliui rodomas visiškai mechanizuotas ir kompiuterizuotas žmogaus-įsiveržėlio pasaulis (beje, čia irgi gausu fantastikos elementų). Bet įranga ir kovinės mašinos filme nedemonizuojamos. Dėmesys lengvai nukrypsta į bjaurius, mažus, savanaudiškus „žmogaus“ tikslelius, dėl kurių jis pasirengęs viskam.

3. Veiksmas. Kompiuterinė grafika – tobula. Tikrai atsiduri Pandoroje. Čia, be abejo, labai pasitarnauja 3D vaizdo efektas.

4. Mane labiausiai sužavėjo kompiuteriais kurtų būtybių jausmai. Pandoros gyventojai, – navai, – taip tikroviškai širsta, džiaugiasi, bando atstumti, myli, kad tampa nelabai tikėtina, kad jie netikri… Nepriekaištingai atkartoti žmonėms puikiai pažįstami jausmai, reakcijos, judesiai… Tai turbūt labiausiai papirko.

5. Iš kino salės išėjau su palengvėjimu, kažkokiu džiaugsmu. Dar yra drąsių žmonių. Dar yra žmonių! Kurie atsisako saugaus, viskuo aprūpinto, „į stalčiukus sudėlioto“ gyvenimo, kuriame puikiai veikia sveikatos apsauga, pensijų kaupimo fondai, greito maisto kavinės, kur tereikia tik gerai atlikti savo mažą funkcijytę, neišsišokti, nesiklausyti širdies ir viskas tvarkoje. O įsikūnijimas – tai iššūkis. Ir dar yra vyrų, kurie jį priima.

Tik svarbu nepamiršti, kad čia – pasaka. Iš pasakos galima pasiimti idėją, tikėjimą ir viltį. Na, dar meilės atvaizdą. Nemanau, kad norint įsikūnyti, kaip tai padarė filmo herojus, būtina išeiti iš šito, žmonių pasaulio, atsidurti Pandoroje ir pan. Nea. Įsikūnyti, arba pradėti naują, visai kitokį gyvenimą, galima ir čia, savo kasdienybėje. Jau turbūt pastebėjote, kad šita mintis man labai svarbi 🙂 galbūt dėl to įžvelgiu ją visur…

Ir pabaigai… nieko nenustebinsiu – filmas pabaigtas taip, kad jam galima būtų kurti tęsinį 🙂 ir žinant tai, kad nuo gruodžio pabaigos, kai Lietuvos kino teatrai pradėjo jį rodyti, bilietai į filmą būna parduoti gerokai prieš seansą, visai tikėtina, kad jau kitąmet sulauksime tęsinio…

P.S. Aš ką tik šį filmą pareklamavau „iš lūpų į lūpas“ būdu, kuris šiuo metu laikomas vienu efektyviausių pardavimo skatinimo būdų. Taip kad, būkite kritiški 🙂

Mintys apie filmą

Žiūrėjom filmą „Lūpos, tylai sudėtos“. Jau kelintą kartą žiūriu ir tarsi verčiu ekrane bėgančius vaizdus parodyti tai, ką, mano manymu, reikia parodyti, tai, kas buvo Taize. Ir truputį nusiviliu, nes tie vaizdai neparodo, muzika nesugroja to, kas man atrodo svarbiausia.

T.y. Džiaugsmo susitikti su Dievu.

Jaunimas susitinka vienas su kitu. Ir tai yra taip linksma, taip gyva! Jie šoka, valgo, dainuoja, kirkina vienas kitą 🙂 tikrai, jaunystė yra gėris, nors kartais ir pavojingas 🙂 ji be jokios abejonės yra Dievo dovana; arba ir senimas – ta porelė iš Trakų, Kancleriai – topiniai. Išbučiuoti žmones reiktų už tuos kibinus, atsisveikinimo bučinius ir glebėsčiavimus, visą veiksmą su valtele 🙂 Bet kai tik vaizdas atsklinda iš bažnyčios – įtampa, mistiška, net gedulinga rimtis. Bėgiojančios, nerimastingos arba snaudžiančios akys.

