Šeštadienį buvau draugės vestuvėse. Visą dieną buvau tokia susimąsčiusi. Net gaila draugės, kuri mano veide, greičiausiai, nematė nieko padrąsinančio… Tik pagalvokit – vestuvės, o veidas surūgęs. Baisu.

Prisipažinsiu, mąsčiau pesimistiškai. Nors tikiu Kristų, tikiu jo planu žmogui, bet niekaip negaliu suprasti, kaip šeima gali būti geras dalykas. Man nebuvo gera šeimoje. Tiksliau, nematydavau nieko gero, tik liūdesį ir neišsipildžiusias svajones. Kaip liūdna, galvodavau, kaip mano tėvai kenčia dėl to, kad mane turi. Esu jiems našta. Aš niekada neužkrausiu niekam tokios naštos… Aš niekada neturėsiu vaikų. Niekada neturėsiu vyro, kurį suvaržyčiau ir kuris kentėtų šalia manęs.  Tokios būdavo mano mintys, kai buvau maža.

Man didelis atradimas, kad šeima gali būti džiaugsmo ir laimės šaltinis. Bet kaip? Dieve, kaip?

Visas stebuklas, kad džiaugsmas iš tiesų yra ne siekti meilės sau, bet mylėti. Ar tai įmanoma – mylėti, negalvojant apie save? Kartais atrodo, kad ne. Aš pati savo jėgomis negaliu nusigręžti nuo savęs. Nors tai yra mano laimė. Negaliu.

Šitas negaliu išlaisvina. Iš kur tas galvojimas, kad privalau galėti? Ar jis teisingas?

Iš tikrųjų, aš negaliu. Ir prašau Dievo pagalbos. Ir vėl esu ten, kur gera, esu tiesoje apie save: aš negaliu. Dievas gali. Ir Jis yra nuostabus, nes visuomet yra šalia ir kai tik noriu atsigręžti į meilę, ne į save, Jis net neprašytas dovanoja šitą laisvę – laisvę nuo savęs.

Vestuvėse vis klausiau savęs: kas yra meilė. Dabar manau, kad meilė yra pasirinkimas palikti save Dievui, leisti Jam dovanoti mane kitiems, leisti Jam mylėti per mane. Meilė yra pasirinkimas. Renkuosi mylėti.

P.S. Rytoj per Iššūkį su merginomis kalbėsime apie tai, kas yra meilė ir kuo ji skiriasi nuo įsimylėjimo paklausykit (www.marijosradijas.lt).

Turėdama laisvą dieną, netyčia pasiėmiau paskaitinėti E. Fromm’o knygą “Žmogaus destruktyvumo anatomija”. Autorius – psichoterapeutas, akademikas, parašęs ne vieną knygą apie jausmus, santykius ir šiaip gyvenimą. Mane nustebino ir išlaisvino viena iš knygoje išsakytų minčių (knyga pakankamai mokslinė):

“Nervus tyrinėjančių mokslų duomenys, kuriuos aptariau, padėjo sukurti koncepciją apie vieną agresijos rūšį – agresiją, padedančią išlikti gyvam, biologiškai adaptyvią, gyvybinę. <…> žmogus apdovanotas potencialia agresija, kurią mobilizuoja grėsmė jo gyvybiniams interesams.”

Žmogus apdovanotas agresija! Niekada nebūčiau pagalvojusi apie tai. Jei kartais agresija yra geras, gyvybę gelbstintis dalykas, kodėl ją nurašyti kaip visomis prasmėmis blogą, vengtiną? Agresija (sakyčiau, didelis energijos antplūdis gynybai) pati savaime yra geras dalykas. O mes, bijodami jos ar padarinių, kitų žmonių smerkiančios reakcijos, stengiamės ją izoliuoti savo viduje ir nuo to kenčiame. Nepažinodami energijos savo viduje, nežinodami, kad tos energijos tikslas – gelbėti mus, uždarome tą energiją savyje ir džiūstame: pirmiausia nesinaudojame savo energija kaip atmestina, o prie šito dar ir visas jėgas paskiriame tai energijai uždaryti ir neišleisti.

