Be recepto neparduoda…
Viename Vilniaus biure palikau savo vaistų receptą. Kaip žinia, labai svarbų dokumentą – be jo vaistinėje niekaip negali gauti reikiamų vaistų. O mano liga labai rimta… Vaistų gėrimas yra būtinas, norint sveikti, ar bent kad nepasidarytų blogiau. Gal vertėtų nueiti į vaistinę ir paprašyti be recepto? Bet kažkaip labai abejoju, ar vaistininkė supras, ar parduos, ar mokėsiu pasakyti, ko man reikia.
Tas žmogus, kuris išrašė man receptą, kol kas nėra šeimos gydytojas, apskritai jis nėra gydytojas, greičiau verslininkas ir menininkas. Ne kartą esu sakiusi jam, kad sergu, kad mane kankina daugybė priklausomybių… Net pasidalinau apie sumanymą kolekcionuoti priklausomybes. Nemaniau, kad jis manęs klausosi, kad girdi, ką sakau. Todėl tas receptas man buvo visiška staigmena.
Sėdėdamas prie savo kompiuterio, jis paėmė lapelį su vaistų reklama ir kelias akimirkas rašė. Paskui šypsodamasis pakvietė mane ir padavė: “Čia tau”. Nepatikliai paėmiau lapelį iš jo rankos – ką jis sugalvojo?
“200 vnt. šypsenų” – buvo užrašyta didžiosiom raidėm (iškart išsidavė, kad ne gydytojas). Toks mano vaistas. Tik keista, neparašė, kokiu dažnumu ir kokiu paros metu geriausia jį “gerti”. Reiks būtinai paklaust, kad nesuklysčiau.
Kai vėl užsuksiu į tą gyvų paminklų ir geros dvasios biurą, tikiuosi, mano receptas nebus niekur nudaigotas. Tada lėksiu į vaistinę ir nusipirksiu. Jau nusibodo kankintis. Juolab, kad žmonija senokai atrado vaistus nuo mano negalavimų!!!
Jei pasiteisins, jei man padės, ir jum rekomenduosiu. Tik patariu iš anksto taupyti pinigus. Turiu nuojautą, kad šiais laikais šypsenos nėra tokios jau pigios…
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).