Iš vienos pusės, toks kartais/dažnai? yra besimeldžiantis žmogus – nerimaujantis, dar tik ieškantis pasitikėjimo arba nieko neieškantis tik rymantis. Bet kodėl filme atskleisti tai, kai gali atskleisti kažką gražesnio? Gal tam reikia daugiau pastangų? Ar didesnio pastabumo? Ir žinojimo, ko ieškai… koks būna Dievą sutikęs žmogus. Gal filmo kūrėjų komandai trūko patirties šioje srityje? Dauguma mūsų, praktiškai visi nebuvome buvę Taize.

Danielius per vieną piligriminį žygį manęs paklausė, koks Dievas yra, kokį aš jį matau. Aš spontaniškai, ne vadovėliškai atsakiau tiesą – aš nežinau, koks Dievas yra. Aš tik žinau, kokia aš su juo. Jis paklausė – kokia? Išvardinau kelis dalykus, geriausiai atsimenu vieną – būnant su Dievu norisi šypsotis.

Verkti ir liūdėti norisi, kai artėdamas prie Dievo matai savo netobulumą. Bet jei sugebi atiduoti ir šitas mintis, ir patį netobulumą, tuomet lieka tik Jis ir tuomet tikrai nusišypsai. Jei ne lūpomis, tai širdimi. Būna ramu. Visa bėda, kad tai įvyksta taip retai, kad mums tai atrodo kažkoks sapnas, ne visai tiesa. O kai netikim, kad tai realu, kad būtent tai yra susitikimas su Dievu, ir neieškome, nesiekiame to. Kaip tada galime stengtis kituose pastebėti tai?

Žodžiu, ne taip lengva filme įamžinti šventąją Dvasią 🙂 bet kas sakė, kad toks buvo tikslas? Čia tik tu, Sigute, tokį siekinį sufantazavai 🙂 va, kai kursi savo filmą apie jaunimo tikėjimą, tada galėsi gaudyti „šventą vėją“ laukuose 🙂

Esu (perdėm?) (savi)kritiška. Jūs patys ateikit ir pamatysit, koks tas filmas išėjo. Jį vėl rodys ketvirtadienį 18.30 šv.Jonų bažnyčioje, Vilniuje.

P.S. Taip pat viena mano mokytoja užprašė filmą parodyti jos mokiniams. Ji kiekvienais metais gruodžio mėnesį daro su mokiniais adventinius skaitinius. Būna gražu – kiekvienai lietuvių kalbos pamokai pasiruošia vis kas nors kitas, parengia prasmingą tekstą, užduotis klasiokams, originalų adventinį kalendorių. Pirmadienį laukia mano pasirodymas su Taize filmu 🙂 Bus smagu!

Filmas apie Taize susitikimą – premjera

Šį penktadienį, gruodžio 4 d. 18 val. kino teatre „Pasaka“ (Šv. Ignoto g. 4/3, Vilnius) lietuviško dokumentinio-meninio filmo „Lūpos tylai sudėtos“ premjera. Filmas pasakoja apie Taize jaunimo susitikimą Vilniuje, vykusį šių metų gegužės 1-3 dienomis. Filme atskleidžiami ne tik faktai apie didžiausią šių metų jaunimo renginį (Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos nominuotą kaip 2009 metų iniciatyva jaunimui), bet ir ypatingas jausmas, pripildęs miestą, jo gyventojų bei svečių širdis.

Po premjeros vyninėje La Boheme prie vyno taurės ar arbatos puodelio bus galima pabendrauti su Taize renginio organizatoriais ir  filmo kūrėjais – režisieriumi Aidu Markausku , scenarijaus autoriumi, žurnalistu Arminu Jankausku, montažo režisieriumi Aleksu Matvejevu, operatoriais Mykolu Aleknavičiumi ir Nerijumi Didvaliu, redaktore Sigita Puryte, prodiuseriu Janu Baranovskiu. Taip pat renginyje dalyvaus bardas Ovidijus Jucys, kurio dainos „Tave palydėsiu“ žodžiai tapo filmo pavadinimu „Lūpos tylai sudėtos“. Bilietus į premjerą galima įsigyti kino teatre prieš renginį.

