Jei gerai įsižiūrėtumėt, pamatytumėt, kad viskas, kas nutinka kasdien yra nedideli arba dideli Dievo “gelbėjimosi ratai”, ištiesta pagalbos ranka. Jis nuolat mus veda. Ir nuolat siekia mūsų laimės daug daugiau nei mes patys. Tiesiog labai dažnai mes pasakome Dievui „ne“.

Nejauku…

Kodėl „ne“? Nes tokio gerumo tikrai būtų per daug! Dievas taip dėl mūsų stengiasi! Kas mes tokie, kad Jis tiek daug visko daro dėl mūsų? Baisiai nejauku.

Iš to nejaukumo kartais bėgame nuo Jo. Juk taip negalima, Dieve, ką čia sugalvojai?..

Panašiai turėtų jaustis senukas, kuris nebegali pasirūpinti savimi, kuriam slaugė ar – dar blogiau – artimasis kaip kūdikiui valo “užpakaliuką” ar maitina.

Už meilės visuomet ieškome kažkokių suktų priežasčių: „Jis turbūt taip pasakė, nes manęs nemėgsta/jam kažko reikia/kažko iš manęs nori/kažką turėsiu jam už tai duoti/ir t.t.“

Meilė be meilės

Negalime be meilės priimti meilės. Kai sako „turinčiam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“, manau, kalbama būtent apie tai. Ne taip paprasta mokėti leistis būti mylimam. Reikia užsimerkti ir sakyti: „Nežinau, ką čia su manimi darai, bet tebūnie… Pasitikiu tavimi!“.

Tai ne visada lengva. Tiksliau, tai visada sunku – turime tiek savo planų! Po tiek laiko darysiu tai, tada būsiu ten, iki tada man reikia to.

Planai yra geras dalykas, svarbu žinoti, ko sieki ir kaip tai padarysi. Visgi žmogaus planai be Dievo yra sunkaus, skausmingo ir liūdno gyvenimo priežastis. Dalintis planais, atiduoti juos Dievui yra pirmas dalykas, ką galėtume padaryti, kad būtume laimingi ir nevieniši.

Dieve, man liūdna

Nesu išimtis. Dažnai sakau Dievui “ne”. Šiandien iš ryto pagaliau nuoširdžiai pasiguodžiau Dievui, kad mane stipriai kankina liūdesys. Net nežinau, kodėl, bet taip giliai ir rimtai liūdna, kad būtų melas šypsotis, valgyti ar eiti į darbą – nenoriu visų tų dalykų. Nenoriu daryti to, ką privalau, nes jau viskas nusibodo ir pavargau. Noriu kažkam pasakyti apie tai, noriu, kad mane mylėtų, net kai negaliu nieko duoti. Pasakiau Dievui tai.

Jis laukė tokio mano niurnėjimo. Kaip tik to ir laukė.

Mintis

Po prisipažinimo į galvą šovė mintis, kad kai kas priklauso vien nuo manęs, kad dėl mane ištikusios būsenos daugeliu atvejų kalta esu pati – kai darau dalykus, kurie liūdina arba nedarau dalykų, kurie teikia džiaugsmą, tada ir gaunu tokį rezultatą, kokį gaunu – liūdesį. Galiu ir net privalau daryti kažką kitaip. Pats Dievas to nori, jei kas ir stringa, tai aš. Tai mano galimybė pasirinkti džiaugsmą ir laimę, stengtis dėl šių dalykų.

Ir kai imu atsirinkti, kas džiugina ir kas ne, suprantu, kad Dievas jau nuveikė didžiausią darbą – Jis visą laiką buvo šalia. Ar buvimas – darbas? Nevisai. Buvimas yra buvimas ir tai – didžiausia vertybė. Darbai dažnai eina (gal tiksliau, imu juos pastebėti) paskui – netikėtai šalia atsiranda reikiamas žmogus, įkvepiantis pokalbis, ilgai lauktas laiškas ar susitikimas. Tu tik prisipažink ir patikėk sunkumą Dievui, o Jis, žiūrėk, jau neša tave į priekį.

Apsisprendžiau daugiau klausytis, daugiau ilsėtis, daugiau guostis Dievui ir pasikliauti juo. Nesu viena ir tai yra geriausia, kas man galėjo nutikti.

Jaunystė toks labai geras laikas. Kiek pastebėjau, būdami jauni dažnokai įsimylim. Normalu, gražu, žmogiška, gali būti skausminga, gali būti kažko didesnio pradžia, gali būti tiesiog dar viena vertinga pamoka.

