Troškimas pirmauti
Esu Kaune, namuose. Vakar vakare ilgai kalbėjomės su tėvais. Gražu, kad jau galim taip paprastai ir atvirai pasikalbėti apie dalykus, kurie anksčiau buvo skaudžios temos (ar bent man tokios atrodė).
Noriu pasidalinti vienu epizodu. Man bekalbant apie paauglystės periodą, kai lankiau vaikų ir jaunimo teatrą, mama pasakė įdomų dalyką – aš visuomet, kur bebūčiau, stengiausi pirmauti. Teatre – įtikti vadovei, būti jos pripažintai, galbūt gauti svarbų vaidmenį; mokykloj, universitete – būti pirma pažymių ir aktyvumo prasme. Dabar atpažįstu, kad ir mano “bažnytinė” veikla kartais virsta dar vienu mėginimu būti pirmai, nusipelnyti medalį, pripažinimą. Panašiai ir su vaikinais – santykiuose stengiuosi pirmauti, parodyti, kokia esu šauni, arba koks jis lūzeris ir prastesnis už mane, tarsi ir čia turėčiau užsitikrinti sau lyderės vietą… Žiauru. Bet tai – tiesa.
Prieš pora dienų man labai “sukalbėjo” knygos “Scenarijai, kuriais gyvena žmonės” ištrauka. Apie knygą papasakosiu plačiau, kai perskaitysiu. O ta mane palietusi ištrauka buvo apie individualizmą ir konkurenciją. Kad tai yra pirmieji mūsų laimės priešai, atitraukiantys mus nuo tikro, lygiaverčio ryšio su kitais. Ir tai yra taip giliai mumyse, kad nebežinome, jog apskritai įmanoma elgtis kitaip. Mokame į aplinkinius žiūrėti arba iš aukšto, kaip viršesni, kaip diktuojantys sąlygas, arba iš apačios, kaip pavaldiniai, kartais kaip aukos, bet ne kaip broliai, bendradarbiai, kaip du tokie pat vertingi žmonės.
Kaip norėčiau išmokti draugauti! Kaip norėčiau paleisti tą iliuziją, kad būsiu laiminga tada, kai žūt būt būsiu pirma, geresnė už kitus… Kaip norėčiau vis tvirčiau tikėti, kad nepaisant mano veiklos ar gyvenimo rezultatų, pasiekimų, sulaukto pripažinimo, mano vertė nesikeičia – esu tiek pat vertinga ir taip pat mylima, nesvarbu, kurioje sąrašo vietoje būčiau!
Esu tikra, kad tai – maldos ir laiko klausimas. Labiausiai šiame kelyje reikia kantrybės ir pasitikėjimo, atpažinimo, kad skausmingos patirtys dažnai ir yra ėjimas iš konkurencijos ir individualizmo persmelkto mąstymo ir elgsenos į tą visišką pasitikėjimą besąlygine, nesibaigiančia Dievo meile man ir kiekvienam.
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).
Vasaris 16th, 2010 at 20:34
Manau, kad Tau tiesiog tereikia kad Tave pastoviai girtų, vertintų…
Vasaris 17th, 2010 at 23:43
Man reikia kažko daug daugiau nei pagyrimo ir įvertinimo.
Čia, manau, ir pakastas šuo
trokštu meilės, tai normalu ir gerai. Bet einu neteisingu keliu. Noriu išsikovoti tai, kas manęs ir taip laukia kaip dovana 
Vasaris 27th, 2010 at 13:48
Pasiginčysiu pats su savimi…
Taip , tave tėvai pažįsta geriau , gerai , labai gerai arba visai ne …
Kodėl pirmauti yra blogai? Kodėl siekti tobulumo yra įtartina ar negražu ?
Gal buvai tiesiog įsimylėjusi teatro vadovę , labiau nei savo mamą , nes būtent vadovė padėjo atskleisti tavo pačios jausmų pasaulį ???? Kąąąąą???? Nu ką manai ?
