Laisvas žmogus neturi stabų
Dar vienas brolio Egidijaus mokymas. Šįkart – apie laisvę.
(Šiuos 20-uosius Lietuvos Nepriklausomybės metus Lietuvos vyskupai paskelbė padėkos už laisvę metais
).
I dalis
Laisvė – magiškas žodis – visi nori būti laisvi. Bet tai žodis, kaip ir žodis meilė, yra taip daug naudojamas, kad nebežinai jo reikšmės. Demokratijoje laisvė – pagrindinė vertybė: svarbiausia, kad neprarastume laisvės. Anksčiau svarbiausia vertybė buvo pareiga: žmogus buvo visuomenės dalis, turėjo pareigas visuomenės atžvilgiu. Dabar svarbiausia realizuoti save.
Dažnai laisvės supratimas labai ribotas. Kas yra laisvė? Neigiamas apibrėžimas – apribojimų nebuvimas. Teigiamas – galėti daryti tai, ką nori. Galimybė duoti savo gyvenimui kryptį, kurią noriu jam duoti.
4 momentai laisvėje – laisvė yra visas procesas:
- svarstymas;
- pasirinkimas;
- ištikimybė;
- vaisius.
- susitinki merginą ir esi laisvas spręsti, ar ji tau tinka, ar ne;
- pasirenki ją ir pasiperši;
- ateina išbandymai, bet tu kasdien iš naujo ją pasirenki;
- išbandymams praėjus džiaugiesi pastangų vaisiais.
Ar įsipareigoti – tai riboti savo laisvę? Ne. Laisvė yra galimybė kažką kurti, o kūrybai reikia laiko. Pavyzdžiui, Don Žuanas užstrigo pirmoje stadijoje, nebuvo laisvas, bet savo kaprizų, egoizmo vergas.
Laisvė yra turbūt vienas iš svarbiausių žmogaus bruožų – tik laisvas žmogus yra tikras žmogus. Alkoholikas, narkomanas, vergas, maniakas praranda savo žmogiškumą.
Apie laisvę Senajame Testamente
Biblijoje laisvė yra viena svarbiausių minčių, nors ST mažai naudoja patį žodį. Pagrindinis Senojo Testamento pasakojimas – išėjimas iš Egipto vergovės, kai Izraelis tampa laisva tauta. Izraelitai nuolat grįžta prie šios patirties ir ją apmąsto. Tai kalba apie kiekvieno žmogaus religinę patirtį: aš esu izraelitas, kurį Dievas išvaduoja iš Egipto. Ir visada yra pagunda grįžti prie savo vergovės, nes būti laisvu ne taip lengva. Po išėjimo iš Egipto prieš pažadėtąją laimę yra dykuma, kurią reikia pereiti. Izraelitai sunkiai keliaudami ėmė bumbėti, kad būdami nelaisvėje, turėjo maisto, vandens – patogų, lengvesnį gyvenimą.
Tada Dievas veda tautą į Sinajaus kalną, kur sudaro sandorą, duoda dešimt įsąkymų. Įstatymai – ar tai nėra ta pati vergovė, tik kita forma? Ne, atvirkščiai. “Aš jus išlaisvinau ir tam, kad nebebūtumėte vergai, įstatymas bus kaip saugumo tvora, kad nekristumėte į daubą, negrįžtumėte į Egiptą.”
Kodėl tauta turi gyventi 40 metų dykumoje? Ne dėl to, kad Dievas baudžia tautą, bet kad ją ištyrintų. Ir mes esame tyrinami gyvenimo dykumose. Nuo ko? Nuo stabų. Stabai – tai kai suabsoliutiname tai, kas yra reliatyvu. Pavyzdžiui, darbas, pinigai, hobiai, draugai tampa mano gyvenimo tikslu. Tada prarandu savo laisvę, savo autonomiją (auto – savo; nomija – įstatymas). Tuome nužmogėju, nes žmogus nesukurtas, kad būtų kalinys, priklausomas.
Visas ST paskui pasakoja (istorinės knygos + pranašai), kaip tauta nuolat grįžta į Egiptą ir išeina iš jo (išsivaduoja iš savo stabų). Visos nelaimės kyla iš stabmeldystės, kuri yra pagrindinė nuodėmė.
—
II dalyje bus tęsinys apie laisvę Evagelijoje ir švento Pauliaus raštuose bei dvasinį gyvenimą kaip laisvės kelią.
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).

Sausis 5th, 2010 at 16:17
Man patiko pavyzdys apie merginą: sutinki, apsvarstai, ar ji tau tinka, tada pasiperši, ištikimai su ja gyveni ir džiaugiesi to gyvenimo vaisiais… Jums čia nieko netrūksta? O meilės, noro būti kartu?
Įdomu būtų pažiūrėti, kur Biblijoje yra svarstymas ir pasirinkimas. Toroje, istorinėse knygose ir pranašuose yra susitikimai – pvz., ant Sinajaus kalno, taip pat akivaizdžiai yra išbandymai. Bet nei Abraomas, nei Mozė nesako “leisk man pagalvoti” arba “būk mano Dievas”. Man atrodo, kad svarstymai, pasirinkimai ir ketinimai surašyti išminties knygose – Jobas, psalmės, Giesmių giesmė.
Sausis 6th, 2010 at 22:49
Aha, meilė ir noras būti kartu neįtraukti… Nors gal jie yra visų keturių “fazių” metu?
O dėl Senojo Testamento – nesu viso perskaičius, tik labai mažais gabaliukais… Bet kiek esu girdėjusi, žydų kultūra yra pasakojimų kultūra. Nieko keisto, jei nėra detaliai atskleista “psichologinė” įvykių pusė. Pavyzdžiui, manau, kad būdamas žmogus, Abraomas tikrai svarstė, išgyveno, kai Dievas paprašė jo paaukoti vienintelį sūnų Izaoką. Juk prašymas buvo žiaurus! Nužudyti sūnų, vienintelį giminės tęsėją. Tai reiškė jo paties pabaigą.
O gal tikrai žydai nekreipė tiek daug dėmesio jausmams? Gal čia daugiau mūsų laikų bruožas? Gal anksčiau žmonės tikrai ramiau reaguodavo ir mažiau mėtydavosi? Nors kažkaip tuo abejoju…
Balandis 4th, 2011 at 18:08