Mano pasirinkta gyvenimo kryptis – Kristus – ir šiuo atveju ragina klausti: o ko tu norėtum, Viešpatie? Kodėl tai nutiko? Ką kalbi man apie save, apie mane, apie gyvenimą, apie tą žmogų, kurį myliu? Ar tai tas, ar man laukti kito?

Šiąnakt Gailestingumo šventovėje, Vilniuje visą naktį vyko adoracija. Vieną naktį per mėnesį (iš 13 į 14 dieną) bažnyčia atrakinta visą parą, galima bet kada užeiti.

Ėjau ten, norėdama suprasti, kaip elgtis, ką daryti, kaip teisingai mylėti, o gal nemylėti. Užpuoliau Dievą krūva klausimų, abejonių, baimių, senų žaizdų ir net kaltinimais, kad Jis nieko nedaro, kad man būtų aiškiau.

Kodėl palieki mane nežinioje? Kodėl neparašai SMS’o su tekstu “Tai tas” arba “Neturėtum veltis”? Norėčiau kuo greičiau tai žinoti ir kuo greičiau sutvarkyti reikalus pagal Tavo, Viešpatie, valią!.. Tarsi pasitarimas su Dievu būtų tas pats, kas ieškoti informacijos per Google ar Wikipediją.

Sėdėjau ten ir kuo ilgiau sėdėjau, tuo paprasčiau viskas atrodė. Dievo tyla yra labai prasminga ir iškalbinga. Jeigu Jis šiuo klausimu tyli tai ir aš neturėčiau bet kokia kaina siekti atsakymo.

Gal atsakymo kol kas tiesiog nėra. O kas sakė, kad jis turi būti iš šono, o ne mano pačios suformuluotas? Kodėl esu tokia tikra, kad Dievas pateiks man atsakymą kaip kokią dogmą? O gal atsakymo kol kas net ir nereikia. Gal tai būdas man augti kantrybe ir pasitikėjimu, kad Dievas savo laiku padarys, kaip mums geriausia?

Ir gal apskritai, kankindama save ir kamantinėdama Dievą klausimais tik eikvoju laiką, kuris šiuo metu skirtas kitiems dalykams. Yra tiek daug sričių, kurias galiu pilnai išgyventi, kuriose galiu tobulėti. Gyvenu bendruomenėje, kurioje su merginomis būsime geriausiu atveju iki vasaros. Ir tai niekada nepasikartos.

Dar nė metų nedirbu dabartiniame darbe, tikrai dar nesu profesionali. Galiausiai, esu mergina, kurios grožiu Dievas nori liudyti pasauliui savo tobulumą. Kas bus, jei neturėsiu laiko pasirūpinti savimi?

Nesakau, kad reikia visai spjauti į tą, kurį myliu. Toli gražu. Net ir neišeitų Esu tikra, Dievas jam nori gėrio. Jis neprieštarauja, kad pažintume vienas kitą, kad jį mylėčiau ir kad eitume kartu link Dievo. Tokia ir yra pirmoji įsimylėjusio žmogaus užduotis – liudyti Kristų mylimajam. Bet be nuolankumo – Dieve, tik tu žinai, ko mums abiems reikia ir tik tau priklauso laikas – nieko nebus. Gal šita situacija kaip tik tam ir yra, kad keistų mano širdį, darytų kantresnę ir stiprintų mano draugystę su Dievu? Tiesą sakant, tuo net neabejoju.

Ir prie visų šitų apmąstymų, puikių išvadų ir pasiryžimo įdėmiai klausyti Dievo tylos, gaunu desertą. Kai jau suprantu Dievo taktiką, susirašau dalykus, į kuriuos norėčiau koncentruotis kasdieniame gyvenime, netyčia paskaitau šios dienos Evangeliją (Lk 7, 19-23).

Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“  Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

Ką sako Jėzus, kai jo klausia, ar jis tas, ar žmonėms laukti kito (jaučiat klausimo panašumą? )? Jis nurodo į darbus, į pokytį. Nėra atsakymo “tas” arba “ne tas”, bet raginimas įsižiūrėti ir atpažinti “iš darbų”. Kaip gali pasakyti – žmogus tau ar ne tau – jei jo nepažįsti? Iš akių spalvos? Iš zodiako ženklo? Iš buities įpročių? Bet juk čia smėlis delnuose, kuris išbyrės per pirmuosius bendro gyvenimo mėnesius.

Ar tam žmogui esant mano gyvenime aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena? Ar aš su juo praregiu, vaikštau, esu apvaloma, girdžiu, prisikeliu, skelbiu gerąją naujieną? Ar jis su manimi patiria kažką panašaus? Ar Dievas regimu būdu veikia per mūsų draugystę? Ar jis keičia realybę, mums būnant kartu? Ar atsiranda daugiau vilties, džiaugsmo, laisvės, tyrumo, laimingų žmonių?

