Dievo atkaklumas: atnešti Taize į mano miestą
Metai baigiasi. Daug įvykių, pokyčių, minčių, sprendimų. Ir vienas tikrai ypatingas – Taize susitikimas Vilniuje “Pasitikėjimo piligrimystė”. Pusseserės diedukas, pamatęs filmą apie šį susitikimą, nusistebėjo: “Nemaniau, kad tai buvo toks gražus renginys”. Tiesą sakant, aš irgi… Nors dalyvavau jame, savanoriavau jį ruošiant, bet turbūt iki šiol nesuvokiu jo reikšmės ir grožio. Kaip dažnai pasitaiko, tinkamai įvertinu dalykus tik turėdama laiko atstumą.
Ačiū Dievui už tai, kas įvyko. Ne tik miesto gatvėse, bažnyčiose, piligrimus priėmusių vilniečių namuose, bet ir kiekvieno, prisilietusio prie Taize, širdyje. Autorei leidus, dalinuosi su jumis Kristinos Žaldokaitės, gospel choro “Sounds in G” vadovės, vokalistės liudijimu apie Taize susitikimą Vilniuje ir tai, kas nutiko, kai ji atvėrė Dievui savo širdį.
—
Istorija apie tai, kaip dešimt metų ruošiausi sugrįžti į Taize, o jis ėmė ir atkeliavo pas mane
Kristina Žaldokaitė
Beveik prieš dešimtmetį teko apsilankyti Taize kaimelyje. Tąsyk keliavau kaip į turistinę kelionę, nes pakeliui į Taize ir iš jo aplankėme šešis Europos miestus, o važiuodama ten nė nenutuokiau, kas tas Taize ir ką ten reikės daryti. Tiesa, nuvažiavusi tenai visai noriai įsitraukiau į visas siūlomas veiklas – lankydavau visas pamaldas, eidavau į grupeles, giedojau chore ir t.t. Po trijų dienų tokio aktyvaus dalyvavimo, pajaučiau kažką kirbant mano širdyje, pagavau save besėdinčią bažnyčioje vėlai vakare ir kone verkiančią, berašančią laišką nežinia kam ir dėl ko… Man tai buvo taip neįprasta, kad nejuokais išsigandau, apniko baisi baimė, kad kažkas kitas ima mane kontroliuoti, kad gal patekau į kažkokią sektą ir mane dabar įtrauks. Vieninteliu išsigelbėjimu palaikiau nesilankymą niekur kaimelyje. Ryte atsikeldavom ir išeidavom blaškytis po apylinkes, grįždavom tik vakare, eidavom miegot, o kitą dieną vėl taip pat. Taip pirmą kartą uždraudžiau Dievui prabilti į mano širdį. Ir labai tuo didžiavausi…
Kai draugė paprašė pagelbėti kažkokiu būdu per Taize suvažiavimą Vilniuje, aš susirūpinusiu veidu išsitraukiau savo darbų kalendorių ir užsižymėjau tas tris dienas, kad nieko kito nepriplanuočiau. O berašydama pagalvojau „Na, geriau jau krizės metu dirbti ką nors ir už dyką, negu nedirbti visai. Taip ir išprotėt galima!..“. Baisiai susižavėjusi savimi pažadėjau draugei, kad kaip nors prisidėsiu – pagiedosiu ar padiriguosiu. Tam savaitgaliui artėjant vis pasižiūrėdavau į tas užžymėtas dienas ir nervinausi, nes supratau, kad erzina mane visokie tokie darbai, už kuriuos nieko negaunu. Ėmiau labai gailėtis savęs, nes maniau, kad tai galėjo būti savaitgalis, kai turėčiau progą pailsėti, maniau, kad visą savaitgalį prasivolioti lovoje man būtų kur kas naudingiau, nei čia kažką giedoti… Bet nė nenutuokiau, kokį „užmokestį“ Dievas man ruošia už tą mažytį pagiedojimą…
Pastaruosius keletą mėnesių pagaudavau save bepykstančią ant savo sąžinės už tai, kad labai jau garsiai ji man nurodinėja. Pykau, kad neleidžia man išmokti vėluoti, kad neleidžia man numoti ranka į pareigas, kad verčia mane dirbti darbus, kurių niekas kitas nenudirba. O kartu ir naudodavausi jos „paslaugomis“ kai kas nors paklausdavo, kaip elgtis vienoj ar kitoj situacijoj. Ir žmonės mane gerbė už tiesą, kurią jiems pasakau. O aš save už tai gerbiau dar labiau! Bet visas tas didžiulis susižavėjimas subyrėjo į šipulius po pirmųjų Taize pamaldų ir pirmosios brolio Alois meditacijos… Tiksliai net nepaaiškinsiu, kas atsitiko. Pajutau visiškai tą patį, ką jaučiau tą vakarą Taize kaimelio bažnyčioje – pilve skraidė milijonas drugelių, kiekvieną akimirką galėjau apsiverkti, bet šįkart žinojau kodėl – iš meilės… Pajutau begalinę Dievo meilę man, žinojimas, kad Vilniaus žmonės priėmė šitiek piligrimų į savo namus bylojo apie nesibaigiančią meilę vieni kitiems, besimeldžiantys jauni žmonės privertė pajusti juos esant to paties Tėvo vaikais, kaip ir aš, o tai sąlygojo mano meilę jiems. Nuo šito meilės prisilietimo viskas mano gyvenime ėmė ir pasikeitė, kažkas lyg perkeitė mano širdį – vaikščiojau akis išpūtus ir visur aplink mačiau žmones, dovanojančius vieni kitiems meilę, išmokau mylėti save ir kitus, pamačiau pasaulį visiškai kitomis akimis. Mano sąžinė tapo mano geriausia drauge, į mano veidą grįžo šypsena, mano dienos tapo turiningos, pamilau savo darbus, pamilau naujai savo artimus žmones ir dar įvyko milijonas gerų dalykų, kurie tikrai netilps net ant tūkstančio puslapių. Šį kartą aš nepabėgau ir išdrįsau priimti Dievo man duotas dovanas, kuriomis dabar mokausi dalintis. Kasdien dėkoju Jam už jo atkaklumą: atnešti Taize iš Prancūzijos į mano miestą buvo tai, ko tikėjausi mažiausiai.
Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).