Žiūriu į save. Man 25, greit 26. Nepastebiu to kiekvieną dieną, bet kiekvieną dieną po truputį keičiuosi. Kai kurios ląstelės miršta, jas pakeičia kitos; kai kurios auga, bręsta. Keičiasi oda, auga plaukai, nagai, kartais padaugėja riebalų ant pilvuko Peršalu, bėga nosis, pasveikstu. Tiek daug procesų viename kūne…

O taip pat viduje – atrodo, per sekundę gali aplankyti milijonai minčių, tūkstančiai situacijų prabėga pro akis. Jausmai keičiasi kaip vėjo kryptis – dažnai nepriklausomai nuo mano norų. Kartais net pagalvoju, ar esu normali Atsakau – esu išgyvenu tą patį virsmą kaip ir tūkstančiai milijardų žmonių iki manęs. Ko gero, tokia žmogaus, moters dalia…

Tokiomis aplinkybėmis galvoju – o kas yra nekintančio šitam virsmų ir nenuspėjamų bangavimų pasaulyje? Man dažnai reikia pagalbos, kad viską suprasčiau. Ir ne kaip vaikui, bet kaip suaugusiam žmogui – ir suaugusiems reikia pagalbos.

Per maldą atėjo paprasta mintis: vienintelis dalykas, kuris niekada nesikeičia – tai Kristaus asmuo. Be Kristaus aš silpna, be jo man visko labai trūksta, be Jo viskas yra beprasmiška ir neteikia jokio džiaugsmo, nieko tokio, ką objektyviai turėtų teikti.

Ir vėl iš naujo pasirenku Kristų. Pasakau, kad nėra nieko kito, ko man reikėtų labiau nei jo. Prisipažįstu, kad jis yra vienintelis gelbėtojas, kuris gali man padėti. Vienintelis, kuris geriau už mane pačią žino, ko man reikia. Sigita, mergina-tankas, kuriai, rodos, niekas niekada neatrodė sunku, visą savo gyvenimą SU DŽIAUGSMU ir be jokios dvejonės atiduoda Kristui.

Ar gali būti, kad kančia – ne tai, apie ką Kristus nori mums kalbėti, mirdamas ant kryžiaus? Ir kad jam nėra taip svarbu, kiek mes kentėsime dėl Jo, “už Jį”? Kad dėmesio centre kaskart ir ypač per Didžiąją savaitę turėtų būti ne kančia? Ar taip gali būti?

Taip. Būten taip. Ne kančia, bet meilė. Net kai be proto baisu ir visiškai nematyti vilties. Meilė, nepaisanti kliūčių – tik ji verta viso mūsų dėmesio.

Kančia yra normali gyvenimo dalis. Nesuteikime jai didesnės reikšmės. Galima pasirinkti jau dabar: kančia nebus man svarbiausia. Neapsistosiu prie kančios per ilgai, pagerbsiu ją, pamatysiu meilės gylį joje ir keliausiu toliau savo pasiryžimų keliu, savo džiaugsmingo, nors kartais ir paženklinto kančia, gyvenimo keliu.

Jau laukiu paskutinių gavėnios dienų – ketvirtadienio, penktadienio, šeštadienio; paskui sekmadienio. Tomis dienomis būtinai nueikite į bažnyčią. Pamatysite nekasdienišką, galingą liturgiją, kalbančią apie be proto didelę, per dievišką silpnumą galingą meilę.

Stebuklai yra geras dalykas ir paprastai jie yra tokie, kurių gali ir nepriskirti stebuklams. Tiesiog maži nuostabūs sutapimai.

Ir man toks vienas nutiko.

Kai taip netikėtai ir negražiai nutrūko mano tarnystė Marijos radijuje, praradau pagrindą po kojom. Jau kurį laiką nebeturėjau vilties, kad galiu ką nors pakeisti. Jaučiausi visiškai bejėgė, negalinti nieko.

Tokia beveik skeptikė nuėjau į Dievo gailestingumo šventovę. Ten iš 13 į 14 mėnesio dieną būna adoracija per visą naktį. Pasilikau ten. Visai be jokios vilties ar įpatingos intencijos. Pasilikau beveik tik todėl, kad nesinorėjo pas nieką prašytis nakvynės.