Pagaliau yra kriterijai! Pagaliau žinau, į ką atkreipti dėmesį. Ir, aišku, nebeturiu iliuzijų, kad čia kaip googlinant, atsakymas paaiškės per sekundės dalį.

O juk ir daug džiaugsmo netektume, jei su žmonėmis būtų kaip su skanuojamomis prekėmis. Net į akis nereikėtų žiūrėti – tik pridėtum prie kodų skaitiklio ir viskas.

Žodžiu, kantrybės, mieli įsimylėjėliai. Gyvename nuostabų laiką. Ir visai neturime kur skubėti pasimėgaukite, stebėkite, kas vyksta, niekur nelėkite, nedarykite skubotų išvadų ir, svarbiausia, pastebėjimus atneškite į Dievo tylą, parodykite viską, ką supratote, ko nesupratote; parodykite visas abejones ir visus džiaugsmus.

Nėra didesnės vertybės, kaip dar labiau pažinti Dievą ir dar giliau patirti Jo meilę. Iš čia ir meilė žmogui – kuo daugiau Dievo meilės patiriu, tuo nuoširdžiau galiu mylėti savo išrinktąjį. Ir priešingai, kuo toliau nuo Dievo esu, tuo mažiau myliu.

Dėkoju Dievui už atradimus. Dėkoju Dievui už Dainių. Dėkoju Dievui už jus, kurie esate įsimylėję. Būkite kantrūs, viskas išeina į gerą mylintiems Dievą!

Ketvirtadienį šventėm mergelės Marijos nekaltą prasidėjimą. Teologai gali išsamiau paaiškinti, kaip ir kodėl mergelės Marijos pradėjimas buvo nekaltas. Kiek pati suprantu, Dievas jam vienam žinomu būdu sukūrė Marijos sielą, nepažeistą pirmosios nuodėmės.

Kokia graži Marija, nepaliesta pavydo, “meilės” sau, užsidarymo, nevilties. Norėčiau ją sutikti ir sužinoti, ką tai reiškia.

Mane taip pat labai žavi mintis, kad žmogaus pradžia laikoma ne tada, kai jis gimsta, bet kada pradedamas įsčiose; jis jau keliauja savo kelionę, jau galima su juo bendrauti, už jį melstis, dėkoti už jį, palaikyti jam kompaniją ar prašyti, kad netrukdytų; visai kaip su “tikru”, užaugusiu žmogumi!

Marija pradėta! Ji auga, vystosi jos kūnas, didėja širdis. Nors mamos ne visada kažką jaučia ar girdi, kai atsiranda vaikas, bet jis jau ten, tylus ir ramus, kaip kokia paslaptis. Ir bažnyčia tai švenčia!

Truputį pavydžiu merginoms, kurios patiria šitą būseną; labai smalsu, ką reiškia nešioti savyje kitą žmogų, savo ir mylimo vyro vaikelį! Matau, kad fiziškai tai gana sunku, ypač paskutiniais nėštumo mėnesiais. Bet dvasiai tai turėtų būti absoliutus atradimas ir laimė.

Ir aišku, turėtų būti baisu – yra kažkas, kuo turi pasirūpinti, kas negalės apsieiti be tavęs, kam būsi mirtinai reikalingas. Tai turėtų būti toks gąsdinantis, bet kartu įgalinantis jausmas – jau esi atsakingas ne tik už save, bet bent truputį ir už kitą. Ir, aišku, man rodos, labai svarbu moteriai remtis į vyrą, leisti jam pilnai dalyvauti vaiko reikaluose, nuo pat pirmos akimirkos auginti vaiką kartu su juo.

Galiausiai, vaikas nėra mūsų nuosavybė, jis giliausia prasme nepriklauso mums. Dievui jo reikėjo, jis pirmas sugalvojo šitą mažylį ir įdėjo į jo širdį didelį meilės troškimą ir gebėjimus mylėti. Dėl to nereikia persitempti ir galvoti, kad čia tik tu, kuris neši atsakomybės naštą.

Girdėjau vieną pasakojimą, kaip labai sunkiai sergantį kūdikį išsikankinusi mama atnešė į bažnyčią, paguldė ant altoriaus ir pasakė: “Aš jau viską padariau, Dieve, dabar tavo eilė! Jeigu tau brangus šitas vaikas, pagydyk jį”. Ir Dievas pagydė. Nes visi mūsų vaikai pirmiausia yra Dievo vaikai. Tai nenuima atsakomybės nuo mūsų pečių, bet suteikia galimybę visada kreiptis pagalbos ar patarimo į daug galingesnį ir išmintingesnį.

