Šiandien, Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių dieną, Mišiose pirmasis skaintys – iš pakartoto įstatymo knygos, 8 skyriaus. Jame sakoma: “Atmink tą ilgą kelią, kuriuo tave vedė VIEŠPATS, tavo Dievas per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas buvo tavo širdyje, ar tu laikysiesi jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų.”

Keturiasdešimt metų žmonės klajojo po santykinai nedidelę teritoriją. Ją teoriškai buvo galima pereiti kelis šimtus kartų greičiau. Bet ne. Dievas juos vedžiojo, nes tai buvo užsispyrėlių ir kietasprandžių tauta. Jie nenorėjo klausyti savo kūrėjo. Jie manėsi patys save patenkinsią ir išvesią į Pažadėtąją žemę. Ir taip lygioj vietoj atsirado “labirintas” – žmonės apgavo patys save.

Bet aš juos suprantu. Man dabar užtenka dviejų mėnesių naujame darbe ir kelių nemalonių situacijų, kad aš svarstyčiau spjauti į viską ir padaryti viską kitaip, savaip, surasti kažką kito, kažką geriau.

Šiandienos skaitinys man priminė: ne darbą turėčiau keisti – sunkumų visur bus – bet kažką keisti draugystėje su Dievu. Apleidau jį, Dievo žodžio skaitymą, Mišių lankymą. Apleidau savo gyvenimo tikslą, normalu, kad taip sureikšminu momentinius nemalonius dalykus.

Juk ne dėl to gyvenu. Ne tobulas darbas arba gyvenimas be rūpesčių yra mano tikslas. Bet Dievas. Kaskart, kai tai pamirštu, labai kenčiu ir blaškausi, bėgu nuo problemų, ieškau rojaus, kur viskas būtų be trūkumo. Kaip izraelitai dykumoje, nerandu labai paprasto kelio į ten, kur ramu. Ramu Dieve. Ramu manyje, kai renkuosi tikėjimą.

Devintinės – geras laikas atnaujinti senus pažadus ir draugystę. Noriu, kad Kristus, jo ramybė ir artumas vėl būtų mano gyvenimo tikslas.

Šeštadienį, galvodama apie tai, kaip reikėtų švęsti savo gimtadienį, susimąsčiau. Atėjo mintis, kad neturiu draugų. Jausmas, kad esu viena ir gal nelabai kam reikalinga. Rodos, tokia sociali, mezganti tiek ryšių su žmonėmis, ir vis vien, viena…

Tingėjau ką nors ypatingo organizuoti. Dažnai ką nors sugalvoju, ir net jei tobulai pavyksta, dažnai po to jaučiuosi tuščia – rodos, norėjau kažko visai kito.

Priėmiau atėjusį liūdesį ir mintyse pasakiau: jei reikės, kad gimtadienį būčiau viena, pabūsiu viena. Vienumoje – daug ramybės, gali daug ką apgalvoti, “apsvajoti”, pasibarti ar padiskutuoti pati su savimi. Kartais labai trūksta tokio laiko.  “Bus gera dovana sau pačiai”, – pamaniau. Be to, labai norėjau pabūti su Kristumi Švenčiausiame Sakramente (Gailestingumo Šventovėje Jis išstatytas praktiškai nuo 9 iki 21 val.).

Bet jau nuo ryto pamačiau, kokia klaidinga ta mintis, kad esu viena. Netiesa. Labai daug žmonių galvoja apie mane. Nė nenutuokiau, kiek. Be to, kaip originaliai buvau pasveikinta – nuo vakarienės magdonalde iki pasisėdėjimo daugiabučių kieme su muzika, tortu, supynėm; nuo torto, kurį gavau dovanų vidury gatvės iki stalo prie mano lovos su maldos grupės draugų padaryta popierine gėlyte ir Nutella.

Gerai, kad ta mintis apie vienišumą atėjo. Gerai, kad nenuvijau jos šalin. Gera mylėti save tokią, kokia esu.

O mano bičiuliai tai apskritai nerealūs – esu apšalusi nuo to, ką darėte su manim jūs šanuoliai!!! Jėėėėė!!!!

Kas yra sunkiausia ir labiausiai vargina?

Nesiekti savo tikslų. Plaukti pasroviui. Neiti į savo troškimų ir svajonių gilumą. Neatiduoti viso savęs dėl to, kas atrodo svarbu. Arba nemėginti suprasti, kas svarbu.

