Pieva

Šv. Juozapas bandė pakeisti padangą

Neseniai bažnyčia šventė šv. Juozapo dieną. Lyg tyčia tą dieną prakiuro automobilio padanga. Ratlankis jau lietė žemę, važiuoti su tokia nebegalėjau. Bbjaurybė ratas taip užrūdijo prie stebulės, kad negalėjau jo nuimti.

Dieve, galvoju, kur teisybė? Viską padariau – damkratu automobilį pakėliau, varžtus atsukau (kaip specialiai neapmokyta moteris labai daug padariau), ir dar ne pabaiga.

Rankos purvinos ir tepaluotos. Į darbą vėluoju. Stoviu ir svarstau, ką daryti.

Tada mane aplankė šv. Juozapas žmogaus pavidalu. Degalinėje užkalbinau vidutinio amžiaus vyrą. Nieko negalojau – nei kad patikimas, nei kad paslaugus. Tiesiog pamačiau ir paprašiau pagalbos.

Net nustebau. Jo veide nemačiau jokio nepasitenkinimo. Nesuraukė nosies, neišpūtė akių. Kartais žmonėms taip būna, kai paprašau pagalbos. Jis paklausė, kur stovi automobilis ir pažadėjo privažiuoti.

Apžiūrėjo, pabandė nuimti ratą, panaudojo visus šalia buvusius įrankius, kad stipriai atitrankytų rūdis. Kai galiausiai nieko neišėjo, patarė, ką daryti. Jam, mat, irgi taip yra buvę.

Negana to, jis pavežė mane į miesto centrą, papasakojo, kaip mėgsta savo darbą, kaip laukia, kai po atostogų galės vėl į jį grįžti. Pridūrė ir apie tai, kaip paaukojo inkstą savo žmonai. Ir koks darbštus jo sūnus – dieną mokosi, vakare dirba.

Nustebino vyro darbštumas, paprastumas ir atsidavimas.

Tegu Dievas jam atlygina.

Medžiuosi už vyrus, kad jie taip mylėtų artimą, kaip Juozapas mylėjo.

Tags: , , , , , ,

Leave a Reply