Bijome. Nežinome, kaip su tuo gyventi, kaip elgtis, kaip priimti, kad mums ne viskas patinka, ne viskas mums gera, kad kiti žmonės mums gali kelti grėsmę (ar bent mes jiems priskiriame tokį vaidmenį).

Bet jei tik priimtume tą energiją ir nukreiptume ją tinkama linkme, pavyzdžiui, iškilusiai problemai spręsti, būtume patys laimingiausi žmonės.

Manau, tai menas, kurio esame kviečiami mokytis nuolat.

Imu suprasti, ką reiškia būti stipriu, kai esi silpnas. Kas yra tas silpnumas ir kas yra ta stiprybė silpnume.

Pirmąsias savo darbo dienas nuolat patiriu didelės baimės ir bejėgiškumo “priepuolius”. Tiek dalykuose, susijusiuose su darbu, tiek visai, rodos, šalutiniais atvejais. Pavyzdžiui, šįvakar, grįždama troleibusu namo, išsigandau paprasčiausio girtuoklėlio, kuris mane kalbino, klausė, kur važiuoju ir pan. Anksčiau taip niekada nebūdavo. Niekad nebijodavau žmonių. Kodėl taip darosi su manimi? Kodėl mane apima šita beveik paniška baimė (o gal paprasta savisauga, kurios anksčiau nebuvo)?

Važiuodama troleibusu, paskambinau broliui. “Ar galėtum mane parvežti namo nuo stotelės?” – paklausiau (ten reikia truputį paėjėti). Ir jis atvažiavo. Tada supratau, kodėl Dievas man leidžia išgyventi šitą slogią, neramią savijautą. Mano silpnumas – tai vaistas nuo puikybės ir tai galimybė mano broliui atrasti, jog gyvename ne dėl savęs.

Jis turėjo progą tarnauti, padėti, išgelbėti mane. Jis turėjo progą atrasti galbūt dar neatrastas jėgas pasiaukoti, padaryti kažką dėl kito. Nieko nėra baisiau už būseną, kai, rodos, esi niekam nereikalingas ir nieko negali. O padėdamas kitam patiri, kad gali. Kad gali daugiau, negu pats manei galįs. Tai yra stebuklas. Kristus ne kartą sakė – tavo tikėjimas išgelbėjo tave. Kristus buvo tas žmogus, kuris sudarė galimybes tikėti. Dievas viską yra davęs žmonėms, Jis pats yra apsigyvenęs žmoguje ir gali viską jame. Kristus, Dvasia ir Dievo žodis žadina tai mumyse, sukelia tikėjimą, Dievo veikimo troškimą.

Nežinau, ar aš aiškiai kalbu. Tik noriu pasakyti, kad mano silpnumas įgalina kitą žmogų man padėti. Padeda kitam atrasti savo stiprybę, kurios man konkrečioje situacijoje ar konkrečiu metu gyvybiškai reikia. Ir tai yra Kristaus meilės įsakymo išsipildymas, kad vieno kūno nariai iš tikrųjų būtų vienas kūnas, gyventų kaip vienas kūnas: sutrikus vienai kūno daliai, kitos stengiasi stipriau dirbti.

Ačiū tau, Viešpatie, už silpnumo akimirkas. Ačiū, kad dovanoji žmones, kurie gelbsti, padeda. Ačiū, kad sukūrei mus kaip vieną kūną. Ačiū, kad mokai remtis vienas kitu ir pasitikėti, kad mokai mylėti ir būti mylimais.

Šiandien jau antra diena, kaip aš Kaune, Marijos radijuje. Pakeisiu į motinystės atostogas išeinančią Ingą, programų direktoriaus asistentę. Kartu su kolegomis būsim atsakingi už programą, jos kokybę, už tai, kad visos programos dalys būtų laiku ir vietoje. Kadangi praktiškai visą Marijos radijo “turinį” kuria savanoriai, daugiausiai laiko tikiuosi praleisti su jais.

Prisipažinsiu, šiąnakt visą naktį mintyse bendravau su gausybe savanorių, apie kuriuos svajoju Marijos radijuje. Mintyse sukosi mintys apie tai, kaip juos reikės visko išmokyti, kokius koldūnus reikės jiems virti pietums, kaip atpažinti juose talentus ir padrąsinti juos atrasti savo dovanas.