Nors, tiesą sakant, giliai širdy dėl visko pykau, buvau viskuo nusivylusi, tame tarpe ir Dievu. Dėl tos kvailos dabartinės situacijos, kad su darbu nejudu nei pirmyn, nei atgal. Dėl nelemto įsimylėjimo, apie kurį net kalbėti normaliai nemoku. Dėl baisaus vidinio nusivylimo, kad viskas galėjo šitaip šūdinai susiklostyti. Viską atsinešiau su savimi į tą adoraciją. Ir širdyje susiraukusi, nepatenkinta, stumtelėjau viską artyn prie altoriaus. Turėkis, jei taip nori… Man jau nusispjaut, ką darysi su tuo, ar apskritai ką nors darysi. Man jau visiškai nusispjaut. Vis tiek tavimi abejoju. Jei viską galėtum, man taip nebūtų nutikę.

Sėdėjau ir nieko, absoliučiai nieko gražaus Jam nesakiau. Tik retkarčiais atsidusdavau, kam Jis taip viską padarė arba nusišypsodavau iš savęs: Siga, ką tu čia veiki? Neturėjau jokios maldaknygės, nei Biblijos. Tik rožinį. Porą kartų per naktį sukalbėjau, tada dar gailestingumo vainikėlį. Bet ir tam nesuteikiau jokios reikšmės. Širdyje nebuvo jokio, absoliučiai jokio virpesio, jokio jausmo. Ir nenorėjau, kad būtų. Norėjau, kad viskas viduje baigtųsi.

Susisukusi į miegmaišį prasėdėjau ten aštuonias valandas. Tik apie rytą jau sunkiai laikiausi, buvau lūžusi kokioms dešimčiai minučių. Bet ne, sakiau, prabūsiu čia visą naktį ir nemiegosiu. Pasiryžau, dėl to reikia atlikti iki galo. Norėjau pasiekti šito užsibrėžto tikslo. Nors ir netikėjau, kad kažkas pasikeis.

Ir ką jūs galvojat? Kitą dieną po nakties adoracijoje paskambino draugas ir papasakojo, kad vakar jį aplankė bičiulė, dirbanti Lietuvos ryte. Portalas lrytas.lt ieško žmonių, gal aš norinti ten padirbėti. Pasakiau – esu nieko prieš. Juk nuo sausio ieškau darbo. Po kelių valandų sulaukiau redaktoriaus skambučio. Jam patiko mano balsas sutarėme kitą savaitę susisiekti ir susitikti.

Tą patį vakarą ėmiau džiaugsmingai ieškoti vietos, kur gyventi Vilniuje. Ir tą patį vakarą jau gavau žinutę apie galimybę gyventi prie Mykolo bažnyčios, praktiškai pačiame Vilniaus centre. Kitą dieną – žinia apie kambarį prie Rotušės aikštės. Mintyse buvau nusistačiusi sau ribą – 300 litų per mėnesį. Ir, ką tu pasakysi? Tas kambarėlis man kainuotų 200 litų plius komunaliniai – nuo 70 iki 130 lt per mėnesį.

Neįtikėtina… Ar tai, kas įvyko, susiję? Ar tiesiog nuostabiai sutapo visų tų dalykų laikas? Ar jei nebūčiau praleidusi nakties šventovėje, ar įvykiai būtų klostęsi taip pat? O jei visiškai taip pat, ar tokiu atveju praleidau laiką veltui?

Gražiausia tai, kad liko paslaptis. Ar jis gali būti toks nuostabus? Toks, kuris girdi visus mano atodūsius, visas aimanas, net tokias, kurių nemoku išsakyti? Net tų, kurių dar pati nesuprantu? Ir liko visiška laisvė. Kaip ir tą naktį, kur nejaučiau jokio spaudimo nuspręsti, pasilikti bažnyčioje ar keliauti į šiltą lovą, ir dėl bendravimo su Dievu esu laisva. Ir gali būti, kad nuo mano maldų tokie malonūs “sutapimai” nepriklauso; juk yra parašyta, kad Dievas geras visiems – blogiems ir geriems.