Visiems norintiems nemokamai pamatyti filmą, tai padaryti bus galima gruodžio 10 dieną, Vilniaus šv.Jonų bažnyčioje (Pilies g. 21 / Šv. Jono g. 12). Čia 18.30 vyks Taize pamaldos, po jų – filmo peržiūra. Į šį susitikimą atvyks Taize brolis Rob‘as.

Gruodžio 4 ir 10 dienomis bus galima įsigyti filmo „Lūpos tylai sudėtos“ DVD, kuriame yra ir lietuviška, ir angliška filmo versijos.

Kviečiu dalyvauti 🙂

Pildosi neįtikėčiausi dalykai

Vakar pas Jolančiuką žiūrėjom gražų filmą“Tigras ir sniegas“. Buvo labai vėlus metas, todėl mačiau tik filmo pradžią ir pabaigą, bet esmę supratau. Filme visiškai pašėlęs italas (labai mielas personažas – jis be jokių vidinių priespaudų, yra toks, koks yra) labai myli vieną moterį. Viską daro dėl jos, aistringai, pats nuolat atsidurdamas komiškose situacijose. Vyrukas visiškai nesirūpina, kaip jis atrodys kitų akyse, neklausia, ar jo elgesys racionalus, ar jam apsimoka skristi į Bagdadą, kur vyksta karas, kad tik pamatytų sergančią savo mylimąją. Kad ten patektų jis apsimeta italų chirurgu, o kai jį suima taikdariai, jis kaip papūga be perstojo rėkia „aš italas“. Žodžiu, tikrai komiškas filmas, komiška asmenybė. Bet gražiausia, kad šitas žmogus taip tyrai ir ištikimai myli, kaip vaikas – jo niekas nesustabdys, jis visiškai atsidavęs savo tikslui – mylėti moterį ir siekti jos meilės. Filmas padrąsino. Nebijok daryti to, kas ateina iš tavo širdies. Tikėk – ten slepiasi geri, patys geriausi ir tikriausi dalykai.

Daug kartų esu skaičiusi, kad didžiausia mūsų laikų pagunda yra neviltis. Nieko gero neišeis… neverta stengtis… vis tiek nepavyks… o kas iš to?.. bet ar aš tikrai to noriu?.. o ką pasakys kiti?.. bet juk tai visiška nesąmonė… Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius „Valstiečių laikraštyje“, komentare teisingai pasakė: didelę nuodėmę daro tie, kurie skatina neviltį, kurie ją palaiko savo pesimizmu, abejingumu, nieko neveikimu tik bambėjimu ir kaltinimu.

Čiauškėdama su tėčiu, pasakiau savo „ateities planus“ – pasveikti nuo vėžio (dar nesergu, bet jei susirgčiau), įkurti savo radijo stotį, kuri (per kurią) gydytų žmonių širdis ir sąžiningu, doru būdu tapti (Lietuvos) prezidente. Nesakysiu jo reakcijos 🙂 po truputį mokausi atsilaikyti prieš nevilties, netikėjimo ir pesimizmo gaidelę tėčio balse. Žinoma, mano idėjos dažnai būna utopinės, nelogiškos, ir galbūt tikrai nepasiekiamos. Bet faktas – jos virsta kažkuo kitu. Čia kaip brainstorming’as. Jei kiekvieną idėją kritikuosi, idėjų kils vis mažiau, o noro ir jėgų bent pabandyti jas įgyvendinti liks nulis. Leiskite idėjoms, norams, svajonėms gyventi jumyse ir tikėkite, kad jos, vienu ar kitu būdu tikrai išsipildys. Pavyzdžiui, šventoji Teresėlė. Ji svajojo būti misionierė (iš tiesų, ji svajojo būti viskuo), nors didžiąją gyvenimo dalį neišėjo iš vienuolyno – buvo kontempliatyvaus vienuolyno sesė (jos ten net su žmonėm ribotai bendraudavo). Ir kas atsitiko? Dabar jos relikvijos keliauja po pasaulį. Mes tikime, kad jos siela gyva ir viską mato. Taigi, jos svajonė išsipildė. Ji keliauja ir liečia žmonių širdis per savo „Vienos sielos istoriją“.

