Pieva

Archive for the ‘iš širdies’ Category

Šv. Juozapas bandė pakeisti padangą

Neseniai bažnyčia šventė šv. Juozapo dieną. Lyg tyčia tą dieną prakiuro automobilio padanga. Ratlankis jau lietė žemę, važiuoti su tokia nebegalėjau. Bbjaurybė ratas taip užrūdijo prie stebulės, kad negalėjau jo nuimti.

Dieve, galvoju, kur teisybė? Viską padariau – damkratu automobilį pakėliau, varžtus atsukau (kaip specialiai neapmokyta moteris labai daug padariau), ir dar ne pabaiga.

Rankos purvinos ir tepaluotos. Į darbą vėluoju. Stoviu ir svarstau, ką daryti. (daugiau…)

Brolio mirtis ligoninėje: kaip išgyventi skausmą?

Šiandien parašiau vieną istoriją. Nuo gripo komplikacijų mirė vyras. Jo sesuo ir žmona labai dėl to išgyveno. Joms ramybės nedavė kelios detalės. Jų įsitikinimu, medikai neperspėjo, kas vyro laukia, nesakė išsamiai, kas jam yra. Leido raminamuosius, kai nuo gripo jie lyg ir niekuo padėti negali. Nevežė į didesnę ir tikėtina geresnę ligoninę. O vyrui mirus jo kūno artimieji nespėjo pamatyti, jis buvo nuvežtas į morgą.

Ten daug detalių, netrukus tekstą paskelbsim portale lrytas.lt. Bus galima detaliau susipažinti su aplinkybėmis.

Man suspaudė širdį, besiklausant vyro sesers. Ji turėtų taip smarkiai kentėti! Ji tiek kovoja, kad išsiaiškintų teisybę! Samdo advokatą, seka informaciją, vis dar gyvena brolio mirtimi! Kaip jai svarbu sužinoti aplinkybes, kuriomis brolis išėjo!

Taip pat mane sužavėjo moters užsidegimas. Atrodė, kad dėl brolio ji padarytų viską. Sakė, kad brolis jai kaip sūnus. Ar matėte mamas, kai jos gina savo vaikus? Jos kaip liūtės, iššiepusios dantis. Man patinka stebėti, kaip dėl vaiko motinoms užverda kraujas. Kažkas gražaus moteryje pabunda.

Įdomu, kas būtų, jei tą energiją, kurią ji skiria rasti atsakymui, ji skirtų atleidimui ir maldai už brolį? Ar tai palengvintų jos buvimą? Ar tai padėtų broliui laimėti amžinąjį gyvenimą danguje?

Kas nutiktų, jei ji išdrįstų iškentėti netekties skausmą, susitaikyti su neteisybe? Ar pamatytų kitokį pasaulio vaizdą? Ar pamatytų gydytojus, kurie dažnai be proto stengiasi dėl savo pacientų, tik ne visada pasirenka tinkamas priemones? Ar pamatytų, kad visi žmones nori gero, tik ne visi žino, kokio to „gero“ konkrečioje situacijoje reikia?

Esu tikra, kad šie puikūs atradimai jos dar laukia! Labai norėčiau, kad ji liautųsi nešti šitą sunkią naštą ir atiduotų ją Dievui. Nesame pajėgūs tiek iškentėti vieni, be Kristaus. Jis vienintelis mus įkvepia, tik Jis gali už mus tai padaryti.

Man sunkiose situacijose labai padeda mintis, kad  Dievas iš visko gali padaryti kažką gero. Net ir, rodos, beprasmė mirtis gali būti prasminga. Vien tuo, kad kentėdami mes augame, daugiau suprantame, tampam labiau žmonėmis.

Linkiu jai kuo greičiau rasti ramybę! Ne viskas suprantama, bet viskas gali būti mylima!

Atsiprašau už veidmainystę

Buvau išpažinties šiandien. Kaip šlykštu turėti nuodėmių! Tai kaip dėmės ant drabužio – šlykščios, smirdančios dėmės. Kaip šlykštūs kirminai mano kūne. Negaliu pakęsti jų. Jei ne Dievo atleidimas, ko gero, už savo nuodėmes užmėtyčiau save akmenimis. Ir ypač, kai tos nuodėmės griauna kitų žmonių tikėjimą.