Nėra bjauresnės būsenos už tą, kurią patiriu neįgyvendinusi tikrų savo poreikių, svajonių, planų. Konkrečių, paprastų, žemiškų. Pavyzdžiui, apsirengti sijoną, o ne kelnes. Arba tą pačią dieną nesurašyti paimtų interviu. Arba – juoksitės – nesuvalgyti to, ko tikrai tuo metu norisi.

Maži nepasitenkinimai susideda į vieną. Visa likusi diena gali virsti bumbėjimo ant savęs maratonu, kuris beprotiškai išvargina.

Kita vertus, niekaip kitaip ir nesužinosi, ko nori, kaip tik vis iš naujo ir iš naujo mėgindamas, ar tai yra tai, ar ne. Nebijoti mėginti – va ko norėčiau. Ir dažnesnio atleidimo sau už klaidas.

Tai labai sunkus darbas – suprasti, kas vyksta viduje ir kokie yra tikrieji, giliausi norai. Bet kas gi iš mūsų būtų, jei bėgtume nuo sunkumų? Būtume pirmos pasitaikiusios bacilos aukos – neatsparūs gyvenimo nuotykiams. Būtume tokie kaip seni lepšiai miške sukiužę ir slidūs. Fe.

Einu gerai pailsėsiu. Tuomet ir darbai atrodys labiau kaip malonumai ir jums linkiu nenukabinti nosių kartais tikrai užtenka gerai išsimiegoti.

“Dėkingumas yra varomoji jėga”

Šiandien labai kankinausi, buvau nepatenkinta savo gyvenimu. Vis galvojau, ko jam (mano gyvenimui) trūksta. Ir tiek daug visko atėjo į galvą!

Neturiu…

Man trūksta…

Man dar reikėtų…

Aš noriu…

Kodėl negaunu…

Kodėl nėra taip, kaip noriu…

Nusivylimas viskuo gyvenime. Turiu galimybę paneigti viską, kas yra, nes tiek daug dalykų nėra! Jų tiek daug, kad net nesivarginu konkretinti.

Juokinga. Įdomu, kas būtų, jei visa tai, ko dabar nėra, ir dėl ko nebuvimo visą dieną erzinuosi, imtų ir atsirastų… Ar pajėgčiau visa tai aprėpti, pastebėti?

Tikrai juokinga. Miela būtybė – žmogus. Kaip bebūtų, tai, ko nėra, visuomet gali tapti nepasitenkinimo šaltiniu, o tai, kas ima ir atsiranda – nerimu dėl to, kad tai gali imti ir pasibaigti. Sukasi nesustojantis ratas.

O kas tą ratą galėtų nutraukti? Kas galėtų išgelbėti žmogų nuo liūdėjimo dėl to, ko nėra?

Dėkingumas. Tikėjimas, kad savo laiku gausi viską, ko reikia. Tikėjimas, kad jau kiekvieną gyvenimo minutę esi apgaubtas pačia didžiausia meile. Tikėjimas, kad Kristus tikrai mirė dėl tavęs ir jau niekas tavęs neatskirs nuo meilės ir gyvenimo pilnatvės.

Nebent tu pats. Ir tavo mintys apie tai, ko nėra.

Nors ir čia yra vienas išganingas dalykas – laisvė. Jei neturėtum jos, nesirinktum, apie ką galvoti. Nieko nesirinktum. Todėl net gundomas rinktis galvoti apie trūkumus, gali vėl atsigręžti į dėkingumą už laisvę, kuria naudojiesi.

Vėl ir vėl grįžk prie minties, kad pats renkiesi, ką galvoti. Tu ir tik tu spręndi, apie ką tau regzti mintį, kokią “aplinką” kurti savo galvoje ir širdyje. Apie tai, kas yra, ką turi, kad esi ar apie tai, ko galbūt trūksta.

Juk ko nors trūks visada. Tai reiškia, kad visada turėsi būti dėl ko nepatenkintas. Tad ar verta kankinti save?

Ne. Geriau jau šypsotis ir labai mylėti.

Šeštadienį buvau Gatvės muzikos dienoje. Iš ankstesnių metų buvo likę labai gražių atsiminimų. Pavyzdžiui, pirmosios Gatvės muzikos dienos sukūrė tokią jaukią ir draugišką atmosferą, kad, tiesą sakant, svajojau, jog jos kartotųsi vėl ir vėl. Ketinau pasiūlyti greta Gatvės muzikos dienos surengti ir Gatvės šokių dieną kad visi jaustųsi laisvi šokti visur, kur tik norisi – miestas tikrai buvo pilnas muzikos.