Tikėti stebuklais, tikėti, kad mūsų širdys yra gėrio šaltinis ir jose gimsta patys gražiausi troškimai, kuriuos Dievas ne tik kad gali išpildyti, bet visa esybe trokšta išpildyti. Mums reikia tik tikėti, tik leisti Jam padaryti taip, kaip geriausia. Ir padėti kitiems žmonėms tikėti gerumu.

Vakar taip pat buvau šokiuose. Galvojau, pusvalandukui užsuksiu pajudėti (pas Jolantą buvo daug skanaus maisto 🙂 prisivalgiau; o šokiuose tokios netikėtos kalorijos labai gerai „sueina“). Prie manęs prisigretino vienas vaikinukas. Nelabai norėjau bendrauti, iš tiesų nelabai moku bendrauti šokiuose – nežinau, ko kitas žmogus iš manęs tikisi, nežinau, kaip jis intepretuos mano elgesį, jei darysiu vienaip ar kitaip… Taigi, truputį susikaustau. Pradėjom bendrauti. Labai smagiai pašokom – vaikinas 7 metus lankęs pramoginius, trumpam pasijutau šokių partnere (vienas didžiausių malonumų šokti su vyru, kuris drąsiai ir tvirtai veda šokyje). Kai vakaras pasibaigė, svarsčiau, pasiūlyti jį ir jo draugą pavežėti namo ar ne. Buvo jau vėlu-anksti, aš tų vaikinų nepažinojau, be to TAIP KVAILA BŪTI GERAI IR PASLAUGIAI kitų žmonių akivaizdoje, ar ne? Dar vaikinų! Kažkokia nesąmonė… Visgi, nesusiturėjau. Pavežiau. Dabar žinau, kad labai gerai padariau. Užteko vienos nuoširdžios frazės: „21 amžiuje dar būna tokių gerų žmonių?!“ Jis manė, kad gerų žmonių nėra… Tai yra baisu. Gyveni, manydamas, jog visi žiūri tik savo naudos, dar daugiau – kad toks požiūris yra vienintelis, leidžiantis išgyventi. Jei ir jūs taip galvojat, tai žinokit: TAI – NETIESA. TAI MELAS, KURĮ MUMS NORI ĮTEIGTI. Dievas yra tas, kuris myli ir dovanoja. Ir mes, kai leidžiame Jam veikti mumyse, kai patikim Jo žodžiais, Jo pagrindine taisykle „mylėkite vieni kitus“, kai surizikuojam – vualia! Pasirodo, tai veikia. Pasirodo, svajonės pildosi, pasirodo, žmonės gali būti beprotiškai geri, TU GALI BŪTI BEPROTIŠKAI GERAS, GALI MYLĖTI BE RIBŲ. Tai yra didžiausias džiaugsmas – patirti, kad gali mylėti be ribų, patirti, kad ką tik padarei kitą žmogų laimingą, priminei jam apie šviesą, gėrį, suteikei viltį, kad dar yra kažkas gero šitame pasaulyje.

Žiburys neslepiamas po lova 🙂 nesidrovėkite gerumo ir beprotiškų svajonių. Svarbu apie viską papasakoti Dievui, gyvenančiam širdyje, ir pasitikėti Jo Žodžiais, pasitikėti, kad jei Jis pasėjo jumyse vieną ar kitą dalyką, tai ir išaugins. Drąsos 🙂 gražaus, gražaus sekmadienio.