Kaip tai vyksta? Aš kalbu, kalbu, kalbu apie krikščionišką gyvenimą, apie tai, kaip nereikėtų daryti to, ano ir trečio. Pykstu, kai nusideda kiti. O paskui ramiu veidu darau tą patį, už ką smerkiau ir kritikavau aplinkinius. Tai yra šlykštu. Ir (vajetau, kaip sunku tai pripažinti) aš taip elgiuosi.

1. Šlykštu dėl to, kad veidmainiauju.

2. Dar blogiau, kad per mano silpnumą nuo Dievo nusigręžti gali niekuo dėti, Dievui brangūs, žmonės.

Noriu atsiprašyti visų, kam taip yra nutikę su manimi. Galėčiau pradėti nuo buvusios mano kambariokės iš bendrabučio laikų Gailės. Jei gerai pagalvočiau, sąrašas būtų ilgas.

Siaubingai elgiausi jūsų akivaizdoj. Man kartais taip gėda už savo veiksmus ir kaip jie neatitinka žodžių! Galiu tik pasiteisinti, kad visa tai – iš mano silpnybės. Nenoriu taip elgtis, bet nuodėmė, gyvenanti manyje, tai įvykdo.

Meldžiuosi už jus ir jūsų tikėjimą. Meldžiuosi ir prašau atleidimo. Kol kas tik čia, internete. Kai turėsiu drąsos, padarysiu tai gyvai, akis į akį.

***

Esu dėkinga Kalvarijų kunigui už šiandien man skirtą atgailą – 139 psalmę. Štai jos pradžia:

139

VIEŠPATIE, ištyrei mane ir pažįsti.

Žinai, kada atsisėdu ir kada atsistoju, –

iš tolo supranti mano mintis.

***

Koks artimas mums yra Dievas. Kaip kvaila ir kartu kaip žmogiška yra nuo jo slėptis! Dėkoju jam už atleidimą. Tai geriausia, kas man galėjo nutikti!

Kodėl gražios moterys serga depresija?

Jos gražios ir protingos. Ir mielos, ir švelnios, ir velniškai linksmos, kai užsimiršta. Keista, kai tokios žavios, puikios moterys suserga depresija arba tiesiog neria į liūdesį.

Tas pats keistas dalykas kartais nutinka sutuoktiniams. Jie turi puikius, gražius vaikus, turi vienas kitą, o širdyse vis vien liūdi. Tai matyti iš jų veidų ar iš santykių. (daugiau…)

Meilė ateina iš maldos

Vakar mane suėmė didelis liūdesys. Supratau, kad vienam žmogui, kurį laikau svarbiu, reikia ne manęs, bet kažko, ką galiu duoti. Tai labai mane įskaudino.

Žinau, kad jis netyčia taip elgiasi, nenori manęs žeisti. Tiesiog nori gero sau. Tai labai žmogiška – visi mes turėtume norėti ir siekti gero sau. Tik gal ne kitų sąskaita.

Imu manyti, kad visi santykiai su žmonėmis tokie: žmogus nemoka visiškai besąlygiškai mylėti. Tiktai Dievas moka. Ir tai ko gero yra teigiama vakarykštės patirties pusė – tik Dievas myli besąlygiškai. Tik Dievas yra pasiruošęs visiškai atsisakyti savęs dėl žmogaus ir santykio.

(daugiau…)

Kodėl Marija atsiklaupė priešais mane?

Neseniai „XXI amžiuje“ skaičiau apie asmeninius apsireiškimus, kai žmonėms pasirodo Jėzus, mergelė Marija, angelai ar kitos šventos būtybės.

Kartais jie ištiesų pasirodo, norėdami sustiprinti, perspėti, paraginti daugiau mesltis ar pan.

Esu mačiusi…

Esu vieną kartą mačiusi viziją. Kažkaip savo viduje, buvau užsimerkusi. Supratau, kad mergelė Marija yra priešais mane. Labai jaudinausi, toks jausmas, kad net nežiūrėjau į ją, buvo baisiai nedrąsu, jaučiausi labai nusikaltusi ir neverta net būti šalia jos.

O ji paėmė ir atsiklaupė prieš mane! Atsiklaupė ir užsikniaubė ant savo kelių. Tapo visiškai mažu kauburėliu. Mes taip kartais susirangom maldos grupėje priešais Švenčiausiąjį Sakramentą arba kai būna bloga, labai sunku, kai jau nebeturi jėgų laikyti galvos pakeltos.