Meldžiuosi, kad ši svajonė – laimingų savanorių būrys Marijos radijuje – išsipildytų. Ir jūsų prašau pagalbos šiame naujame darbe. Jei galite, retkarčiais paklausykite, panagrinėkite, pasakykite pastabų apie Marijos radijo laidų ir visos programos kokybę. Taip pat jei išgirsite, kad kažkas norėtų išmokti dirbti su radijo aparatūra arba norėtų žurnalistinės praktikos, taip pat norėtų dalintis tikėjimu, nukreipkite pas mane

P.S. Galimybė kurti ir iš tikrųjų susitikti su kitais žmonėmis yra nuostabi

Kelias dienas buvau Baltriškėse, pas geruosius ir ištikimuosius Tiberiados brolius. Jie nerealūs. Padaro krūvą darbų (pavyzdžiui, visos dovanos Jaunimo dienoms, arba didžiulės stovyklos šeimoms, jaunimui, paaugliams ir vaikams), ir nė kiek neužriečia nosių. Nė kiek. Kaip tik nerimsta, kasdien darbuojasi prie bažnyčios, kuri taip pat auga kaip ant mielių.

Kodėl?

Jie nuolat dėkoja. Per maldą jie nuolat dėkoja Dievui už naują dieną, už tai, kad Jis atpirko žmones, kad mirė ant kryžiaus, kad atleido kaltes, kad paliko savo Žodį, kuris gaivina. Dėkoja už brolius Belgijoje, Konge, Filipinuose. Dėkoja už augančias daržoves darže (pastarosiomis dienomis, kai kaitra, jos kaip tropikuose, galima skinti ir sėti naujas, vis auga ir auga). Už viską dėkoja. Net už tai, kas nepasisekė – jiems tai – tik “nauja patirtis”, galimybė dar kažko išmokti, patirti. Sunkumai – tai tik galimybė grūdintis, augti, tvirtėti.

Tai, ką jie daro, tikrai yra Dievo stebuklas. Ir dėkingumas, manau, yra pats geriausias kuras visoms jų pastangoms.

Ir aš noriu dėkoti už viską. Visa, ko neturiu, ko trūksta, atiduoti Dievui, ir džiaugtis visa ta gausybe dalyku, kurie man dovanojami kiekvieną dieną. Labiausiai – už viltį, kurią Dievas duoda savo pažadais: išgelbėjau tave, esi mano, esi man brangesnė už bet ką šitame pasaulyje.

Ačiū Tau, Dieve, už tai. Ačiū, kad Esi.

Jau apie metus savo MP3 grotuve esu įsirašiusi Naująjį Testamentą. Kažkada užsukusi į “Mūsų knyga” leidyklos knygyną “Pegasas” suradau dvigubą kompaktinę plokštelę su Evagelijomis, Apaštalų darbais, laiškais ir Apreiškimu Jonui. Tai – Gerosios Naujienos centro projektas. Tąkart už dvi kompaktines plokšteles su profesionalių diktorių įskaitytais tekstais sumokėjau apie 40 litų.

Iki šiol karts nuo karto paklausydavau. Ypač, kai reikėdavo atlikti fizinius darbus, pavyzdžiui, plauti grindis namie ar valyti dulkes.Viduje vykdavo keisti dalykai – tai didelis džiaugsmas ir laisvė, tai didelis suspaudimas, silpnumas ar net skausmas… Žinojau, kad Dievo žodis yra kažkas labai svarbaus, ir šitas žinojimas sunkiais momentais padėdavo nenumesti ausinuko, bet įsikibus į skudurą ar mašinos vairą (priklausomai nuo to, ką darydavau), klausytis toliau.

Įskaitytas Dievo žodis man ypač padėjo per Lietuvos jaunimo dienas. Nežinau, kaip būčiau ištvėrusi, jei ne galingas balsas ausyje. Draugai stebėjosi – kaip galiu vienu metu ir kažko klausyti, ir duoti užduotis, vesti susitikimą ar šiaip kalbėtis su žmonėmis. Kad jūs žinotumėte, koks tai gėris! Koks tai gėris, kai viduje, man nežinomu būdu, sruvena gyvybė. Išmokau, kad Dievo žodis yra gyvas, Jis yra asmuo, su savo savybėmis, veido bruožais, o svarbiausia – su didžiule meile žmonėms, didžiule, protu nesuvokiama ir nepaaiškinama meile; neišeina (ir nereikia mėginti) jo narstyti kaip dinozauro kaulelių, mėginant nuspėti gyvūno amžių ir nuo ko jis mirė. Tai žemina Dievo žodį, užgožia visą jame esančią galią, nukerta nuo jo visa tai, kas dieviška.