Meilė yra pasirinkimas

Grįžau iš filmo „Fireproof„. Amerikietiško stiliaus krikščioniškas filmas, sukurtas su palyginti mažu biudžetu.

Įstabiausia šiame filme – idėja. Ir dar pabaiga, kai jau atrodo, viskas aišku, bet atsiranda dar viena nuostabi detalė. Kaip ir „Lūšnynų milijonieriuje“, filmas kalba apie meilės nepajudinamumą, amžinumą. Apie tai, kad meilė neatsiejama nuo pasiryžimo, kad tai nėra vėjelis, kuris tai ateina, tai išeina, kad meilė nėra priklausoma nuo aplinkybių. Apie tai, kad meilė tvirtesnė už uolas, ji nepajudinama, ir ji stipresnė už bet kokį nusivylimą, nuoskaudą, pyktį ar neapykantą.

Filmo siužetas kiek netikėtas amerikietiškų filmų fone – pasakojama istorija apie besipykstančią sutuoktinių porą, kurioje nei vienas, nei kitas nebemato prasmės likti kartu. Kvepia skyrybom. Krikščionių kurtame filme kaip meilės šaltinis nurodomas Kristus, Jo atleidimas ir besąlyginė, amžina, ištikima meilė žmogui. Iš čia atsiranda viltis.

Meilė yra tvirta kaip uola, nepajudinama. Ji niekada nesibaigia. Ji neturi pradžios ir pabaigos. Ji nėra jausmas, kuris kada nori ateina, kada nori išeina. Meilė yra pasirinkimas. Meilė yra sprendimas. Apsisprendžiu mylėti ir kaskart darau pastangas, kad išlikčiau meilės kelyje. Ypač tada, kai kitas žmogus nesirenka to paties. Ypač, kai jis atstumia tave ir visas pastangas.

Sakysi, kad tai neįmanoma. Jei tokie yra meilės reikalai, tuomet neįmanoma mylėti ir net nesinori veltis į tokią meilę… Aš labai dažnai taip pagalvoju. Pirmiausia, atrodo, kad tai ne mano jėgoms. Antra – kokia iš to nauda? Juk meilė tampa dar viena pareiga… O kur malonumas? Jei taip galvoji, džiaugiuosi. Jau nebemanai, kad vien savo jėgomis kaip Titanikas galėsi mylėti. Ir kartu supranti, kad ne malonumo jausmas, bet kažkas kitas turėtų būti tavo motyvacija.

Mylėti įmanoma patikėjus Dievo meile. Tokia, kuri neskaičiuoja, nekelia klausimo „kas man iš to?“, kuriai rūpi vien kitas asmuo, jo laimė. Kuri yra amžina, kuri nesirenka mylimųjų pagal jų grožį ar išsilavinimą, gudrumą ar įgūdžius. Kuriai nereikia priežasties, nes ji pati savaime yra. Ir moka vien dovanoti save.

Sunku tuo tikėti? Absoliučiai taip. Joks žmogus nėra mūsų mylėjęs tokia meile. Mes nesame matę tokios meilės atitikmens. Nebent sutikome šventąjį 🙂 Mums tai atrodo visiškai nerealu. Todėl reikia būti truputį (?) vaikais, reikia tikėti stebuklais. Tikėti tuo, ko nesi matęs, bet kas kartais tave paliečia švelniu vidiniu suplazdėjimu.

Meilei reikia žvėriškos drąsos. Vieniems meilės misija mums yra per sunki, dar daugiau – ji mums vieniems yra neįmanoma. Kad mylėtume, mums reikia Kristaus. Ir tik toks gyvenimas – Meilėje – yra tikras gyvenimas.

Gražiai pasakiau 🙂 o kaip tuo gyventi? 🙂 palinkėkite man sėkmės 😀

Kai kas daugiau už milijoną

Vyras, kuris moka mylėti.

Moteris, kuri surizikuoja būti mylima.