Marija, ką tu darai?

O Dieve mano, ką ji daro? Marija, greitai kelkis, ką tu darai, kodėl klaupiesi prieš mane? Norėjau jai taip pasakyti, visas vidus stebėjosi jos elgesiu. Mane suėmė gąsdinanti nuostaba, nesupratau, kodėl tai vyksta.

Vidinis vaizdas po kelių akimirkų išnyko. Bet toks įspūdis, kad galiu bet kada į jį grįžti. Taip ir darau. Ir vis mąstau, kodėl Marija taip padarė, kodėl ji suklupo priešais mane.

Negalima niekinti savęs

Po kurio laiko mano mintyse nušvito – supratau! Marija norėjo parodyti man, kad manyje yra Viešpats. Manyje! Labai dažnai save niekinu, keikiu, kritikuoju, netikiu savimi, elgsiuosi niekšiškai. Marija norėjo, kad liaučiausi, jinorėjo parodyti, kokia yra tikroji mano vertė, kad manyje yra pats Dievas!

Kaip galiu taip nepagarbiai elgtis su savimi? Tai yra nuodėmė, tai yra nepaklusnumas. Pati mergelė Marija klaupiasi prieš Viešpatį mano širdyje, o aš šitaip ant Jo dergiuosi!

Nuostabi moteris – Marija. Paprasta, nuolanki, didinga ir dieviškai graži. Ji labai arti tavęs.

Kopijuoti Mariją

A, dar prisimenu, kai Marija prieš mane atsiklaupė, po kurio laiko kažkaip susinepatoginau ir pati atsiklaupiau, sukniubau taip pat kaip Marija. Nežinojau, kaip elgtis, tai tiesiog nukopijavau Mariją 🙂 Žinot, vaikai taip daro: jie kopijuoja tėvus, nors nežino, kodėl tėvai taip elgiasi.

Pajutau, kad Marija neprieštarauja, kad taip elgiuosi, ji mielai priima mano nuolankumą. Žino, koks jis trapus ir trumpalaikis, bet labai tai vertina.

Saugoti dovaną

Nesuvokiama Dievo didybė. Dar iki galo nesuprantu, kaip tinkamai reaguoti ir kaip atsiliepti, kaip atsidėkoti, kaip atsakyti tokia pačia meile.

Nors po truputį nujaučiu – turiu labai saugoti šitą dovaną- mergelę Mariją, klūpančią prieš mane, – saugoti ir prisiminti. Kiekvienas žmogus yra vertas, kad prieš jį nusilenkčiau. Ypač tas, kuris nesijaučia vertas, kuris liūdi, nemato prasmės, skriaudžia, niekina save, kurio niekas niekada nemylėjo taip, kaip trokšta jo širdis.

Neregimi meilės elgetos

Gali atrodyti, kad tik regimi vargšeliai yra vargšeliai. Bet labai dažnai didžiausi vargšai yra tie, apie kuriuos niekad to nepasakytum – žmogus yra linkęs slėpti tiesą apie save.

Todėl ypatingą dėmesį noriu atkreipti į sveikuosius/normaliuosius/stipriuosius/tobuluosius žmones. Jie dažnai labiausiai save kankina. Ir pati taip elgiuosi – tarsi man nieko netrūktų, nors giliai širdyje žioji didžiulė meilės stygiaus skylė.

Tegu ne akys sprendžia, ką ir kaip mylėti, bet širdis.

Pabaigai

O baigdama noriu pasidalinti meilės kupina daina; ji man labai padėjo ieškoti meilės ir apie ją mąstyti, taip pat liūdėti dėl patirto skausmo:

 

 

 

„Dieve, jeigu esi geras, padaryk…“ (I)

Sekmadienis. Išėjau iš senelio kaimo truputį po 15 val. Iki kelio, kuriuo automobiliai važiuoja link austostrados – keli kilometrai. Oras buvo puikus – švietė saulė, ore tvyrojo šiluma, prakaitą džiovino šiltas silpnas vėjelis.

Ėjau ir įtemptai galvojau. Tiksliau įtemptai jaučiau. Pyktį. Kodėl žmonės taip labai manęs nesupranta? Ką galiu dėl to padaryti? Pykau kartu ir ant Dievo. Juk jis viską žino, tai kodėl neįneša į viską aiškumo, paprastumo? Kodėl turiu vargintis aiškindama situaciją? Juk su Dievu turėtų viskas būti paprasta kaip du kart du!