Matos, kiek aš daug visko žinau?! Tamsta mokytoja galėčiau vadovėlius rašyti. Ne, jei rimtai, mane labiau traukia praktika.

Kai turėsiu vaikų, stengsiuos pasidalinti, ką tai reiškia. O jūs melskitės už besilaukiančias mamas! Jos – kaip tabernakuliai, nešiojančios kažką švento po širdimi!

Savaitgalį buvau Romoje prieš savaitę net nebūčiau apie tai pagalvojusi bet draugai ėmė ir pasiūlė o aš ėmiau ir sutikau

Jetau, kiek ten visko daug!!! Žmonių, mašinų, pastatų, istorinių paminklų, kultūrinių paminklų, šventų vietų, praeities, dabarties, reklamų, parduotuvių. Kartais atrodė, kad truputį per daug viskas netilpo galvoje.

O paskui ta gausybė beveik ir patiko. Supratau, kad svarbiausia džiaugtis “savo” Roma – tuo, kas tikrai įdomu ir teikia džiaugsmą.

Ir žinot, nustebau. Truputį gėda prisipažinti, bet man patiko tokie paprasti, net ne visai “romiški” dalykai. Pirmas tikrai malonus atradimas buvo vaisiai ypač mandarinai. Nuostabiai skanūs. Antras – mažos gatvelės su restoranėliais (primenančios Veneciją – kartu keliavusio Dainiaus pastebėjimas), kuriose jaučiausi gerai, ne per maža didžiulėse aikštėse ar prie gigantiškų statinių truputį pasimesdavau.

Trečia, kad Dievas nebūtinai nori mane sutikti didžiulėse bažnyčiose ir svarbiose šventose vietose. Daugeliu atveju jose nieko nepajutau, tik blaškiausi nuo gausybės svarbių objektų ir šurmuliuojančių turistų.

Norėjosi susikaupti ir pasakyti Dievui “labas” gera žinia, kad nebūtina važiuoti į Romą, kad tai padaryčiau pasirodo, jis visur yra ir turbūt dar labiau – mažuose dalykuose.  Labai panašu į Kalėdas, kai Dievas gimsta ne šv. Petro bazilikoj, bet kažkokioj niekam nežinomoj užeigoj tik su “tėčiu” ir “mama”.  Ir dar gal kokiu asiliuku, avytėm ir t.t.

Esu dėkinga už kelionę; pirmiausia bičiuliams Nerijui ir Visitai jiems gimė geneali mintis – pasiimti mane kartu už juos dėkoju Dievui. Be jo nieko nebūtų nutikę. Taip pat kolegoms, kurie išleido vieną dieną iš darbo ir tėvams, kad taip rūpinosi, kad man nieko netrūktų labai jums ačiū buvo labai gera

Ir visų labiausiai dėkoju Dainiui už meilę ir kantrybę jau seniai nesijaučiau taip pametusi galvą dėl ko nors atjaunėjau kokiu 10 metų dar pati nesuprantu, kaip tai galėjo nutikti; dėl nieko nesigailiu; esu už viską dėkinga. Labai myliu tave, Dainiau; labai noriu, kad būtum laimingas.

O visiems, kas dar nesiryžot pajudėti iš namų, linkiu keliauti ir mylėti. Net jei važiuosit į Balbieriškio kaimą aplankyti močiutės – galioja ta pati taisyklė. Keliauti, atrasti, būti atviram, mokėti nustebti, tikėtis ko nors dar nepažinto ir labai mylėti. Svarbiausia, ženkite pirmą žingsnį – nusipirkite bilietą o paskui jau kaip Dievas duos gero kelio!

Daug kuom esame nepatenkinti. Mums nepatinka tas, anas, trečias. Ir blogiausia, kad nieko dėl to, rodos, negalime padaryti. Bet ar tikrai?

Prieš pora dienų girdėjau debatus apie žiniasklaidos etiškumą. Per BBC transliavo. Labai patiko dvi įžvalgos. Viena, kai mėginame suprasti, ką žiniasklaida mums duoda ar ko neduoda, galima paklausti, o kas būtų, jei žiniasklaidos nebūtų. Neliktų daug blogio, bet ir kažko gero netektume.

Antra, jei laikome vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę neetiška arba vieną ar kitą tekstą bevertį ar net kenksmingą, galime “balsuoti kojomis” – nepirkti ir kitaip neprisidėti prie konkrečios žiniasklaidos priemonės, teksto, laidos populiarumo.