Tik gal aš būčiau kitokia. Netikinti, kad kažkas mane girdi ir supranta. Kad kažkas kenčia su manimi didžiausiuose sunkumuose, kad kažkas nori man gero iš visos širdies. Būčiau vieniša ir visur ieškanti atramos. Mažiau mylinti žmones. Būčiau kitokia.

Tai gal tokia ir yra prasmė melstis – likti prie paslapties/slėpinio ir tyrinėti? Klausti, mėginti, ieškoti tiesos? Mylėti, net kai negali suprasti? Mylėti tai, ko iki galo nepažįsti? Ir vis labiau pažinti? O koks jūsų atsakymas?

Seniai turiu vieną bėdą – nuolat vėluoju… Jei šokių repeticija prasideda 16:45, tai dar 16 val. sėdžiu namie ir visai neskubėdama ruošiuosi išeiti… tada, kai lieka penkiolika minučių iki repeticijos pradžios, kai dar sėdžiu mikriuky, pradedu nervintis… Nuo stotelės dar reikia paeiti, nuėjus – persirengti. “Jau kelintą kartą vėluoji… Ir vis negali pasimokyti?..” Ir tikrai negaliu. Kitą kartą ir vėl ramiai laukiu ketvirtos valandos. Kodėl taip yra?

Galiu save teisinti – neturiu laiko nuojautos… Sakoma, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja ir taip toliau. Bet iš tikrųjų, tai nemoku suorganizuoti savęs. Labai nelietuviška taip sakyti. Gal verčiau sakyti nesuvaldau savęs.

Pastaruoju metu dažnai pastebiu šį savo bruožą. Anksčiau, kai dirbdavau, nekrisdavo į akis, turėdavau pasiteisinimą, kad daug darbų ir nieko nespėju. Bet dabar tarsi darbų ir nėra… O aš vis tiek visur paskutinę akimirką reiškia, tai – pasirinkimas, gyvenimo būdas, įprotis. O su tokiom gyvatėm reikia kovoti!

Ir kaip tik taip man begalvojant, į rankas pateko nedidelė, plona knygutė, skirta moterims. Apie laiko vadybą. Aišku, jau ne vienas man sakė, kad tokių knygučių yra tūkstančiai. Na, o man į rankas pateko būtent ši. Įnikau ją skaityti. Ir nuostabu – pati pirma mintis, kuri išsakoma knygelėje, – apie laiko vadybos sąvoką. Kad laiko iš tiesų neįmanoma valdyti. Jis tiesiog eina. Negali nei išstęsti malonios dienos, nei sutrumpinti nesėkmingos. Užtat, sakoma knygutėje, galima valdyti save. Galima susidėlioti prioritetus ir įvertinti savo galimybes, kad tikrai svarbiems dalykams laiko niekada nepritruktų.

Knygutės autorė, mokslininkė Barbara Kleber sako, kad valdyti save padeda tikslai, prioritetai, balansas tarp svarbių sričių – kūno, darbo, kultūros ir santykių, gebėjimas pasakyti “ne” tam, kas nėra svarbiausia ir t.t. Ir aš, klausydama patarimų, mėginu suformuluoti sau tikslus, planuoti, kaip sieksiu jų, vertinti laiką ir savo galimybes, galiausiai, nevėluoti kasdienybėje.

Ir jau dabar, po maždaug savaitės, galiu pasakyti – atsikratyti balasto, to, kas iš tiesų man nėra svarbu, yra gera. Tai palieka erdvės, laiko siekti to, kas iš tiesų veža, kas motyvuoja, kas ragina pasitempti, kovoti ir labai džiaugtis.