Ne pirmas kartas, kai priskiriu Dievui žmogiškas savo ir kitų savybes.

Galiausiai pradėjau kalbėti rožinį. „Dieve, jeigu esi geras, padaryk, kad nereikėtų daug vargti šiandien. Pavargau. Padaryk, kad maloniai grįžčiau į Vilnių“, – pagalvojau prieš maldą.

Viena, kita, trečia. Žingsniuoju keliasdešimt metrų, vėl – viena, antra trečia. Nė viena nestoja. O aš vis einu. „Ir eisiu iki autostrados, man nieko nereiškia tie keli kilometrai“, – pagalvojau.

Per savo gyvenimą esu įpratusi viską pasidaryti pati. „Nenustebinsi manęs, Dieve. O gal taip ir geriau. Kas nepalaužia, tas sustiprina“.

Esu gražia mėlyna suknute su raudonom gėlytėm, baltom basutėm ir baltu švarkeliu. Esu labai graži. Ir vis tiek man niekas nestoja.

Dar kartą atsisukusi pažiūrėti, ar iš toli neatvažiuoja dar dvi švieselės, pamačiau, kad iš to paties vieškelio, kuriuo atėjau, išsuka prabangi juoda mašina.

„Geras! Kažkas iš senelio krašto! Tikrai turėtų sustoti, – užliejo džiaugsmas. – Ir dar tokia mašina!“

Tikrai. Sustoja. Tamsiais akiniais, vyresnio amžiaus vyras prie vairo. Pirmas vaizdas truputį išgąsdino. Jis važiuoja į Vilnių, bet turės užsukti į Riešę, nuvežti sūnui trimerį.

Su spurdančia širdimi įsėdu. Pradedam kalbėtis.

Laukite tęsinio…

Šiemet nevalgysiu „Facebook’o“

Pelenų trečiadieniu katalikams prasideda 40-ies dienų pasninkas. Jis truks iki Velykų ir primins Jėzaus pasninkavimą dykumoje, kai Jis nieko nevalgė ir negėrė. Nuo tada, kai įtikėjau, kasmet šiam laikotarpiui stengiausi ko nors atsisakyti ir taip stiprinti draugystę su Dievu. Vienais metais nevalgiau mėsos, kitais – šokolado, trečiais – apskritai desertų. Buvo laikas, kai vengiau švenčių ir vakarėlių. Dabar, manau, atėjo metas atsisakyti dar vieno, šiuo metu paties skaniausio gardėsio – „Facebook’o“.

Kodėl reikia atsisakyti?

Gavėnia, žinoma, nėra tik pasninko, tik ko nors atsisakymo laikas. Svarbiausia per tas dienas sutikti Dievą ir pasiruošti Jo išgelbėjimui. Visgi katalikiška tradicija, kurią daugybė žmonių kaip bitės sunešė per kone 2 tūkstančius metų, nėra tokia jau tuščia ir bevertė. Sutikti Dievą tuštesniu skrandžiu ar švaresne galva – lengviau.

Bet kuo čia dėtas „Facebook’as“? Kodėl ne kokie penktadienio pietūs arba, kaip anksčiau, saldėsiai? Ne kas nors, kas pamalonina pilvą?

Pasninko esmė – siekti daugiau laisvės, daugiau „vietos“ Dievui. Kartais Dievui skirtą vietą užima maistas, bet yra daug kitų gerų dalykų, kurie netyčia įsirango į bosui skirtą kėdę. „Facebook’as“ lengvai tampa tariamos paguodos ir laiko užmušinėjimo vieta. Čia tas pats, kaip cigaretės ar šokoladinės bandelės – padeda, kai labai negera, bet problemos iš esmės neišsprendžia. Dar daugiau, užuot sprendusios problemą, šios mažos mielos smulkmenėlės pačios tampa problema ir rimta kliūtimi.

Vieną vakarą į svečius užsuko draugų. Netyčia trumpam prisėdau prie interneto. „Trumpam“ užtruko ilgiau nei pusvalandį. Laikas internete bėga tarsi smėlis pro pirštus. Atrodo, viskas ten taip svarbu, taip neatidėtina, aktualu būtent dabar. Užuot bendravusi su realiais žmonėmis, rašinėjau savo profilyje ir siuntinėjau elektroninius laiškus. Užuot pasidžiaugusi tuo, kas tikrai yra, akių kontaktą palaikiau su 2 kilogramus sveriančia dėžute.