Aplinka, kuri verčia subręsti. Verčia rinktis: kovoti už meilę, už gyvenimą ar pasiduoti. Mūsiškė dažnai palieka vyrus impotentais. O moteris padaro šaltais ledlaužiais.

Pažiūrėkit „Lušnynų milijonierių„.

Vieno Lietuvos aštuoniolikmečio paklausiau, kaip jam patiko filmas „Lūšnynų milijonierius“. Tai aštuoniais Oskarais apdovanota kino juosta, pasakojanti apie aštuoniolikmetį indą, užaugusį lūšnyne. „Visom prasmėm nerealus“, – gavau atsakymą. Visgi kas tame filme nerealu?

Filmas pasakoja dviejų brolių istoriją. Jie bėga, priešinasi išnaudojimui, prasimano pinigų gyvenimui, krečia išdaigas. Ir myli. Džamalis myli mergaitę – Latiką, kurią broliai sutiko, bėgdami nuo religinių kovotojų.

Vyresnysis brolis Salimas myli pinigus. Jis nuolat parduoda brangiausią Džamalio turtą. Pirmiausia atviruką su herojaus parašu. Vėliau – mylimą mergaitę. Galiausiai – pačią brolystę.

O Džamalis nesiliauja ieškoti tos, kuri jam nulemta. Jaunuolio tikėjimas lemtimi, tikėjimas meile yra stebinantis. Pirmąkart jis sutiko mergaitę būdamas maždaug penkerių. Latika tapo trečiuoju muškietininku berniuko gyvenime. Antrą kartą vaikai susitiko būdami kokių trylikos ar keturiolikos metų. Vėl labai trumpam. Buvo ir trečias susitikimas. Ir vėl sutrukdytas, nutrauktas. Atrodo jau nieko neišeis, atrodo jau būtų metas pamiršti tas vaikiškas priesaikas vienas kitam, planus, svajones. Šitas pasaulis labai nepatogus meilei. Jis jai tiesiog kaišo pagalius į ratus. Bet vaikinas nepraranda vilties.

Ir į televizijos laidą „Kas laimės milijoną?“ jis eina pirmiausia ne dėl pinigų. Truputį keista, kai filmo aprašymuose akcentuojamas virsmas iš lūšnynų vargetos į milijonierių. Atrodo, jog svarbiausia filme – netikėta ir stulbinanti finansinė sėkmė.

Ji iš tiesų netikėta, stulbinanti, iš tiesų nereali. Bet už jos yra dar labiau stulbinantis dalykas. Tai ryžtinga, nepavargstanti, nesibaigianti, kantri, viltinga, tvirta ir švelni meilė. Tikėjimas, kad meilei viskas įmanoma. Tai yra filmo ašis.

Ar tai nerealu? Ar tokia meilė – tik filmuose? Tokia meilė tikrai pasirodys nereali, jei ieškosime „analogo pagal išorę“. Tokios pat formos niekada daugiau niekur kitur nesutiksime, tik juostoje „Lušnynų milijonierius“. Negalima atkartoti kito, kad ir kaip norėtųsi.
Tačiau esmė yra tikra, pasiekiama ir trokštama. Jei filme vaizduojama meilė būtų išgalvota, sufantazuota, ji nepaliestų taip giliai. Ir tai ženklas, kad esama tokios meilės. Kantri, neišpuikusi, neieškanti savo naudos, nepasiduodanti nevilčiai, visa ištverianti, niekada nesibaigianti meilė iš tikrųjų egzistuoja. Ji kur kas arčiau mūsų, nei galime įsivaizduoti.

„Pasipriešinimas“

Šiandien netyčia atsidūriau Akropolyje. Turėjau visą dieną įnirtingai taisyti ir ruošti atidavimui semestrinį darbą, bet… kaip dažnai nutinka, pasukau kitais keliais. Ir, kaip tas vyrukas iš komedijos „Yes“ man“, netikėtai gavau dovaną.