Jei pavyks, vėliau pasidalinsiu vieno, irgi knygutėje pasiūlyto “eksperimento” rezultatais savaitę laiko kuo detaliau surašinėjau savo dieną – ką, kada ir kiek ilgai veikiu. Iš to matysiu, kiek kam laiko skiriu, kas “ryja” mano laiką, kam norėčiau/turėčiau skirti daugiau ir t.t. Jau dabar nekantrauju pamatyti rezultataus ir kažką iš esmės keisti

Yra tokie galvosūkiai, vadinami sudoku. Jie (tradiciniai) atrodo kaip didelis kvadratas, suskirstytas į devynis mažesnius kvadratus, o šie taip pat į devynis langelius. Kiekvienoje eilutėje, tiek vertikaliai, tiek horizontaliai gali būti skaičiai nuo 1 iki 9, o į kiekvieną iš devynių mažesniųjų kvadratų irgi reikia įrašyti skaičius nuo 1 iki 9.

Mano draugystė su šiais galvosūkiais prasidėjo prieš kelerius metus. Tarkime, atsitiktinai. Maldos draugė Eglė (geniali juvelyrė, jos šedevrus galite apžiūrėti eglevengalyte.com) per kažkurias Kalėdas padovanojo maldos grupės nariams po sudoku knygutę. Tokia visiškai netradicinė dovana labai mane nudžiugino kaip vaiką

Ėmiau retkarčiais spręsti po vieną. Ir ypač tada, kai būdavo sunku. Pastebėjau, kad galvosūkiai turi teigiamos įtakos loginiam mąstymui. Jų dėka patirdavau daug džiaugsmo – galėjau juos išspręsti! Kažkuria prasme tai duodavo vilties, kad viskas gali būti taip išsprendžiama – logiškai, paprastai, su kantrybe.

Kuo sudėtingesnius galvosūkius sprendžiau, tuo įvairesnių sprendimo būdų turėjau atrasti. Kiekvieną kartą, kai užstrigdavau ir jau būdavau bemetanti sudoku į šoną, prisimindavau ankstesnius galvosūkius ir kad išsprendžiau juos, nes radau netradicinį, iki tol man nežinomą sprendimo būdą. Tuomet irgi pagalvodavau – tuojau išmoksiu kažką naujo, pamatysiu visai kitu kampu, jau išeinu iš akligatvio! Ir tikrai taip nutikdavo!

Tarkim šiandien sprendžiau jau prieš paskutinį, sudėtingą sudoku. Du kartus vis pasiimdavau galvosūkį ir vis nieko nesugalvodavau… Vėl paėmiau knygutę, pasidžiaugiau, kad tikrai išmoksiu kažką naujo, priminiau sau, kad šis sudoku bus kitoks nei ankstesni. Ir po dviejų minučių jau buvau sugalvojusi, ką daryti.

Dabar suprantu, kad didžiausia pamoka, kurią mane moko sudoku – kad procesas yra malonus dalykas. Tobulėti yra gera. Naudoti ir lavinti savo protą, talentus yra gera. Net jei tai sudoku ir niekaip nesusiję su mano profesija, darbu, pareigomis, tai verta daryti, nes ugdo ir teikia džiaugsmo NES TAI TIESIOG GERA

Sėdžiu namie, sergu, turiu daug laiko, kai nesinori per daug kažką veikti. Truputį paskaitau, truputį pasprendžiu sudoku, truputį pasidarau arbatos ar ką valgomo. Ir truputį mąstau. O kas belieka?

Mąstau apie vaikus. Pasitaikė nusipirkti knygą “Išmintinga meilė”, kurioje rašoma apie tai, kaip išmintingai mylėti skirtingo amžiaus vaikus. Neįtikėtina, kokie paprasti ir teisėti yra vaikų lūkesčiai ir kiek daug kantrybės ir pastabumo reikia tėvams, kad juos atpažintų ir tinkamai atlieptų. Kantrybė, ko gero, yra ta savybė, kuria pasižymi mylintys tėvai.

Ir tikra tiesa – mama arba tėtis yra kaip atskira profesija… Gali tiek visko sužinoti ir pritaikyti kasdienybėje! Arba tiek visko praleisti ir taip nukankinti savo vaiką… Per nežinojimą tėvai padaro daug klaidų.

Esu laiminga, kad galiu skaityti tokią knygą, gauti vertingų žinių, būdama tokia jauna. Net jei visa tai teks panaudoti negreitai, ji man padeda suprasti ir šį tą apie save – juk ir aš buvau maža, buvau auklėjama, mylima, auginama pagal tėvų taisykles. Tai liko manyje. Dabar galiu palyginti turimą patirtį su tuo, ką siūlo išmintinga meilė, atpažinti, ko išmokau ir pati spręsti, ko gyvenime reikia, ko jau nebe.