Kompiuterio gelbėjimo akcija

Galbūt nieko čia tokio. Sakoma, kai reikia, Dievas randa žmogų visur, net ir internete. Bet Jam tikrai kur kas sunkiau mus prakalbinti, kai esame pasinėrę virtualybėje. Iš kur žinau? Pažiūrėkite į vaikus, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Kartais girdžiu draugus pasakojant, kaip jų vaikai prilimpa prie kompiuterių ir tampa mažais piktais zombiais. Man užverda kraujas. Ir aš sakau: „Jei taip atsitiktų su mano vaikais, ištaškyčiau kompiuterius į šipulius be jokio gailesčio“.

Dabar tai po truputį nutinka su manimi. Tad dar turiu galimybę išsaugoti savo niekuo dėtą kompiuterį. O „Facebook’as“ tikrai nenumirs be manęs iki Velykų. Gal net nepastebės, kad ten nebuvau…

Kodėl įsimylėjėliai kenčia?

Viena mano draugė labai įsimylėjusi. Ir, kaip ir dera įsimylėjus, labai kankinasi. Klausiu jos, kodėl. Ji išsisukinėja. „Jis manęs nemyli“, – galiausiai išstena. Aš klausiu: „Iš kur tu žinai? Ar klausei jo, ar taip ir pasakė?“

„Apie tokius dalykus žmonės nekalba, – atkirto ji. – Tokius dalykus žmonės jaučia.“

Bet ar tikrai jaučia? Ar gali taip jau tiksliai nujausti, ką jaučia kitas? O gal reikėtų suabejoti, nepalikti vien jausmams spręsti apie kitą žmogų? Juk neturime ekstrasenso galių, kad iš vieno judesio, žvilgsnio ar daikto suprastume sudėtingą kito žmogaus jausmų pasaulį.

Gailime savęs iš įpročio

Jei kankinamės dėl minties, kad esame nemylimi, verčiau pasekime savo mintis. „Manęs niekada niekas nemylės, nes aš tokia ir tokia“; „Nesu verta meilės“; „Jeigu jis elgiasi taip, reiškia tikrai jam nepatinku“; „Jeigu jam patikčiau, jis tikrai padarytų tą ir tą“. Tiesiog neleidžiame kitam mūsų mylėti, nes ir patys, tiesą sakant, nemylime.

Ir ta kito nemeilė pirmiausia yra mūsų pačių nemeilė. Visa tai yra mūsų mintys, mūsų įsitikinimai ir mūsų nuostatos, kurios sukelia ar sustiprina tam tikrus neigiamus jausmus, bet tai nieko nesako apie kitą žmogų ir apie jo potyrius. Labai greitai pasidarome išvadas ir nė nemėginam susipažinti su kitu. O paskui patyliukais (arba garsiai) kenčiame. Net truputį juokinga. Patys sukeliame dramą.

Kas tau yra meilė?

Jeigu vaikinas nepuola muštis su visais dėl tavęs, tai nebūtinai reiškia, kad tavęs nemyli. Gal tiesiog reiškia, kad jis taikus arba objektyviai vertina savo jėgas, o gal tiesiog bijo. Kodėl imti ir nepaklausti jo, kodėl vis gi jis nepaleidžia kumščių, kai tau norisi, kad paleistų? Gal pasirodys, kad jis nė nenutuokia apie tai, nė nežino, kad tau to norisi… Arba jam muštis dėl merginos visai nereiškia meilės. Nes mes ir meilę suprantame skirtingai.

Žinau, kad tai be proto sunku – mėginti pažinti kitą. Kaip gali ko nors klausti, kai būnant šalia to žmogaus atima kvapą? Jau vien kad kvėpuoji yra didelis laimėjimas. Bet čia įsimylėjėliai galėtų „perlipti per save“ ir kalbėti/klausti/klausyti/girdėti. Būti žmonėmis 🙂 Nes kai trūksta informacijos, būtina jos prisikurti, gamta nemėgsta vakuumo, žmonės taip pat, ypač tokiuose gyvybiškai svarbiuose dalykuose kaip meilė.