Tą knygą apie vaidmenis ir scenarijus ,- skaičiau (rusų k.), taip jau yra kad žmonėms , dideliems ir mažiems reikia savų „elgesio programų “ , nes padeda gyventi …susiorientuoti , automatizuotis ..labas-viso gero , prašom – ačiū , ir t.t.t
o dabar klausimas tau pačiai …Kas tau svarbiau , pats Kelias ,pati Kelionė , gal nei kelias , nei kelionė , vien tik Tikslas ? Koks tikslas ? O kas svarbu(į ką savaime kreipi dėmesį ) kai jau esi kelyje , ar dar ko nors sieki , ar tik eini Keliu , džiaugies ir žvalgais į šonus …Ir dar klausimėlis …kokiame reikale (kelionėje , procese) gali „IŠTIRPTI“ ? Juk gali „ištirpti“(čia gal ir slypi toji meilė tavyje) , juk esi labai empatiška – meniška , kas ką pasakė tuoj ir tiki , tuoj ir įsijauti . Bet kartais (ar dažnai) visiškai nesvarbu ką protingo pasako kiti , kaip ir knygos , svarbiau ar tai GRAŽU???
Ne pati biblija (evangelija ) yra gražu , bet tai kas tavyje ATSILIEPIA – ATAIDI ,o jeigu neaidi , tada anot pravoslavo Bliūmo geriau nesimelsti , o tiesiog ramiai pasėdėti žvelgiant pro langą ……pareigomis sielos nepamaitinsi , nes pati pareiga kyla iš gilios gilios Meilės ,- tokio sąryšio su savimi , su Absoliutu , su gamta , su artimais .Kaip Rašte sako , „Raidė užmuša – dvasia gaivina “.
Ar tu dar gyva? Ir pavasaris artėja neišvengiamai …
Kovas 4th, 2010 at 0:35
oho, kiek parašei, Jonai
jau pamiršau, apie ką tekstas buvo. Tik viena mintis man kyla – DŽIAUGSMAS. Kol kas man tai yra vienintelis troškimas. Kol kas tikro džiaugsmo mano gyvenime, rodos, yra labai mažai. Arba jo yra labai daug, tik milžiniškas jo troškimas užgožia tai, kas yra. Susitelkiu į troškimą, į jo dydį, į išankstinę nuostatą, kad niekas tokio milžiniško troškimo nepasotins (nes iki šiol nepasotino), ir smegenų sugeneruotą “matematinę” baigtį – amžiną nelaimę nepasotinus troškimo. Dėl to neturiu kada pamatyti, patirti to, ko taip trokštu ir ko mano kasdienybė yra pilna – paprasto, gaivaus, nė vienu bruoželiu į grandiozinius, nevaldomus, visą mane užliejančius jausmus nepanašaus potyrio – DŽIAUGSMO.
Lewis’as mėgina rašyti apie tai. Nors man rodos, apie tai rašyti – tas pats, kas bandyti nupasakoti spalvą, kvapą ar vėsą, kai basas kojas “įkeli” į rasotą žolę…
Aišku, bandymai pasakoti gražūs
Ačiū už juos
Kovas 5th, 2010 at 16:44
Kažkas yra pastebėjęs , kad pačiame TROŠKIME MYLĖTI jau yra Meilė , kaip toj rusiškoj dainoj „nuo ko prasideda Tėvynė“
С чего начинается Родина
С скамейки в соседнем дворе
А может она начинается
С той песни которую пела нам мать
Tai yra tikrai dideli dalykai prasideda nuo paprastų ,nebūtinai nuo mažų ,kaip įprasta manyti , kaip ir pati pastebi „įkelti“ kojas į rasotą žolę …Mieste gyvendamas užsinoriu dviejų dalykų labai stipriai , tai pavaikščioti basomis ant žemės ir nors kaip nors pažvelgti į žvaigždėtą dangų .Nes pasigendi RYŠIŲ su pasauliu , su grožiu . Rudenį kaime tą žvaigždėtą dangų ir pamačiau , ir supratau , kad aš gyvenu mieste … ha ha ha …
O sielai iš tiesų kaip šaltinio vandens būtinas Grožis ir grožėjimasis , Gėris ir gėrėjimasis , paprasti dalykai , tik kartais tas Meilės troškulys labai jau degina , kaip ugnis , tada dėkoju Dievuliui už tą vidinę Jėgą ir meldžiuos , kad tverčiau Ugnį tikėjime.
…tave galiu tik patikinti esi jau pilna slėpiningos ,gražios Meilės , belieka tik dėkoti ir dėkoti už tokią dovaną Esančiąjam .
Paprašyk mamytės ar tėvelio kad tave tiesiog paglostytų , net gi išreikalauk iš jų prisipažinimo , kad jie tau atleido ir šiandien myli tave !!!!!
Net tuos pačius tėvelius reiktų kasdien paglostyti , kad jie labai nenusimintų , „nes krizė praeis “ kaip patikino savo dainoj Gaudentas .
Pavasario tavo širdelei .Iki
Kovas 11th, 2010 at 17:00
Ačiū, Jonai