Versle viskas paprasta: perka – parduodam, neperka – žiūrim, ką perka ir tada parduodam. Jei nenoriu, kad būtų, turėčiau nepirkti. Bent vienu pirkėju būtų mažiau.

Ir tikrai, aš norėčiau balsuoti kojomis. Jei kada bumbėsiu, priminkit man apie tokią galimybę

Trečiadienį maldos grupėje klausėme mokymo, kuriame greta kitų įdomių dalykų buvo pasakojama apie tai, kaip atitinka mūsų tėčio ir Dievo įsivaizdavimas. Mokyme pasakojama jėzuito išgyventa istorija, kaip jis elgėsi su moksleiviais ar gal studentais, kurie nelabai norėjo mokytis religijos. Taip per vieną pamoką mokiniai buvo paprašyti papasakoti, kokie yra jų tėvai. Per kitą – kaip įsivaizduoja Dievą.

Per trečią pamoką mokiniai palygino šiuos du paveikslus. Tie, kurių tėtis retai būdavo namie Dievą įsivaizdavo kaip tą, kuris jų negirdi ir yra kažkur toli. Tie, kurių tėtis dažnai pykdavo ar mušdavo juos, Dievą laikė piktu ir baudžiančiu, jautė didelę baimę, vien pagalvoję apie Dievo artumą.

Mane šokiravo ši paprasta išvada – Dievą įsivaizduojame tokį, koks buvo mūsų tėtis. Ar gali būti, kad dažnai meldžiamės ne Dievui, bet mūsų mintyse ir jausmuose gyvenančiam tėčio atvaizdui? Tylinčiam, nusivylusiam, piktam, pavargusiam, bejėgiui, tam, kurio niekada nebuvo šalia.

Toks Dievas kelia šiurpą, atstumia. Negalime tokiam Dievui lenktis. Visa mūsų esybė tuo šlykštisi ir nesutinka, nes tai – netiesa. Ne tam esame sukurti, ne toks mūsų gyvenimo tikslas.

Problema yra, kad turimas įsivaizdavimas neleidžia prisiartinti prie to, kas tikra. Dievas yra tas, kuris visada šalia, kuris nori žmogaus laimės, kuriam rūpi tau padėti, kuriam brangi tavo laisvė ir laisvas pasirinkimas, kuris niekada neprimes savo valios, net žinodamas, kas tau geriau. Dažnas nesame nieko panašaus patyrę savo gyvenime. Ne dėl to, kad mūsų tėvai buvo blogi. Jie tiesiog buvo žmonės. Dievas – kažkas visai kito.

Tai mane guodžia – yra kažkas daugiau negu vien šita tikrovė. Tikėjimas gelbsti. Kaip gerai, kad jis yra!

Šiandien grįžau iš Madrido. Septynias dienas praleidau Ispanijos sostinėje, kur per milijoną jaunų tikinčių žmonių susirinko pagarbinti Kristaus.

(!Žiūrėkite nuotraukas mano Facebook profilyje!).

Nesitikėjau iš kelionės nieko gero. Tiesą sakant, labai sunkiai apsisprendžiau ten važiuoti. Nebuvo jokio noro ruoštis, užsakinėti bilietus, registruotis, nebuvo jokio noro net galvoti apie kelionę. Tiesą sakant, tuo metu, rodos visai netikėjau. Buvo tyla ir tamsa, tinginystė ir apatija.

Ir pirmosiomis dienomis šitas jausmas tik pagilėjo. Spūstys metro požemiuose, didelis karštis, painus žemėlapis ir metro planas, nežinia, kur apsistosiu, kada gausiu visus reikiamus bilietus, piligrimo pasą ir t.t. Pradžioje buvo daug nusivylimo. Dar sunkumo pridėjo tai, kad keliavau viena. Su grupe, rodos, būtų buvę daug lengviau. Taigi, didžiulis miestas, masės žmonių, lagaminas, kurį iš pradžių net nežinojau, kur palikti, nepažįstamos gatvės, bent keli gidai-knygutės, kurioms nagrinėti laiko tiesiog nebeliko – tokia buvo piligrimystės pradžia.

Beveik liūdėjau, kad atsiboginau čia… Beveik liūdėjau.

Paskui priėmiau tai kaip dovaną. Piligrimystė ir turi būti tokia – sunki, varginanti, pilna nežinomybės ir, tiesą sakant, tik per tai pilna pasitikėjimo.