 

Dievas nori mus paguosti

Jei gerai įsižiūrėtumėt, pamatytumėt, kad viskas, kas nutinka kasdien yra nedideli arba dideli Dievo „gelbėjimosi ratai“, ištiesta pagalbos ranka. Jis nuolat mus veda. Ir nuolat siekia mūsų laimės daug daugiau nei mes patys. Tiesiog labai dažnai mes pasakome Dievui „ne“.

Nejauku…

Kodėl „ne“? Nes tokio gerumo tikrai būtų per daug! Dievas taip dėl mūsų stengiasi! Kas mes tokie, kad Jis tiek daug visko daro dėl mūsų? Baisiai nejauku.

Iš to nejaukumo kartais bėgame nuo Jo. Juk taip negalima, Dieve, ką čia sugalvojai?..

Panašiai turėtų jaustis senukas, kuris nebegali pasirūpinti savimi, kuriam slaugė ar – dar blogiau – artimasis kaip kūdikiui valo „užpakaliuką“ ar maitina.

Už meilės visuomet ieškome kažkokių suktų priežasčių: „Jis turbūt taip pasakė, nes manęs nemėgsta/jam kažko reikia/kažko iš manęs nori/kažką turėsiu jam už tai duoti/ir t.t.“

Meilė be meilės

Negalime be meilės priimti meilės. Kai sako „turinčiam bus duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis tariasi turįs“, manau, kalbama būtent apie tai. Ne taip paprasta mokėti leistis būti mylimam. Reikia užsimerkti ir sakyti: „Nežinau, ką čia su manimi darai, bet tebūnie… Pasitikiu tavimi!“.

Tai ne visada lengva. Tiksliau, tai visada sunku – turime tiek savo planų! Po tiek laiko darysiu tai, tada būsiu ten, iki tada man reikia to.

Planai yra geras dalykas, svarbu žinoti, ko sieki ir kaip tai padarysi. Visgi žmogaus planai be Dievo yra sunkaus, skausmingo ir liūdno gyvenimo priežastis. Dalintis planais, atiduoti juos Dievui yra pirmas dalykas, ką galėtume padaryti, kad būtume laimingi ir nevieniši.

Dieve, man liūdna

Nesu išimtis. Dažnai sakau Dievui „ne“. Šiandien iš ryto pagaliau nuoširdžiai pasiguodžiau Dievui, kad mane stipriai kankina liūdesys. Net nežinau, kodėl, bet taip giliai ir rimtai liūdna, kad būtų melas šypsotis, valgyti ar eiti į darbą – nenoriu visų tų dalykų. Nenoriu daryti to, ką privalau, nes jau viskas nusibodo ir pavargau. Noriu kažkam pasakyti apie tai, noriu, kad mane mylėtų, net kai negaliu nieko duoti. Pasakiau Dievui tai.

Jis laukė tokio mano niurnėjimo. Kaip tik to ir laukė.

Mintis

Po prisipažinimo į galvą šovė mintis, kad kai kas priklauso vien nuo manęs, kad dėl mane ištikusios būsenos daugeliu atvejų kalta esu pati – kai darau dalykus, kurie liūdina arba nedarau dalykų, kurie teikia džiaugsmą, tada ir gaunu tokį rezultatą, kokį gaunu – liūdesį. Galiu ir net privalau daryti kažką kitaip. Pats Dievas to nori, jei kas ir stringa, tai aš. Tai mano galimybė pasirinkti džiaugsmą ir laimę, stengtis dėl šių dalykų.

Ir kai imu atsirinkti, kas džiugina ir kas ne, suprantu, kad Dievas jau nuveikė didžiausią darbą – Jis visą laiką buvo šalia. Ar buvimas – darbas? Nevisai. Buvimas yra buvimas ir tai – didžiausia vertybė. Darbai dažnai eina (gal tiksliau, imu juos pastebėti) paskui – netikėtai šalia atsiranda reikiamas žmogus, įkvepiantis pokalbis, ilgai lauktas laiškas ar susitikimas. Tu tik prisipažink ir patikėk sunkumą Dievui, o Jis, žiūrėk, jau neša tave į priekį.

Apsisprendžiau daugiau klausytis, daugiau ilsėtis, daugiau guostis Dievui ir pasikliauti juo. Nesu viena ir tai yra geriausia, kas man galėjo nutikti.