Pieva

Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale

Nuovargis užkniso juodai. Pavargau. Ketvirtadienį ir penktadienį paprastai man būna riesta. Pirmosiomis savaitės dienomis atiduodu visas jėgas, o paskui tikiuosi, kad savaitė trečiadienį per stebuklą baigsis.

Tada iš nuovargio susipykstu su savimi ir visu savo vidiniu pasauliu ir svajoju, kaip pabėgsiu į negyvenamą salą, kur nebūtų net malonių merginų, siūlančių nemokamą kokoso pieno kokteilį… kur nebūtų NIEKO!!! Net manęs. Gal nebent Dievas.

Tai va. Penktadienis… Scenarijus kartojasi. Mano smegenys jau plūduriuoja vienumoje ir palaimoje, o kūnas vis dar sėdi redakcijoje ir sutelkęs paskutines jėgas dėlioja žodelį prie žodelio, kad straipsnis dar būtų panašus į straipsnį.

Paskutinis nekantrybės lašas įkapsi į mano kančių taurę. Į darbo pabaigą gaunu dar vieną užduotį. Labai mažą, bet visgi užduotį. VISKAS, NEBESPĖSIU, MANO PLANAS GRIŪNA, AAAAA. Atrodo, kad manyje prasidėjo kruvinos atakos. Kaip Maidane, tik dar rimtesnės. Man baisiausia paklusti – užuot vykdžius savo tobulą planą, pasitarnauti kitų tikslams.

Kadangi esu nuolankumo įsikūnijimas (čia gryna ironija), užduotį priimu. Pašnekovas galės kalbėti už 15 minučių… O mano kraujas, susimaišęs su nuovargiu ir apmaudu, kad žmonės neturi rentgeno ir nemato, ką išgyvenu viduje, jau virte verda.

Kažkur labai toli sukirba mintis – o ką apie visą tai galvoja Dievas? Jis turėtų kažką galvoti, jeigu jam rūpi, kas dedasi su manimi. Esu girdėjusi, kad Jam rūpi kiekvienas žmogus. Kad Jis serga už kiekvieną ir yra kiekvienam kaip geras Tėvas.

Dieve, tai ką dabar pasakysi? Noriu susitikti su Tavimi ir paklausti, ką apie visą tai galvoji. Ne, noriu paklausti, ar Tau apskritai rūpi, kas dedasi su manimi. Nes NEPANAŠU!!! Kur esi šitame penktadienio košmare?

Ir ką jūs galvojat… Dievas nė kiek neįsižeidė dėl mano bjauraus tono. Jis kuo skubiausiai ir kuo aiškiausiai atsakė.

Nuo ryto turiu su savimi Magnificat, mėnesinį maldyną. Su priekaištu širdyje atsiverčiau penktadienio vakarinę maldą. Perskaičiau psalmę. Pagrindinė mintis – Šlovinkit Viešpaties vardą. Man dabar iki šlovinimo – kaip iki mėnulio. Ne, Dieve, taip neišsisuksi. Pasistenk dėl manęs – kalbėk aiškiai ir suprantamai. Kodėl vyksta šitie baisūs dalykai mano gvenime?

Atsiverčiu vakarui skirtą Dievo žodį. Ir – bingo!

„Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus. Supraskite: jūsų tikėjimo išmėginimas gimdo ištvermę, o ištvermė subręsta darbuose, kad jūs taptumėte tobuli, sveiki ir nieko nestokotumėte.“

Dievas kalbėjo būtent man. Reikėtų prirašyti miliojoną įrašų, kad paaiškinčiau, kokie man svarbūs ir kokią didelę istoriją turi žodžiai „sveikti“ arba „darbuose“. Negaliu to paaiškinti keliose pastraipose. Tiesiog akimirksniu širdyje suvedžiau: „Dievas žino, kas vyksta su manimi. Jis leidžia tam vykti tik dėl to, kad mane myli. Net jei nesuprantu, kodėl visa tai dedasi, tai turi prasmę.“

Kokią prasmę, paklausite? Gal kad mokyčiausi? Gal disciplinos, gal lengviau atsisakyti savo planų ir priimti, ką teikia aplinkybės, gal labiau pasitikėti Dievu, gal sudėti visas viltis į Jį? Gal visko kartu?

Dar nežinau. Ateitis parodys. Esmė, kad tame varge, kurį vargstu, Dievas yra su manimi, Jis yra arti ir veda mane, tobulindamas mano širdį. Niekas man nėra svarbiau, kaip žinoti, kad Jis šalia ir nuolat manimi rūpinasi. Nėra nieko svarbiau už tai.

Va tau ir šviesa tunelio gale. Užduotis atlikta, o aš iš to entuziazmo vis dar sėdžiu darbe ir rašau šitą įrašą. Svarbu tik laiku paspausti jungiklį. Šįkart man juo buvo Magnificat 🙂

Ačiū maldyno leidėjams ir Šventajai Dvasiai, kad pakišo po nosim būtent tą skaitinį, per kurį Tėvas priminė apie savo artumą!

 

Tags: , , , , , , , , , , ,

One Response to “Penktadienio košmaras ir šviesa tunelio gale”

  1. vasario 28th, 2014 at 19:26

    Sigita says:

    O geras. Beveik metai praėjo, kaip nieko nerašiau į pasiduodu.lt 🙂 sveika sugrįžusi, Sigute! 🙂

Leave a Reply