Kai aplink milijonas klausimų, milijonas darbų ir neištesėtų įsipareigojimų, “valdyti” Žodį – tai mažiausiai, ko norisi. Supranti savo ribotumą. Tada lengva būti nuolankesniam. Neturėdamas savo atsakymų, pasikliauji širdimi, kuri kvėpuoja Dievo žodžiu. Kaip gera yra pasikliauti širdimi, pasikliauti Dievu, kuris be perstojo tau kalba ir nori tau padėti! Dar neturėjau gražesnės patirties. Laisvės ir pasitikėjimo kitu, didesniu už mane, patirties.

Ir tai pasiteisino. Žurnalistų grupelės, kurią koordinavau, atsiliepimai pranoko bet kokius mano lūkesčius. Bet dar svarbiau – aš pamačiau tuos žmones, aš juos visa širdimi sutikau. Pabaigoje galėjau pasakyti, kuo jie nuostabūs, kur jų stiprybės, kokios jų dovanos. Apskritai, galėjau grožėtis Dievo kūryba labiau nei bet kada. Dar niekad nemačiau pasaulio tokio gražaus, tokio paprasto ir gražaus.

Dabar, kai tik turiu laisvą akimirką, vėl neriu į Dievo žodį. Kartais kyla abejonių, ar tai normalu, ar kitas neįsižeis, jei būsiu su ausinuku. “Patestuoju” ir, jei įmanoma, spaudžiu “play” jau nebeburnoju ant technologijų… Dėkoju Dievui, kad man, pasaulietei, savo pačios nuodėmių bijančiai paklydusiai avelei Dievas duoda tokį šansą – taip paprastai, be didelių pastangų, klausytis Jo.

Ir jums rekomenduoju. Tai geriausias vitaminas, kokį iki šiol esu “ragavusi”

Turime pirmąjį įrašą, kurį parašė pasiduodu.lt skaitytoja ir bendradarbė Daiva. Daugiau apie autorę papasakosiu vėliau, dabar kviečiu paskaityti jos mintis:

Sekdami Kristaus pamokymu mylėti vienas kitą, mes išspręstume visas žmonijos problemas. Būtų išgydytos visos pasaulio žaizdos. Pats meilės jausmas atgina žmogų nuo visokių ydų ir nedorybių.

Mylėdami Dievo sukurtą žemę ir vandenį, augalus ir gyvūnus, mes neniokotume ir nenuodytume gamtos, o atvirkščiai – rūpintumės jos išlikimu ir klestėjimu.

Mylėdami kiekvieną Dievo sukurtą žmogų, mes darytume vien gera jam. Pavydą pakeistų džiaugsmas kito gerove, kerštą – atlaidumas, panieką – atjautimas, pyktį – supratimas, sumenkinimą – padrąsinimas ir t.t.

Jeigu mes su pagarba ir meile žvelgtume į save, mes nenuodytume savo kūnų, nežalotume savo protinės, fizinės ir dvasinės būties. Mes siektume sveikatos savo kūnui, išminties protui ir išganymo sielai.

Pamėginkime įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti TOKS pasaulis ir TOKIE mes, jeigu įvykdytume vienintelį įsakymą „vienam kitą mylėti“. Jeigu visų mūsų minčių ir veiksmų priešakyje būtų meilė. Jeigu kiekvienas vyksmas vyktų meilės vardu. Juk mes…gyventume rojuje!

Suvokdama, jog reikia tiek nedaug, kad viskas būtų gera ir gražu, stengiuosi tapti tokio gyvenimo pavyzdžiu. Ir labai dažnai nusvyra rankos, ar netyčia išlenda seni giliai įaugę blogi įpročiai elgtis nelabai gerai. O ir visas pasaulis, visi žmonės tokie blogi, tokie pikti, atrodo kiekvienas tik ir siekia mane sunervinti, man pikta pasakyti ar padaryti. Tada supykstu dėl neteisybės, kad „aš noriu būti gera, ir verta Dievo meilės, bet va, kiti man trukdo, veda iš kelio, verčia nusidėti“.