Ir gal dėl tokio stipraus jausmo, kokios turėtų būti Gatvės muzikos dienos, šįkart man renginys visai nepatiko. Tikėjausi visai kito.

Mačiau triukšmo prikimštą miestą. Muzikos nebuvo. O kaip tik jos ir ėjau klausytis. Gatvėse stovėjo gera garso technika ir profesionalūs muzikantai, kurių koncertai būtų labiau tikę uždaruose klubuose ar baruose.

Gatvės muzikantai turėjo vietos nebent tarp prekystalių Gedimino prospekte, kur veikė mugė Europos dienai paminėti. Beje, ten vieną puikų muzikantą ir sutikau. Toks vaikinukas su gitara. Paprasčių paprasčiausia gitara, tikrai geru, originaliu balsu, intonacijomis. Toks paprastas berniokas, paprastas gatvės muzikantas. Ne prastas, gink Dieve.

Kol praėjau per miestą, buvau visa apsiniaukusi. Ėjom kartu su draugais, mano mylima Diana vis klausinėjo, ar man viskas gerai. Įtemptai mąsčiau, kas gi čia ne taip.

Tik paskui man pasidarė aišku.

Niekas nestovi vietoje, niekas nelieka toks, koks buvo, niekas iš gyvųjų nėra statiškas. Gal ta kitoniška Gatvės muzikos diena – visai nieko, tiesiog šįkart ji skirta ne man? Gal šįkart ji skirta kitiems? Ir dėl to turi visai kitą formą, nei mano supratimu turėtų turėti?

Išganinga mano išvada tokia: nėra ko taip ilgai svarstyti kodėl ir kaip – tiesiog pasirinkti tai, kas iš tiesų šiuo metu man tinka. Net jei tai ramus pabuvimas namie ar pasėdėjimas parke su draugais. Tai šimtą kartų geriau nei nepasitenkinimo kupina Gatvės muzikos diena.

Šeštadienį portale lrytas.lt, kur nuo Velykų dirbu, buvo publikuotas mūsų pokalbis su psichologe Daiva Selmistraitiene. Kalbėjomės apie tai, ar normalu jausti “blogus” jausmus (neapykantą, pyktį ir pan.)  motinai, iš kur jie kyla ir kaip su jais elgtis.

Įdomu, kokias istorijas žmonės pasakoja komentaruose. Apie save, savo santykius su mamomis, motinų elgesį. Kažkaip suminkštino mano širdį. Iš kur žmonės gali būti geri, jei tarp artimiausių žmonių nematė nieko gero?

Parinkau jums kelis komentarus:

Man mama buvo salta ir gerianti.bet as nesistengiau ka Nors keisti.tiesiog nevaziuodavau istisus metus.gomus vaikams nelwidau bendrauti.na ir jas siandien?mama mire.sunus uzaugo.his nemyli manes.as dziaugiuosi jo sekme socialine padetimi.motinos dienos proga jokio sveikinimo.bet as nepykstu .svarbu tai kad buvo Mano klaida ir as nesistengiau suprasti mamos.o jos nera.jai dabar butu 75.bet gyvenimas negrizta.

***

nejauciu nieko siam zmogui, absoliuciau, nors ji nebuvo girtuokle ir dave man gyvybe. Bet tai yra tokia salta, be jokiu emociju moteris, kuriai nerupi nei jos vaikai nei anukai.ir turbut tai niekad nepasikeis…

***

Neapykantos mamai nejauciu, bet… jauciu visiska abejinguma. Ji – tik zmogus mane pagimdes. Kiek prisimenu, visada tik girta. Nesnekejau su ja jau daugiau kaip 5metus, o ir nemaciau mazdaug tiek pat laiko. Neturiu apie ka su ja sneketi. Paprasciausiai jokiu jausmu jai neturiu, kaip kokiam eiliniam gatveje sutiktam zmogui.

