„Duodu Jums naują įsakymą – vienam kitą mylėti“
Turime pirmąjį įrašą, kurį parašė pasiduodu.lt skaitytoja ir bendradarbė Daiva. Daugiau apie autorę papasakosiu vėliau, dabar kviečiu paskaityti jos mintis:
Sekdami Kristaus pamokymu mylėti vienas kitą, mes išspręstume visas žmonijos problemas. Būtų išgydytos visos pasaulio žaizdos. Pats meilės jausmas atgina žmogų nuo visokių ydų ir nedorybių.
Mylėdami Dievo sukurtą žemę ir vandenį, augalus ir gyvūnus, mes neniokotume ir nenuodytume gamtos, o atvirkščiai – rūpintumės jos išlikimu ir klestėjimu.
Mylėdami kiekvieną Dievo sukurtą žmogų, mes darytume vien gera jam. Pavydą pakeistų džiaugsmas kito gerove, kerštą – atlaidumas, panieką – atjautimas, pyktį – supratimas, sumenkinimą – padrąsinimas ir t.t.
Jeigu mes su pagarba ir meile žvelgtume į save, mes nenuodytume savo kūnų, nežalotume savo protinės, fizinės ir dvasinės būties. Mes siektume sveikatos savo kūnui, išminties protui ir išganymo sielai.
Pamėginkime įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti TOKS pasaulis ir TOKIE mes, jeigu įvykdytume vienintelį įsakymą „vienam kitą mylėti“. Jeigu visų mūsų minčių ir veiksmų priešakyje būtų meilė. Jeigu kiekvienas vyksmas vyktų meilės vardu. Juk mes…gyventume rojuje!
Suvokdama, jog reikia tiek nedaug, kad viskas būtų gera ir gražu, stengiuosi tapti tokio gyvenimo pavyzdžiu. Ir labai dažnai nusvyra rankos, ar netyčia išlenda seni giliai įaugę blogi įpročiai elgtis nelabai gerai. O ir visas pasaulis, visi žmonės tokie blogi, tokie pikti, atrodo kiekvienas tik ir siekia mane sunervinti, man pikta pasakyti ar padaryti. Tada supykstu dėl neteisybės, kad „aš noriu būti gera, ir verta Dievo meilės, bet va, kiti man trukdo, veda iš kelio, verčia nusidėti“.
Tačiau tiek man, tiek kiekvienam verta prisiminti, jog esame reikšmingos ląstelės didelio organizmo, vadinamo pasauliu. Ir pasaulio grožis priklauso nuo to, kiek jo kuria kiekvienas iš mūsų. Daugybė žmonių, kurie vadovaujasi meilės taisykle, savo gyvenimais kuria rojų žemėje. Galbūt tiems, kuriuos laikome blogais, kaip tik ir trūksta šypsenos, mandagumo, gerumo, dėmesio, palaikymo – ir jie taip pat pasikeistų.
Neseniai atradau tinkamą būdą pradėti keistis. Po kiekvieno blogo poelgio, žodžių ar netgi minčių, kada prabunda sąžinė, jog negerai padariau, pabandau įsivaizduoti alternatyvą – kaip būčiau pasielgusi, jeigu būtų suveikusi meilė, o ne kokios neigiamos emocijos.
Įsivaizduokite, kaip pasikeistų scenarijus tų įvykių, kuriuose pyktį pakeistų meilė. Taip jau mintyse pradėsime kurti rojų.
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).
Birželis 11th, 2010 at 7:12
Valio Daivai.
Galvoju, ar tikrai įmanoma įvykdyti naująjį įsakymą šioje žemėje – mylėti, kaip Jėzus.
Birželis 13th, 2010 at 12:20
“Neseniai atradau tinkamą būdą pradėti keistis. Po kiekvieno blogo poelgio, žodžių ar netgi minčių, kada prabunda sąžinė, jog negerai padariau, pabandau įsivaizduoti alternatyvą – kaip būčiau pasielgusi, jeigu būtų suveikusi meilė, o ne kokios neigiamos emocijos.