Trečią dieną ėmiau perprasti, kaip veikia metro, kaip rasti reikiamas vietas žemėlapyje, galiausiai, ir daiktams atsirado vieta, ir aš pati prisijungiau prie lietuvių grupės, kur pažįstama kalba ir pažįstami žmonės. Įvertinau, kaip gera būti “namie” – su ta pačia kalba kalbančiais ir visai gerai tave suprantančiais žmonėmis!

Mane ypač palietė, kaip Lietuvos jaunimas šlovino Dievą (nuo trečiadienio iki penktadienio rytais turėjome katechezes, kurias skaitė vyskupai Gintaras Grušas ir Arūnas Poniškaitis, taip pat šv.Mišias). Vieną dieną praleidau kartu su vokiečiais. Po jų užsiėmimo patekusi pas lietuvius, buvau nustebinta – mes turime tiek ugnies! Mūsų jaunimas yra be proto džiaugsmingi ir energingi. Nenutuokiau, kad Lietuvos bažnyčia turi tiek jėgos.

Mane apskritai labai palietė jaunų žmonių tikėjimas. Trenktis iš tokių šalių, kaip Amerika, Čilė, Kanada į Ispaniją tik dėl to, kad susitiktum Kristų – tą, kurio nematai, kuriuo daugelis tavo aplinkoje netiki, kuriuo pats kartais suabejoji! Tai neįtikėtina. Šeštadienį ir sekmadienį su popiežiumi šventėme vigiliją ir šv. Mišias viename oro uoste. Nueiti iki ten ir būti, nakvoti kainvo nemažai jėgų, reikėjo aukoti patogumus. Miegojome nutryptoje dykvietėje, neturėjome, kur nusiprausti, valgėme vien sumuštinius. Man vis kirbėjo mintyse: dėl ko visa tai? Dėl ko šitie žmonės visa tai daro?

Galiausiai ir mano pačios klausimas: kodėl aš tai darau?

Mūsų susirinkimas buvo liudijimas ne tik Ispanijai ar pasauliui, bet pirmiausia mums patiems. Esame čia dėl Kristaus. Galbūt šiuo metu atrodo, kad visai jo nepažįstame ir netikime, bet pasitikėdami kažkokia nuojauta, aklai pasirinkom atvažiuoti. Tai mane sustiprino. Turiu dalyvauti jaunimo dienose ne tik dėl to, kad sutikčiau Kristų, bet kad ir kiti per mano buvimą jį sutiktų.

O dar tas žmonių gerumas! Ispanai mums keliaujant į oro uosto teritoriją (tą dieną, jei neklystu, buvo apie 35 laipsnius karščio) pro langus pylė vandenį, dubenimis, buteliais, kibirais. Kai kas net žarnas išsitempė į lauką ir liejo vandenį ant piligrimų. Jaunimas dėkojo. Taip pat svetingumas tų savanorių, kurie priėmė mus mokyklose nakvoti. Arba kantrybė tų restoranų darbuotojų, kuriuose pietų ar vakarienės metu tiesiog užguldavo tuntas išalkusių PJD dalyvių. Būnant Madride protestuotojai nublanko prieš visą tą gėrį, kurį patyrėme.

Galiausiai, aš stebiuosi, kaip Dievas suveda žmones. Pirmosiomis dienomis, taip pat ir vėliau, tekdavo keliauti vienai. Dabar matau, kad buvau visai nepasiruošusi tokio lygio renginiui (nepagalvojusi, kiek laiko užimtų viena ar kita kelionė nuo taško A į tašką B, neapgalvojusi, ką valgysiu ar kaip geriau apsirengti ir pan.). Ir vis tiek visuomet šalia atsirasdavo žmonių, kurie man padėdavo. Tarkime, viena amerikiečių šeima, prie jų prisijungiau oro uoste, kur šventėme Vigiliją. Jie viskuo su manimi dalijosi – sumuštiniais, kai negavome mums skirto pikniko, pačių susikonstruota pašiūre, kai kilo stipri audra, draugyste, kai kiti lietuviai nutarė likti aikštės nuošalyje ir neiti stebėti Vigilijos ir Mišių ekranuose.

Taip pat netyčia sutikau vieną vaikiną iš Argentinos. Pirmąją naktį, kai patekau į vokiečių grupę, mūsų miegmaišiai atsitiktinai atsidūrė vienas šalia kito. Ilgai kalbėjomės. Didelėje šeimoje užaugęs, baigiantis jau trečią magistrą, ant rankos išsitatiuiravęs Jėzaus veidą, argentinietis paliko gilų įspūdį. Iki šiol susirašinėjame žinutėmis pusiau vokiškai (jis šiuo metu atlieka praktiką Berlyne), pusiau ispaniškai. Juokinga – nė viena šių kalbų nekalbu normaliai. Vargom abu, kad galėtume suprasti vienas kitą, bet, atrodo, buvo verta. Turiu draugą iš kito pasaulio krašto, kuris taip pat karštai myli Kristų. Juokavau savo grupėje – jei po dviejų metų gyvensiu Argentinoje, būtinai susitiksime Rio Dežaneire – mieste, kuriame vykst PJD 2013 metais.