Norisi padrąsinti visas mamas ir tėčius, ypač tuos, kurie nutaria didžiąją savo laiko dalį likti namuose ir tiesiog būti tėčiais ir mamomis – jūs darote labai gerai. Dovanojate savo vaikams didžiausią dovaną, kokią tik galite dovanoti – save. Aišku, labai priklauso nuo amžiaus tarpsnio, kurį išgyvena jūsų vaikai. Natūralu, kad kuo jie vyresni, tuo mažiau jiems reikia nuolatinio buvimo su jumis. Bet vis tiek, retenybe tampanti mamos ar tėčio “profesija”, mano manymu, yra pati kilniausia, kokia gali būti. Drąsos! Jūs negaištate savo laiko veltui. Jūs auginate žmones

Noriu pakviesti jus į įdomią kelionę. Ji skirta daugiau širdžiai, nei protui, kurį akcentuoja Justinas. Jei valgote, dirbate ar mokotės dabar truputį atidėkite viską, pažiūrėkit šį video klipą, paklausykite šlovinimo. Tik perspėju, silpnų nervų žmonėms gali būti nemalonu, nors verta, peržengus nemalonumą, pamatyti.

Didžiausią įspūdį man daro žvilgsniai. Jėzaus, Marijos, kareivių, Simono, teisėjų. Kiek pasiryžimo Jėzaus akyse. Kiek sutikimo, kad viskas įvyktų. Tarsi Jis pats stengtųsi atlikti tai, ką kankintojai buvo sumąnę. Neįtikėtina Dievo meilė.

Kai žiūriu šį klipą, verkiu. Mano širdis laisvėja. Dažnai vos tik atsitikus kažkam sudėtingam mano gyvenime, esu linkusi atsisakyti visko, kuo tikiu, kad tik neskaudėtų. Esu žmogus. Mane gelbsti Jėzus. Jis savo viduje neatsiėmė savo žodžio, duoto Tėvui. Ta ištikimybė glumina. Neparsiduodantis Jėzus. Ir ne išdidus, ne grasinantis, ne. Atsidavęs iki galo. Žino, kad visa tai turi prasmę. Tiki. Iki beprotybės pasitiki Tėvu. Žino Jį esant. Tiki Jo visagalybe.

Sukrečianti meilė. Beprotiška, sukrečianti meilė… Būtų galima milijonus valandų kalbėti ir rašyti apie tai. Neišsemtum vandenyno. Ir gerai. Mums Jo tokio iki širdies gelmių reikia.

Tai vienos psichologės patarimas moterims, kurių vyrai turi meilužes. Įdomu, tiesa? Radikaliai priešingas požiūris nuo to, kurį diktuoja sužeista, įskaudinta, pilna pykčio širdis.

Ne gailėti savęs, ne kaltinti vyrą, kad tas kiaulė nusuko žvilgsnį į kairę ar į dešinę, bet taip gyventi, taip rūpintis savimi, taip suvokti savo vertę, iš tiesų, taip viduje pasikeisti, kad vėl užkariautum savo vyrą, kad jam (o pirmiausia tau pačiai) būtų iš tikrųjų gera šalia. Kad jis vėl norėtų būti su moterimi, kurią vedė prieš dešimt ar penkiolika metų.

Kodėl žmonėms negera šalia mūsų? Nes mums pačioms negera šalia savęs, su savimi. Mes pačios savęs nemėgstam. Kai moteris susidraugauja su savimi, kai trokšta susigrąžinti vyrą dėl savo laimės, kai su džiaugsmu atranda savyje pašėlusią, vilioklę moterį kaip nuostabią ir reikalingą savo dalį, tuomet užlieja neįtikėtinas kūrybiškumas ir laisvė, džiaugsmas, kad gali ir vėl kažkam priklausyti.