Jau buvau beeinanti link mašinos, bet taip norėjau dar papramogauti 🙂 iš tiesų, norėjau nueiti į kokį filmą, bet kokį, pirmą pasitaikiusį. Kai atėjau iki Forum Cinemas kasų, buvo likusios 5 minutės iki filmo „Pasipriešinimas“ pradžios. Nemėgstu snukdaužių ir beprasmių filmų apie smurtą. Ir šito pavadinimas manęs netraukė. Paskaičiau aprašymą: karinė drama, veiksmas antro pasaulinio karo metu…

Nelabai noromis paskutinę minutę nusipirkau bilietą (18 lt).

Ačiū Dievui, kad paklausiau to tylaus traukimo į kiną, į nežinomą filmą (nors sveikas protas mieliau būtų sėdėjęs prie darbo; beje, vėliau jį sėkmingai pabaigiau)… Tai buvo istorija apie žmones Baltarusijoje, besislapstančius nuo vokiečių. Pasakojimo ašyje du broliai. Jiems abiems svarbu išgyventi, jie ne žydai, bet vis tiek medžiojami okupantų. Pabėgę į mišką (beje, filmuota lietuviškuose miškuose) jie sutinka ir priima į savo būrį vis daugiau ir daugiau bėgančių žydų. Būrys vis didėja, reikia vis daugiau maisto, judėti visiems darosi vis sunkiau. Vienas iš brolių pradeda abejoti: jie negalės išgelbėti savo gyvybių, jei turės rūpintis visa minia.

Palikti kitus, kad išsigelbėtum pats? Žudyti, vogti, sužvėrėti, kad išgyventum?

Nenoriu pasakoti, kaip klostėsi istorija. Reikia tai pamatyti. Nuostabiausia, kad tai – tikrais įvykiais paremtas pasakojimas. Filmo pabaigoje parodomos autentiškos tų vaikinų nuotraukos, papasakojama, kaip jų gyvenimai klostėsi po karo.

Pamačiau koncentratą sužvėrėjimo ir žmogiškumo, kovą, kurios pagrindinis tikslas ne bet kokia kaina likti gyvam, bet išlikti žmogumi. Per „Iššūkio“ laidą (Marijos radijas) Mantas iš grupės „Apaštalai“ minėjo, kad mums trūksta autoritetų. Tikrai. Jei neturime į ką remtis iš dabartinių laikų, remkimės į praeities herojus. Antras pasaulinis karas tokių paliko daugybę. Gal tai – vienintelis gėris iš tų baisių įvykių?

„Yes“ man

🙂 vakar žiūrėjome kine šią puikią komediją…

Vaikinas-nuobodyla, kuris nieko nenori, vakarus leidžia prie televizoriaus, atsisakinėja susitikti su vieninteliais savo draugais, netyčia priima iššūkį: visiems pasiūlymams, prašymams sakyti TAIP. Ir gyvenimas prasideda 🙂

Labai linksma žiūrėti, o išėjus iš kino salės norisi atidaryti savo langus ir duris gyvenimui. Pabandykit 🙂

Sutinku būti žmogumi

Vakar per LTV rodė filmą „Migruojantys paukščiai 2: imperatoriaus kelionė“. Filmas pasakoja apie pingvinus, kaip jie keliauja, poruojasi, saugo ir šildo kiaušinius, iš kurių išsirita mažyliai. Pingvinai filme vaizduojami kaip žmonės, kurie turi jausmus, kenčia šaltį, myli ir mylisi, kuriems rūpi jų mažylis, kurie patiria pavojus, kurie miršta.

Kodėl pingvinai pasirodė tokie gražūs?

Nes jie pilnai gyvena jiems skirtą gyvenimą. Jie neprotestuoja, kad reikia daryti tą ar aną, nepurkštauja, kad jų saugotas kiaušinis vis dėlto nuo šalčio suskilo, kad jų triūsas nuėjo veltui. Jie nė nesvarsto, kam reikalingi jų jaunikliai, kam reikalingas jų gyvenimas, buvimas. Jie tiesiog yra, tiesiog gyvena viską, kas jiems skirta.