Jei rimtai, ar aš ten važiuosi? Važiuosiu. Žinau, kad bus sunku. Žinau, kad bus gal dar sunkiau nei Madride. Bet ir nenoriu, kad būtų lengva. Sunkumai grūdina, padeda pamatyti savo silpnumą, tinginystę, pamatyti, kur galėčiau mylėti daugiau. Nė nenutuokiau, kiek daug daugiau galiu  mylėti!

Mylėti taip, kaip, pavyzdžiui, Motina Teresė mylėjo. Buvome parodoje, pasakojančioje apie jos gyvenimą, žiūrėjome filmą. Kokia ji graži! Kaip gera būti su ja, paprastumas, nuolankumas, konkretumas, jokių tuščių išvedžiojimų, tik nuoga meilė – sunkus darbas dėl artimo. Ji įkvėpė mane. Norėčiau mylėti taip stipriai, kaip ji. Ir tikiu, kad jei tik leisiu, Dievas duos man šitą dovaną. Meldžiu, kad ir man, ir jums Dievas būtų dosnus.

“Drąsos, tai aš, nebijokite”. Drąsos, nėra nieko gražiau už meilę.

Kai reikia mąstyti Kristaus kančią, baisiausia man atrodo malda Alyvų sode. Jėzus žinojo, suprato, kas jo laukia. Su prakaitu iš jo kūno išsiskyrė kraujas. Mokslininkai aiškina, kad taip žmogaus organizmas gali “elgits”, kai yra didžiulė įtampa. Koks tai turėjo būti pragaras!

Nors tiksliai ir nežinau, dėl ko Jėzui taip buvo. Ar jis jaudinosi dėl savęs, savo atmetimo? Ar dėl žmonių, kad jie nesugebėdami mylėti, gyvena pragare?

Žinau tik, kad mano dažnai patiriamas “Alyvų sodo” jausmas – tai atmetimo baimė. Atmetimo labiausiai bijau. Tikrai žmogui negera būti vienam. Nieko nebūna skaudžiau nei meilė, į kurią tas, kurį myli, neatsiliepia.

Bet čia pat – paradoksas: jei bijai mylėti, nes manai, kad būsi atmestas, pats save atmeti, nes net nemėgini suartėti su žmogumi, kurio artumo trokšti. Juokinga – įpuoli į glėbį to jausmo, nuo kurio bandai pabėgti – vienatvės. Pats atskiri save nuo to, kurį myli. Ir tik dėl baimės, kad ji(s) gali tave atstumti.

Taip pasielgi šimtą kartų, kol 101 pradedi nagrinėti, kodėl taip nutinka. Pradedi mokytis.

Iš čia turbūt ir kyla sparnuota frazė “gyvenimo mokykla”. Nors man ji atrodo visai ne sparnuota, greičiau grįsta pilkais kasdienybės akmenėliais.

Kaip ten bebūtų, po kelių praleisų pamokų, kelių savaičių ligos ar mėnesio vasaros atostogų vėl ir vėl grįžtu į tą mokyklą. Niekur, žmogus, nesidėsi nebent pasirinksi baigti keturias klases – išmoksi skaityti, rašyti ir bus to gana. Tai irgi galimas variantas. Tik vargu, ar gyvenimas baigus keturias klases yra toks, kokio iš tikrųjų trokšta mano širdis.

Praėjusią savaitę pasirodė naujos informacijos apie Ramūną Balkūną, sukėlusi dvi gyvybes nusinešusią avariją. Atlikus šlapimo tyrimus ekspertai nustatė, jog jame yra metamfetamino pėdsakų. Taip pat šlapime rasta raminamųjų vaistų – lidokaino pėdsakų. Vaikinas vartojo narkotikus ir raminamuosius.

Ar tai keičia mano nuomonę apie jį ir jo padarytą nusikaltimą?

Atsakymas – ne. Bet dar nepulkite komentuoti, paskaitykite iki galo.

Viena vertus, tai rodo dar didesnį jo neatsakingumą. Jis ne tik stipriai viršijo greitį, bet dar ir sėdo už vairo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Visiškai teisėtai padidėja jam skiriama bausmė. Jis privalo prisiimti atsakomybę už tai, ką ir kokiomis aplinkybėmis padarė.