Reikia drąsos – vaje, kiek stereotipų turi peržengti, kiek sulaužyti vidinių nusistatymų. Ir kiek kartų nepažiūrėti į save pernelyg rimtai, bet žaisti! Kai galvoju apie tai, beveik pavydžiu toms, kurios dabar yra ant pasirinkimo ribos: vilioti savo vyrą ar ne aš, jauna piemenė, sakau: viliokit! Ir ne dėl jų, o dėl savęs!

Taip, Justinai, tu teisus, mano gyvenime yra situacijų ir sričių, kur parsiduodu. Visuomet parsiduodu už pripažinimą, dėmesį, taip trokštamą meilę, draugiškumą, priėmimą. Dėl šitų dalykų darau viską, ką galiu. Ir daugiau negu galiu. Atrodo logiška – kuo daugiau stengsies, tuo geresni bus rezultatai. Atrodo, negalėčiau nepadaryti gero darbo. Skaičiuoju, ar gavau atitinkamai tiek, kiek įdėjau, atidaviau. Ir visuomet, rodos, gaunu mažiau nei įdėjau. Lomkės nors imk ir plaukus nuo galvos nusirauk. Apima siaubas – išleidžiu daugiau nei gaunu… Atsargos senka… Matau artėjančią baisią pabaigą – vidinių atsargų visišką išsekimą. Tuoj tuoj nebegalėsiu užsidirbti to, ko man taip reikia,bent jau tų trupinių, palaikančių gyvybę. Tuoj tuoj liksiu viena, be meilės, be bendrystės, be žmonių, be džiaugsmo. Nepatikėsi, kiek kartų per dieną mane krečia šaltis nuo šitos minties – jau tuoj tu liksi viena.

Tada pradedu melstis. Varoma panikos pradedu kalbėti rožinį arba gailestingumo vainikėlį. Kalbu, net negalėdama galvoti, ką tai reiškia, apie ką turėčiau galvoti melsdamasi, nebekontroliuoju savęs, tik bijau maldoje. Bijau ir lyg visą tą baimę sudedu į maldos žodžius. Esame aš ir baimė. Tarsi dviese kalbėtume rožinį. Ir, neptaikėsi, įpusėjus trečią slėpinį, įtampa atslūgsta. Praeina kaip blogas sapnas. Tarsi išeinu iš siaubiako, kur man grėsė mirtis. Sveikas protas išgelbsti – nieko iš to, ko reikia mano širdžiai, negaliu užsitarnauti net didžiausiomis pastangomis, niekuo. Tiesiog negaliu. Parsiduodu, bet vietoj tikrojo atpildo, gaunu kartoninį to pakaitalą. Įsivaizduok, graži, nuostabi, mylinti moteris ir guminė lėlė – toks yra skirtumas tarp to, ko tikiesi ir to, ką gauni parsidavęs. Iš tikrųjų baisu. Tada būna, kad atsipeikėju (retai ir sunkiai). Turiu pripažinti, kad man labai reikia tikro dalyko – kad man kas pasakytų, kas iš tikrųjų aš esu, kokia mano vertė. Niekas iš žmonių negali to padaryti, nes nežino, kas esu. Pati nežinau, kas esu. Tik Dievas žino.

“Na, gerai, Dieve, Tu laimėjai, Tu teisus. Negaliu pasiekti to, ko man reikia, pati. Jau nusibodo trankyti galvą į sieną. Padėk man.” Dar norisi pridėti “Ir greitai!”, bet suprantu, kad dabar būtų kvaila diktuoti savo taisykles. Esu tikrąja to žodžio prasme Jo rankose. Jis suvystė mane. Suvystė kaip besimuistantį lėliuką – taip labai Jis nori pasirūpinti manimi… Iš tikrųjų Jis nori dovanoti man viską. Nori, kad pagaliau priimčiau dovanas, kurias Jis nuolat teikia. Nori, kad liaučiausi grumtis pati su savimi, įrodinėti, kad galiu viena, kad man nieko iš nieko nereikia, kad liaučiausi meluoti, slėptis. Nori išlaisvinti mane ir parodyti tiesą – meilė nieko nekainuoja. Nebent šitą prisipažinimą ir susitaikymą su savimi. Bet šiaip jau meilė nieko nekainuoja.

