Ar niekas tau nesakė, kad pykti – negražu?
Pildosi mano svajonė kalbėti apie jausmus. Kartais taip gėdijuosi jos… Jausmai – atrodo toks nerimtas, neapčiuopiamas dalykas. Rimti žmonės nekalba apie jausmus, nerodo jų. Jausmingi žmonės – ne visai sveiki žmonės, truputį pavojingi, nes sunkiai nuspėjami ir dažnai nesuvaldomi. Taip kartais pagalvoju. Ypač kai sunku pakęsti save, kai nesuprantu, ką jaučiu ir kodėl. Kai nesuvaldau savo jausmų ir netyčia laukan išsiveržia slapčiausi dalykai, kurių gėdijuosi, už kuriuos bijausi būti išjuokta.
Labiausiai gėda ir baisu prisipažinti, kad man labai reikia meilės. Labai reikia žmonių dėmesio, švelnumo, kantrybės, supratimo. Labai reikia žmonių. Labai labai to reikia. Nes esu pasiruošusi viską duoti kitiems, bet tik ne sau. Šiandien su psichologe išsiaiškinome, kad visą pyktį, kurį jaučiu aplinkiniams (teisėtą pyktį dėl neteisingų, man nepatinkančių dalykų), aš nukreipiu į save. Nes esu tvirtai išmokusi, jog negražu pykti ant kitų. Tik negeri žmonės pyksta ant kitų. O gerieji negali pykti (sakoma tokie dažniausiai suserga vėžiu; pyktis įgauna labai apčiuopiamą išraišką). Net jei man daroma skriauda, net jei manimi manipuliuojama, net jei esu skriaudžiama, negaliu pykti. Turiu išlikti gera.
Bet pyktis niekur nedingsta. Galiu apsimesti, kad nepykstu (dažniausiai tai puikiai pavyksta), bet kaip matematikoje iš keturių atėmus tris gausime vieną, taip ir jausmuose, jei kas, mano supratimu, pasielgia neteisingai, jei mano troškimai yra neatliepti, manyje kyla pyktis. Jis objektyviai yra. Jis toks pat natūralus, kaip išmetamosios dujos, deginant benziną.
Jei jausmas yra, kažką turiu su juo daryti. Ir saugiausia išeitis man atrodo užgniaužti pyktį, nematyti jo, nusisukti ir ignoruoti. Neklausyti, ką jis kalba. Tada ateina eilė kaltės ir neapykantos jausmui. Aš esu kalta dėl visų nesėkmių. Dar nepadarau tiek, kiek galėčiau. Tinginė ir savanaudė! Aš esu pati blogiausia šitame pasaulyje. Aš esu mažiausiai verta visų gėrybių. Geriausia būtų, jei manęs nebūtų. Mano troškimai yra per dideli, jie vargina žmones. Kokia esu begėdė, kad tiek daug noriu. Man norėti negalima.
Labai reikia pripažinti tokią vidinę nuotaiką. Išgirsti ją, kaip skamba tokie patys giliausi įsitikinimai. Juk jie ir yra mano pamatas, kuriuo gyvenu širdyje. Nesvarbu, ką išpažįstu lūpomis ar protu, giliai širdyje yra štai taip. Liūdnas vaizdelis… Yra prie ko pasilikti Gavėnios penktadieniais, Kristaus kančia pasidaro visai suprantama. Jis kenčia nuo žmogaus neapykantos sau. Nes neapykanta sau yra taip pat baisu, kaip neapykanta kitam.
Dėl to man taip labai patinka kalbėti apie jausmus – nes dar nesusitvarkiau su jais savo viduje… Tikiu, labai greitai pristatysiu jums pašnekesių ciklą – JAUSMAI. Myliu juos, myliu šitą temą. Myliu mieląją psichologę Daivą, kuri padeda man keliauti į savo gelmes. Myliu jus, kurie suprantate, apie ką aš čia. Myliu 
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).
Vasaris 24th, 2010 at 13:18
Vaje, o tai ką daryti, kai pyksti? Negi išlieti tą pyktį?Negi pasakyti žmogui, kad pyksti ir už ką? Ką sako psichologė Daiva?
Beje, vis paskaitinėju Jūsų tinklaraštį, neperseniausiai jį atradau:)Įdomios, pažįstamos mintys bei požiūris:)
Vasaris 26th, 2010 at 0:23
Labas, Žiedūne,
džiugu, kad randi čia įdomių minčių.
Pyktį svarbiausia pripažinti, pamatyti, kad jis yra, įvardinti dėl ko, tam tikra prasme “pasikalbėti” su juo. Pyktis yra nei geras, nei blogas jausmas. Jis tik kalba apie mūsų supratimą, kas gera ir kas bloga – supykstame, kai įvyksta kažkas negero, neteisingo pagal mūsų supratimą. Kai mūsų norai ir lūkesčiai būna neišgirsti, kai neįvyksta tai, ko tikimės, ko norime.
Išlieti pyktį – tai būdas pasakyti, kad mano troškimas neišsipildė.
Psichologė Daiva pataria įsivardinus, dėl ko pykstu, kokio troškimo neišsipildymas sukėlė pyktį, pavesti tą norą Dievui ir tikėti, kad viskas yra jo, mylinčio ir besirūpinančio tėvo rankose.
Liepa 7th, 2010 at 19:34
Aš irgi suprantu, kad pyktis kitiems yra labai negeras dalykas.Žinau, kad ir man reikia meilės, kitų švelnumo, supratimo, nenoriu, kad kiti mane teistų, nes žinau, kad aš esu silpna, o jei būčiau stipri, to nebūtų.Žinau, kad kitiems padariau bloga, pykau.Bet aš tiktai žmogus….