Kita vertus, žiūrint į jį kaip į žmogų, kuris savo esme yra lygiai toks pats kaip ir aš ar tu, ši naujai paaiškėjusi aplinkybė nesuteikia man teisės teisti, burnoti ant jo, laikyti žemesniu už save, vadinti paniekinamais vardais ir pan. Žinoma, būdama laisvu žmogumi laisvoje šalyje turiu teisę sakyti ir daryti ką noriu, tame tarpe ir neapkęsti bei niekinti (dalis žmonių tai ir daro) , bet kaip pirmajame savo kmentare, taip ir dabar raginu išlikti oriais ir neįsitraukti į viešą Linčo teismą.

Vaikinas sušiko sau ir dar kelioms šeimoms gyvenimus. Daug skausmo atnešė į šitą pasaulį. Ir net jei pats dar to nesupranta, jam reikės už tai atsakyti. Reikės daug kentėti. Juo labiau, jei yra priklausomas nuo narkotikų.

Tokio įvykio akivaizdoje patylėti vertėtų ne tik dėl kaltininko, kurio gynimu esu kaltinama, bet ir dėl aukų, taip pat dėl savęs pačių. Įniršis ir neapykanta dar nieko neprikėlė iš numirusių ir dar niekam nepadėjo išgedėti dėl brangių žmonių mirties, ji taip pat dar nė vieno nepadarė laimingesnio, laisvesnio, kūrybingesnio, atsakingesnio, turtingesnio ir visokio kitokio pozityvaus -esnio. O juk šito turėtume siekti.

Vienintelis mano patarimas – liaukitės gyvenę kitų gyvenimus. Verčiau pradėkite gyventi savo. Viena, kas tikrai apsaugo visuomenę nuo nelaimių -  savimi pasirūpinti ir atsakingai elgtis gebantys individai. Dabar jūsų eilė tapti tokiais.

lrytas.lt portale po Joninių vienas skaitomiausių straipsnių buvo patarimai, kaip palengvinti pagirias. Tokio teksto neskaitytų žmonės, kuriems ar kurių artimiesiems nebūtų pagirių. Akivaizdu – “vakarėlių” liūtai turi problemų. Dalis jų tuom didžiuojasi, kaip nuotykius pasakoja apie išgėrinėjimus, muštynes, vėmimus, pagirias. Žmonės nesuvokia, kaip jie žaloja save.

O kartais ne tik save. Viena mergina guodėsi, kad geriantis jos tėvas nuolat grasina išmesti ją ir jos kūdikį iš namų, nes ši negali nupirkti jam alaus butelio. Tai tik viena iš daugybės situacijų, kai dėl girtaujančio asocialaus tėvo elgesio kenčia vaikai. Sutinku, truputį skiriasi Joninių šventimas prisigeriant ir nuolatinis girtavimas. Visgi tik truputį. Nesaikingumas tiek vienu, tiek kitu atveju yra toks pats nusikaltimas prieš save ir prieš kitus. O nuo vieno iki kito kai kuriems žmonėms – vos vienas kitas žingsnis.

Specialistai ir reabilitaciją praėję žmonės sako, kad gydytis nuo priklausomybės gali pasiryžti tik pats žmogus. Jokie įtikinėjimai dažniausiai neveikia. Neveikia ir ginčai, barniai, grasinimai, tuo labiau smurtas.

Skaitydama vyro ir žmonos, mokslo daktarų Marthos Heineman Pieper ir Williamo J.Pieper knygą “Išmintinga meilė”, pagalvojau, kad su alkoholikais reikėtų elgtis kaip su vaikais. Autoriai, kalbėdami apie vaikų auklėjimą, vartoja terminą “meilingas reguliavimas”. Tai auklėjimo būdas, kai duodi suprasti vaikui, kad iš meilės jam neleisi daryti to, kas jį pražudys. Esi griežtas, bet reikiamus veiksmus atlieki švelniai, kad vaikas suvoktų, jog elgiesi taip iš meilės jam.

Jei rimtai, visų svarbiausia, manau, – netylėti ir nesislėpti nuo to, kas akivaizdu – žmonės stipriai per daug geria. Besaikis alkoholio vartojimas jau yra tapęs kultūros, gyvenimo būdo dalis. Jei dar pasakytume, kad mūsų žmonės yra psichologiškai sužeisti ir alkoholyje dažnai ieško poilsio bei bėga nuo kankinančių vidinių problemų, tai turėtų kelti dar didesnį mūsų susirūpinimą.