Įsivaizduokite, kaip pasikeistų scenarijus tų įvykių, kuriuose pyktį pakeistų meilė. Taip jau mintyse pradėsime kurti rojų.”
Čia turėtų būti geras būdas.
Reikės išmėginti pačiam. 
Birželis 14th, 2010 at 10:47
Man atrodo, vienintelis būdas – leisti Dievui mylėti. Dėl to daug klausausi Dievo žodžio. Ne tam, kad suprasčiau (supratimas ateina savaime), bet tam, kad atsigaivinčiau, kad Dievas atkurtų nemeilės sugriautą mano vidų ir bent jau nereaguočiau taip priešiškai į viską, kas vyksta, neieškočiau dalykuose vien neigiamos, mane įžeisti siekiančios potekstės.
Bent šiuo metu esu tokioje būsenoje, kai man visiškai aišku, kad aš pati negaliu mylėti. Tik renkuosi, kam skirti pirmą vietą – nepasitenkinimui ar dėkingumui; pykčiui ar nuolankumui ir priėmimui. Meilė nėra kažkas, ką turiu, bet kažkas, kam leidžiu arba neleidžiu būti manyje.
Galiu rinktis, šitą tikrai galiu
Birželis 15th, 2010 at 10:52
Galbūt atsakei į mano klausimą, Sigita.
Iškart prisiminiau “pasilikite mano meilėje” (Jn 15,9).
Bet man mažai, noriu didesnio skaidrumo.
“Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje”. Ir spėkit, koks įsakymas? “Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti”.
Manau, kad pasilikti Jėzaus meilėje reiškia pasilikti jo meilėje kitiems, o pasilikti jo meilėje kitiems reiškia būti jo mylimam.
Man knieti sužinoti, kur aš esu, kai pasilieku Jėzaus meilėje? Gal tame, kas manyje paslėpta, netgi nuo manęs paties, o gal tame, kas manyje skaidru ir aišku, o gal anapus šios perskyros, o gal ir viename, ir kitame.
Ir kodėl man tai rūpi? Ar man tai rūpėtų, jeigu iš tiesų būčiau toje meilėje pasilikęs?
Birželis 16th, 2010 at 18:20
Na na. Tik nenuvertink savęs, Danieliau.
Birželis 17th, 2010 at 22:53
Ką reiškia būti meilėje?..
grožėjimusi tuo, ko nėra tavyje, bet ko persmelktas gali būti jau pačią pirmąją grožėjimosi akimirką.
Aš nemoku žodžiais to pasakyti. Tai yra būsena, ne mintis. Tai širdies bendrytė su Dievu, o ne proto atrasta struktūra, į kurią telpa visos šios sąvokos: aš, meilė, būti meilėje.
Nežinau. Šiandien kelis kartus vis klausiau ir klausiau Himno meilei (1 Kor 13). Ir irgi negaliu pasakyti, kad protas įtalpino meilę į kažkokią žinomesnę formulę, greičiau protas grožėjosi skambančiais žodžiais, Esybe už tų žodžių. Koks gražus yra Dievas! Kokia graži yra meilė! Pati savaime! Ne dėl to, kad man kažką duoda (pvz.: jausminę būseną), bet tiesiog dėl to, kad yra.
Pabandyk grožėtis meile. Yra kausimų, kurie neskirti atsakyti mąstymu, bet grožėjimusi
Birželis 18th, 2010 at 7:59
Dėkui, Sigita.
Birželis 18th, 2010 at 21:47
Džiausiuosi, kad mano tema sulaukė komentarų ir diskusijų, ačiū jums visiems.
Aš taip pat galvoju, kad meilė bendrai apima visus gerus, teigiamus dalykus. Meilė = gėris. Ir nebūtina galvoti, jog myli vieną ar kitą žmogų, kad būtum jam draugiškas, paslaugus, dėkingas, malonus. Visi maži gražūs dalykai byra į vieną didelį “maišą”, vardu meilė.