Jaunystė toks labai geras laikas. Kiek pastebėjau, būdami jauni dažnokai įsimylim. Normalu, gražu, žmogiška, gali būti skausminga, gali būti kažko didesnio pradžia, gali būti tiesiog dar viena vertinga pamoka.

Mano pasirinkta gyvenimo kryptis – Kristus – ir šiuo atveju ragina klausti: o ko tu norėtum, Viešpatie? Kodėl tai nutiko? Ką kalbi man apie save, apie mane, apie gyvenimą, apie tą žmogų, kurį myliu? Ar tai tas, ar man laukti kito?

Šiąnakt Gailestingumo šventovėje, Vilniuje visą naktį vyko adoracija. Vieną naktį per mėnesį (iš 13 į 14 dieną) bažnyčia atrakinta visą parą, galima bet kada užeiti.

Ėjau ten, norėdama suprasti, kaip elgtis, ką daryti, kaip teisingai mylėti, o gal nemylėti. Užpuoliau Dievą krūva klausimų, abejonių, baimių, senų žaizdų ir net kaltinimais, kad Jis nieko nedaro, kad man būtų aiškiau.

Kodėl palieki mane nežinioje? Kodėl neparašai SMS’o su tekstu “Tai tas” arba “Neturėtum veltis”? Norėčiau kuo greičiau tai žinoti ir kuo greičiau sutvarkyti reikalus pagal Tavo, Viešpatie, valią!.. Tarsi pasitarimas su Dievu būtų tas pats, kas ieškoti informacijos per Google ar Wikipediją.

Sėdėjau ten ir kuo ilgiau sėdėjau, tuo paprasčiau viskas atrodė. Dievo tyla yra labai prasminga ir iškalbinga. Jeigu Jis šiuo klausimu tyli tai ir aš neturėčiau bet kokia kaina siekti atsakymo.

Gal atsakymo kol kas tiesiog nėra. O kas sakė, kad jis turi būti iš šono, o ne mano pačios suformuluotas? Kodėl esu tokia tikra, kad Dievas pateiks man atsakymą kaip kokią dogmą? O gal atsakymo kol kas net ir nereikia. Gal tai būdas man augti kantrybe ir pasitikėjimu, kad Dievas savo laiku padarys, kaip mums geriausia?

Ir gal apskritai, kankindama save ir kamantinėdama Dievą klausimais tik eikvoju laiką, kuris šiuo metu skirtas kitiems dalykams. Yra tiek daug sričių, kurias galiu pilnai išgyventi, kuriose galiu tobulėti. Gyvenu bendruomenėje, kurioje su merginomis būsime geriausiu atveju iki vasaros. Ir tai niekada nepasikartos.

Dar nė metų nedirbu dabartiniame darbe, tikrai dar nesu profesionali. Galiausiai, esu mergina, kurios grožiu Dievas nori liudyti pasauliui savo tobulumą. Kas bus, jei neturėsiu laiko pasirūpinti savimi?

Nesakau, kad reikia visai spjauti į tą, kurį myliu. Toli gražu. Net ir neišeitų Esu tikra, Dievas jam nori gėrio. Jis neprieštarauja, kad pažintume vienas kitą, kad jį mylėčiau ir kad eitume kartu link Dievo. Tokia ir yra pirmoji įsimylėjusio žmogaus užduotis – liudyti Kristų mylimajam. Bet be nuolankumo – Dieve, tik tu žinai, ko mums abiems reikia ir tik tau priklauso laikas – nieko nebus. Gal šita situacija kaip tik tam ir yra, kad keistų mano širdį, darytų kantresnę ir stiprintų mano draugystę su Dievu? Tiesą sakant, tuo net neabejoju.

Ir prie visų šitų apmąstymų, puikių išvadų ir pasiryžimo įdėmiai klausyti Dievo tylos, gaunu desertą. Kai jau suprantu Dievo taktiką, susirašau dalykus, į kuriuos norėčiau koncentruotis kasdieniame gyvenime, netyčia paskaitau šios dienos Evangeliją (Lk 7, 19-23).

 

Tada Jonas, pasišaukęs du savo mokinius, nusiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“  Atėję pas Jėzų, tie vyrai tarė: „Jonas Krikštytojas mus pasiuntė pas tave, klausdamas: ‘Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ Kaip tik tuo metu Jėzus pagydė daugelį iš ligų bei negalių ir nuo piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. Tad atsakydamas jis tarė jiems: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena. Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi“.

 

Ką sako Jėzus, kai jo klausia, ar jis tas, ar žmonėms laukti kito (jaučiat klausimo panašumą? )? Jis nurodo į darbus, į pokytį. Nėra atsakymo “tas” arba “ne tas”, bet raginimas įsižiūrėti ir atpažinti “iš darbų”. Kaip gali pasakyti – žmogus tau ar ne tau – jei jo nepažįsti? Iš akių spalvos? Iš zodiako ženklo? Iš buities įpročių? Bet juk čia smėlis delnuose, kuris išbyrės per pirmuosius bendro gyvenimo mėnesius.

Ar tam žmogui esant mano gyvenime aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena? Ar aš su juo praregiu, vaikštau, esu apvaloma, girdžiu, prisikeliu, skelbiu gerąją naujieną? Ar jis su manimi patiria kažką panašaus? Ar Dievas regimu būdu veikia per mūsų draugystę? Ar jis keičia realybę, mums būnant kartu? Ar atsiranda daugiau vilties, džiaugsmo, laisvės, tyrumo, laimingų žmonių?

Pagaliau yra kriterijai! Pagaliau žinau, į ką atkreipti dėmesį. Ir, aišku, nebeturiu iliuzijų, kad čia kaip googlinant, atsakymas paaiškės per sekundės dalį.

O juk ir daug džiaugsmo netektume, jei su žmonėmis būtų kaip su skanuojamomis prekėmis. Net į akis nereikėtų žiūrėti – tik pridėtum prie kodų skaitiklio ir viskas.

Žodžiu, kantrybės, mieli įsimylėjėliai. Gyvename nuostabų laiką. Ir visai neturime kur skubėti pasimėgaukite, stebėkite, kas vyksta, niekur nelėkite, nedarykite skubotų išvadų ir, svarbiausia, pastebėjimus atneškite į Dievo tylą, parodykite viską, ką supratote, ko nesupratote; parodykite visas abejones ir visus džiaugsmus.

Nėra didesnės vertybės, kaip dar labiau pažinti Dievą ir dar giliau patirti Jo meilę. Iš čia ir meilė žmogui – kuo daugiau Dievo meilės patiriu, tuo nuoširdžiau galiu mylėti savo išrinktąjį. Ir priešingai, kuo toliau nuo Dievo esu, tuo mažiau myliu.

Dėkoju Dievui už atradimus. Dėkoju Dievui už Dainių. Dėkoju Dievui už jus, kurie esate įsimylėję. Būkite kantrūs, viskas išeina į gerą mylintiems Dievą!

• Įrašo temos: gražūs dalykai, iš širdies, mąstau

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).