***

Mano seimoje butent ir gyvena baisi neapykanta sunaus -mamai , mama -sunui.Kai tevai issiskyre brolis buvo paauglys ir jam tarsi kas nutruko viduje ir jis pradejo gerti, vogti , negryzti , meluoti , o matina negalejo sito nei sustabdyti nei toleruoti taip abu su baisiom nuoskaudom ir nutolo su neapykanta vienas kitam.Ir dabar kai esam su broliu suauge jie vistiek nebebendrauja, nes yra priesai , o del ko konkreciai negaliu suprast : (

***

niekada nebuvau mylimiausias vaikas, tokiu ir likau… Kam teko karšinti tėvus žino ką tai reiškia: vartymai, pragulos, priekaištai, keiksmai (nors per gyvenimėlį nelabai girdėjau tokius žodžius ir iš jos lūpų), bet… geriausias tas vaikas kurs į svečius kartą per kelis mėn užvažiuoja, pabučiuoja, pajuokauja ir vėl pradingsta ilgam… Va, tada tik ir belieka viltis, kad Dievas mato

***

Kartais pamirštu, kad žmonėms tenka tokių sunkių dalykų patirti. Stebina jų ištvermė. Norisi jiems sakyti: “Nepasiduokit. Jūs ir jūsų tėvai – atskiri. Jūs galite pasirinkti gyventi kitaip. Netgi esate kviečiami pasirinkti kitaip!”

Ką tikrai kiekvienas galime padaryti – kasdien vis labiau gyventi mylėdami. Neieškoti “nuskriaustųjų”, bet mylėti ten, kur esam. Esu tikra, kad sužeistų žmonių yra ir tarp laimingiausių – visiems reikia meilės. “Jos niekada nebus per daug”

Ketvirtadienį buvau seminare apie investavimą. Sudomino mintis apie nuoseklumą ir kantrybę investuojant. Vienas lektorius akcentavo, jog svarbu nepasiduoti nuotaikoms, indekso svyravimams, kai akcijų kainos tai kyla, tai krinta, bet ramiai laikytis nusistatyto plano.

Jei nutari investuoti 30 metų po 100 litų per mėnesį (nes pavyzdžiui, nori pasistatyti namą arba ramiai praleisti senatvę), tai per pirmą didesnį nuosmūkį nereikėtų lėkti atsiimti pinigų. Priešingai – ir toliau investuoti. Taip ramiai, lyg to akcijų kainų kitimo nė nebūtų.

Taisyklė, kad nuosmūkį keičia naujas augimas, pasitvirtina. Ir dabar yra metas, kai žmonės po didžiosios krizės vėl iš lėto pradeda krutėti, kurti verslus, dirbti. Gal atsigavimas, augimas nebus staigus, bet jis bus.

Pasakoju jums apie tai todėl, kad pastebėtumėte, kaip panašu tai yra į ištikimybę dvasiniame gyvenime. Kaip svarbu, net jei esi dvasiniam dugne (o gal kaip tik pakilime), nesiliauti “investuoti” į Dievą.

Sunkoka. Visko tiek daug siūloma ir tiek daug vyksta gyvenime. Be to, pasiūlymų kaip tyčia padaugėja, kai jau tvirtai pasirenki ką nors padaryti ta linkme.

Padrąsina skaičiai jei visgi pavyksta ištikimai tuos 30 metų kiekvieną mėnesį investuoti po 100 litų, tai per šį laikotarpį investavus 36 tūkst. litų, atsiimsite sumą didesnę nei 420 tūkst. litų. Tokie statistiniai skaičiavimai.

Pamėginkite įsivaizduoti, kokia “grąža” atiteks tiems, kurie ištikimai kiekvieną sekmadienį skirs po valandą Dievui? Arba kiekvieną dieną po 15 minučių? Nedrįsčiau nė mėginti skaičiuoti. Žinant Dievo dosnumą, jo visagalybę, greičiausiai tai sudarytų (ankštesnę ar erdvesnę) VISĄ amžinybę suo Juo

Ir dar. Kai salėje seminare kažkas paklausė, ar dabar tikrai geras metas investuoti, lektorius atsakė: “Geriausias metas buvo prieš 20 metų. Kitas geras metas yra dabar”.

Jei norite pradėti investuoti į Dievą, siūlau užsukti į Dievo gailestingumo kongresą šį savaitgalį Vilniuje. Arba į arčiausiai jūsų esančią bažnyčią, sekmadienio Mišias. Dievas visur tas pats ir skirtinga valiuta jam ne kliūtis.

Melsiuos už jūsų sėkmę

Trumpam prisėdau prie kompiuterio. Kelias minutes noriu skirti jums. Pirmiausia, perduoti linkėjimus nuo daugiau nei šimto jaunų žmonių, kurie dabar susirinkę Baltriškėse – nedideliame kaime Zarasų rajone. Pas Tiberiados brolius rengiamės Velykoms.

