Pieva

Motinos maldoje sugraudino mane iki ašarų

Antradienį dalyvavau krikščionių moterų susibūrime „Motinos maldoje“. Rodos, nieko ypatingo – brandaus amžiaus moterys giedojo giesmes, kalbėjo maldas, judėjimo įkūrėja liudijo, kaip Dievas veda ją ir visą bendruomenę.

Taip, ko gero, viskas paprastai ir būtų pasibaigę, jei ne paskutinė vakaro dalis. Kiekviena mama gavo po kelis apskritus lapelius, ant kurių užrašė savo vaikų vardus.

Susidarė ilga eilė moterų, kurios norėjo savo vaikus įdėti į Jėzaus rankas, atiduoti juos prie Viešpaties kryžiaus. Jos po kelias klaupėsi prie nediduko stalelio ir tyliai kalbėdamos maldas dėjo lapelius su vaikų vardais į krepšelį prie kryžiaus.

„Ar tokia begaliniai didelė yra motinų meilė? Ar ir aš esu taip begaliniai mylima savo mamos? Ar Dievas šitaip myli kiekvieną iš mūsų?“ – patikėti negalėjau aš.

Iš susijaudinimo akys ėmė tvenktis ašaros. Dievo meilė, kuria jis myli mus per motinas yra begalinė. Ir pati, jei būsiu mama, mylėsiu savo vaikus tokia didele meile!

Kokios didelės, Viešpatie, yra mūsų širdžių talpyklos! Kiek daug meilės Tu įdedi į mūsų, esamų ir būsimų motinų širdis! Stebiuosi! Ir šlovinu Tave.

Nutariau ir kitą kartą eiti į motinų susirinkimą. Tai padarysiu pirmiausia tam, kad pamatyčiau, kaip stipriai galiu mylėti ir būti mylima!

Leave a Reply