Šiandien nors ir trumpam buvau mieste. Eisenoje nuo Katedros iki Seimo. Labai daug žmonių, daug trispalvių, dainų, daug senjorų ir moksleivių, studentų. Gera būti su visais. Nežinau, ką jie galvoja apie kovo 11-ąją, apie Lietuvą, ar apskritai galvoja ką nors, bet vien tai, kad jie atėjo, kad buvo šventėje, kad dainavo ar skandavo su visais – tai yra daug.Tai yra jėga!

Anksčiau, perimdama suaugusiųjų požiūrį, niekinau masinius susirinkimus. Neva, juose nėra prasmės, neva jie nieko neteikia, tėra laiko, pinigų ir jėgų švaistymas. Dabar matau, kad yra didelis džiaugsmas būti kartu su kitais ypač tokią giedrą, svarbią dieną. Tai ir kuria jausmą, net ne jausmą, bet patirtį, kad esame kartu, kad mūsų daug, kad ne aš viena mąstau apie bendrą idėją, siekiu kažko, kas būtų gera ne vien man.

Gaila, kad negalėjau išbūti visame renginyje (apsiaviau pavasarinius batus… ir baisiai sušalo kojos… kaip svarbu tinkama avalynė!). Man labai reikia matyti, kad esu ne viena, matyti jaunus, laimingus, ir senus, dainuojančius, be rūpesčių. Pajutau, kad kaskart, kai nedalyvauju tokiuose susibūrimuose, prarandu galimybę pasisemti jėgų ir džiaugtis. Jei liksiu tokią dieną namie, apmusysiu. Ir taip kuo toliau, tuo labiau…

Noriu pergalėti tą stereotipą galvoje, kad valstybiniai minėjimai ir šventės – neįdomios ir nieko nereiškia. Užtenka pažvelgti kitaip. Koks tai yra grožis! Vien klausytis, kaip tūkstantinė minia gieda himną – kažkas labai stipraus ir tikro! Galbūt toks jaudinantis susibūrimas pavyko tik šiemet, per dvidešimtmetį. Bet kodėl panašių džiaugsmų nesurengti ir kitomis progomis? Juk entuziazmas geruose, teisinguose dalykuose yra deficitinė prekė. Jo niekada nebus per daug.

Tikrai, esu laiminga labai laiminga. Ta niūri tiesa, kurią man bando įteigti daugybė nusivylusių žmonių, nėra absoliuti. Tai yra jų tiesa, jų patirties ir požiūrio rezultatas. Su pagarba jiems, noriu nesutikti. Netikiu, kad neįmanoma būti laimingais šitoje šalyje, kad negalima nieko pakeisti. Juk užtenka pagarbos tiesai, pastangų, kasdienių nuoširdžių pastangų ir vilties. Stebuklai – ne mūsų reikalas. Palikime šitą rūpestį Dievui. Mūsų reikalas – maži, nuo mūsų priklausantys veiksmai, rūpesčiai. Kurie, esu šimtu procentų įsitikinusi, neprapuola, bet prisideda prie bendro gėrio.

Baisiausia, kai nebetikiu, kad kuriu kažką bendro. Negera gyventi dėl savęs. Negera manyti, kad pasaulis yra priešas, su kuriuo reikia kovoti. Tai ir yra nelaimės priežastis – nepatirti bendrystės su kitais. Ar dar baisiau – kovoti, konkuruoti su kitais, tarsi gėrybių neužtektų visiems. Jei ir reikia kovoti su kuo nors, tai su apatija, užsidarymu, baime, tingumu, netikėjimu. Visi mano priešai gyvena viduje, ne išorėje.

Niekada niekada niekada nesiliaukite tikėję – už tos pilkos, kartais visą dengiančios liūdnumos, esti kažkas labai gero, tikro, teisingo, nugalinčio, tokio, kas nesibaigia, neišnyksta, yra nesunaikinama, dėl ko verta stengtis. Tik nesiliaukite tikėję. Labai šito jūsų prašau.

• Įrašo temos: gražūs dalykai, iš širdies
• Žymos: 2010 Kovo 11-oji

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).