Vakar minėjome didįjį ketvirtadienį, bandėm suprasti, ką Kristus padarė per paskutinę vakarienę, kodėl paliko šv. Mišias ir kas jose vyksta. Šiandien 3 val. eisim Kryžiaus kelią. Brolis Egidijus, duodamas interviu (bus publikuotas rytoj lrytas.lt portale), padrąsino nesusitelkti vien į kančią. Kryžius be Prisikėlimo yra siaubo filmas ir liūdnoji naujiena mes gi tikime gyvąjį Dievą.

Kita vertus, Prisikėlimas be gilaus supratimo apie Kristaus kančią ir mirtį ant kryžiaus – tik šešėlis to džiaugsmo, kuris iš tiesų slypi Prisikėlimo žinioje. Tad jei dar svarstote, ką veikti šiandien, eiti Kryžiaus kelią, ar ne, patariu eiti. Dėl didesnio džiaugsmo sekmadienio rytą.

Tikiuosi, jūsų Velykos bus tikras atgimimas! Iki pasimatymo jau naujame pasaulyje!

Žiūriu į save. Man 25, greit 26. Nepastebiu to kiekvieną dieną, bet kiekvieną dieną po truputį keičiuosi. Kai kurios ląstelės miršta, jas pakeičia kitos; kai kurios auga, bręsta. Keičiasi oda, auga plaukai, nagai, kartais padaugėja riebalų ant pilvuko Peršalu, bėga nosis, pasveikstu. Tiek daug procesų viename kūne…

O taip pat viduje – atrodo, per sekundę gali aplankyti milijonai minčių, tūkstančiai situacijų prabėga pro akis. Jausmai keičiasi kaip vėjo kryptis – dažnai nepriklausomai nuo mano norų. Kartais net pagalvoju, ar esu normali Atsakau – esu išgyvenu tą patį virsmą kaip ir tūkstančiai milijardų žmonių iki manęs. Ko gero, tokia žmogaus, moters dalia…

Tokiomis aplinkybėmis galvoju – o kas yra nekintančio šitam virsmų ir nenuspėjamų bangavimų pasaulyje? Man dažnai reikia pagalbos, kad viską suprasčiau. Ir ne kaip vaikui, bet kaip suaugusiam žmogui – ir suaugusiems reikia pagalbos.

Per maldą atėjo paprasta mintis: vienintelis dalykas, kuris niekada nesikeičia – tai Kristaus asmuo. Be Kristaus aš silpna, be jo man visko labai trūksta, be Jo viskas yra beprasmiška ir neteikia jokio džiaugsmo, nieko tokio, ką objektyviai turėtų teikti.

Ir vėl iš naujo pasirenku Kristų. Pasakau, kad nėra nieko kito, ko man reikėtų labiau nei jo. Prisipažįstu, kad jis yra vienintelis gelbėtojas, kuris gali man padėti. Vienintelis, kuris geriau už mane pačią žino, ko man reikia. Sigita, mergina-tankas, kuriai, rodos, niekas niekada neatrodė sunku, visą savo gyvenimą SU DŽIAUGSMU ir be jokios dvejonės atiduoda Kristui.

Ar gali būti, kad kančia – ne tai, apie ką Kristus nori mums kalbėti, mirdamas ant kryžiaus? Ir kad jam nėra taip svarbu, kiek mes kentėsime dėl Jo, “už Jį”? Kad dėmesio centre kaskart ir ypač per Didžiąją savaitę turėtų būti ne kančia? Ar taip gali būti?

Taip. Būten taip. Ne kančia, bet meilė. Net kai be proto baisu ir visiškai nematyti vilties. Meilė, nepaisanti kliūčių – tik ji verta viso mūsų dėmesio.

Kančia yra normali gyvenimo dalis. Nesuteikime jai didesnės reikšmės. Galima pasirinkti jau dabar: kančia nebus man svarbiausia. Neapsistosiu prie kančios per ilgai, pagerbsiu ją, pamatysiu meilės gylį joje ir keliausiu toliau savo pasiryžimų keliu, savo džiaugsmingo, nors kartais ir paženklinto kančia, gyvenimo keliu.

Jau laukiu paskutinių gavėnios dienų – ketvirtadienio, penktadienio, šeštadienio; paskui sekmadienio. Tomis dienomis būtinai nueikite į bažnyčią. Pamatysite nekasdienišką, galingą liturgiją, kalbančią apie be proto didelę, per dievišką silpnumą galingą meilę.