Pasakoja 22 metų vilnietis, priklausomas nuo narkotikų. Pirmą kartą pabandė 12-os metų, nuolat vartoti pradėjo vyresnėse klasėse. Liovėsi vartoti prieš metus.

Ar liautis vartoti labai sunku?

Labai sunku. Neįsivaizdavau kažko malonesnio žemėje negu tas pojūtis, kai apsisvaigini narkotikais. Nes nebuvo tikrų vertybių gyvenime. Kai vartojau, atrodė, kad atradau save, patirdavau didelę euforiją. Lioviausi, nes mano gyvenimas ties tuo ir baigėsi. Jeigu toliau vartoju, mirštu. Be to, vartojant viskas yra nenatūralu, viskas yra dirbtina. Visi draugai, visi santykiai, visi pojūčiai yra tik chemija – dirbtini. Nėra nieko natūralaus, nejausdavai nei meilės, nei gailesčio, nieko, esu kaip mašina. Gyvenu tik tam, kad mėgaučiuosi kūniškais potyriais. Visą laiką man buvo svarbiausia mano savijauta. Ją gerindavau keisdamas vienus narkotikus kitais. Viskas yra tik tam, kad pasijusčiau kažkiek geriau.

Vienas iš lūžio taškų.

Atsimenu, važiavau iš darbo troleibusu ir buvau gal savaitę laiko nemiegojęs, žiauriai išsekęs. Kai troleibusas privažiavo stotelę, kur man reikėjo išlipti, negalėjau atsistoti, pajutau, kad svaigsta galva ir jei atsistosiu – atmes (man kartodavosi epilepsijos priepuoliai), užsikraysiu prie visų žmonių. Buvo rytas, galvojau, kaip tokios būsenos dirbsiu. Tiesiog bijojau atsistoti, rakino visus raumenis. Tada mintyse pagalvojau: „Dieve, padėk. Nejaugi viskas taip ir baigsis? Nejaugi iš to trūliko mane tiesiog išmes besikratantį?“. Jutau visišką bejėgiškumą. Tas prašymas buvo labai nuoširdus. Kaip pasidavimas, pripažinimas, kad aš bejėgis – daryk Dieve su manim, ką gali, nes aš nieko negaliu, net atsistot nuo sėdynės. Tada staiga… Kas man net šoką sukėlė… Tai, kad tik paprašius, tai iš tiesų buvo sekundžių reikalas, tik ištarus tuos žodžius, aš pasijutau labai lengvai. Pasakiau, Dieve, padėk man ir aš padarysiu viską iš savo pusės, kad tik negrįščiau prie to. Ir pajutau lengvumą. Atsitojau. Nėra epilepsijos. Mintyse dėkojau Dievui ir verkiau. Sėdėdamas troleibuse verkiau – supratau, kad tai stebuklas. Norėjosi rėkti apie tai, sakyti visiems.

Ir… ką aš padariau iš savo pusės… po valandos vėl įsišoviau… Vėl pradėjau vartoti ir supratau tą bejėgiškumą. Tą žiaurią tikrovę, kad tai nėra taip lengva. Tau Dievas padarė stebuklą ir tu išlipai, atsistojai ir eini švarus. Ne. Reikia dėti pastangas. O kartu ir be pagalbos vienas nieko nepadarysi. Nuo tada jutau didelę kaltę. Kai leisdavausi narkotikus, darydavau tai su ašaromis – jausdavau, kad nesąmonę darau. Jausdavau šalia esančią pagalbą, daugybė žmonių siūlėsi padėti, nuolat kvietė vykti  į reabilitaciją.

Čia pateiktos ištraukos iš Marijos radijo jaunimo laidos “Iššūkis”. Visą istoriją galėsite skaityti sausio mėnesio žurnale “Artuma“.

• Įrašo temos: Marijos radijas
• Žymos: "Iššūkis", Artuma, narkotikai, priklausomybė

Parašykite komentarą, įsidėkitę citatą arba prenumeruokite įrašo komentarus (RSS 2.0).