Tikrai gražu. Darna, harmonija, nuolankumas, nenutrūkstamumas, tuo pat metu didelis chaosas ir nežinomybė.

Aišku, pingvinai nemąsto apie save taip, kaip aš apie juos. Jie nežino, kokio sunkumo ir kartu kokios galimybės jie neturi. Jie neturi laisvės. Jie negali pasirinkti, būti pingvinais, ar ne. O žmogus gali.

„Šiandien aš būsiu pingvinas“ 🙂 ne, baisesnis yra kitas pasirinkimas. „Nebūsiu žmogumi“. Nenoriu, man per sunku, neįdomu, kam to reikia… Atsisakau būti žmogumi, atsisakau pripažinti, kad esu pažeidžiamas, esu sukurtas Kito, kad galiu būti tik vienoje vietoje ir tik šioje akimirkoje, atsisakau žmogui skirtų „pareigų“/dovanų: mylėti, kurti, džiaugtis, dalintis su kitais. Galiu viso to atsisakyti, nes esu laisvas. Niekas negali priversti manęs būti žmogumi. Net atvirkščiai, daugiau dalykų mane ragins nebūti žmogumi. Kartais nebūti žmogumi yra lengviau nei juo būti.

Ką darytų pingvinas, jei jam duotum laisvę nebūti pingvinu? Manau, yra keli variantai…
– jis mestų viską, ką iki tol darė. Bandytų skraidyti, žaistų šachmatais, nesikankintų su jaunikliais…
– jis iš įpratimo, iš pareigos, iš baimės, iš tingėjimo ir toliau darytų, ką darė iki tol, bet mintyse niurzgėtų kaskart, kai būtų sunku: „Juk galėjau to išvengti… Kodėl nėjau su kitais žaisti šachmatais?“
– jis bandytų suprasti, kodėl jam duota tokia laisvė. Jis bandytų suprasti, ką reiškia būti pingvinu. Jis nuolat bandytų būti vis labiau pingvinu.

(Ar man sekasi mąstyti kaip pingvinui? :))

Laisvė yra rizika. Esu laisva, todėl kiekvieną dieną rizikuoju nebūti žmogumi. Bet tik būdama laisva galiu tapti žmogumi – unikalia būtybe. Pingvinai tokios privilegijos neturi.

—-

Mane labai palietė Loretos Asanavičiūtės, sausio 13-ąją žuvusios prie TV bokšto, poelgis. Nežinau beveik nieko apie jos gyvenimą, bet tai, kad ji surizikavo, negailėjo gyvenimo dėl laisvės, man labai daug reiškia.

Laisvė – tai privilegija arba prakeikimas. Privilegija, jei renkiesi būti tas, kas esi. Prakeikimas, jei renkiesi būti kažkuo kitu. Kristus – vienas tų žmonių (vienintelis?), kuris pilnai pasinaudojo šia privilegija. Jis buvo laisvas nuo visko. Bet nuo pirmo iki paskutinio įkvėpimo esantis tikru žmogumi. Pasirenkantis tokiu būti. Pasirenkantis būti Tėvo Sūnumi. Paklūstantis žemės dėsniams ir Tėvo valiai.

Žmogaus širdyje visuomet bus troškimas nebūti žmogumi, bet būti dievu. Tai yra „prigimtinis“ sužeidimas. Nebūti kūriniu, bet būti savo kūrėju, pačiam save užpildyti. Nepaklusti žemės dėsniams, Kurėjui, bet žemę, savo kūną, kitus žmones priderinti prie savo norų. Toks laisvo žmogaus pasirinkimas yra prakeikimas ir jam pačiam, ir kitiems, ir kūrinijai.

Geriausia, ką galim padaryti, tai nieko nelaukdami, dabar pat pasirinkti būti žmonėmis. Ir su pasitikėjimu kreiptis į Tą, kuris mus sukurė.

P.S. Ačiū Pauliui už „Migruojančių paukščių 2“ anonsą. Jei dar nematėte, siūlau pažiūrėti.