Kartu dėl Kristaus
Nėra nieko gražiau už buvimą kartu dėl Kristaus. Šita mintis suteikia daug jėgų. Tai vienintelė tikra laimė – būti ir veikti drauge dėl Jo.
Dažnai darau klaidą. Kai būnu su žmonėmis, galvoju, kaip atrodau tiems žmonėms, ką jie apie mane galvoja. Kuo daugiau apie tai svarstau, tuo prasčiau jaučiuosi – per daug gerai save pažįstu (o gal kaip tik visai nepažįstu?), kad galėčiau tikėti, jog patiksiu jiems tokia, kokia esu.
Bendraudama su kitais, ieškau savęs. Kai nerandu, turiu kažką sukurti, parodyti. Esu tikra, kad jei paleisiu save, išlįs viskas, kas manyje blogiausia. Vis labiau užsidarau, vis mažiau manęs yra. Tik imituoju buvimą su kitais, bet iš tiesų sėdžiu gerai užsibarikadavusi nuo visų.
Pasirodo, geras jausmas nėra tai, dėl ko sutinkame kitą. Gali būti, kad bendravimą, buvimą kartu lydi puiki savijauta ir malonumas, tačiau tai nėra pagrindinė priežastis būti kartu.
Tokia priežastis yra Kristus. Džiaugiuosi, kad galiu tai patirti. Džiaugiuosi, kad yra žmonių, su kuriais mane jungia Kristus. Ir paradoksalu, rodos, niekas kitas nejungia, kartais net skausmingai bandant “jungtis” per kažką kitą, pajunti, kad tai netikra; išspjauni su pasišlykštėjimu, net pagalvoji, kad reikia liautis ieškoti bendrystės, kad be reikalo trankai galvą į sieną. Bet vėl kažkas patraukia ir vėl esi šalia, nesuprasdamas, kodėl. Gerai įsiklausęs, atsisakęs visų žinomų “jungimosi” būdų ir priežasčių, pamatai, kad tai Kristus, kurio tu trokšti ir kurį sutinki, būdamas su kitu.
Po tokių akimirkų nieko nenori prašyti, tik dėkoti, kad tai įvyko, kad Dievas yra, kad tau leista pažinti Jį ir būti su Juo. Dėkoji už tą žmogų, su kuriuo sutinki savo Gelbėtoją. Ir, aišku, nebesinori daugiau tų sintetinių santykių, kuriuose ieškai kažko ir nerandi.
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).
Vasaris 23rd, 2011 at 9:31
Sveika, Sigita. Labai graziai parasei cia apie sintetinius santykius. Siandien pirma karta iejau i Tavo puslapi. Tikrai turi dovana kalbeti sirdies kalba
Dazniausiai mes ir patiriame tuos sintetinius santykius, kylanti prievartini jausma savyje – “reikia tam salia esanciam kazka pasakyti…”, itampa su salia esanciu. Savo gyvenime esu sutikusi tik pora zmoniu, su kuriais nieko nereikedavo sneketi, salia ju – taip paprasta, gera, jauku, tikra, saugu, ramiai tylu sirdyje… Taip, per tuos zmones Dievas buvo su mumis, dabar suprantu, kodel man taip buvo gera su jais. Jokios itampos, dirbtinumo, tusciu plepalu, GERA TYLETI. Juk tik tyloje isgirstame sirdies plakima… Gaila, kad su tais zmonemis issiskyre keliai, taip susikloste aplinkybes. Bet visada atsiminsiu tas sirdis, per kurias alsavo Dievas. Aciu Tau Sigita, kad esi 
Vasaris 23rd, 2011 at 13:47
Ačiū, Dalia. Tavo atvirumas teikia džiaugsmo. Nuostabu, kad turėjai žmonių, su kuriais buvo gera. Man rodos verta milijoną kartų patirti kažką netikro, kad paskui atpažintum ir nebesirinktum sintetikos. Juk mes turime išsilukštenti iš daugybės mums primestų ir mus spaudžiančių apvalkalų, netiesos. Stiprybės Tau, likime bendrystėje