Tačiau tiek man, tiek kiekvienam verta prisiminti, jog esame reikšmingos ląstelės didelio organizmo, vadinamo pasauliu. Ir pasaulio grožis priklauso nuo to, kiek jo kuria kiekvienas iš mūsų. Daugybė žmonių, kurie vadovaujasi meilės taisykle, savo gyvenimais kuria rojų žemėje. Galbūt tiems, kuriuos laikome blogais, kaip tik ir trūksta šypsenos, mandagumo, gerumo, dėmesio, palaikymo – ir jie taip pat pasikeistų.

Neseniai atradau tinkamą būdą pradėti keistis. Po kiekvieno blogo poelgio, žodžių ar netgi minčių, kada prabunda sąžinė, jog negerai padariau, pabandau įsivaizduoti alternatyvą – kaip būčiau pasielgusi, jeigu būtų suveikusi meilė, o ne kokios neigiamos emocijos.

Įsivaizduokite, kaip pasikeistų scenarijus tų įvykių, kuriuose pyktį pakeistų meilė. Taip jau mintyse pradėsime kurti rojų.

Juokiamės iš tų, kurie kaip pamišę pasakoja mums apie velnią, jo egzistavimą, apsėdimus, jo veikimą. Kokios pasakos! Gal net šiame blog’e esu su švelnia ironija pavadinusi juos truputį trenktais. O pasirodo, su jais viskas gerai, net gi labai gerai Duok Dieve, su mumis visais būtų taip pat gerai, kaip su jais.

Jau kurį laiką mano dėmesį atkreipia kunigų egzorcistų kategoriškumas. Jie labai konkretūs, neužsiima beletristika. Gėris arba negėris. Dalykai gydo žmogų arba negydo, nėra tarpinio varianto. Tiki horoskopais, prietarais arba netiki. Tiki Dievu arba ne. Jie nubrėžia aiškią liniją.

Kartais labai ant jų pykstu: nu kokie durniai, visiškai nemato platesnio konteksto. Taip yra, kai iš tingėjimo ar baimės (dažnai nesąmoningai) noriu pasilikti neaiškumo zonoje, kur viskas truputį gerai, truputį ne visai, truputį teisinga, truputį ne (bet juk čia nieko tokio, Dievas viską pataisys, aš gi bejėgė ir nieko negaliu pakeisti)…

Kai truputį prablaivėjų (tų pačių kategoriškų bambeklių “demonologų” dėka), suprantu, kad eidama kad ir į mažiausius kompromisus, PASIRENKU bristi į šūdą iki kaklo. Pirmas žingsnelis (juk tai tik truputį) ir duodu garantiją, kad anksčiau ar vėliau vos nosies galiukas kyšos iš krūvos smirdančio ir gilyn traukiančio mėšlo.

Paklausite, kas man nutiko, ko taip karščiuojuosi… Esu pikta, kad mes taip lengvai pasiduodam velniui. Matau, kaip jis visur kiša savo trigrašį, kur bepažiūrėsi. Bent mėgina.

Kaip gerai, kad Kristus jau nugalėjo. Mes niekada nemirsime. Velnias tik patį procesą gali apkartinti, bet pabaiga – ne jo reikalas. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių tai atrastų ir kuo mažiau liūdėtų bei tenkintųsi tais menkais trupiniais, kuriuos velnias siūlo mainais už laisvę.

Esame laimingi. Niekas mūsų neįveiks, absoliučiai niekas, tik sustiprins ir apvalys. Drąsos!

Jei Dievas nori mūsų laimės, kodėl Jis mums leidžia kentėti? Ar galėtume išvengti kančios? Ar be kančios būtų įdomu, ar būtų tikra?

