Pelenų trečiadieniu katalikams prasideda 40-ies dienų pasninkas. Jis truks iki Velykų ir primins Jėzaus pasninkavimą dykumoje, kai Jis nieko nevalgė ir negėrė. Nuo tada, kai įtikėjau, kasmet šiam laikotarpiui stengiausi ko nors atsisakyti ir taip stiprinti draugystę su Dievu. Vienais metais nevalgiau mėsos, kitais – šokolado, trečiais – apskritai desertų. Buvo laikas, kai vengiau švenčių ir vakarėlių. Dabar, manau, atėjo metas atsisakyti dar vieno, šiuo metu paties skaniausio gardėsio – „Facebook’o“.

Kodėl reikia atsisakyti?

Gavėnia, žinoma, nėra tik pasninko, tik ko nors atsisakymo laikas. Svarbiausia per tas dienas sutikti Dievą ir pasiruošti Jo išgelbėjimui. Visgi katalikiška tradicija, kurią daugybė žmonių kaip bitės sunešė per kone 2 tūkstančius metų, nėra tokia jau tuščia ir bevertė. Sutikti Dievą tuštesniu skrandžiu ar švaresne galva – lengviau.

Bet kuo čia dėtas „Facebook’as“? Kodėl ne kokie penktadienio pietūs arba, kaip anksčiau, saldėsiai? Ne kas nors, kas pamalonina pilvą?

Pasninko esmė – siekti daugiau laisvės, daugiau „vietos“ Dievui. Kartais Dievui skirtą vietą užima maistas, bet yra daug kitų gerų dalykų, kurie netyčia įsirango į bosui skirtą kėdę. „Facebook’as“ lengvai tampa tariamos paguodos ir laiko užmušinėjimo vieta. Čia tas pats, kaip cigaretės ar šokoladinės bandelės – padeda, kai labai negera, bet problemos iš esmės neišsprendžia. Dar daugiau, užuot sprendusios problemą, šios mažos mielos smulkmenėlės pačios tampa problema ir rimta kliūtimi.

Vieną vakarą į svečius užsuko draugų. Netyčia trumpam prisėdau prie interneto. „Trumpam“ užtruko ilgiau nei pusvalandį. Laikas internete bėga tarsi smėlis pro pirštus. Atrodo, viskas ten taip svarbu, taip neatidėtina, aktualu būtent dabar. Užuot bendravusi su realiais žmonėmis, rašinėjau savo profilyje ir siuntinėjau elektroninius laiškus. Užuot pasidžiaugusi tuo, kas tikrai yra, akių kontaktą palaikiau su 2 kilogramus sveriančia dėžute.

Kompiuterio gelbėjimo akcija

Galbūt nieko čia tokio. Sakoma, kai reikia, Dievas randa žmogų visur, net ir internete. Bet Jam tikrai kur kas sunkiau mus prakalbinti, kai esame pasinėrę virtualybėje. Iš kur žinau? Pažiūrėkite į vaikus, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus.

Kartais girdžiu draugus pasakojant, kaip jų vaikai prilimpa prie kompiuterių ir tampa mažais piktais zombiais. Man užverda kraujas. Ir aš sakau: „Jei taip atsitiktų su mano vaikais, ištaškyčiau kompiuterius į šipulius be jokio gailesčio“.

Dabar tai po truputį nutinka su manimi. Tad dar turiu galimybę išsaugoti savo niekuo dėtą kompiuterį. O „Facebook’as“ tikrai nenumirs be manęs iki Velykų. Gal net nepastebės, kad ten nebuvau…

• Įrašo temos: iš širdies, mąstau

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).