Atsisėsk ir pasiklausyk: meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta, ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos. Ji visa pakelia, viskuo viliasi, visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Čia ne apie tave, čia apie Ją. Ir nieko tau nereikia daryti, tik pabūti kartu su Ja. Ji kažkaip nesuprantamu būdu paveikia tave tau iš tikrųjų nieko nedarant, tik klausantis Jos. Man labai trumpam tai pavyksta. Palaima. Jau žinau, kad kai tik norėsiu, galėsiu čia grįžti.

Ir taip, meilė yra amžina. Mes – tu, aš, kiekvienas meilėje yra amžinas. Pasilikę su ja, esame jos dalimi, nebelieka išnykimo, mirties, pabaigos baimės. Tik baimė atsiskirti. Nors ir tai, akivaizdu būna, kad ji visada yra pasiekiama, ji nei pati nori likti viena, nei apleisti kurį iš mūsų. Iš tikrųjų tai mes pasirenkame likti vieni ir kovoti. Patys susigūžiame ir nieko neprisileidžiame.

Esame tikri, kad mus atstums. Ir mus atstumia. Esame tikri, kad mus mylės, ir mus myli. Neįtikėtina praleiskite daugiau laiko su meile ir jūs pamatysit, kokių dalykų ji padarys jūsų gyvenime.

Justinai, ačiū už komentarą. Jaučiu, dabar yra dar neaiškiau negu buvo prieš tai? Geras ženklas jausmų srityje ne viskas logiškai paaiškinama. Laikykis +

Neįtikėtina, kaip nesunkiai gali parsiduoti – “uždirbti” tūkstančius, dešimtis tūkstančių litų, jei atsisakai “kažkokio” “abstraktaus” sąžiningumo… Stačiai neįtikėtina.

Vienoje savivaldybėje vienas tarnautojas tam tikru metu, kai susidarė eilės dėl teritorijų įteisinimo, galėjo uždirbti tūkstančius litų tik dėl to, kad kai kurių žmonių reikalus iš laukiančiųjų eilės pabaigos perkeldavo į pradžią. Tarsi niekas nenukenčia, tiesiog kai kurių žmonių reikalai susitvarko greičiau nei kitų. O tarnautojas per mėnesį užsidirba kelis ar keliolika tūkstančių litų greta savo kuklaus oficialaus, gal dviejų tūkstančių litų nesiekiančio atlyginimo.

Arba kitas variantas. Moteris augina vaikus, išsiskyrusi su vyru. Ieško meilužių, kad jie galėtų sumokėti sąskaitas už jos būstą, transportą, maistą, kitas išlaidas. Gali būti, kad vienu metu yra keli tokie rėmėjai, apmokantys tas pačias išlaidas, aišku, nė nenutuokiantys apie vienas kitą.

Pasakykit man, kas priverčia žmones taip pasirinkti? Ko žmonės taip bijo, ko jie taip trokšta, kad gali užlipti patys ant savęs, tiesos ir meilės troškimų ir sumindžioti juos arba leisti sumindžioti kitiems?

Turėčiau suprasti, užjausti, pati sau atsakyti, kad sunku gyventi, uždirbant vos du tūkstančius litų. Arba kad sunku, nežmoniškai sunku vienai auginti vaikus. Bet juk tai ne pateisinimas. Esame išpindėję. Esame godūs. Esame asilai, meluojantys patys sau. Suspausti streso, čiumpam greičiausią, lengviausią sprendimą ir nesvarbu, kas paskui. Patys save įkaliname kažkokiose nesąmonėse, sumaištyje, bėgime nuo vieno melo prie kito, neramybėje, slapstymesi nuo savęs pačių.

Mane tai iš tiesų siutina. Suprantu žmonių trapumą, baimę dėl ateities, nepasitikėjimą savo jėgomis, nepasitikėjimą Dievu, kad yra kažkokia jėga, kuri mumis rūpinasi. Viską suprantu, esu ne kartą patyrusi tokių būsenų, esu pridariusi daugybę nesąmonių, nuodėmių. Ir vis tiek, kartais tai mane siutina – mūsų gebėjimas parsiduoti.