Dažnai gaunu pastabų, kad jau laikas man būtų nusileisti ant žemės. Ir tikrai mėgstu pasvaičioti, paklajoti padebesiais, stipriai jausti. Kartais labai gera taip, nekonkrečiai… Bet gyvenu ne tam, kad apsistočiau ten, kur esu. Gyvenu, kad judėčiau link Dievo. Ką tai reiškia? Tai reiškia savęs ir pasaulio pažinimą, įvairovę, tai reiškia tuščių, įkalinančių ribų griovimą (kaip mitų griovėjai ). Turime kaip kalnų upeliai čiurlenti be jokių užtvarų.

O mes prisistatome sau ribų. To nedarysiu, to nedarysiu, to nematysiu, to nepriimsiu, taip nebus, anaip nebus; tegu būna taip, taip arba taip, kitaip – nedarysiu. Kad tik būtų saugiau, kad tik neatsirastų kažkas, ko nepažįstu ir negaliu apvaldyti, nuo ko negaliu apsisaugoti.

Tas nerimas, kai nežinai, ko tikėtis – labai žmogiškas. Jis kviečia mus sustoti ir pasižiūrėti, ko mes taip nerimaujame. Tai nėra lengva. Net pažiūrėti į tą pusę būna baisu, o ką jau kalbėti apie “susipažinimą” su nerimo priežastimi…

Mane stebina, kaip šis nerimas gali apimti visas gyvenimo sritis. Magistrinio rašymą, dušą kas rytą ar mankštą, kasdienę maldą, santykius su vaikinu, kurio trokštu, buvimą maldos grupėje, Dievo žodžio skaitymą, paniekos pr

Nežinau, kodėl, bet tik pereidami per šitą netikėjimo tamsumą – nežinomybę, baimę, kančias, galime pasiekti laimę. Ir čia galiu sakyti, kad Dievas yra nuostabus. Jis yra tas, kuris palaiko juodžiausiose akimirkose, Jis yra tas paskutinis šiaudas, kuris mus ištraukia.

Meldžiuosi už visus, kurie kenčia, už visus, kurie yra vieni savo sielvartuose. Nėra taip paprasta tikėti… Vis dėlto, nežinau kito kelio, kaip tik tūkstantį kartų kartoti “Jėzau, pasitikiu Tavimi” ir prašyti Jo pagalbos. Jis ir tik Jis gali išgelbėti. Nepraraskite vilties! +

Kartais būna taip sunku viduj. Taip neaišku, taip baisu. Taip spaudžia širdį. Norisi pradingti, norisi mirti. Norisi verkti be sustojimo, išverkti visą save, kad nieko viduje nebeliktų. Norisi klausti, dėl ko, Dieve, kam visa tai, kodėl taip skauda?

Tada pirmiausia reikia gerai išsimiegoti, suvalgyti hematogeno gabalėlį, gerti daugiau arbatos ar sulčių, valgyti daugiau vaisių, susitikti su drauge, su kuria galiu pasikalbėti atvirai (geriausia su mergele Marija), galbūt pasivažinėti dviračiu.

Jei vis dar gaila savęs, vis dar skauda ir neramu, man padeda prisipažinimas. Kad turiu norų, kurių pati savo jėgomis negaliu išpildyti. Negaliu viena pasiekti laimės, tapti laiminga. Manau, baimė, kad giliausi norai neišsipildys, įsitikinimas, kad viską turėsiu įveikti viena ir kelia didžiausią skausmą. O juk tai yra visiškas melas, šlykštus melas, kuris taip trokšta užvaldyti. Mūsų laukia geri dalykai. Ir mes niekada nesame vieni. Nebent pasirenkame taip, užsidarydami.

Jei tik mokėčiau ramiai sutikti savo baimes ir kartu su savo Mylimaisiais, gyvenančiais manyje, pažvelgti į jas. Pamatyčiau, kad jose – nieko rimto, nieko, ko nebūtų galima įveikti, išgyventi. Ir gal net pamatyčiau, kad visa tai, ko bijau, taps mano laimės šaltiniu. Kad perėjusi visa tai, atrasiu, ko taip ilgai ieškojau. Atrasiu bendrystę, tikrą meilę.

Tokiam žingsniui reikia tikėjimo. Padėk man, gerasis Dieve. Juk Tau viskas įmanoma. Padėk mums. Nuo Tavęs atsiskyrę, mes nieko negalime nuveikti.