Kartais būna taip sunku viduj. Taip neaišku, taip baisu. Taip spaudžia širdį. Norisi pradingti, norisi mirti. Norisi verkti be sustojimo, išverkti visą save, kad nieko viduje nebeliktų. Norisi klausti, dėl ko, Dieve, kam visa tai, kodėl taip skauda?

Tada pirmiausia reikia gerai išsimiegoti, suvalgyti hematogeno gabalėlį, gerti daugiau arbatos ar sulčių, valgyti daugiau vaisių, susitikti su drauge, su kuria galiu pasikalbėti atvirai (geriausia su mergele Marija), galbūt pasivažinėti dviračiu.

Jei vis dar gaila savęs, vis dar skauda ir neramu, man padeda prisipažinimas. Kad turiu norų, kurių pati savo jėgomis negaliu išpildyti. Negaliu viena pasiekti laimės, tapti laiminga. Manau, baimė, kad giliausi norai neišsipildys, įsitikinimas, kad viską turėsiu įveikti viena ir kelia didžiausią skausmą. O juk tai yra visiškas melas, šlykštus melas, kuris taip trokšta užvaldyti. Mūsų laukia geri dalykai. Ir mes niekada nesame vieni. Nebent pasirenkame taip, užsidarydami.

Jei tik mokėčiau ramiai sutikti savo baimes ir kartu su savo Mylimaisiais, gyvenančiais manyje, pažvelgti į jas. Pamatyčiau, kad jose – nieko rimto, nieko, ko nebūtų galima įveikti, išgyventi. Ir gal net pamatyčiau, kad visa tai, ko bijau, taps mano laimės šaltiniu. Kad perėjusi visa tai, atrasiu, ko taip ilgai ieškojau. Atrasiu bendrystę, tikrą meilę.

Tokiam žingsniui reikia tikėjimo. Padėk man, gerasis Dieve. Juk Tau viskas įmanoma. Padėk mums. Nuo Tavęs atsiskyrę, mes nieko negalime nuveikti.

• Įrašo temos: iš širdies
• Žymos: vienatvė, vienišas

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).